Mėlynieji malonumai

by Austėja Jakas

Debiutinė menininkės, keliautojos Austėjos Jakas poezijos knyga.

„Gimiau 1994 m. Vilniuje, šiuo metu gyvenu ir kuriu Austrijoje. Eilėraščiai publikuoti leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Vilnius review“, skaityti įvairiuose literatūriniuose renginiuose. Baigiau grafinio dizaino studijas Vilniuje, užsiimu iliustracija ir tapau. Man patinka mažos vietos žemėlapyje, kalnai ir jų sraunios upės, lėti pusryčiai, bibliotekos ir pasta su pievagrybiais ir daug pipirų. Dar patinka personažai iš Aki Kaurismäki filmų. Mėgstu keliauti, bet nemėgstu šio proceso metu išbarstyti mylimų žmonių po visą Žemės rutulį. Bijau dantų gydytojų, karkvabalių ir žiūrėti siaubo filmus.“ – Austėja Jakas


„Austėja Jakas geba sutalpinti į eilėraštį visas pasaulio smulkmenas ir jas suderinti. Poezijoje ji puikiai jungia sąmonės srauto techniką ir šnekamąją kalbą. Jos eilėraščiai visada netikėti, paradoksalūs – tai nedidelės istorijos, pasakojimai, kartais net šiuolaikinės sakmės, pasakėčios ar pasakos. Juos įdomu skaityti, nes niekada nežinai, kur nuves autorės svarstymai, kuo pasibaigs vienas ar kitas poetinis siužetas. Kiek pašaipus, o kartu draugiškas ir švelnus Austėjos Jakas balso tonas retai girdimas lietuvių poezijoje.“ – Marius Burokas


„Prisipažįstu – senokai laukiau šios knygos. Prieš keletą metų neištvėręs netgi rašiau autorei klausdamas, ką ji žada daryti su savo tekstais, ar nebandė pasiūlyti kuriai nors leidyklai. Austėjos Jakas eilėraščiai kartu ir netikėti, ir atpažįstami. Ir juos skaityti pašėlusiai įdomu. Tai kaip reta nenuobodūs eilėraščiai. Austėja Jakas pavydėtinai gerai tvarkosi su tikrove. Įžvelgia būtent tas esmines detales, iš kurių susidėlioja visuma. Todėl turi privilegiją: jai neprivalu būti poete. Kai tiesiog matai visumą ir labai nori apie ją papasakoti kitiems, nebūtina laikytis kanonų. Tada galima „nebūti literatūroje“. Išlaikyti visų rūšių distanciją, kuri padeda išsaugoti švarų stebėtojo žvilgsnį. Austėja Jakas turi ką pasakyti – tuomet klausimas, kaip tai pasakyti, tampa nebesvarbus. Tokia pasaulio stebėtojo technika. Tarpininko tarp žmogaus ir pasaulio. Žmogaus ir kitų žmonių. Kaip kadaise sakė vienas senas džiazo muzikantas, kai pradedi taip groti, nebeįmanoma tik vienas dalykas: suklysti. Viskas, ką groji, tampa teisinga ir tikra. Kviečiu skaityti.“ – Gintaras Grajauskas

Redaktorius Gintaras Grajauskas
Dizainerė Greta Ambrazaitė

Knygoje panaudotos autorės iliustracijos ir asmeninio archyvo nuotraukos

Genres: Poetry

80 pages, Paperback

First published July 1, 2024

Reviews

[Patricija || book.duo · Rating 5 out of 5]

4.5/5

Patiko, gal nes nuoširdžiai atrodė, kad nereikia ieškoti kažkokių bendrysčių, nereikia bandyti pritempinėti, kad ir aš tai esu galvojusi ar patyrusi, nes nu… esu. Jakas eilėraščiai pirmiausiai tuo ir patraukė, nes atrodo, kad ji yra mano kartos balsas, dėlioja mintis taip, kaip mano burbulas, jaučia ir išgyvena dalykus irgi panašiai kaip mes, net keliauja ten, kur daugelis iš aplinkos pasirenka keliauti. Ypač įdomu pasirodė tai, kad Jakas eilėraščiuose nekalba vien kaip moteris, kartais net kūrinio viduryje perspektyva pasikeičia ir ją jau pakeičia jis, bet patirčių bendrystė vis tiek išlieka, laidai, kuriais prisijungi prie jos teksto, nebūna nutraukiami.

