What do you think?
Rate this book
Pasaulietė
Augdama Jehovos liudytojų šeimoje, Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio. Todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią": atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Tiesa, Deimantė žinojo ir tai, kad rojus turi kainą – visišką atsiskyrimą nuo „pasauliečių", Jehova netikinčių žmonių, ir neva šėtoniškos jų įtakos.
Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą – mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. Vėliau baimė peraugo į pyktį ir paauglišką maištą: mergaitė nepabijojo keisti išvaizdos, bėgti iš namų... Ilgainiui pasipriešinimas tėvams ir jų tikėjimui tapo pavojingas gyvybei.
Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą – mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. Vėliau baimė peraugo į pyktį ir paauglišką maištą: mergaitė nepabijojo keisti išvaizdos, bėgti iš namų... Ilgainiui pasipriešinimas tėvams ir jų tikėjimui tapo pavojingas gyvybei.
288 pages, Hardcover
First published August 29, 2024
72 people are currently reading
1444 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 197 reviews
September 22, 2024
Kaip suprantu Deimantės knyga "Pasaulietė" dabar trendina. Marketingas pajungtas stipriai, daug interviu, daug reklamos. Aišku, tikrai netrukdo beprotiškai dailus viršelis. Ta poza, minimalizmas, ryškus šriftas - Baltos lankos vėl ir vėl pranoksta save. Surijau šią knygą per gerą pusdienį ir pasidalinsiu savo mintimis. Atvirai.
Skaitant šią knygą supratau vieną dalyką apie save - man labiau patinka skaityti užsienio rašytojų kūrinius, nes jie mane mažiau įpareigoja. Jaučiu didesnį atstumą ir psichologine prasme, kas leidžia būti išties nuoširdžia. Lietuva - maža šalis, tad išsakyti savo nuomonę kartais gali būti sudėtingiau. Knygą rašiusį žmogų nesinori įskaudinti, bet kada gali jį sutikti ir bus nemalonu, todėl neretai stebiu kaip lietuvių leisti kūriniai liaupsinami lyg nebūtų rytojaus. Gal klystu, bet jei jau būnam sąžiningi, tai būnam ir davai netaikom to atskaitos taško "kaip lietuviui neblogai". Mes pasaulio piliečiai, tad ir matykim save pasauliniame kontekste.
Šitai pasakius, suprantu, kad sektos yra tai, kas ne juokais masina ir kursto mūsų smalsumą. Šiuo atveju autorė pasakoja savo išsilaisvinimo iš Jehovos liudytojų sektos istoriją arba tiksliau - taip ši istorija skamba viešai. Vėliau pasidalinsiu kaip man visa tai atrodė.
Kuo pasižymi šis kultas? Įsivaizduokite, kad gyvenate taip lyg rytojaus gali nebūti, niekas nėra labai svarbu išskyrus tai, kad kulto išpažinėjai, kurie liudiją Jehovą, bus išgelbėti. Tų datų, kuomet jau turėjo įvykti pasaulio pabaiga, buvo tiek daug, kad galiausiai sektoje įsivyravo naratyvas, kad ta pabaiga gali būti bet kada. Kas kyla iš to? Iš esmės niekas nebėra labai svarbu. Kam tie mokslai? Ryt gali mirti. Kam tas geras darbas? Ryt gali mirti. Svarbiausia būti geru Jehovos liudytoju. Iš esmės labai patogu ir daugelyje kultų stebimas žaidimėlis - išsilavinimo gero nereikia, kritinio mąstymo taip pat, nes per daug mąstyti nereikia - tiesiog sekite kaip avelės savo ganytojus. Deimantės gyvenime tėvai irgi per daug nesuka galvos, kad mergaitė gerai mokytųsi. Svarbiausia - kuo toliau nuo pasaulietiškų nesąmonių ir kuo aukštesni moraliniai standartai. Net jei pats nesi viso to etalonas. O bet tačiau tą suvokti reikia turėti kritinį mąstymą, šiek tiek su savimi pasikalbėti ir už sektos nesislėpti.
Stiprioji knygos pusės yra gaivališkas noras papasakoti savo istoriją ir nebandyti jos dangstyti net jei ir labai nepatogu. Turėtų būti gana sudėtinga dėl to paties mažos šalies veiksnio. Atvirai pasakoti kad tavo šeimoje ne viskas ok ir kaip aktyviai smurtaujama vieni prieš kitus tikrai nepatogu, bet kažkodėl man nuojauta kužda, kad tikrai nemažai daliai skaičiusių ar skaitysiančių bus daug pažįstamų vietų net jei jūsų tėvai nebuvo Jehovos liudytojai.
Čia vat ir paliesiu tokį įdomesnį kampą - man ši knyga labiau buvo apie disfunkcinę šeimą nei išsilaisvinimą iš sektos. Suprantu, kad marketingas geresnis įpynus sektą, bet realiai, tai atrodo, kad didesnioji pasakojimo dalis remiasi labai jau nekokiais šeimos santykiais ir sekta gal tik uždeda paskutinį štrichą, bet nėra esminė viso to priežastis. Mes galime sekti istoriją kaip verbaliai šeimos nariai vienas prieš kitą smurtauja, kaip galiausiai ir fizinis smurtas randa vietos, kaip motina apsimeta, kad palieka namus ir vos tik vyrui įteikus gėlių su dukra visa sužydėjusi grįžta namo lyg jaunamartė. Mokiausi socialinį darbą kažkada, tad tai labai žinoma ir suprantama. O be to ir tėvo bei motinos susivienijimas prieš dukrą rodo, kad turėti bendrą priešą vienija daug geriau nei bet kas kitas. Užsiimam dukros proto knisimu kaip ji viską blogai daro ir nebereiks analizuoti savo šūdinų santykių. Veikia? Matom, kad puikiausiai.
Dar vienas momentas - jaučiu norą užjausti autorę, nes jos aplinka buvo tikrai be galo traumuojanti: jos norai ignoruojami, ji nuolat žeminama ir varžoma, bet yra ir kitas momentas - suprantu, kad ir tėvams turėjo būti sunku su ja. Neteisinu nei vienos pusės nei kitos. Bandau tiesiog kalbėti ir apie kitą medalio pusę. Negalime žinoti kiek buvo kulto įtakos ir nuolatinės priespaudos, kad merginos elgesys vietomis tikrai buvo vau, bet negrįžti naktimis, taip anksti prarasti nekaltybę ir pan man pakiša mintį, kad tas disfunkcinis santykis buvo sukurtas visų trijų šeimos narių. Tai, kaip gyveno šeima buvo jų visų elgesio rezultatas. Tačiau, nepaneigiama, kad tėvų atsakomybė kaip suaugusių yra nepalyginamai svaresnė.
