What do you think?
Rate this book
Apokrifas
<...> Vienoje Rytų Europos šalyje, vienoje psichiatrijos klinikoje vienas psichiatras kurį laiką įrašinėjo vieno savo paciento monologus, o tiksliau – pasakojimus. <...> [k]linika, kurioje dirba Daktaras ir šiuo metu laikomas jo prižiūrimas ir tiriamas pacientas, yra uždaras medicininis kalėjimas, o inmates – vadinamieji criminally insane – individai, padarę sunkius nusikaltimus ir psichiatrinės ekspertizės pripažinti visai arba iš dalies nepakaltinamais. <...>
„Apokrifas“ – neaiškios kilmės tekstas apie Jėzaus gyvenimą ir nuotykius. Jo įkvėpimo šaltinis gali būti tamsesnis už Naktį.
Apokrifai (gr. ἀπόκρυφα – „slaptieji dalykai“) – nekanoniniai abejotinos autorystės veikalai, neįtraukti į Šventąjį Raštą.
Nes tik Pragare viskas skaidru, šviesu ir aišku. Tik Pragare nėra šešėlių ir niuansų.
„Apokrifas“ – neaiškios kilmės tekstas apie Jėzaus gyvenimą ir nuotykius. Jo įkvėpimo šaltinis gali būti tamsesnis už Naktį.
Apokrifai (gr. ἀπόκρυφα – „slaptieji dalykai“) – nekanoniniai abejotinos autorystės veikalai, neįtraukti į Šventąjį Raštą.
Nes tik Pragare viskas skaidru, šviesu ir aišku. Tik Pragare nėra šešėlių ir niuansų.
188 pages, Paperback
First published January 1, 2024
1 person is currently reading
13 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 5 of 5 reviews
August 6, 2024
Nežinau, ar toks ir buvo autoriaus sumanymas, bet šis atsainus Jėzus, mylintis kates, labai juokingas.
October 2, 2025
"Apokrifą" draugė rekomendavo jau nuo pernai, bet pasiėmiau tik dabar, pasitikėjau jos nuomone, bet baidžiausi visokių jėzų istorijų perpasakojimų. Ir likau visiškai nustebinta. Kodėl šita knyga nežinoma plačiau?? Kodėl žinomas Kunčius, Melnikas, "Blogos manieros" (no offence, turiu pasidėjus, skaitysiu), bet ne "Apokrifas"?? (gal dėl to, kad autorius per knygos pristatymą varto kėdes, hmmm..)
Knygos pagrindą sudaro Jėzaus su visais mokiniais istorija iki pat išdavystės (Didžiojo ketvirtadienio), o įrėmina situacija psichiškai nepakaltinamų asmenų sulaikymo įstaigoje, kur žiaurų nusikaltimą padaręs žmogus pasakoja psichiatrui visus tuos Jėzaus "nuotykius". Iš pradžių skaitėsi sunkiai, nes Jėzaus pasakojimai tokie nei tai juokingi, kaip VV Landsbergio Rudnosiukas ar Erlicko gerieji šaržai, nei tai ironiški, jis ir jo mokiniai šneka ir elgiasi kaip kokie marozai - ne piktai, tiesiog grubiai, dažnai atžagariai. Iš pradžių visai nesižavėjau tokiu mafijiniu atseit juokingu Jėzum (nors pasui draugė paaiškino, kad čia tiesiog to nusikaltėlio-pasakotojo pasaulio atšvaitai - nebuvau to pagavusi, o išgirdus pasirodė labai logiška ir savotiškai gražu), bet ties viduriu knyga ima tamsėti: pas Jėzų ima lankytis Pažįstamas, tarsi blogasis jo variantas, kuris kalba apie savižudybę, klaidas, pasislepia kituose žmonėse ir, kai Jėzus apsigavęs atsiveria, išlenda, tarsi stumia jį į kažkokią tamsumą. O dar ir yra kaip du vandens lašai į patį Jėzų panašus.