Daug to, kas šiaip buvo ypač aktualu paauglystėje (“norėti numirti, bet ne iki galo, yra varginantis reiškinys”) ir kas skaitant prieš kokius trylika metų būtų labai paveikę, bet veikia ir dabar, nes supranti, kad tos patirtys baisiai panašios ne tik dabartyje, bet ir praeityje: “nenustoja persekioti mintis - / kiekvienas žmogus turi slaptą norą neskausmingai / maloniai išnykti”. Man gal tolimiausi pasirodė tekstai antroje rinkinio pusėje, ypač ten, kur autorė pasakoja apie keliones. Bet vaikystės, paauglystės, tėvo figūros vaizdiniai - artimi iki skausmo, kai kurie simboliai ir pastebėjimai pavydžiai gražiai išreikšti. “kai aš miegu, miegu sudėjusi abi rankas tarp savo kojų / atrodo, kad meldžiuosi savo lyčiai”

[Greta]

šitas rinkinys padėjo suprasti, kad naratyvumas poezijoje man nepatinka tik tada, kai yra nuspėjamas

o čia daug gaivos ir elektros, skaitau ir užskaitau

[Aurelija · Rating 4 out of 5]

patiko, tokia nesislapstanti poezija, neslepianti savo naivumo ir pasaulio (ne)supratimo. mano akimis čia (šioje kalboje) tokios nedaug, kad dar ir suskambėtų. nes aš tai pavargstu nuo tų šaltų aplinkos obzervacijų (tyčia taip), kur tarp eilučių turi žmogaus ieškoti, arba išsilavinimo klišes nusijoti, kad kažką pajustum

[Aistis Žekevičius · Rating 4 out of 5]

Patiko, kad liūdesys nėra žaizda, kurioje sukiojamas pirštas, jis tiesiog yra, kaip yra vabalas, akmuo ar prakaitas, kad nėra žūtbūtinio noro parodyti, jog yra taip, o ne kitaip, juk kas gali pasakyti, kaip yra iš tikrųjų, nes dažniausiai būna visaip vienu metu, nes visi esame šiek tiek ateiviai, nors ir žiauriai panašūs: gerokai pavargę, truputį nervingi ir labai išsiilgę artumo.

[zvyre · Rating 4 out of 5]

Jaukiai liūdna ir jaukiai juokinga rinktinė. Jaučiuosi maloniai mėlynės užliūliuota ir įsidūkusi.

Džiugina, kai poezijoje yra nevykusio, neišpildyto geismo, nerangaus, nepatogaus sekso. Austėja Jakas šias temas taip žaismingai gliaudžioja greta visų kitų nemalonumų – taip įdomu sekti jos minčių srautais, taip smagu kartu šuoliuoti per asociacijas!

Vat tokia yra ta poezija! apie dėmesį, apie fokusą, apie fiktyvesnę už fikciją tikrovę.

[Skaistė · Rating 4 out of 5]

įdomu.

[Džiugas Babenskas]

Nesistebėčiau, jei šios stebėtojos tekstai patiks kitiems stebintiems.
Nusistebinkit.

[pelekas · Rating 4 out of 5]

vienatvės laisvė ir liūdesys

[Gabija Stašinskaitė · Rating 4 out of 5]

"ilgiuosi jausmo, kada nuostosiu ilgėtis
ypač ilgėtis to, ko iš tikrųjų nėra, bet mano protas sako kad yra"

[Dovydas Kiauleikis]

Lakstyti po vaikystę ir vaikų namus mieliau nei po Indiją.

[.☆°lukne°☆. · Rating 4 out of 5]

Paskutinis skyrius artimiausiai prie širdies nugulė.

