What do you think?
Rate this book
Mėnulio medžiotojai
Per plauką gatvėje išvengus mirtinos akistatos nejučia įsiliepsnoja dviejų svajotojų širdys.
Žavingos merginos didžiausia aistra – kelionės, o jis – keliautojas ir, regis, pati lemtis suveda dvi giminingas sielas pačiam nuostabiausiam gyvenimo nuotykiui. Jis iš tiesų galėtų būti įspūdingas, bet... mergina yra nevaikštanti neregė, o greitai paaiškėja, kad ir jos laikas baigiasi. Į kokią kelionę gali pakilti įsimylėjėliai, jei neįmanoma žengi nė vieno žingsnio? Staiga randasi neįtikėtinas planas, tik ar įmanoma nužygiuoti per visą pasaulį, kai tokia kelionė neegzistuoja!? Kaip pasiekti savo tikslą, laimėti bent vieną gyvenimo viršvalandį, jei negali eiti, negali sustosi ir nieku gyvu negali užmigti... Prasideda mėnulio medžioklė.
Svajinga, graudi ir linksma, kupina gerumo ir ilgesio istorija nuves ten, kur dangaus žydrynėje suspindęs mėnulis atskleis būties priežastį, ir tada nereikės gyventi iš skausmo, nes bus galima mirti iš laimės.
Žavingos merginos didžiausia aistra – kelionės, o jis – keliautojas ir, regis, pati lemtis suveda dvi giminingas sielas pačiam nuostabiausiam gyvenimo nuotykiui. Jis iš tiesų galėtų būti įspūdingas, bet... mergina yra nevaikštanti neregė, o greitai paaiškėja, kad ir jos laikas baigiasi. Į kokią kelionę gali pakilti įsimylėjėliai, jei neįmanoma žengi nė vieno žingsnio? Staiga randasi neįtikėtinas planas, tik ar įmanoma nužygiuoti per visą pasaulį, kai tokia kelionė neegzistuoja!? Kaip pasiekti savo tikslą, laimėti bent vieną gyvenimo viršvalandį, jei negali eiti, negali sustosi ir nieku gyvu negali užmigti... Prasideda mėnulio medžioklė.
Svajinga, graudi ir linksma, kupina gerumo ir ilgesio istorija nuves ten, kur dangaus žydrynėje suspindęs mėnulis atskleis būties priežastį, ir tada nereikės gyventi iš skausmo, nes bus galima mirti iš laimės.
192 pages, Hardcover
First published August 29, 2024
6 people are currently reading
80 people want to read
About the author
Juozas Gaižauskas
13 books30 followersLietuvos aktorius, rašytojas, prodiuseris, renginių ir TV laidų vedėjas, dainų kūrėjas ir atlikėjas.
Juozas Gaižauskas gimė 1968 m. balandžio 18 d. Tauragėje (mama Valerija Gaižauskienė – anglų kalbos mokytoja, tėtis Juozas Jokūbas Gaižauskas – žurnalistas, 2015 m. rugsėjo 18 d. apdovanotas Lietuvos žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi). Turi tris brolius (Zigmas, Vytautas, Kęstutis) ir seserį (Birutė). Seneliui Juozui Gaižauskui ir močiutei Stanislavai Gaižauskienei 2019 m. suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai ir 2015 m. rugsėjo 18 d. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. 1996 m. susituokė su Agne Dalia Gaižauskiene ir 1997 m. susilaukė dukters Gabrielės.
Mokėsi Tauragės 4-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Tauragės Žalgirių gimnazija). 1984 m. baigė Tauragės muzikos mokyklos fortepijono specialybę. 1984–1985 m. tęsė fortepijono studijas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. 1985–1987 m. studijavo ir baigė Šiaulių Sporto mokyklą internatą (rankinio specialybę). 1991 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) teatrinį fakultetą ir įgijo aktoriaus secialybę (diplomas su pagyrimu).
1991–1994 m. „Šiaurės Atėnų teatro“ aktorius. 1994–1997 m. muzikinės humoristinės grupės „Viengungių melodijos“ įkūrėjas ir atlikėjas. Nuo 2008 m. profesionalaus komedijos teatro „Domino“ aktorius. Nuo 2015 m. teatro „Cezario grupė“ aktorius. 2020 m. rugsėjo 30 d. išleido romaną „Dievas su šlepetėmis“. 2021 m. Audioteka išleido romano „Dievas su šlepetėmis“ audioknygą.
Juozas Gaižauskas gimė 1968 m. balandžio 18 d. Tauragėje (mama Valerija Gaižauskienė – anglų kalbos mokytoja, tėtis Juozas Jokūbas Gaižauskas – žurnalistas, 2015 m. rugsėjo 18 d. apdovanotas Lietuvos žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi). Turi tris brolius (Zigmas, Vytautas, Kęstutis) ir seserį (Birutė). Seneliui Juozui Gaižauskui ir močiutei Stanislavai Gaižauskienei 2019 m. suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai ir 2015 m. rugsėjo 18 d. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. 1996 m. susituokė su Agne Dalia Gaižauskiene ir 1997 m. susilaukė dukters Gabrielės.
Mokėsi Tauragės 4-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Tauragės Žalgirių gimnazija). 1984 m. baigė Tauragės muzikos mokyklos fortepijono specialybę. 1984–1985 m. tęsė fortepijono studijas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. 1985–1987 m. studijavo ir baigė Šiaulių Sporto mokyklą internatą (rankinio specialybę). 1991 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) teatrinį fakultetą ir įgijo aktoriaus secialybę (diplomas su pagyrimu).
1991–1994 m. „Šiaurės Atėnų teatro“ aktorius. 1994–1997 m. muzikinės humoristinės grupės „Viengungių melodijos“ įkūrėjas ir atlikėjas. Nuo 2008 m. profesionalaus komedijos teatro „Domino“ aktorius. Nuo 2015 m. teatro „Cezario grupė“ aktorius. 2020 m. rugsėjo 30 d. išleido romaną „Dievas su šlepetėmis“. 2021 m. Audioteka išleido romano „Dievas su šlepetėmis“ audioknygą.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 35 reviews
December 15, 2024
Kadaise kažkur jau esu pasakojusi šią istoriją, bet aprašysiu ją dar kartą. Nes būtent šioji knyga man ją priminė. Ir dėl to supratau, kad nemaža dalis romanų, filmų, scenarijų ir siužetų neatsiranda tiesiog „iš oro“. Kai prieš 6 metus ėjau šv. Jokūbo keliu, susipažinau su vienu australu. Vis susitikdavome ir išsiskirdavome. Ir vieną gražią dieną, kai mes ėjome keliu, o kelias vedė vis aukštyn, žemyn, buvo vėjuota, saulė plieskė, tada Kelly man papasakojo istoriją: kažkurį kartą, seniau, jis prižiūrėjo sunkiai sergančią moterį. Moteris, kas be ko, sirgo taip sunkiai, kad į jokius kelius eiti negalėjo, tad Kelly, kai jau buvo pasiryžęs nueiti dar kartą, pasiėmė prieš tai Finesterre pakrantėje rastą kriauklę, davė ją moteriai. Ji kriauklę pabučiavo, o Kelly su ja kelią nuėjo dar kartą. Už draugę. Dėl jos. Su ja.