Tas koja kojon su apsisprendusiu, savo kelią žinančiu žmogum einantis šešėlis man buvo įspūdingiausia ir poetiškiausia knygos dalis, toks trūkstamas (o gal ir negalimas) tikros evangelijos elementas, ar tiesiog gebėjimas (o gal prakeiksmas) nuolat matyt bedugnę, kurios kraštu eini, nors šiaip nebūtinai apie tai mąstai. Ir sykiu liūdnas elementas, gąsdinantis ir stabdantis. Apie jį galima galvoti ir Jėzaus (ar šiaip bet kokio "žmogaus sūnaus") gyvenimo kontekste, bet juolab galima ir prisimenant pasakojimo rėmą - suvokiant, kad girdime žiauraus nusikaltėlio pasakojimą. Pasakojimai iš nusikaltėlio perspektyvos - slidus reikalas, jie linksta poetizuoti, sutirštinti, satyrizuoti (kaip koks American Psycho); Šinkariukas turbūt eina rizikingiausiu keliu - poetizavimo, ir vis dėlto, jei gerai supratau (bent tikiuosi), tai nėra nei pateisinimo, nei nuteisinimo kelias, tiesiog to šešėlio, kuris esu aš, atpažinimas ir gyvenimo su juo paliudijimas. Apie tą šiaip reikia ne tik nusikaltėliams galvoti.
Pašnekėjau kaip ir pridera davatkai, bet nelabai moku artikuliuoti tas Dideles Idėjas, kurių čia, be ironijos, man regis yra. Apie knygą norėjosi šnekėtis ir galvoti, galbūt persigalvoti, galbūt kažką banalizuoti; bet kuriuo atveju - įsėdo giliau.
Knygos pagrindą sudaro Jėzaus su visais mokiniais istorija iki pat išdavystės (Didžiojo ketvirtadienio), o įrėmina situacija psichiškai nepakaltinamų asmenų sulaikymo įstaigoje, kur žiaurų nusikaltimą padaręs žmogus pasakoja psichiatrui visus tuos Jėzaus "nuotykius". Iš pradžių skaitėsi sunkiai, nes Jėzaus pasakojimai tokie nei tai juokingi, kaip VV Landsbergio Rudnosiukas ar Erlicko gerieji šaržai, nei tai ironiški, jis ir jo mokiniai šneka ir elgiasi kaip kokie marozai - ne piktai, tiesiog grubiai, dažnai atžagariai. Iš pradžių visai nesižavėjau tokiu mafijiniu atseit juokingu Jėzum (nors pasui draugė paaiškino, kad čia tiesiog to nusikaltėlio-pasakotojo pasaulio atšvaitai - nebuvau to pagavusi, o išgirdus pasirodė labai logiška ir savotiškai gražu), bet ties viduriu knyga ima tamsėti: pas Jėzų ima lankytis Pažįstamas, tarsi blogasis jo variantas, kuris kalba apie savižudybę, klaidas, pasislepia kituose žmonėse ir, kai Jėzus apsigavęs atsiveria, išlenda, tarsi stumia jį į kažkokią tamsumą. O dar ir yra kaip du vandens lašai į patį Jėzų panašus.
Tas koja kojon su apsisprendusiu, savo kelią žinančiu žmogum einantis šešėlis man buvo įspūdingiausia ir poetiškiausia knygos dalis, toks trūkstamas (o gal ir negalimas) tikros evangelijos elementas, ar tiesiog gebėjimas (o gal prakeiksmas) nuolat matyt bedugnę, kurios kraštu eini, nors šiaip nebūtinai apie tai mąstai. Ir sykiu liūdnas elementas, gąsdinantis ir stabdantis. Apie jį galima galvoti ir Jėzaus (ar šiaip bet kokio "žmogaus sūnaus") gyvenimo kontekste, bet juolab galima ir prisimenant pasakojimo rėmą - suvokiant, kad girdime žiauraus nusikaltėlio pasakojimą. Pasakojimai iš nusikaltėlio perspektyvos - slidus reikalas, jie linksta poetizuoti, sutirštinti, satyrizuoti (kaip koks American Psycho); Šinkariukas turbūt eina rizikingiausiu keliu - poetizavimo, ir vis dėlto, jei gerai supratau (bent tikiuosi), tai nėra nei pateisinimo, nei nuteisinimo kelias, tiesiog to šešėlio, kuris esu aš, atpažinimas ir gyvenimo su juo paliudijimas. Apie tą šiaip reikia ne tik nusikaltėliams galvoti.