[Jurgita · Rating 4 out of 5]

“ labiausiai energija eikvojasi kai gyveni be meilės
labiausiai energiją eikvoja nežinojimas kaip tą meilę patirti

lengviau yra tušinuku išsibadyti bengalinį tigrą
lengviau yra kompiuterių klasėj įsijungti pornografiją
ir kai ieškai kokios kategorijos nori ateina direktorė
bet direktorė kaip ir tigras ji nepuola veltui

norėčiau tuos vaikus nuskausminti
apsaugoti nuo mėlyno rašalo tigro tatuiruočių
prikelti jų mirusias močiutes
prikelti jų tėvus iš alkoholinio snaudulio
išskalbti jų benzinu apipiltus rūbus
išvalyti virusus iš kompų kompiuterių
klasėj nuo per didelio kiekio pornografijos

bet visa tai ne mano galioj
galiu tik nušluostyti dulkes nuo to kas apdulkėję
visa kita yra ne mano galioj
dabar darau jogą trikampio asaną
ir mano rankos nusvyra ir paliečia žemę

šiuo momentu svarbiausia išlaikyt tiesią nugarą
svarbiausia yra
įsižeminti “

[Alfonsas Andriuškevičius · Rating 4 out of 5]

Visai faina knygutė. Pirmiausia - dėl to, kad dauguma eilėraščių yra persmelkti. Kartais būna sunku gerus kūrinius persmelkiančiai emocijai surasti vardą. Bet šį sykį jis prisistatė iš karto: tiesiog mano galvoje modifikavosi Krasznahorkai romano pavadinimas, ir emocijos vardas jau čia. Štai jisai: "nesipriešinimo melancholija". Paskui - patiko dėl to, kad autorės pateikiamas pasaulis - kaip plūstantis potvynio vanduo, nešantis be skaičiaus liūdnų, skaudžių, juokingų, kvailų, absurdiškų dalykų, o gelbėjimosi ratas tame potvynyje - nesipriešinimas. Ir, žinoma, dėl to, kad Austėja J. subtiliai jungia kalbėjimą apie labai rimtus (net skausmingus) dalykus su pašaipėle, juokeliu, kurie, savo ruožtu, nėra nei drastiški, nei grubūs nei banalūs. Štai pora pavyzdžių: "norėti numirti, bet ne iki galo, yra varginantis reiškinys / tai kaip patekti į skalbimo mašiną per klaidą, bet / be gręžimo funkcijos"; "kai buvau truputį jaunesnis kartą man irgi subėgo / šampūno į akis / nieko nematydamas aš tada supratau / kaip jaučiasi akli žmonės". Drauge - viskas autentiška, tikra, kaip seniau sakydavo - nuoširdu. Dar mane žavėjo kelios saujos labai originalių, labai gaivių vaizdinių: "o kai miegu, griežiu dantimis, lyg būčiau koks žiogas"; "kai aš miegu, miegu sudėjusi abi rankas tarp savo kojų / atrodo, kad meldžiuosi savo lyčiai"; "ten yra daug medžių ir vakare tarp jų nepatogiai / atsisėda tamsa". Na ir, aišku, negalėjo nepatikti itin savitas (autorei prisidengus naivybės kauke) humoras: "aš niekada nebuvau vyras / nežinau koks jausmas yra jausti erekciją / ar ten labai spaudžia ar yra tik toks tempimas ar išvis / nieko nejauti / tik matosi vizualiai". Mažiau prie širdies man buvo "egzotiškieji" (su indijom ir pan.): čia daugiau vardijimo, mažiau - persmelktumo.

Man dingojasi, kad kai kuriais aspektais (daiktų gausa, keistos jų jungtys, šviesi melancholija) Austėjos J. poezija bent kiek susišaukia su vėlyvaisiais Kęstučio N. eilėraščiais.