Kas man labiausiai knygoje patiko - tai kultūriniai ženklai. Visi mano kartos žmonės tikrai galės smagiai tuose kultūros ženkluose pasimaudyti. Tuo šis kūrinys atrodo dar arčiau tavęs, dar labiau jaudina ir priverčia pergyventi dėl Deimantės. Šioji dalis sakyčiau stipriai pavyko.
Dabar apie silpnesnes vietas. Man pasirodė, kad knygos tempas gana nevienodas. Vietomis atrodo jau pagaunamas ritmas, o tada vėl pauzė ir kartojama tas pats per tą patį. Taigi tas begalinis pasikartojimas gana nuobodus, ištęsia kūrinį ir neduoda jokios prasmės.
Kitas dalykas - autorė gana aiškiai pasakoja apie jausmą, kai esi kitoks, vienišas, atstumtas, nesuprastas, bet trūksta gylio, kažkokio vidininio monologo su savimi, kas suteiktų skaitytojui skausmo, empatijos, leistų labiau įsijausti ir pergyventi. Dabar gi viskas gaunasi per atstumą. Be to, nemanau, kad pavyko savo vidinius išgyvenimus aiškiai sujungti su sekta, tad ir pagrindinė žinutė išsilaisvinimas iš sektos atrodo labiau kaip marketinginis triukas, o ne realus dalykas.
Priminė ši knyga man Tara Westover "Apšvietoji", nes irgi sutinkame kultą, įvairias smurto formas ir norą išsilaisvinti. Tai tikrai drąsus kūrinys, kuriame autorė atvirai pasakoja ką jai teko išgyventi. Čia rasite puikų pavyzdį kaip viskas įmanoma, kai kliaujiesi savimi - gali palikti tave žlugdančią aplinką ir susikurti naują gyvenimą. Patiks mėgstantiems pasmalsauti kulto tema ir tikrų istorijų mėgėjams.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
Skaitant šią knygą supratau vieną dalyką apie save - man labiau patinka skaityti užsienio rašytojų kūrinius, nes jie mane mažiau įpareigoja. Jaučiu didesnį atstumą ir psichologine prasme, kas leidžia būti išties nuoširdžia. Lietuva - maža šalis, tad išsakyti savo nuomonę kartais gali būti sudėtingiau. Knygą rašiusį žmogų nesinori įskaudinti, bet kada gali jį sutikti ir bus nemalonu, todėl neretai stebiu kaip lietuvių leisti kūriniai liaupsinami lyg nebūtų rytojaus. Gal klystu, bet jei jau būnam sąžiningi, tai būnam ir davai netaikom to atskaitos taško "kaip lietuviui neblogai". Mes pasaulio piliečiai, tad ir matykim save pasauliniame kontekste.
Šitai pasakius, suprantu, kad sektos yra tai, kas ne juokais masina ir kursto mūsų smalsumą. Šiuo atveju autorė pasakoja savo išsilaisvinimo iš Jehovos liudytojų sektos istoriją arba tiksliau - taip ši istorija skamba viešai. Vėliau pasidalinsiu kaip man visa tai atrodė.
Kuo pasižymi šis kultas? Įsivaizduokite, kad gyvenate taip lyg rytojaus gali nebūti, niekas nėra labai svarbu išskyrus tai, kad kulto išpažinėjai, kurie liudiją Jehovą, bus išgelbėti. Tų datų, kuomet jau turėjo įvykti pasaulio pabaiga, buvo tiek daug, kad galiausiai sektoje įsivyravo naratyvas, kad ta pabaiga gali būti bet kada. Kas kyla iš to? Iš esmės niekas nebėra labai svarbu. Kam tie mokslai? Ryt gali mirti. Kam tas geras darbas? Ryt gali mirti. Svarbiausia būti geru Jehovos liudytoju. Iš esmės labai patogu ir daugelyje kultų stebimas žaidimėlis - išsilavinimo gero nereikia, kritinio mąstymo taip pat, nes per daug mąstyti nereikia - tiesiog sekite kaip avelės savo ganytojus. Deimantės gyvenime tėvai irgi per daug nesuka galvos, kad mergaitė gerai mokytųsi. Svarbiausia - kuo toliau nuo pasaulietiškų nesąmonių ir kuo aukštesni moraliniai standartai. Net jei pats nesi viso to etalonas. O bet tačiau tą suvokti reikia turėti kritinį mąstymą, šiek tiek su savimi pasikalbėti ir už sektos nesislėpti.
Stiprioji knygos pusės yra gaivališkas noras papasakoti savo istoriją ir nebandyti jos dangstyti net jei ir labai nepatogu. Turėtų būti gana sudėtinga dėl to paties mažos šalies veiksnio. Atvirai pasakoti kad tavo šeimoje ne viskas ok ir kaip aktyviai smurtaujama vieni prieš kitus tikrai nepatogu, bet kažkodėl man nuojauta kužda, kad tikrai nemažai daliai skaičiusių ar skaitysiančių bus daug pažįstamų vietų net jei jūsų tėvai nebuvo Jehovos liudytojai.
Čia vat ir paliesiu tokį įdomesnį kampą - man ši knyga labiau buvo apie disfunkcinę šeimą nei išsilaisvinimą iš sektos. Suprantu, kad marketingas geresnis įpynus sektą, bet realiai, tai atrodo, kad didesnioji pasakojimo dalis remiasi labai jau nekokiais šeimos santykiais ir sekta gal tik uždeda paskutinį štrichą, bet nėra esminė viso to priežastis. Mes galime sekti istoriją kaip verbaliai šeimos nariai vienas prieš kitą smurtauja, kaip galiausiai ir fizinis smurtas randa vietos, kaip motina apsimeta, kad palieka namus ir vos tik vyrui įteikus gėlių su dukra visa sužydėjusi grįžta namo lyg jaunamartė. Mokiausi socialinį darbą kažkada, tad tai labai žinoma ir suprantama. O be to ir tėvo bei motinos susivienijimas prieš dukrą rodo, kad turėti bendrą priešą vienija daug geriau nei bet kas kitas. Užsiimam dukros proto knisimu kaip ji viską blogai daro ir nebereiks analizuoti savo šūdinų santykių. Veikia? Matom, kad puikiausiai.