Pašnekėjau kaip ir pridera davatkai, bet nelabai moku artikuliuoti tas Dideles Idėjas, kurių čia, be ironijos, man regis yra. Apie knygą norėjosi šnekėtis ir galvoti, galbūt persigalvoti, galbūt kažką banalizuoti; bet kuriuo atveju - įsėdo giliau.
January 5, 2026
4.5⭐️ Aš pati nesu krikščionė, Jėzum Kristum netikiu, bet knyga buvo labai įdomi ir netikėtai filosofinė. Tikrai iškėlė labai daug pamąstyti verčiančių ir, mano požiūriu, svarbių klausimų apie egzistenciją, tikėjimą, laisvę ir daugiau. Tikrai labai rekomenduočiau ir tikintiems, ir netikintiems.
December 10, 2024
Labai egzistencialistiška knyga apie laisvę ir laivės kainą, ir žiaurumą, žiaurumo nekaltybę ir grožį, ir panašius dalykus. Sartre'o ir Camus gerbėjai ras daug savų dalykų, ir Bataille'o gerbėjai taip pat. Puikiai, nenuobodžiai, taupiai parašytas, maksimaliai nugludintas romanas, smagūs, gyvi dialogai, Jėzus bachūriškas, kaip ir jo gauja. Patiko, kaip Šinkariukas suderina žaismingumą ir brutalumą, ir ta pabaiga. Geriausia Šinkariuko knyga, savotiškas autoriaus kūrybos apibendrinimas. Gailiuosi, kad nebuvau perskaičius, kai savo 2024 m. metų knygų aštuntuką sudarinėjau, tikrai būčiau įtraukusi. Kartais - pastaruoju metu vis dažniau pagalvoju, - kad kai kurios knygos yra tiesiog per geros, kad taptų populiarios ar vadovėlinės. Bet gi yra asmeniniai kanonai ir tai yra puiku.
December 23, 2025
Labai įdomus jausmas skaityti kūrinį, kuris tave sugrąžina į patį pirmą kartą, kuomet paėmiau Tomo knygą į rankas skaitymui. Pastaruosius porą metų vis matėm ištraukas iš šios knygos ir bijojau, kad kūrinys bus sunkiai įkertamas, nes juk taip ilgai laukėm, kad išleitų šią knygą bent viena leidykla. Ir nuoširdžiai - puiki, lengva, šinkariukiška istorija. Labai patiko paralelės su realiu pasauliu ir tikėjimu, kaip viskas galėjo būti, bet pakrypo. Jeigu tik viskas būtų buvę, kaip buvo anksčiau, tuomet galbūt ir dabar krikščionys nebūtų didžiausios rakštys, nes Jėzus, kurį apibūdino Pasakotojas, galėčiau ir aš sekti. Tik kad aš būčiau pasekmių priežastis. Tiesa, mano akimis, istorija galėjo išspausti dar kelis puslapius, nes įvykus nelauktai kulminacijai (jos tiesiogiai net nėra, tačiau jaučiasi lūžio taškas), labai greičiau istorija bando pasiekti pabaigą. Nors galbūt čia mūsų kaltė.
...
Gyvenimas - tai trumpas ir dažniausiai nelabai malonus sapnas besapnio miego amžinybėje. Jei gali juo džiaugtis - džiaukis. Negali - pasikart ir, sumokėjęs apsisprendimo siaubo ir kelių akimirkų agonijos kainą, gauk amžiną ramybę. Mirtis - tai beprasmis išbandymas. Žmonės yra gudrūs bepročiai, todėl aukoja ir net aukojasi. Lyg galima būtų įsiteikti tam, kas mus gimdo ir naikina, tam, kas neturi jokių savybių nei atributų, išskyrus gimimo ir mirties - įėjimo ir išėjimo duris.
...
Gyvenimas - tai trumpas ir dažniausiai nelabai malonus sapnas besapnio miego amžinybėje. Jei gali juo džiaugtis - džiaukis. Negali - pasikart ir, sumokėjęs apsisprendimo siaubo ir kelių akimirkų agonijos kainą, gauk amžiną ramybę. Mirtis - tai beprasmis išbandymas. Žmonės yra gudrūs bepročiai, todėl aukoja ir net aukojasi. Lyg galima būtų įsiteikti tam, kas mus gimdo ir naikina, tam, kas neturi jokių savybių nei atributų, išskyrus gimimo ir mirties - įėjimo ir išėjimo duris.
Displaying 1 - 5 of 5 reviews