Laiškai iš Kabulo

by Eglė Digrytė

„Kabule gyvensi? KABULE??? Tame, kuris Afganistane?.. Kabulas... Hmmm.“ Toks buvo vienas iš pirmųjų laiškų, kurių sulaukiau draugams pranešusi, kad kraustausi į karą. Tuomet į bičiulio nuostabą atsakiau šypsenėle. Bet jei būčiau žinojusi, kur pirmiausia pakliūsiu, gal būčiau priraičiusi dar daugiau klaustukų.

Eglė Digrytė (g. 1980 m.) – žurnalistė, dirbusi įvairiuose nacionaliniuose dienraščiuose, naujienų portaluose. Afganistane pirmą kartą lankėsi 2009 m. aprašyti ten tarnavusių Lietuvos karių gyvenimo. 2010–2011 m. ėjo Europos Sąjungos atstovybės ir specialiojo pasiuntinio Afganistane Vygaudo Ušacko patarėjos komunikacijos klausimais pareigas.
Afganistane nuolat turi suktis iš padėties, nes retai kas būna taip, kaip namie. Kaip gatvėje susikalbėti su policininku, kuris nemoka jokios kitos, tik gimtąją kalbą? Kaip nusiplauti muilą, kai besimaudant duše liaujasi bėgęs vanduo? Kaip pareiti sutemus, jei neturi žibintuvėlio, aplink – nė žiburio, o danguje – nei mėnulio, nei žvaigždžių? Ką daryti, jei namie aptinki ant kilimo įsitaisiusį skorpioną? Ką valgyti, kai šaldytuvas tuščias, nes vakar neturėjai laiko nuvažiuoti į parduotuvę, o šiandien jau nebegalima, nes miestą drebina sprogimai?
Visi galvoja, kad ten blogai. Ir iš tikrųjų blogai, bet autorė palengva sklaido šią šalį gaubiančius mitus, pasakoja apie kunkuliuojantį gyvenimą, žmones ir kultūrą, kitą religiją ir kitokius papročius, savitą požiūrį į moteris ir vakariečius ir atvirai įspėja apie gresiančius pavojus.

Genres: Travel, Nonfiction

247 pages, Hardcover

First published January 1, 2014

Reviews

[Inga · Rating 3 out of 5]

Iki šiol nesu tikra kaip jaučiuos šios knygos atžvilgiu. Iš vienos pusės - labai įdomi tema ir sužinojau labai daug naujo apie afganistaniečių kultūrą, tačiau mane visą knygos skaitymo laiką erzino kokie nors autorės bajeriukai, pasisakymai ar tas faktas, kad ji dėl belenkokio menkniekio (o kartais ir išvis ne visia tinkamu metu) juokias...

Man nepatinka, kad ji vadina moteris, dėvinčias burkas - burkomis, o dėvinčias skaras - skaromis. Taip pat asmeniškai erzina, kad kartais pyksta ant žmonių, kurie į ją kreipiasi rusų kalba. Kiekvienas užsienyje gyvenęs lietuvis, atrodo, supranta, kad ne visi žino kas ta Lietuva, o jei pasiseka, kad žino, tai nežino, kad turime savo kalbą.

Aš prirašius į sąsiuvinį mane erzinančių citatų. Jų nėra tiek daug, kiek gali pasirodyti iš mano skundimosi, tačiau kaskart kai autorė ką nors erzinančio lepteldavo, tekdavo trumpam pasidėt knygą ir užsidengt veidą rankomis.

Nepaisant to, aš vis vien žaviuosi autore už jos drąsą, ryžtą ir mokėjimą prisiderinti prie aplinkybių. Jos gyvybei grėsė realus pavojus, nes jos gyvenimo Kabule metu Talibai nužudė labai daug užsieniečių. Prie jos priekabiavo daugybė vyrų, ją fotkino it kokią statulą muziejuje. Ji greitai prisitaikė prie vietinės kultūros ir papročių, pramoko kažkiek dari kalbos ir, nepaisant kai kurių gan kvailokų pasisakymų apie vietinius ("barzdotas, bet labai inteligentiškas"), vis gi matosi, kad ji juos gerbė, kas, mano nuomone, yra be galo svarbu keliaujant į kitą šalį.

Galų gale nesigailiu, kad perskaičiau šią knygą, kad ir kiek mane erzintų kai kurios knygos vietos.

[EditaG · Rating 3 out of 5]

Įspūdis liko lyg perskaičius eilinį lietuvišką kelionių po egzotišką šalį blogą. Anekdotai ir pašmaikštavimai, periodiškai kaitaliojami su teroro aktų aprašymu. Turint galvoj ką autorė Afganistane veikė, galima buvo tikėtis įdomesnės, gilesnės knygos (bent aš tikėjausi).
Bet šiaip neblogai - tekstas slysta lengvai, smagiai, o ir pora anekdotų buvo gerų :).

[Sigyte S · Rating 4 out of 5]

Man patinka kelionių dienoraščio tipo knygos, taigi šita - ne išimtis.

[Tomas Kukis · Rating 2 out of 5]

Autorė pateikia europietės įspūdžius Kabule. Daug vyrų, vakarėlių ir prabangos skurdo fone.

[julija · Rating 3 out of 5]

nelabai nuoseklu, gana kvailoka, bet paviršutiniškai leidžia sužinoti apie Afganistaniečių tradicijas