Dar vienas momentas - jaučiu norą užjausti autorę, nes jos aplinka buvo tikrai be galo traumuojanti: jos norai ignoruojami, ji nuolat žeminama ir varžoma, bet yra ir kitas momentas - suprantu, kad ir tėvams turėjo būti sunku su ja. Neteisinu nei vienos pusės nei kitos. Bandau tiesiog kalbėti ir apie kitą medalio pusę. Negalime žinoti kiek buvo kulto įtakos ir nuolatinės priespaudos, kad merginos elgesys vietomis tikrai buvo vau, bet negrįžti naktimis, taip anksti prarasti nekaltybę ir pan man pakiša mintį, kad tas disfunkcinis santykis buvo sukurtas visų trijų šeimos narių. Tai, kaip gyveno šeima buvo jų visų elgesio rezultatas. Tačiau, nepaneigiama, kad tėvų atsakomybė kaip suaugusių yra nepalyginamai svaresnė.
Kas man labiausiai knygoje patiko - tai kultūriniai ženklai. Visi mano kartos žmonės tikrai galės smagiai tuose kultūros ženkluose pasimaudyti. Tuo šis kūrinys atrodo dar arčiau tavęs, dar labiau jaudina ir priverčia pergyventi dėl Deimantės. Šioji dalis sakyčiau stipriai pavyko.
Dabar apie silpnesnes vietas. Man pasirodė, kad knygos tempas gana nevienodas. Vietomis atrodo jau pagaunamas ritmas, o tada vėl pauzė ir kartojama tas pats per tą patį. Taigi tas begalinis pasikartojimas gana nuobodus, ištęsia kūrinį ir neduoda jokios prasmės.
Kitas dalykas - autorė gana aiškiai pasakoja apie jausmą, kai esi kitoks, vienišas, atstumtas, nesuprastas, bet trūksta gylio, kažkokio vidininio monologo su savimi, kas suteiktų skaitytojui skausmo, empatijos, leistų labiau įsijausti ir pergyventi. Dabar gi viskas gaunasi per atstumą. Be to, nemanau, kad pavyko savo vidinius išgyvenimus aiškiai sujungti su sekta, tad ir pagrindinė žinutė išsilaisvinimas iš sektos atrodo labiau kaip marketinginis triukas, o ne realus dalykas.
Priminė ši knyga man Tara Westover "Apšvietoji", nes irgi sutinkame kultą, įvairias smurto formas ir norą išsilaisvinti. Tai tikrai drąsus kūrinys, kuriame autorė atvirai pasakoja ką jai teko išgyventi. Čia rasite puikų pavyzdį kaip viskas įmanoma, kai kliaujiesi savimi - gali palikti tave žlugdančią aplinką ir susikurti naują gyvenimą. Patiks mėgstantiems pasmalsauti kulto tema ir tikrų istorijų mėgėjams.
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
September 17, 2024
4/5
Turbūt nieko panašaus iš lietuvių autoriaus dar neturėjome – atvira ir skausminga knyga apie gyvenimą su sektantais, kurie dar ir fiziškai ir emociškai smurtaujantys. Ir dar, kaip jau supratot, suteikę gyvybę, bet nuolat balansuojantys ant jos atėmimo ribos. Skaitant ne tik žavi autorės atvirumas, bet ir norisi grįžti laiku atgal, iš tų žmonių vaiką atimti, o juos pačius patampyti po policiją ir vaikų teises – nes jie patys būtent tą darė savo dukrai. Nes gi kai paauglė paragauja sidro, reikia ją tempti tiesiai į komisariatą, argi ne? Bet apskritai čia tiek siaubo, tiek nesuvokiamos tamsybės, kad belieka džiaugtis, jog dabar autorei geriau, dabar ji išsilaisvino, turėjo drąsos, jėgų ir stiprybės išeiti. O ir sutiko žmonių, kurie padėjo. Kurie, visų svarbiausia, patikėjo, kad po tomis rūpestingomis tėvelių šypsenomis iš tiesų slepiasi gyvenimus ėdantys monstrai.
Vertinti šią knygą kaip literatūros kūrinį yra sunku – visada taip, kai yra tikra istorija, o dar ir tokia skaudi. Man vietomis metaforos apsunkino tekstą, o ir tie visi Jehovistiniai teksto intarpai, nors jų prasmę ir suprantu, buvo per ilgi. Suvokiu, kad turėjo perteikti to tikėjimo siaubą ir absurdą, bet aš tiesiog skipindavau tas ilgas, kartais net puslapį trunkančias pastraipas. Spėju, ne aš viena. Vietomis, ypač į pabaigą, man buvo kiek sunkiau išlaikyti susidomėjimą, bet mintis, kad norisi Deimantę tiesiog apkabinti, neapleido iki paskutinio puslapio. Todėl skaityti verta – gal tam, kad jei kur nors mūsų name augtų tokia Deimantė, pastebėtume greičiau, nei tėvas nuspręs ją patampyti po namus už plaukų ir paspardyti, motinai sėdint ant sofos ir žiūrint teliką?
Turbūt nieko panašaus iš lietuvių autoriaus dar neturėjome – atvira ir skausminga knyga apie gyvenimą su sektantais, kurie dar ir fiziškai ir emociškai smurtaujantys. Ir dar, kaip jau supratot, suteikę gyvybę, bet nuolat balansuojantys ant jos atėmimo ribos. Skaitant ne tik žavi autorės atvirumas, bet ir norisi grįžti laiku atgal, iš tų žmonių vaiką atimti, o juos pačius patampyti po policiją ir vaikų teises – nes jie patys būtent tą darė savo dukrai. Nes gi kai paauglė paragauja sidro, reikia ją tempti tiesiai į komisariatą, argi ne? Bet apskritai čia tiek siaubo, tiek nesuvokiamos tamsybės, kad belieka džiaugtis, jog dabar autorei geriau, dabar ji išsilaisvino, turėjo drąsos, jėgų ir stiprybės išeiti. O ir sutiko žmonių, kurie padėjo. Kurie, visų svarbiausia, patikėjo, kad po tomis rūpestingomis tėvelių šypsenomis iš tiesų slepiasi gyvenimus ėdantys monstrai.