Tad šis romanas man priminė draugą, palydovą, kelio žmogų. Ir aš negaliu nesidžiaugti, kai tokdie romanai man vis patenka į rankas. Šįkart, be abejonės, turiu dėkoti savo nuojautai.
Romano centre – vyras ir moteris. Vyras – pasiutęs keliautojas, žinantis, kad vos po kelių dienų keisis į kelią, o moteris – neįgalioji, kuri nemato ir nevaikšto. Lemtingas atsitiktinumas juos suveda ir abu svajotojai leidžiasi į kelią kartu.
„Klajūnai juk eina be tikslo, jie drožia, kur akys veda, keliautojai tikslą turi, tuo jie skiriasi nuo klajūnų, turistai turi ir tikslą, ir pasirinktą keliavimo būdą, o piligrimai, jie nešasi priežastį, toks ir yra jų tikslas.“
Šitas romanas yra apie keliones. Vidines, fizines, visokias. Ir būtent tokie romanai man ir patinka – kur skaitytojui neperšama jokia nuomone apie vieną ar kitą kryptį, kur viskas tiesiog teka sava vaga ir skaitytojas tarsi tampa to maža dalimi. Susipažįsti su veikėjais, ir tampi jų pakeleiviu. Bent jau aš taip jaučiausi, skaitydama šią istoriją.
Vis tik knyga nepaprastai liūdna. Keliautojas leidžiasi link Jeruzalės, skaitant viskas taip susidėlioja, tarsi atspinti tiek vidinį pasaulį, tiek ir kur kas daugiau. Tačiau romanas – nežinau, deja, ne iš linksmųjų. O kur dar stogą akimirkai nukėlusi ir nustebinusi pabaiga. Nors turbūt viduje žinojau, supratau ir jaučiau.
„- Nežinojau, kad šokti galima skrendant, - sušnabždėjo Akvilė.
- Kaip gaila, kad anksčiau negalėjau būti tavo sparnais.“
Norėjau gražiai parašyti apie knygą, o ir vėl parašiau apie save, apie draugus. Bet turbūt tai gyvenime ir yra svarbiausia. O ir ši knyga tai tik dar kartą įrodo. Labai patiko. Jautru, tikra ir palieka tokį gerumo, šilumos šleifą perskaičius.
Leidyklos dovana.
Tad šis romanas man priminė draugą, palydovą, kelio žmogų. Ir aš negaliu nesidžiaugti, kai tokdie romanai man vis patenka į rankas. Šįkart, be abejonės, turiu dėkoti savo nuojautai.
Romano centre – vyras ir moteris. Vyras – pasiutęs keliautojas, žinantis, kad vos po kelių dienų keisis į kelią, o moteris – neįgalioji, kuri nemato ir nevaikšto. Lemtingas atsitiktinumas juos suveda ir abu svajotojai leidžiasi į kelią kartu.
„Klajūnai juk eina be tikslo, jie drožia, kur akys veda, keliautojai tikslą turi, tuo jie skiriasi nuo klajūnų, turistai turi ir tikslą, ir pasirinktą keliavimo būdą, o piligrimai, jie nešasi priežastį, toks ir yra jų tikslas.“
Šitas romanas yra apie keliones. Vidines, fizines, visokias. Ir būtent tokie romanai man ir patinka – kur skaitytojui neperšama jokia nuomone apie vieną ar kitą kryptį, kur viskas tiesiog teka sava vaga ir skaitytojas tarsi tampa to maža dalimi. Susipažįsti su veikėjais, ir tampi jų pakeleiviu. Bent jau aš taip jaučiausi, skaitydama šią istoriją.
Vis tik knyga nepaprastai liūdna. Keliautojas leidžiasi link Jeruzalės, skaitant viskas taip susidėlioja, tarsi atspinti tiek vidinį pasaulį, tiek ir kur kas daugiau. Tačiau romanas – nežinau, deja, ne iš linksmųjų. O kur dar stogą akimirkai nukėlusi ir nustebinusi pabaiga. Nors turbūt viduje žinojau, supratau ir jaučiau.
„- Nežinojau, kad šokti galima skrendant, - sušnabždėjo Akvilė.
- Kaip gaila, kad anksčiau negalėjau būti tavo sparnais.“
Norėjau gražiai parašyti apie knygą, o ir vėl parašiau apie save, apie draugus. Bet turbūt tai gyvenime ir yra svarbiausia. O ir ši knyga tai tik dar kartą įrodo. Labai patiko. Jautru, tikra ir palieka tokį gerumo, šilumos šleifą perskaičius.
Leidyklos dovana.
March 20, 2025
Patiko man ši 1001-oji pasaka! ❤️Juozo Gaižausko knygos man ir manau daugeliui kitų skaitytojų tai lyg trumpas pabėgimas į kitą pasaulį, taip švelniai, magiškai ir kartu skaudžiai aprašomi visi išgyvenimai. Klausiausi autoriaus užburiančio balso per audioteka.lt
November 9, 2024
"Kai viskas baigsis ir liks tik.... akimirka su pavakario bučiniu, nenoriu, kad kas nors sakytų, jog mes net nepamėginome."
April 14, 2025
Labai gražus, simbolių kupinas pasakojimas. Kelionė, žygis vėl, bet dar kitaip. Nuostabu, kaip autorius geba kartoti nesikartodamas. Rekomenduoju.
February 2, 2025
Tikriausiai nesumeluosiu pasakius, kad tai viena geriausių mano skaitytų lietuvių autorių knygų. Prisiekiu, jei nebūčiau mačiusi pavardės ant viršelio ir tekste nebūtų užuominų apie Lietuvą, tikrai nebūčiau pasakius, kad čia lietuvio kūrinys. Čia tiesiog absoliučiai kitas lygis.
Neturiu omeny, kad kiti lietuvių autoriai prastesni, tačiau nedažnas autorius kapsto taip giliai pagrindinių veikėjų gyvenimus, sielas, nedažnas rašo taip filosofiškai ir užburiančiai. Tikiu, kad ši knyga palies kiekvieno perskaičiusio ją žmogaus širdį… Tai lyg koks šių dienų “Mažasis Princas”.
Kokia graži meilės istorija, kad tiesiog skaitydama nejučia šypsojausi ir graudinausi iš laimės, kad galima šitaip mylėt. Koks nuostabus Akvilės personažas, koks nepakartojamas jos humoro jausmas, kuris suteikė šiai knygai begalę spalvų.
Akvilė neabejotinai privertė į gyvenimą pažvelgti iš kitos pusės: įsiklausyti į paukščius, vėją, pastebėti dalykus, kuriuos tiesiog praleidžiame pro akis apsikrovę savo kasdienėmis problemomis ir rutina.