[Ingrida · Rating 3 out of 5]

Mažai ką turiu pasakyt apie šitą dailią knygutę, labiau liko jausmas, o ne mintys. Dar viena knyga apie neišsipildančias ryšio paieškas, nuspalvinta neprislegiančiu, neperduriančiu, o švelniu liūdesiu. Nors tekstai ir nėra perdėtai žodingi, intelektualizuoti, bet prisipažinsiu, kad man nebuvo lengva skaityti, reikėjo įdėti pastangų prisijaukinti autorės kalbėjimą. Natūralu, kad ne visi gabaliukai atsiskleidė vienodai stipriai, asmeniškai labiau patiko tie kur arčiau vaikystės ir kur mažiau kelionių. Gal skaitant kitu tempu ir kitomis aplinkybėmis būtų pavykę prisileisti dar arčiau, kol kas tebūnie 3 iš 5, bet jaučiu, kad joje glūdi kabliukų laukiančių savo laiko suskambėjimui.

[Eglė Mikulskaitė · Rating 4 out of 5]

perskaičiau kaip trumpas noveles, miniatūras, nekantraudama vis kitos. eilėraščiai kitokie nei daugelis: vizualūs, spalvoti (pasirodo, mėlyna, o ne balta yra visų spalvų mišinys), kinematografiški, chaotiški, rodantys (nebūtinai visi pasakantys...) gana nelietuviškai suskambanti poezija. tiesa, atrodo, kad vietomis užsižaista vaizdais be sumanymo. manau, geriau skaityt visą rinkinį, ne pavienius eilėraščius, visuma čia svarbi.

[Eglė Davidavičė · Rating 4 out of 5]

‘<..>
gal tą neišbaigtą norą numirti paveldėjau iš tėčio
paskui iš manęs tai paveldės mano būsimi vaikai
iš būsimų mano vaikų paveldės būsimi jų vaikai
<..>’

‘<..>
reikia tik neužstrigt taip ties viduriu
reikia tik neužsižiūrėti per daug

į tą veidrodį’

🦋🦋🦋

[Ilona · Rating 3 out of 5]

Labai ilgai jaukinausi šią poeziją. Ir nepavyko. Taip, skaityti įdomu, jautru. Taip, braidžioja A.J. poezijos upėje ir moka papasakoti, ką užčiuopia visomis juslėmis. Bet, perfrazuojant vieną jos eilutę, ką tai sako mano širdžiai - aš nežinau.

[george · Rating 4 out of 5]

kiekvienas eilėraštis plaukia, kaip upelis sruvena ir giliai nusėda mano galvoj. skaičiau ilgai ir po truputį, surezonavo su dabartiniais jausmais ir žinau, kad šitas rinkinys bus atsiverstas dar ne kartą. labai patiko, ne tik dėl to, kad dievinu mėlyną spalvą ir žavėjausi viršeliu.

[Kulvinskaitė Virginija · Rating 4 out of 5]

keisti, liūdni ar gal tiksliau melancholiški ir kartu juokingi tekstai, gal labiau poetinė proza ar naratyvinė poezija nei tiesiog eilėraščiai.

[Justė Pečiulienė · Rating 5 out of 5]

visai nesenai dar galvojau, kad nesuprantu poezijos, bet ši poezija taip labai suprato mane

[Audra · Rating 4 out of 5]

Ne visai mano,bet gerai.

[Augustė · Rating 2 out of 5]

„Būna ir taip gyvenime” ( 64 psl.)

[En gu · Rating 4 out of 5]

skaitėsi kaip gaivus ir gazuotas gėrimas ištroškus

[Aušrinė Norvaišienė · Rating 5 out of 5]

Su nekantrumu lauksiu daugiau Austėjos knygų.

[Lauryna · Rating 5 out of 5]

Nuostabus debiutas! Pavarčius knygą atrodo, kad naratyvūs tekstai nuobodoki, ilgi, bet įsiskaičius išlenda ir humoro, ir politinio aktyvizmo momentų, o iš pirmo žvilgsnio chaotiškus tekstus suveržia subtiliai sukonstruotos ritminės struktūros. Pagaliau lietuvių poezijoj atsirado moteris poetė, kuri rašo ne apie laumes raganas, bet šaiposi iš vyrų, besimatuojančių savo kobras. Dar labai patiko, kad lyrinė/is subjektė/as keliaujant per tekstus tampa ir juo ir ja: lietuvių poezija goes queer.