Vertinti šią knygą kaip literatūros kūrinį yra sunku – visada taip, kai yra tikra istorija, o dar ir tokia skaudi. Man vietomis metaforos apsunkino tekstą, o ir tie visi Jehovistiniai teksto intarpai, nors jų prasmę ir suprantu, buvo per ilgi. Suvokiu, kad turėjo perteikti to tikėjimo siaubą ir absurdą, bet aš tiesiog skipindavau tas ilgas, kartais net puslapį trunkančias pastraipas. Spėju, ne aš viena. Vietomis, ypač į pabaigą, man buvo kiek sunkiau išlaikyti susidomėjimą, bet mintis, kad norisi Deimantę tiesiog apkabinti, neapleido iki paskutinio puslapio. Todėl skaityti verta – gal tam, kad jei kur nors mūsų name augtų tokia Deimantė, pastebėtume greičiau, nei tėvas nuspręs ją patampyti po namus už plaukų ir paspardyti, motinai sėdint ant sofos ir žiūrint teliką?
October 6, 2024
Tikriausiai visi 90ųjų vaikai bent kartą yra susidūrę su Jehovos liudytojais. Ar mieste prie stendukų, ar sulaukę skambučio į duris, siūlant spalvotų leidinukų. Aš irgi ne išimtis - Naujoje akmenėje, mano vaikystėje, tų siūlančių amžiną gyvenimą buvo tikrai daug. Pamenu, kaip žaidžiant kieme, malonios tetos užkalbino, išsiaiškino, kad mėgstu skaityti ir prigrūdo į rankas gražių knygų. Mūsų šeima tikinti, o aš ant viršelių mačiau Dievo vardą, avinėlius, tai apsidžiaugiau ir parsinešiau knygas namo. Taip pat pamenu, kaip tėvams akys ant kaktos iššoko jas pamačius. Gražiai man paaiškino, kad tai yra absurdas ir, kad gyvenime nekalbėčiau, neimčiau ir iškart kviesčiau tėvus, jei tokios tetos vėl pristos.
Deimantė tokių žmonių šeimoje gimė ir augo. Ir nors Jehovistų bukletėliai visi gražūs ir apie meilę, nei to grožio, nei meilės mergaitės ITIN tikinčioje šeimoje nebuvo. Ji augo tokioje toksiškoje aplinkoje, kad aš vis dar stebiuosi jos ryžtu nepasiduoti, kovoti už save, laisvę, padorius santykius, prieš smurto pilnus artimuosius. Stebiuosi jos drąsa ir knygą rašyti, nes rašė ji iš tikrųjų: dalinosi itin atvirais ir sukrečiančiais prisiminimais, kurie šokiravo. Ji nepraplaukė paviršium - pasinėrė į savo praeitį pilna koja ir parodė kas išties dedas už tų kardinaliai dievobaimingų namų durų.
Apie pačią Jehovą daug nežinojau, tad patiko, jog rašytoja įdėjo nemažai tos sektos tekstų, įsakymų, taisyklių: ir daugiau sužinojau, ir dar labiau stebėjaus kaip kas nors gali šventai tikėti šitais reikalais. Skaitant buvo labai labai gaila Deimantės. Tokia drąsi, kūrybinga, bendrauti trokštanti mergaitė buvo verčiama tikėti, jog bendravimas su pasauliečiais užtrauks amžinas kančias, o Kalėdų eglutė, gimtadieniai ir net dienoraščio rašymas - nuodėmės. Nepatikėjo. Ir išsilaisvino, nors tai kainavo santykius su pačiais artimiausiais. Labai stipri knyga, stiprus pareiškimas ir dedu galvą, rašytoja ir knyga eis toli. Tokių išpažinčių Lietuvoje mes vargiai turim, kur skaitai ir kiekvienas puslapis verčia išsižiot iš nuostabos. Labai atvira, labai tikra, labai skaudu ir labai drąsu. Šaunuolė, Deimante! Ačiū tau!
Deimantė tokių žmonių šeimoje gimė ir augo. Ir nors Jehovistų bukletėliai visi gražūs ir apie meilę, nei to grožio, nei meilės mergaitės ITIN tikinčioje šeimoje nebuvo. Ji augo tokioje toksiškoje aplinkoje, kad aš vis dar stebiuosi jos ryžtu nepasiduoti, kovoti už save, laisvę, padorius santykius, prieš smurto pilnus artimuosius. Stebiuosi jos drąsa ir knygą rašyti, nes rašė ji iš tikrųjų: dalinosi itin atvirais ir sukrečiančiais prisiminimais, kurie šokiravo. Ji nepraplaukė paviršium - pasinėrė į savo praeitį pilna koja ir parodė kas išties dedas už tų kardinaliai dievobaimingų namų durų.
Apie pačią Jehovą daug nežinojau, tad patiko, jog rašytoja įdėjo nemažai tos sektos tekstų, įsakymų, taisyklių: ir daugiau sužinojau, ir dar labiau stebėjaus kaip kas nors gali šventai tikėti šitais reikalais. Skaitant buvo labai labai gaila Deimantės. Tokia drąsi, kūrybinga, bendrauti trokštanti mergaitė buvo verčiama tikėti, jog bendravimas su pasauliečiais užtrauks amžinas kančias, o Kalėdų eglutė, gimtadieniai ir net dienoraščio rašymas - nuodėmės. Nepatikėjo. Ir išsilaisvino, nors tai kainavo santykius su pačiais artimiausiais. Labai stipri knyga, stiprus pareiškimas ir dedu galvą, rašytoja ir knyga eis toli. Tokių išpažinčių Lietuvoje mes vargiai turim, kur skaitai ir kiekvienas puslapis verčia išsižiot iš nuostabos. Labai atvira, labai tikra, labai skaudu ir labai drąsu. Šaunuolė, Deimante! Ačiū tau!