Man labai patiko, kad knygoje buvo pabrėžta tam tikri lemtingi nutikimai ir likimas. Likimu aš labai stipriai tikiu, o tie klijai ir visa kita čia taip gerai buvo… Genialiai sugalvota.
Antra knygos pusė buvo kiek ištempta, jau pradėjo darytis nuobodoka (galbūt tiesiog trūko Akvilės ir tai genialiai perteikė Gliu gyvenimo nuotaiką be jos), tačiau pati pabaiga privertė į viską numoti ranka…
“-Nežinojau, kad šokti galima skrendant,- sušnabždėjo Akvilė.
-Kaip gaila, kad ankščiau negalėjau būti tavo sparnais.”
Neturiu omeny, kad kiti lietuvių autoriai prastesni, tačiau nedažnas autorius kapsto taip giliai pagrindinių veikėjų gyvenimus, sielas, nedažnas rašo taip filosofiškai ir užburiančiai. Tikiu, kad ši knyga palies kiekvieno perskaičiusio ją žmogaus širdį… Tai lyg koks šių dienų “Mažasis Princas”.
Kokia graži meilės istorija, kad tiesiog skaitydama nejučia šypsojausi ir graudinausi iš laimės, kad galima šitaip mylėt. Koks nuostabus Akvilės personažas, koks nepakartojamas jos humoro jausmas, kuris suteikė šiai knygai begalę spalvų.
Akvilė neabejotinai privertė į gyvenimą pažvelgti iš kitos pusės: įsiklausyti į paukščius, vėją, pastebėti dalykus, kuriuos tiesiog praleidžiame pro akis apsikrovę savo kasdienėmis problemomis ir rutina.
Man labai patiko, kad knygoje buvo pabrėžta tam tikri lemtingi nutikimai ir likimas. Likimu aš labai stipriai tikiu, o tie klijai ir visa kita čia taip gerai buvo… Genialiai sugalvota.
Antra knygos pusė buvo kiek ištempta, jau pradėjo darytis nuobodoka (galbūt tiesiog trūko Akvilės ir tai genialiai perteikė Gliu gyvenimo nuotaiką be jos), tačiau pati pabaiga privertė į viską numoti ranka…
“-Nežinojau, kad šokti galima skrendant,- sušnabždėjo Akvilė.
-Kaip gaila, kad ankščiau negalėjau būti tavo sparnais.”
February 5, 2025
Juozas Gaižauskas man tapo tuo rašytoju, į kurio knygas galima pabėgti ieškant kasdienybės grožio, paprastumo ir šviesos. Skaitai ir dūšia po truputį pildosi šiluma. Tarsi taip paprasta, o visgi, nepaprastai gražu. 💛
Ši man netapo ta labiausia autoriaus knyga, bet sušilt ir atitrūkt mintims padėjo. Ji apie kelią ir keliones, bet tokias kitokas. Tas, kurias keliaujame žodžiais, ar savo galvose! Kartais juk išties, minčių kelionės išvargina ne mažiau, nei pusę pasaulio pėsčiomis apkeliavus, o ir prasmės panašiai tiek pat atnešti gali.
Pasidžiaigiau, kad knygoje buvo linksniuojama mano viena įdomiausių gyvenimo knygų ("Šimtas metų vienatvės") - radus iškart ūpas pakilo!
Ir nors šį kart man (net man naiviai) pasirodė kiek per naivu, gražumo nesugadino. Norėjos šypsotis ir tikėti gerumu, gebėjimu skaudžiose situacijose pamatyti šviesos spindulėlį, ar saulės zuikutį, šokčiojantį ant sienos. Ji tokia - nors prie širdies dėk - knyga.
O ir pats Mėnulis, ir jo medžiotojų konceptas žavi. 💛
Ši man netapo ta labiausia autoriaus knyga, bet sušilt ir atitrūkt mintims padėjo. Ji apie kelią ir keliones, bet tokias kitokas. Tas, kurias keliaujame žodžiais, ar savo galvose! Kartais juk išties, minčių kelionės išvargina ne mažiau, nei pusę pasaulio pėsčiomis apkeliavus, o ir prasmės panašiai tiek pat atnešti gali.
Pasidžiaigiau, kad knygoje buvo linksniuojama mano viena įdomiausių gyvenimo knygų ("Šimtas metų vienatvės") - radus iškart ūpas pakilo!
Ir nors šį kart man (net man naiviai) pasirodė kiek per naivu, gražumo nesugadino. Norėjos šypsotis ir tikėti gerumu, gebėjimu skaudžiose situacijose pamatyti šviesos spindulėlį, ar saulės zuikutį, šokčiojantį ant sienos. Ji tokia - nors prie širdies dėk - knyga.
O ir pats Mėnulis, ir jo medžiotojų konceptas žavi. 💛
December 26, 2024
Istorija gal ir neblogai suraityta, piligrimystė, įkvėpimas jai, meilė.
Bet ne tai, ko tikėjausi. Matyt, jau tapau pernelyg traumuotu ir racionaliu žmogumi, kad nebegaliu tiesiog lengvai priimti naivių, banalių ir tiesiog kvailų dalykų, kurie čia aprašomi. Visokie kalbantys žvirbliai ir netikėti sutapimai. Teatleidžia man autorius.
Perskaičiau visą, antroje pusėje net visai įdomu ėmė darytis, kurgi visa toji kelionė nuves. Bet atomazgos nesulaukiau.
Nerekomenduoju.
Bet ne tai, ko tikėjausi. Matyt, jau tapau pernelyg traumuotu ir racionaliu žmogumi, kad nebegaliu tiesiog lengvai priimti naivių, banalių ir tiesiog kvailų dalykų, kurie čia aprašomi. Visokie kalbantys žvirbliai ir netikėti sutapimai. Teatleidžia man autorius.
Perskaičiau visą, antroje pusėje net visai įdomu ėmė darytis, kurgi visa toji kelionė nuves. Bet atomazgos nesulaukiau.
Nerekomenduoju.
July 2, 2025
„Mėnulio medžiotojai“ paliko dvejopą įspūdį. Pirmoji knygos dalis buvo labai įtraukianti, intriguojanti ir kupina įtampos, tačiau antroji – nuvylė. Antraplaniai veikėjai pasirodė lėkšti, o pasaulio vaizdavimas – neįtikinamas ir atsilikęs nuo šiuolaikinės realybės, lyg autorius būtų įstrigęs XX a. viduryje. Nepadėjo ir tai, kad veikėjų elgesys buvo neįdomus bei mažai tikroviškas. Visgi stipri ir netikėta pabaiga pakėlė bendrą įspūdį. Skiriu 4 🌔 iš 5 – už puikią pradžią ir išgelbėtą pabaigą.
