Egidijaus Vareikio knyga „Skaistyklos evangelija“ parašyta apie karą tam, kad būtume pasiruošę ne tik žemiškiems gyvenimo malonumams, bet ir pasaulio skaistyklai, kad jokio karo nenešiotume savo širdyje. Kad patikėtume, jog viskas įmanoma, kad padarytume, kas įmanoma net ir ten, kur šiandien, regis, neįmanoma.
Gal kai kam ši tema pasirodys keista, nes karas yra beprotybė, kurią geriausia kuo greičiau pamiršti, išmesti iš savo minčių sąrašo. Juk niekas neatneša tiek daug bėdų kaip karas... Bet Egidijus Vareikis klausia, ar neatneša jis mums ir satisfakcijų? Prisiminkime Žalgirio mūšį, laimėtas kovas prieš bolševikus ir kitokius okupantus. Karžygiams statomi paminklai (ekonomikos reformatoriams, beje, kur kas rečiau), karžygių, t. y. kariautojų, vardais vadinamos gatvės, mokyklos, miestai, jų portretai ne vienoje šalyje atsiranda ant banknotų ir pašto ženklų. Kas tai – beprotybės šlovinimas? Kita vertus, pralaimėti karai, nuostoliai ir kančios kelia amžiną klausimą: kodėl ir už ką mums ši bausmė, kas šito scenarijaus autorius? Keista, Jėzus savo žemiškoje kelionėje irgi nesustabdė nė vieno karo, nepateikė jokios genialios ekonomikos pertvarkymo programos, neparašė gairių politinėms partijoms – nepadarė nieko tokio, ko reikia šiandieninio žmogaus socialinei laimei.