October 14, 2024
Aš šį pasakojimą supratau kaip jauno žmogaus maištą prieš religiniu fanatizmu sergančius tėvus, kurį supras daugelis (tėvas — tradiciškai alkoholizmu serganti, smurtaujanti, fone egzistuojanti figūra, motina — apatiška smurtautoja, kuriai už viską svarbus viešas įvaizdis. Šeimai trūksta pinigų). Taip pat išsinešiau pamąstymą, kad vaikams religija neturėtų būti kišama — jie jos pilnai nesupranta, jie neturi pakankamai gyvenimiškos patirties, kuri suformuotų tą dvasingumo poreikį.
Vertinu autorės patirtį, bet man ši knyga pasirodė paviršutiniška — mąstau, kad greičiausiai dėl to jos išgyvenimams pastiprinti buvo dažnai cituojami jehovistų raštai. Trūko gilesnės refleksijos apie autorės patirtą religinę traumą, kuri neapsiribotų tik Kalėdų ir gimtadienių nešventimu bei vidiniu konfliktu apie tai, ar tikrai visi religijai nepriklausantys žmonės yra blogi. Juk atsiribojusi nuo šeimos ir religijos autorė turėjo iš naujo atrasti save, nugriauti tuos tikėjimo pagrindus ir ant jų griuvėsių pastatyti naują, savitą gyvenimo prasmę, kurią pasitelkusi ji galėjo sukurti gilesnę savo praeities refleksiją.
Taip pat rimčiau galėjo būti pakapstytas jos tėvų įsitraukimas į jehovą ir jo motyvai. Tėvas pradėjo tikėti dėl charizmatiško vyruko, o mama – sekėja tapo per seserį, bet argi tai viskas? Kas slypi už viso šito? Ar tai geresnio gyvenimo siekis? Ar tai dvasingesnio gyvenimo siekis, o gal bandymas pabėgti nuo asmeninio nelaimingumo šiame prasmės stokojančiame gyvenime? Galbūt kaip nepriklausiusi religinei sektai to nesugebu suprasti, bet palaikiau autorę ir labai norėjau, kad ji būtų įveikusi tą pasakojimo paviršutiniškumą.
Vertinu autorės patirtį, bet man ši knyga pasirodė paviršutiniška — mąstau, kad greičiausiai dėl to jos išgyvenimams pastiprinti buvo dažnai cituojami jehovistų raštai. Trūko gilesnės refleksijos apie autorės patirtą religinę traumą, kuri neapsiribotų tik Kalėdų ir gimtadienių nešventimu bei vidiniu konfliktu apie tai, ar tikrai visi religijai nepriklausantys žmonės yra blogi. Juk atsiribojusi nuo šeimos ir religijos autorė turėjo iš naujo atrasti save, nugriauti tuos tikėjimo pagrindus ir ant jų griuvėsių pastatyti naują, savitą gyvenimo prasmę, kurią pasitelkusi ji galėjo sukurti gilesnę savo praeities refleksiją.
Taip pat rimčiau galėjo būti pakapstytas jos tėvų įsitraukimas į jehovą ir jo motyvai. Tėvas pradėjo tikėti dėl charizmatiško vyruko, o mama – sekėja tapo per seserį, bet argi tai viskas? Kas slypi už viso šito? Ar tai geresnio gyvenimo siekis? Ar tai dvasingesnio gyvenimo siekis, o gal bandymas pabėgti nuo asmeninio nelaimingumo šiame prasmės stokojančiame gyvenime? Galbūt kaip nepriklausiusi religinei sektai to nesugebu suprasti, bet palaikiau autorę ir labai norėjau, kad ji būtų įveikusi tą pasakojimo paviršutiniškumą.
January 7, 2025
Kaip žvaigždutėmis įvertinti žmogaus gyvenimą? Žmogaus kuriam nuo gimimo kalama, kad jo gyvenimas yra nieko nevertas ir vienintelis tikslas tik pomirtinis rojus
Nieko panašaus lietuviškai nemanau, kad yra. Jehovos liudytojų šeimoje gimusi Deimantė knygoje tarsi auga kartu su istorija. Būnant maža mergaite, tėvai ir Jehova atrodo tarsi normalus gyvenimas. Augant ir bandant atrasti save, ji kelia klausimus ir maištauja. Labai daug smurto it to labiausiai mane trigerinusio abejingumo. Kai mama prieš visus vaidina kaip viskas labai gražu nors už uždarų durų pati patiria smurtą. Ir kur Dievas slepiasi tada?
Patiko ištraukos, Deimantės charakterio atskleidimas. Tokia kieta, stipri mergaitė nuo pat vaikystės
Trūko pasigilinimo kodėl? Tiek pasinešimo į religiją tiek panagrinėjimo pačių nuostatų
Labai rekomenduočiau paauglėms. Puikus pavyzdys, kad jei toksiška ir smurtinė aplinka nereiškia, kad gyvenime niekas nelaukia. Norint visada galima atsiriboti ir išbristi
Nieko panašaus lietuviškai nemanau, kad yra. Jehovos liudytojų šeimoje gimusi Deimantė knygoje tarsi auga kartu su istorija. Būnant maža mergaite, tėvai ir Jehova atrodo tarsi normalus gyvenimas. Augant ir bandant atrasti save, ji kelia klausimus ir maištauja. Labai daug smurto it to labiausiai mane trigerinusio abejingumo. Kai mama prieš visus vaidina kaip viskas labai gražu nors už uždarų durų pati patiria smurtą. Ir kur Dievas slepiasi tada?
Patiko ištraukos, Deimantės charakterio atskleidimas. Tokia kieta, stipri mergaitė nuo pat vaikystės
Trūko pasigilinimo kodėl? Tiek pasinešimo į religiją tiek panagrinėjimo pačių nuostatų
Labai rekomenduočiau paauglėms. Puikus pavyzdys, kad jei toksiška ir smurtinė aplinka nereiškia, kad gyvenime niekas nelaukia. Norint visada galima atsiriboti ir išbristi
February 23, 2025
Gera knyga, nors... Prisipažinsiu - šiek tiek sunku buvo brautis per knygos tekstą, nes tikrai jautėsi, kad autorė poetiškos natūros, o aš esu būtent ta kiaulė, kuriai tikrai neverta barstyti perlų, kuriuos ji, jeigu nesutryps, tai garantuotai prarys net neįvertinusi jų grožio.