June 10, 2025
Labai graži, lyriška ir stebuklinga istorija. Gal pagrindiniai veikėjai kiek per saldūs ir labai netikri (na, jei aš savo tarpe tokių žmonių neturiu, nereiškia, kad netikri, kažkur giliai paslėpusi save manau kad esu tokio saldumo žmogus :D), bet būtent tas gėris, švelnumas, tokia graži meilė man leido pabėgti nuo savo kasdienybės rūpestėlių... Knyga iš ties nustebino, nes siužeto tėkmė ir galutinis rezultatas taip nustebino, apsuko aplink pirštą ir paliko su kažkokio ilgesio jausmu. Be galo švelni, poetiškai ilgesinga istorija.
June 12, 2025
Labai žavi, jautri ir šilta. Tikrai nuostabu, ką gali laki žmogaus vaizduotė, patirtų išgyvenimų prisimininai ir iškalba. Na, o meilės paralelė tiek realybėje, tiek svajonėse tokia lygiagreti, tokia stipri ir galinga. ♡
March 24, 2025
Galvojau, kad veiksmas vystysis visai kitaip. Taigi, likau nustebinta 😅 2 dalis taip pat išmušė iš vėžių, pasijutau lyg žiūrėčiau kokį karinį filmą 🫣 Pabaiga irgi nustebino, tikrai likau "apgauta". Bet dar gaila, kad taip niekada ir nesužinojau "Gliu" tikro vardo 😔
This entire review has been hidden because of spoilers.
August 24, 2025
Apie akimirką, kai pavakarys virsta vakaru, kai danguje kartu pasirodo saulė ir mėnulis, kai šimtą kartų regėjęs jūrą vėl išvysti ją pirmą kartą, kai eini prieš eismą ir pamatai stebuklą, kai turi pasirinkti: mirti iš laimės ar gyventi iš skausmo.
Tai atodūsis ir švelnus apkabinimas, tai nuoširdumas ir meilė.
,,Tūkstantis ir vienas pavakarys" arba ,,Mirti iš laimės"
,,Ne žaidimas su pokalbiais už durų, piktosios Genės kerštas ar kaltės jausmas mane vėl atvedė prie šito namo, bet tas stebuklingas gebėjimas bakstelėti tiesiai į smilkinį ir padėti pamatyti tai, kas visą gyvenimą buvo po ranka. Neįtikėtina... Mergina nereginčiomis, lakstančiomis po tuštumą akimis tau šypsosi, kviečia pamatyti stebuklą ir patirti akimirką jame, nors pati jo matyti negali".
,,Mes sėdėjome lovoje, tylomis laukdami dar vieno stebuklo, o kai ta akimirka atėjo, ji pasilenkė ir prigludusi pakuždėjo man į ausį tą tik įsimylėjėliams žinomą trijų žodžių burtą, tada atsilošė ir pradėjo pasakoti. Klausiausi išsižiojęs, pirmą kartą gyvenime pamatęs ir patyręs akimirką tarp vakaro ir nakties - kuždesiu į ausį".
,,- Tai jeigu kitokio pasirinkimo neturime... laiko irgi... - ramiai konstatavo pakeleivė ir žvaliai pridūrė: - Traukiam tuo „beveik" neįmanomu keliu? Kad niekas nesakytų, jog net nepamėginome... Juk dabar ir esame niekam nematomi, šarvuoti kantrybe, nesužeidžiami ir kaip tik jau atėjo naktis. Sėlinam?"
,,Klajūnai juk eina be tikslo, jie drožia, kur akys veda, keliautojai tikslą turi, tuo skiriasi jie nuo klajūnų, turistai turi ir tikslą, ir pasirinktą keliavimo būdą, o piligrimai, jie nešasi priežastį, toks ir yra jų tikslas".
,,- Nežinojau, kad šokti galima skrendant, - sušnabždėjo Akvilė.
- Kaip gaila, kad anksčiau negalėjau būti tavo sparnais, - atitariau suvokęs, kad akimirka tarp pavakario ir vakaro ką tik pasiglemžė visą vakarą ir atėjo gili naktis".
,,Žvelgiau į jos vis bėgiojančias akis ir nejučia supratau, kad manosios akys lygiai taip pat laksto paskui, mėgindamos pagauti jos nepagaunamą žvilgsnį. Tada švelniai apkabinau ir pasakiau:
- Pažadu dalytis su tavimi šimtu metų vienatvės ir kiekviena tūkstantis ir viena naktimi kaip viena akimirka, nes mes esame mūsų".
,,Virš mūsų debesuota su pragiedruliais, bet debesys po truputį sklaidosi, neįtikėtina, bet šiandien, kaip tyčia, kabo dieninis mėnulis. Dieną taip nutinka retokai ir kiekvieną sykį jį pamatęs pamanau, jog tai įstabi akimirka, nes du dangaus kūnai vienu metu liudija paslaptį, kurios negaliu įminti. Keista, pasaulyje pilna aurora borealis medžiotojų, jie laksto pametę galvas dėl žalsvo jos švytėjimo, mėgindami įminti paslaptį: kur ir kada ryškiausiai ji sušvis? Ir dumia to pamatyti per pusę pasaulio kaip vaikai. O aš norėčiau būti mėnulio ir saulės medžiotoju, klaidžioti po pasaulį paskui juos, tik vargu ar kas sudaro tokius kalendorius, kuriuose nurodoma, kada ir kur jie gali dangaus skliaute drauge pasirodyti. Mėnulis ir saulė kartu žydrame danguje - pasakiškas vaizdas..."
,,<...> aš tuo metu irgi buvau „išėjusi" mintyse, buvau su tuo mėnuliu žydrynėje ir mačiau, kaip tu jį medžioji keliaudamas per visą pasaulį. Ar žinojai, Gliu?- tu geras mėnulio medžiotojas, gebi jį sugauti per patį vidurdienį ir sviedęs pataikyti tiesiai į sielos gelmę, bet darai tai taip, tarsi pats to nesuvoktum, nuoširdžiai, kaip tas berniukas gatvėje. Ačiū. Žinai, jeigu tik galėčiau, jeigu tik būtų įmanoma, eičiau su tavimi kartu, sekčiau paskui į tokią medžioklę, būčiau tavo ginklaneše, negalėtum manęs net norėdamas atsikratyti ir, tiesą sakant, juk tiek nedaug trūksta, kad galėčiau... tiek nedaug... tik klausančių kojų, bent šiek tiek reginčių akių ir trupučio laiko. Ta mūsų kelionė į Jeruzalę ne pokštas ir ne žaidimas, tu nė neįsivaizduoji, kiek apie ją galvojau, kaip jos siekiau visa savo esybe trokštu patekti į Jeruzalę, nes turiu, ką jai pasakyti. Kol galiu. Tik ar ji kalbėtų su manimi? Kaip manai, kalbėtų?"
,,Nors mūsų Kelio niekas nelaimins ir nemanau, kad jį kas nors užskaitys, net neteko girdėti, kad kas nors taip būtų ėjęs - žodžiais; ir dėl mūsų tikrai neverks pakelės kaimai, o kodėl jie turėtų verkti?"
,,- Kai viskas baigsis ir liks tik... akimirka su pavakario bučiniu, nenoriu, kad kas nors sakytų, jog mes net nepamėginome, - pritarė Akvilė".