Tačiau ši kiaulė apsigręžusi tikrai nesudraskys barstančiosios. Nes kad ir kiek stilius mane erzino, visą kelią galvojau - come on, maže, nepasiduok! ir palaikiau tą mergaitę taip skriaudžiamą savo artimiausiųjų. Šildė kiekviena jos pergalė, liūdino kiekviena nelaimė. Labai norėčiau pasveikinti Deimantę, sugebėjusią ištrūkti iš savo "religingos" šeimos pančių ir sugebėjusią iš vienos juodosios skylės neįkristi į bet kokią kitą. Juk ne visiems taip pasisekė.
Tačiau ši kiaulė apsigręžusi tikrai nesudraskys barstančiosios. Nes kad ir kiek stilius mane erzino, visą kelią galvojau - come on, maže, nepasiduok! ir palaikiau tą mergaitę taip skriaudžiamą savo artimiausiųjų. Šildė kiekviena jos pergalė, liūdino kiekviena nelaimė. Labai norėčiau pasveikinti Deimantę, sugebėjusią ištrūkti iš savo "religingos" šeimos pančių ir sugebėjusią iš vienos juodosios skylės neįkristi į bet kokią kitą. Juk ne visiems taip pasisekė.
March 1, 2025
Tokie komentarai, kaip “Įprasta istorija apie disfunkcinę šeimą, kam apie tai rašyti?”, “o kam to nebuvo?” ir panašiai kažkaip mane sutrigerina.
Tikiu, jog turėjus sunkią vaikystę ir skaitant šią knygą tu gali tapatintis su autore (okey, atmetus Jehovos reikalus :D), bet kartais mums to taip reikia.
Taip nejučia apsikabini kitą žmogų, kuriam irgi sunku, kuris išgyveno baisų laikotarpį ir pagalvoji “ej, šviesa juk visada ateina! Tu nesi vienas!”.
O Deimantei aš siunčiu šilčiausius apkabinimus ir džiaugiuosi, jog ji rado drąsos ne tik parašyti šią knygą, bet ir atsistoti prieš tą visą jehovistinį režimą.
Tiesa, norėčiau kiek daugiau sužinoti apie šios organizacijos užkulisius, va to man šiek tiek stigo.
Knyga labai greitai susiskaito! Nors turinys tikrai nelengvas, pati knyga parašyta labai įtraukiančiu stiliumi.
Tikiu, jog turėjus sunkią vaikystę ir skaitant šią knygą tu gali tapatintis su autore (okey, atmetus Jehovos reikalus :D), bet kartais mums to taip reikia.
Taip nejučia apsikabini kitą žmogų, kuriam irgi sunku, kuris išgyveno baisų laikotarpį ir pagalvoji “ej, šviesa juk visada ateina! Tu nesi vienas!”.
O Deimantei aš siunčiu šilčiausius apkabinimus ir džiaugiuosi, jog ji rado drąsos ne tik parašyti šią knygą, bet ir atsistoti prieš tą visą jehovistinį režimą.
Tiesa, norėčiau kiek daugiau sužinoti apie šios organizacijos užkulisius, va to man šiek tiek stigo.
Knyga labai greitai susiskaito! Nors turinys tikrai nelengvas, pati knyga parašyta labai įtraukiančiu stiliumi.
February 19, 2025
Labai sujaudino Deimantės istorija, patiko knyga.
Read
July 8, 2025Labai įdomus gyvenimas stiprios jaunos moters, atsilaikiusios prieš artimiausių žmonių fizinį ir psichologinį smurtą, bemeilystę, socialinę izoliaciją, beprasmystę ir asmenines bei profesines nesėkmes, bet pati istorija papasakota neįdomiai. Tarsi koks labai labai ilgas interviu. Man neįdomu, jei tik vienas po kito vardijami įvykiai, bet nė nestabtelima paklausti "o kodėl?". Kodėl motina renkasi Jehovą, o ne dukrą? Kodėl kraujo giminės tokie abejingi? Kodėl aš pati elgiuosi destruktyviai? Iš kur mumyse visas tas blogis? Kodėl blogį taip dažnai palaikome gėriu? Žodžiu, pasakojimas faktinis, detalus, bet ne analitinis, kapstymosi po gelmes čia nėra. Gal analizuoti dar per anksti. Arba gal intuityviai vengiama klausti "kodėl", nes šis klausimas išklibins atrastą stabilumą.
September 21, 2024
Pamenu vaikystėje, kai į namų duris pasibelsdavo nepažįstamieji, mama mokydavo: “Jei nepažįsti - neatidaryk durų. Čia vėl tie sektantai iš Jehovos.”
Tiek apie Jehovą ir žinojau. Tik paviršutiniškai. Bet ši knyga leido pamatyti visą paveikslą, kas dedasi šią religiją išpažįstantiems..
Istorija skaudi ir LABAI atvira. Nemanau, kad kažką panašaus turime išleista lietuvių rašytojų.
Labai rekomenduoju, nors morališkai buvo sunku skaityti.
Tiek apie Jehovą ir žinojau. Tik paviršutiniškai. Bet ši knyga leido pamatyti visą paveikslą, kas dedasi šią religiją išpažįstantiems..
Istorija skaudi ir LABAI atvira. Nemanau, kad kažką panašaus turime išleista lietuvių rašytojų.
Labai rekomenduoju, nors morališkai buvo sunku skaityti.
September 11, 2024
Nuostabi knyga nors skaityti morališkai nebuvo lengva, tačiau manau, kad privalu ją perskaityti. Nuoširdžiai rekomenduoju. ❤️
October 14, 2024
Kaip aš norėčiau apkabinti visas tokias mažas deimantes. Nors ne, ne apkabinti, o išvis užbėgti įvykiams už akių - jei galėtume pamatyti šiame gyvenime, kad žmogus tragiškai elgsis su vaikais, tiesiog neleisti jų susilaukti.
Labiausiai glumina mane visais atvejais ir tai, kaip religingiausi, šventumą kasdien išpažįstantys, propaguojantys, einantys koja kojon su malda ir garsiai drįstantys rėkti, kokie jie geri, paprastai būna sadistai. Kito žodžio čia net neieškosiu.