,,Susidaro toks įspūdis, kad mums duota tiek pasaulio, kad nespėtume viso patirti, kad jis kaip gausios vakarienės likučiai liktų ant stalo ir primintų nepamirštamą skonį. Lyg ir sotus, bet amžinai nepasisotinęs - toks yra jausmas žengti per mūsų pasaulį kojomis".
,,Ant kalno mūrai... Ant kalno karklai siūbavo... Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai... Kalnuos dainuoja... Oi ant kalno, ant aukštojo... O žemaičiai dar ir gieda „Kalnus"... - pusė mūsų dainų yra apie kalnus, kurių mes neturime".
,,Einant dviese su artimu žmogumi viskas taip paprasta! Pajunti nerimą - tave paima už rankos, pažvelgi su meile - prie tavęs prisiglaudžia, pasidaro liūdna - tave apkabina, o ir tu, išvydęs jos nuovargį - bent trumpam užsimeti ant peties dar ir jos kuprinę. Kaip viskas aišku! Dvi didelės dulkės sukasi Kelyje viena apie kitą, tarsi plūduriuotų tikros laimės substancijoje, neturinčioje jokių ribų. Kartais mažyčių dulkių visatos susiburia Kelyje aplink tave, apie jas neįmanoma papasakoti, bet jos palaimina tavo dieną amžinybe. Kartą vingiuodami per kalvotas tolumas pakilome į kalvos viršūnę, kur vėl danguje susitiko saulė ir mėnulis. Buvo vaiskus pavakarys, mes stovėjome žvelgdami į tas dvi milžiniškas dangaus dulkes susikibę už rankų, jusdami, kaip elektros išlydis teka kiaurai mūsų sielas".
,, -Būk palaiminta, Jeruzale, ir nors jaučiu, kad tiesiogine to žodžio prasme mirštu iš laimės, neliūdžiu, atvirkščiai - tegul pavydi man visi, kitaip mirštantys, bet jei gali, jei girdi, jeigu nori ir manai verta: atskleisk, prašau, mūsų priežastį, nes, man regis, atėjo laikas, jis išseko, nes aš išklausiau tūkstantį pasakų".
,,Tada vienu metu patekėjo mėnulis ir saulė - dvi nedidelės dangaus dulkės, kylančios į viršų, lėtai artėjančios viena į kitą, tačiau kuo aiškiausiai suvokiančios: joms lemta pasimatyti, bet neįmanoma būti kartu, nes tokia jų priežastis: tik leisti jais gėrėtis".
,,- Aš mirštu iš laimės, – pasakė ji tąsyk ant pasaulio stogo, net nežinau, kas geriau... nes man dabar teks gyventi iš skausmo".
,,Tūkstantis pirma pasaka" arba ,,Gyventi iš skausmo"
,,Žengsiu per Siriją dėl tos, kuri dabar miršta iš laimės. Žengsiu iš skausmo, o be jo, ar man kas liko?"
,,Jeigu man pavyktų nueiti: nesvarbu, kad niekas to nematys, neužskaitys ir greičiausiai net nesužinos apie tai (bet mėnulis juk mato viską), tuomet viskas pasikeistų, mūsų pasaulis taptų kitoks, tai galėtų būti didžiausia pasaulyje šventė per tūkstantį metų, tą akimirką visas pasaulis turėtų apmirti iš džiaugsmo, lyg klausytųsi pasaulio himno repeticijos, jeigu tik žinotų. Jeigu... bet gal mėnulis pasakys... nes tada juk paaiškėtų, kad tūkstantmetė Jeruzalės apsiaustis pagaliau baigėsi, ir to įrodymas: paprastas, nudriskęs piligrimas pėsčiomis atėjęs į Jeruzalę".
,,Gal ir neplanavau tiesiog mirti kelyje, tada tiesiog būtų neužtekę atkaklumo eiti. Kodėl ėjau? Kas mane stūmė tuo keliu? Skausmas... ir viltis..."
,,Pasakojau jam apie sutiktą merginą, kurios vos neužmušiau gatvėje. Apie nuostabiausias pasaulyje ausis ir tas neįtikėtinas vienpusio eismo akis, klaidžiojančias po tuštumą. Sakiau, kad jų neįmanoma žvilgsniu pagauti! Lakstyk paskui jas kaip įmanydamas, bet jos nesustos ir bėgs tolyn: tas bučinys į atšvaitą, klijuose sukibę delnai, pažadas užsukti ir žinia apie avarijos sukeltą priepuolį kažką pažadino manyje. Kažką nepatirto... Atvirai prisipažinau, kad tada dar nežinojau, jog pamilsiu ją labiausiai už viską pasaulyje, nes jos nepamilti neįmanoma! Ji girdi tai, ko negirdime mes, paprasti mirtingieji, džiaugiasi pirmą kartą išgirdusi apie dieną švytintį mėnulį ir pyksta, kad niekas jai apie jį nesiteikė papasakoti, bet net negalėdama jo regėti drąsiai leidžiasi medžioti to mėnulio, pūsdama dangaus medžioklės ragą. Pasakojau savo budeliui, kad mes turėjome per mažai laiko - negalėdami leistis į tikrą kelionę ėjome mintyse. Toli nuėjome! Nuo Vilniaus iki Stambulo... o tada tas nelemtas priepuolis... nugramzdinęs ją į komą. Kas man beliko? Kai net sesė skubina išeiti... nes daktarai ragina nebedelsti. Negalėjau likti. Negalėjau išeiti. Negalėjau jos prikelti. Bet ji vis dar gyva! Vis dar gaunu SMS iš sesers, ji dar gyva! Kiek ėjau? Nežinau, perėjęs visą Turkiją, su trenksmu įskridau į Sirijos žemes ir pats vos nežuvau, o ji vis dar gyva. Beveik gyva. O kas nutiktų, jeigu sustočiau? Daktarai išjungtų tą aparatą? Nenoriu apie tai galvoti, todėl ir nešuosi užantyje per Sirijos platybes savo gyvenimo meilę. Atleiskite, kad primindžiau čia savo pėdų, bet ką man daryti, jeigu šis kelias vienintelis? Pabūgti ir neiti? Kai man kiekvieną akimirką atrodo, kad ji girdi ir seka mano kelionę, jaučiu ją esant kartu ir nuolat su ja kalbuosi. Todėl negaliu sustoti, nors keliauju prieš pasaulio eismą, bet mes ne iš tų, kurie net nepamėgina... tai kartodavo būtent ji. Bet kam kalbėti? Viskas taip paprasta: einu į Jeruzalę, nes ji gyva tol, kol einu".
,,Jeigu ugnis gali keliauti oru, jeigu žmogus gali tilpti degalų bake, jeigu mėnulis gali šviesti dieną ir prisikelti miręs Jėzus, tai gal galėtų pabusti ir ta, kurią aš myliu? Juk jai nereikia prisikelti, ji nemirusi, tik giliai miega. Gal įmanoma pasiskolinti truputį laiko. Nepažadu, kad jį grąžinsiu, to nemoku, bet gal galėčiau juo su tavimi pasidalyti? Galėčiau pasidalyti visu, kiek man liko, tada būtų paprasta ir teisinga. Žinau, kad žadėjau nieko neprašyti, suprantu, kad neturiu tokios teisės, bet nebežinau daugiau pasakų, papasakojau visas. Pasekiau paskutinę tūkstantis pirmąją pavakario pasaką, daugiau jų neturiu. Sunkiai beatplėšiu akis ir balsas tik tyliai švokščia, kiekvieną akimirką bijau, kad užmigsiu ir prabusiu per vėlai, ką man daryti, Jeruzale? Mes nebijome sunkiai gyventi, mums tik reikia keleto gyvenimo viršvalandžių..."
Tai atodūsis ir švelnus apkabinimas, tai nuoširdumas ir meilė.
,,Tūkstantis ir vienas pavakarys" arba ,,Mirti iš laimės"
,,Ne žaidimas su pokalbiais už durų, piktosios Genės kerštas ar kaltės jausmas mane vėl atvedė prie šito namo, bet tas stebuklingas gebėjimas bakstelėti tiesiai į smilkinį ir padėti pamatyti tai, kas visą gyvenimą buvo po ranka. Neįtikėtina... Mergina nereginčiomis, lakstančiomis po tuštumą akimis tau šypsosi, kviečia pamatyti stebuklą ir patirti akimirką jame, nors pati jo matyti negali".
,,Mes sėdėjome lovoje, tylomis laukdami dar vieno stebuklo, o kai ta akimirka atėjo, ji pasilenkė ir prigludusi pakuždėjo man į ausį tą tik įsimylėjėliams žinomą trijų žodžių burtą, tada atsilošė ir pradėjo pasakoti. Klausiausi išsižiojęs, pirmą kartą gyvenime pamatęs ir patyręs akimirką tarp vakaro ir nakties - kuždesiu į ausį".
,,- Tai jeigu kitokio pasirinkimo neturime... laiko irgi... - ramiai konstatavo pakeleivė ir žvaliai pridūrė: - Traukiam tuo „beveik" neįmanomu keliu? Kad niekas nesakytų, jog net nepamėginome... Juk dabar ir esame niekam nematomi, šarvuoti kantrybe, nesužeidžiami ir kaip tik jau atėjo naktis. Sėlinam?"
,,Klajūnai juk eina be tikslo, jie drožia, kur akys veda, keliautojai tikslą turi, tuo skiriasi jie nuo klajūnų, turistai turi ir tikslą, ir pasirinktą keliavimo būdą, o piligrimai, jie nešasi priežastį, toks ir yra jų tikslas".
,,- Nežinojau, kad šokti galima skrendant, - sušnabždėjo Akvilė.
- Kaip gaila, kad anksčiau negalėjau būti tavo sparnais, - atitariau suvokęs, kad akimirka tarp pavakario ir vakaro ką tik pasiglemžė visą vakarą ir atėjo gili naktis".
,,Žvelgiau į jos vis bėgiojančias akis ir nejučia supratau, kad manosios akys lygiai taip pat laksto paskui, mėgindamos pagauti jos nepagaunamą žvilgsnį. Tada švelniai apkabinau ir pasakiau:
- Pažadu dalytis su tavimi šimtu metų vienatvės ir kiekviena tūkstantis ir viena naktimi kaip viena akimirka, nes mes esame mūsų".
,,Virš mūsų debesuota su pragiedruliais, bet debesys po truputį sklaidosi, neįtikėtina, bet šiandien, kaip tyčia, kabo dieninis mėnulis. Dieną taip nutinka retokai ir kiekvieną sykį jį pamatęs pamanau, jog tai įstabi akimirka, nes du dangaus kūnai vienu metu liudija paslaptį, kurios negaliu įminti. Keista, pasaulyje pilna aurora borealis medžiotojų, jie laksto pametę galvas dėl žalsvo jos švytėjimo, mėgindami įminti paslaptį: kur ir kada ryškiausiai ji sušvis? Ir dumia to pamatyti per pusę pasaulio kaip vaikai. O aš norėčiau būti mėnulio ir saulės medžiotoju, klaidžioti po pasaulį paskui juos, tik vargu ar kas sudaro tokius kalendorius, kuriuose nurodoma, kada ir kur jie gali dangaus skliaute drauge pasirodyti. Mėnulis ir saulė kartu žydrame danguje - pasakiškas vaizdas..."
,,<...> aš tuo metu irgi buvau „išėjusi" mintyse, buvau su tuo mėnuliu žydrynėje ir mačiau, kaip tu jį medžioji keliaudamas per visą pasaulį. Ar žinojai, Gliu?- tu geras mėnulio medžiotojas, gebi jį sugauti per patį vidurdienį ir sviedęs pataikyti tiesiai į sielos gelmę, bet darai tai taip, tarsi pats to nesuvoktum, nuoširdžiai, kaip tas berniukas gatvėje. Ačiū. Žinai, jeigu tik galėčiau, jeigu tik būtų įmanoma, eičiau su tavimi kartu, sekčiau paskui į tokią medžioklę, būčiau tavo ginklaneše, negalėtum manęs net norėdamas atsikratyti ir, tiesą sakant, juk tiek nedaug trūksta, kad galėčiau... tiek nedaug... tik klausančių kojų, bent šiek tiek reginčių akių ir trupučio laiko. Ta mūsų kelionė į Jeruzalę ne pokštas ir ne žaidimas, tu nė neįsivaizduoji, kiek apie ją galvojau, kaip jos siekiau visa savo esybe trokštu patekti į Jeruzalę, nes turiu, ką jai pasakyti. Kol galiu. Tik ar ji kalbėtų su manimi? Kaip manai, kalbėtų?"
,,Nors mūsų Kelio niekas nelaimins ir nemanau, kad jį kas nors užskaitys, net neteko girdėti, kad kas nors taip būtų ėjęs - žodžiais; ir dėl mūsų tikrai neverks pakelės kaimai, o kodėl jie turėtų verkti?"
,,- Kai viskas baigsis ir liks tik... akimirka su pavakario bučiniu, nenoriu, kad kas nors sakytų, jog mes net nepamėginome, - pritarė Akvilė".
,,Susidaro toks įspūdis, kad mums duota tiek pasaulio, kad nespėtume viso patirti, kad jis kaip gausios vakarienės likučiai liktų ant stalo ir primintų nepamirštamą skonį. Lyg ir sotus, bet amžinai nepasisotinęs - toks yra jausmas žengti per mūsų pasaulį kojomis".
,,Ant kalno mūrai... Ant kalno karklai siūbavo... Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai... Kalnuos dainuoja... Oi ant kalno, ant aukštojo... O žemaičiai dar ir gieda „Kalnus"... - pusė mūsų dainų yra apie kalnus, kurių mes neturime".