Ar tai pirma tokio tipo knyga, kurią skaičiau, kur tėvai tiesiog kankina savo vaikus? Ne. Ankstyvoje paauglystėje teko skaityti knygą „Vaikas be vardo“ ir, neslėpsiu, ji mane sutraumavo. Čia buvo vienas tų atvejų, kai vis tik galėjo kažkas kontroliuoti, ką į rankas ima jautri paauglė. Ir vėliau, žinoma, skaičiau „Mergaitę“ ir populiariąją – „Apšviestoji“. Visos jos turi didelį bendrumą – čia yra skriaudžiami vaikai. Vienais atvejais, nes tėvai yra tiesiog blogi žmonės. Kitais – vedini religinių užplaukimų. Juk labai lengva pateisinti vaiko kankinimą pasitelkus biblijos tekstą ir rinktis suvokti jį pažodžiui.
Suprantu, kad daug kam gyvenime religija teikia ramybės jausmą, saugumo jausmą. Tačiau man asmeniškai, kuo daugiau viskuo domiuosi, tuo mažiau norisi turėti kažką bendro su bet kuria iš jų. Nes joks, absoliučiai joks dievas nepritartų tam, ką mums pasakoja Deimantė ir kiti tokius pragarus pergyvenę žmonės.
Vis tik, neslėpsiu, nsu visiškai tikra, ar čia viskas susiję tik su religija, ar motina gyvenime tiesiog yra padla. Šis klausimas man sukosi kone visą laiką skaitant. Pavyzdžiui, supratau, kodėl neleidžia vaiko į lauką žaisti su kitais vaikais. Taip – čia jau religiniai dalykai, izoliacija, nenoras, kad vaikas susipažintų su tikruoju pasauliu. Tačiau likusios bausmės man pasirodė kaip „24 valandų“ scenarijaus ištraukos.
Liūdna buvo skaityti. Liūdna paliko ir užvertus knygą. Kad yra tokių žmonių. Kad taip lengvai ir legaliai veikia šitokios sektos. Kad pažeidžiami žmonės į jas yra taip lengvai įtraukiami ir vėliau dėl to kenčia aplinkiniai. Tačiau džiaugiuosi atomazga ir tuo, kokia šiandien yra ši stipri moteris, ir neabejoju, pasidalinimas savo patirtimi padės susivokti dar bent vienam, bandančiam ištrūkti. O tai jau būtų daug.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygo...
Labiausiai glumina mane visais atvejais ir tai, kaip religingiausi, šventumą kasdien išpažįstantys, propaguojantys, einantys koja kojon su malda ir garsiai drįstantys rėkti, kokie jie geri, paprastai būna sadistai. Kito žodžio čia net neieškosiu.
Ar tai pirma tokio tipo knyga, kurią skaičiau, kur tėvai tiesiog kankina savo vaikus? Ne. Ankstyvoje paauglystėje teko skaityti knygą „Vaikas be vardo“ ir, neslėpsiu, ji mane sutraumavo. Čia buvo vienas tų atvejų, kai vis tik galėjo kažkas kontroliuoti, ką į rankas ima jautri paauglė. Ir vėliau, žinoma, skaičiau „Mergaitę“ ir populiariąją – „Apšviestoji“. Visos jos turi didelį bendrumą – čia yra skriaudžiami vaikai. Vienais atvejais, nes tėvai yra tiesiog blogi žmonės. Kitais – vedini religinių užplaukimų. Juk labai lengva pateisinti vaiko kankinimą pasitelkus biblijos tekstą ir rinktis suvokti jį pažodžiui.
Suprantu, kad daug kam gyvenime religija teikia ramybės jausmą, saugumo jausmą. Tačiau man asmeniškai, kuo daugiau viskuo domiuosi, tuo mažiau norisi turėti kažką bendro su bet kuria iš jų. Nes joks, absoliučiai joks dievas nepritartų tam, ką mums pasakoja Deimantė ir kiti tokius pragarus pergyvenę žmonės.
Vis tik, neslėpsiu, nsu visiškai tikra, ar čia viskas susiję tik su religija, ar motina gyvenime tiesiog yra padla. Šis klausimas man sukosi kone visą laiką skaitant. Pavyzdžiui, supratau, kodėl neleidžia vaiko į lauką žaisti su kitais vaikais. Taip – čia jau religiniai dalykai, izoliacija, nenoras, kad vaikas susipažintų su tikruoju pasauliu. Tačiau likusios bausmės man pasirodė kaip „24 valandų“ scenarijaus ištraukos.
Liūdna buvo skaityti. Liūdna paliko ir užvertus knygą. Kad yra tokių žmonių. Kad taip lengvai ir legaliai veikia šitokios sektos. Kad pažeidžiami žmonės į jas yra taip lengvai įtraukiami ir vėliau dėl to kenčia aplinkiniai. Tačiau džiaugiuosi atomazga ir tuo, kokia šiandien yra ši stipri moteris, ir neabejoju, pasidalinimas savo patirtimi padės susivokti dar bent vienam, bandančiam ištrūkti. O tai jau būtų daug.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygo...
December 28, 2024
Niekada nepamiršiu dienos, kai buvau dar tik žalia internė, o į priėmimo skubios pagalbos skyrių atvežė mergaitę iš autoįvykio. Ji niekuo nesiskyrė nuo kitų paauglių, gal tik tuo, kad vasaros vidury buvo apsirengusi ilgu sijonu, storomis pėdkelnėmis. Bet jos išvaizda manęs netrikdė. Glumino keistas tėvų elgesys. Jie griežtai atsisakė perpilti kraują, nors ir buvo tam poreikis. Jie buvo pasiryžę paaukoti dukros gyvybę vardan Jehovos karalystės. Niekada nesuprasiu tokio tėvų pasirinkimo, bet sektose žmonėms smegenys būna gerokai išplautos ir blaivūs pasirinkimai nėra jų stiprioji pusė.
Deimantė, kuri pasakoja savo gyvenimo istoriją, užaugo Jehovos liudytojų šeimoje. Ji šventai tikėjo, kad pasaulį ištiks krachas ir tik jehovistai pateks į Jehovos karalystę, kur gyvens ilgai ir laimingai. Tik namuose jos gyvenimas visai nepriminė rojaus. Autorė užaugo smurtaujančių ir išnaudojančių tėvų šeimoje. Čia ir buvo pagrindinis knygos akcentas.