,,Einant dviese su artimu žmogumi viskas taip paprasta! Pajunti nerimą - tave paima už rankos, pažvelgi su meile - prie tavęs prisiglaudžia, pasidaro liūdna - tave apkabina, o ir tu, išvydęs jos nuovargį - bent trumpam užsimeti ant peties dar ir jos kuprinę. Kaip viskas aišku! Dvi didelės dulkės sukasi Kelyje viena apie kitą, tarsi plūduriuotų tikros laimės substancijoje, neturinčioje jokių ribų. Kartais mažyčių dulkių visatos susiburia Kelyje aplink tave, apie jas neįmanoma papasakoti, bet jos palaimina tavo dieną amžinybe. Kartą vingiuodami per kalvotas tolumas pakilome į kalvos viršūnę, kur vėl danguje susitiko saulė ir mėnulis. Buvo vaiskus pavakarys, mes stovėjome žvelgdami į tas dvi milžiniškas dangaus dulkes susikibę už rankų, jusdami, kaip elektros išlydis teka kiaurai mūsų sielas".
,, -Būk palaiminta, Jeruzale, ir nors jaučiu, kad tiesiogine to žodžio prasme mirštu iš laimės, neliūdžiu, atvirkščiai - tegul pavydi man visi, kitaip mirštantys, bet jei gali, jei girdi, jeigu nori ir manai verta: atskleisk, prašau, mūsų priežastį, nes, man regis, atėjo laikas, jis išseko, nes aš išklausiau tūkstantį pasakų".
,,Tada vienu metu patekėjo mėnulis ir saulė - dvi nedidelės dangaus dulkės, kylančios į viršų, lėtai artėjančios viena į kitą, tačiau kuo aiškiausiai suvokiančios: joms lemta pasimatyti, bet neįmanoma būti kartu, nes tokia jų priežastis: tik leisti jais gėrėtis".
,,- Aš mirštu iš laimės, – pasakė ji tąsyk ant pasaulio stogo, net nežinau, kas geriau... nes man dabar teks gyventi iš skausmo".
,,Tūkstantis pirma pasaka" arba ,,Gyventi iš skausmo"
,,Žengsiu per Siriją dėl tos, kuri dabar miršta iš laimės. Žengsiu iš skausmo, o be jo, ar man kas liko?"
,,Jeigu man pavyktų nueiti: nesvarbu, kad niekas to nematys, neužskaitys ir greičiausiai net nesužinos apie tai (bet mėnulis juk mato viską), tuomet viskas pasikeistų, mūsų pasaulis taptų kitoks, tai galėtų būti didžiausia pasaulyje šventė per tūkstantį metų, tą akimirką visas pasaulis turėtų apmirti iš džiaugsmo, lyg klausytųsi pasaulio himno repeticijos, jeigu tik žinotų. Jeigu... bet gal mėnulis pasakys... nes tada juk paaiškėtų, kad tūkstantmetė Jeruzalės apsiaustis pagaliau baigėsi, ir to įrodymas: paprastas, nudriskęs piligrimas pėsčiomis atėjęs į Jeruzalę".
,,Gal ir neplanavau tiesiog mirti kelyje, tada tiesiog būtų neužtekę atkaklumo eiti. Kodėl ėjau? Kas mane stūmė tuo keliu? Skausmas... ir viltis..."
,,Pasakojau jam apie sutiktą merginą, kurios vos neužmušiau gatvėje. Apie nuostabiausias pasaulyje ausis ir tas neįtikėtinas vienpusio eismo akis, klaidžiojančias po tuštumą. Sakiau, kad jų neįmanoma žvilgsniu pagauti! Lakstyk paskui jas kaip įmanydamas, bet jos nesustos ir bėgs tolyn: tas bučinys į atšvaitą, klijuose sukibę delnai, pažadas užsukti ir žinia apie avarijos sukeltą priepuolį kažką pažadino manyje. Kažką nepatirto... Atvirai prisipažinau, kad tada dar nežinojau, jog pamilsiu ją labiausiai už viską pasaulyje, nes jos nepamilti neįmanoma! Ji girdi tai, ko negirdime mes, paprasti mirtingieji, džiaugiasi pirmą kartą išgirdusi apie dieną švytintį mėnulį ir pyksta, kad niekas jai apie jį nesiteikė papasakoti, bet net negalėdama jo regėti drąsiai leidžiasi medžioti to mėnulio, pūsdama dangaus medžioklės ragą. Pasakojau savo budeliui, kad mes turėjome per mažai laiko - negalėdami leistis į tikrą kelionę ėjome mintyse. Toli nuėjome! Nuo Vilniaus iki Stambulo... o tada tas nelemtas priepuolis... nugramzdinęs ją į komą. Kas man beliko? Kai net sesė skubina išeiti... nes daktarai ragina nebedelsti. Negalėjau likti. Negalėjau išeiti. Negalėjau jos prikelti. Bet ji vis dar gyva! Vis dar gaunu SMS iš sesers, ji dar gyva! Kiek ėjau? Nežinau, perėjęs visą Turkiją, su trenksmu įskridau į Sirijos žemes ir pats vos nežuvau, o ji vis dar gyva. Beveik gyva. O kas nutiktų, jeigu sustočiau? Daktarai išjungtų tą aparatą? Nenoriu apie tai galvoti, todėl ir nešuosi užantyje per Sirijos platybes savo gyvenimo meilę. Atleiskite, kad primindžiau čia savo pėdų, bet ką man daryti, jeigu šis kelias vienintelis? Pabūgti ir neiti? Kai man kiekvieną akimirką atrodo, kad ji girdi ir seka mano kelionę, jaučiu ją esant kartu ir nuolat su ja kalbuosi. Todėl negaliu sustoti, nors keliauju prieš pasaulio eismą, bet mes ne iš tų, kurie net nepamėgina... tai kartodavo būtent ji. Bet kam kalbėti? Viskas taip paprasta: einu į Jeruzalę, nes ji gyva tol, kol einu".
,,Jeigu ugnis gali keliauti oru, jeigu žmogus gali tilpti degalų bake, jeigu mėnulis gali šviesti dieną ir prisikelti miręs Jėzus, tai gal galėtų pabusti ir ta, kurią aš myliu? Juk jai nereikia prisikelti, ji nemirusi, tik giliai miega. Gal įmanoma pasiskolinti truputį laiko. Nepažadu, kad jį grąžinsiu, to nemoku, bet gal galėčiau juo su tavimi pasidalyti? Galėčiau pasidalyti visu, kiek man liko, tada būtų paprasta ir teisinga. Žinau, kad žadėjau nieko neprašyti, suprantu, kad neturiu tokios teisės, bet nebežinau daugiau pasakų, papasakojau visas. Pasekiau paskutinę tūkstantis pirmąją pavakario pasaką, daugiau jų neturiu. Sunkiai beatplėšiu akis ir balsas tik tyliai švokščia, kiekvieną akimirką bijau, kad užmigsiu ir prabusiu per vėlai, ką man daryti, Jeruzale? Mes nebijome sunkiai gyventi, mums tik reikia keleto gyvenimo viršvalandžių..."
This entire review has been hidden because of spoilers.
March 7, 2025
Smagus neilgas romanas, ir su geru istorijos išrišimu. Tik patys veikėjai gal kiek per daug nusaldinti, ir jiems patiems trūksta konteksto.
February 28, 2025
Jautri istorija, kurią būčiau norėjęs patirti kai man buvo -iolika. Ne pasakojimas, o skaitantysis (aš) esu 3 žvaigždutės.
Graži jautri piligrimo istorija.
Graži jautri piligrimo istorija.
September 29, 2024
Ši mažiausiai iš visų patikusi, bet du dalykai šaunūs: knyga ir vėl visiškai kitokia nei buvusios, o ir “apgautas” istorijos pabaigoje buvau visai smagiai :)
October 8, 2025
Klausiau audio, bet nežinau... saldu, daug fantastikos, miksas įvairių neįtikėtinų nutikimų. Gal ir netinkamu laiku klausiau, bet nepatiko įgarsinimas, siužetas, veikėjai. Sakau „fantastika“, nes dauguma nutikimų, pagrindiniam veikėjui, įvyksta taip retai ir beveik niekam, o dar tokia seka, kad man atrodė labai nerealu.
March 3, 2025
Knyga visiškai netikėtai atsidūrė mano rankose: penktadienį jau einant link išėjimo Knygų mugėje, man pamojo pats J. Gaižauskas, priėjus ištiesė ranką su Mėnulio medžiotojais ir pasakė, kad tai mano knyga. Tai kaip gali atsispirti? Ir taip, tai tikrai mano knyga. Taip stipriai suspaudė širdį, kad nežinau kada atsileis.
Tokia miela, netikėta, liūdna, bet tuo pačiu ir žavinga istorija apie meilę, neįmanomą bet įmanomą, apie kelionę, neįmanomą bet įmanomą.
Tokia miela, netikėta, liūdna, bet tuo pačiu ir žavinga istorija apie meilę, neįmanomą bet įmanomą, apie kelionę, neįmanomą bet įmanomą.
November 1, 2024
Kokio nuostabumo 1001-oji pasaka!
"Klajūnai juk eina be tikslo, jie drožia, kur akys veda, keliautojai tikslą turi, tuo skiriasi jie nuo klajūnų, turistai turi ir tikslą, ir pasirinktą keliavimo būdą, o piligrimai, jie nešasi priežastį, toks ir yra jų tikslas."
Šįkart viršelio dizainas visai ne mano 'skonio', ir puslapių skaičiai bereik tolie dideli, nukreipia dėmesį...
"Klajūnai juk eina be tikslo, jie drožia, kur akys veda, keliautojai tikslą turi, tuo skiriasi jie nuo klajūnų, turistai turi ir tikslą, ir pasirinktą keliavimo būdą, o piligrimai, jie nešasi priežastį, toks ir yra jų tikslas."
Šįkart viršelio dizainas visai ne mano 'skonio', ir puslapių skaičiai bereik tolie dideli, nukreipia dėmesį...
December 26, 2024
Knyga, kaip eliksyras... skaityta per Kalėdas. Kai jaučiu didžiausią ilgesį savo išėjusios šeimos. Labai surezonavo. O meilė... besalygiška ir visa apimanti. Tiesiog 🩷
September 7, 2025
1001 pasaka, ne vaikui, o suaugusiam žmogui. Istorija apie viltį ir norą išmėginti viską, kad vėliau nereikėtų sakyti "gaila, kad nepabandžiau". Kelionė, kai negali keliauto fiziškai, bet gali ir nori keliauti mintimis, įveikti visus gyvenimo kalnus, sutikti visus įdomiausius pasaulio žmones, bet turėti tik tiek laiko kiek jo turi. Nes deja, bet laiko turime tiek tiek jo turime, nors būtų labai gerai, jei... "Gal įmanoma pasiskolinti truputį laiko. Nepažadu, kad jį grąžinsiu, to nemoku, bet gal galėčiau juo su tavimi pasidalinti?"
Graži istorija, kuri turėtų įkvėpti pradėti pastebėti tai į ką paprastai mes neatkreipiame dėmesio.
Graži istorija, kuri turėtų įkvėpti pradėti pastebėti tai į ką paprastai mes neatkreipiame dėmesio.
Read
July 8, 2025Knygos lengvumas, taurumas ir gražumas sukuria ypatingą atmosferą, kuri įtraukia nuo pirmųjų puslapių. Kelionės aprašytos taip ryškiai ir gyvai, kad kartais atrodo, jog pats esi ten – matai, jauti ir girdi. 🌍💫
Autorius meistriškai perteikia ne tik kraštovaizdžius, bet ir pačią kelionės dvasią – nežinomybės jaudulį, atradimo džiaugsmą, kartais net nuovargį. Tai knyga, kuri leidžia pasimėgauti kelione ne tik per geografines erdves, bet ir per žmogaus išgyvenimus bei patirtis. ✨❤️
Autorius meistriškai perteikia ne tik kraštovaizdžius, bet ir pačią kelionės dvasią – nežinomybės jaudulį, atradimo džiaugsmą, kartais net nuovargį. Tai knyga, kuri leidžia pasimėgauti kelione ne tik per geografines erdves, bet ir per žmogaus išgyvenimus bei patirtis. ✨❤️
October 10, 2024
Jautri, bet tuo pačiu ir linksma istorija apie du žmones, susitikusius netikėtai ir bandančius apgauti likimą ir apgaule gauti viršvalandžių iš gyvenimo. Iškeltas puikus filosofinis klausimas: kas geriau gyventi iš skausmo ar mirti iš laimės. Pabaiga nuostabi ir sukrečianti.
March 29, 2025
Buvo įdomu pasinerti į kitokio formato pasakojimą. Knyga greitai įtraukė ir nustebino. Labai teisingas apibūdinimas - istorija, kuri parodo, jog “nereikia gyventi iš skausmo, nes bus galima mirti iš laimės”.
November 7, 2025
Man tikrai ji patiko, net esant merginai kuri gan lėtai skaito negalėjau padėti jos, net skaitant ją antra kartą. Gal bukaprotė, bet antra kart skaitant jau kitaip interpretuoj knygą bei jos pabaigą.
November 6, 2024
Nuostabi ❤️
November 25, 2024
Kitokia, įtraukianti, jautri, pasaka, kuria norėtųsi tikėti.
February 13, 2025
Kažkaip neįtikino manęs ta meilės istorija
February 21, 2025
Jis visad mane suparina kur realybė, kur sapnas. Gal ir nesvarbu, nes knyga švelni ir pilna gėrio...
February 22, 2025
Buvo miela širdžiai skaityti šią kitokią ir labai poetišką istoriją. Rekomenduoju kas pasiilgo paprastumo ir jaukumo.
June 8, 2025
Perskaitęs taip ir lieki toje pavakario ir vakaro susitikimo akimirkos stebukle❤️
Displaying 1 - 30 of 35 reviews