Skaudu ir sunku skaityti apie tokią sunkią vaikystę ir dar žinant, kad visa tai vyksta Lietuvoje. Nesu naivi, kasdien matau daugybę nelaimingų vaikų, tad knygoje tikėjausi rasti daugiau informacijos apie Jehovos liudytojus, ne smurtą. Sektos taip traukia ir skatina smalsumą. Tad ši Deimantės knyga kažkuo priminė T. Westover "Apšviestąją". Tik viskas vyksta ne toli Amerikoje, o mūsų kieme.
Žinoma, žavėjo mergaitės ryžtas, tvirtas charakteris, gebėjimas išsivaduoti iš psichologinio ir fizinio smurto. Nepalūžtanti dvasia, nors aplinkybės klostėsi ne geriausiai. Įdomiai susiskaitė paaugliško maišto laikotarpis su tuo metu klestėjusiomis subkultūromis. Visa aplinka atrodė tokia pažįstama, sava. Šioje vietoje pasinėriau į visišką nostalgiją. Galėčiau kabinėtis prie rašymo stiliaus, kur norėjosi nuoseklesnės tėkmės, bet istorija užgožė visą tai.
Deimantės istorija nepaprasta, ji atvira ir skaudinanti. Rekomenduoju tikrų istorijų mėgėjams.
Ar skaitei šią knygą? Kokie tavo įspūdžiai?
Deimantė, kuri pasakoja savo gyvenimo istoriją, užaugo Jehovos liudytojų šeimoje. Ji šventai tikėjo, kad pasaulį ištiks krachas ir tik jehovistai pateks į Jehovos karalystę, kur gyvens ilgai ir laimingai. Tik namuose jos gyvenimas visai nepriminė rojaus. Autorė užaugo smurtaujančių ir išnaudojančių tėvų šeimoje. Čia ir buvo pagrindinis knygos akcentas.
Skaudu ir sunku skaityti apie tokią sunkią vaikystę ir dar žinant, kad visa tai vyksta Lietuvoje. Nesu naivi, kasdien matau daugybę nelaimingų vaikų, tad knygoje tikėjausi rasti daugiau informacijos apie Jehovos liudytojus, ne smurtą. Sektos taip traukia ir skatina smalsumą. Tad ši Deimantės knyga kažkuo priminė T. Westover "Apšviestąją". Tik viskas vyksta ne toli Amerikoje, o mūsų kieme.
Žinoma, žavėjo mergaitės ryžtas, tvirtas charakteris, gebėjimas išsivaduoti iš psichologinio ir fizinio smurto. Nepalūžtanti dvasia, nors aplinkybės klostėsi ne geriausiai. Įdomiai susiskaitė paaugliško maišto laikotarpis su tuo metu klestėjusiomis subkultūromis. Visa aplinka atrodė tokia pažįstama, sava. Šioje vietoje pasinėriau į visišką nostalgiją. Galėčiau kabinėtis prie rašymo stiliaus, kur norėjosi nuoseklesnės tėkmės, bet istorija užgožė visą tai.
Deimantės istorija nepaprasta, ji atvira ir skaudinanti. Rekomenduoju tikrų istorijų mėgėjams.
Ar skaitei šią knygą? Kokie tavo įspūdžiai?
January 3, 2025
Man patiko.
Gal todėl kad ir pati augau su močiute, kuri studijavo apie 20 metų sargybos bokštus... ir lankė Jehovos sueigas, o užsisukus gyveno priešingą gyvenimą, kuriame man taip pat netrūko psichologinio smurto. Knyga man labai artima, tik manau jei autorė nebūtų įpynusi tikėjimo, o rašiusi tik apie smurtą šeimoje, knyga būtų tokia pat aktuali. Nes ar žmogus tiki Jehova ar medžiu ar dar kuo, o gal yra netikintis - jis negali sau leisti smurtauti prieš nieką. Tokios teisės jis neturi. Ir ne visi smurtaus tikintys Jehova ir ne visi bus šventi einantys į mums įprastas bažnyčias. Kitaip tariant, mes tnetapsime nei gerais nei blogais dėl vieno ar kito tikėjimo - mes tiesiog esame arba žmonės arba padarai.
Tai tiek. Pagarba autorei atsilaikiusiai tokioje toksiškoje aplinkoje.
Gal todėl kad ir pati augau su močiute, kuri studijavo apie 20 metų sargybos bokštus... ir lankė Jehovos sueigas, o užsisukus gyveno priešingą gyvenimą, kuriame man taip pat netrūko psichologinio smurto. Knyga man labai artima, tik manau jei autorė nebūtų įpynusi tikėjimo, o rašiusi tik apie smurtą šeimoje, knyga būtų tokia pat aktuali. Nes ar žmogus tiki Jehova ar medžiu ar dar kuo, o gal yra netikintis - jis negali sau leisti smurtauti prieš nieką. Tokios teisės jis neturi. Ir ne visi smurtaus tikintys Jehova ir ne visi bus šventi einantys į mums įprastas bažnyčias. Kitaip tariant, mes tnetapsime nei gerais nei blogais dėl vieno ar kito tikėjimo - mes tiesiog esame arba žmonės arba padarai.
Tai tiek. Pagarba autorei atsilaikiusiai tokioje toksiškoje aplinkoje.
November 28, 2024
Tai labai atviras, gal net apnuogintas autorės darbas.
Labiausiai patikęs dalykas tai rašymo stilius.
Man knygą buvo labai malonu laikyti rankose ir skaityti. Aforizmai, palyginimai, ir žodžių bei frazių pasirinkimas šildė manąją saitytojo sielą.
Kadangi tai yra asmeniniai autorės atsiminimai - per daug kritikuoti ar analizuoti nelabai galiu. Tai buvo žmogaus asmeninis nueitas kelias ir patirtys.
Vienintelio dalyko, ko neišjutau knygoje tai to sąlyčio tarp tėvų/dukros santykių ir Jehovos tikėjimo. Man knyga daugiau perdavė labai ženkliai disfunkcinės šeimos siužetą.
Nors kaip ir suprantu, kūriniu stengiamasi "atverti" kitiem žmonėm akis apie šią religiją.
Buvo dalykų su kuriais sunkiai sutikau ir teko kartą ar du pavartyti tas savo akis. Bet turiu pripažinti, kad pabaigoje keistai didžiavausi tuo, kad pagaliau tas vargšas vaikas "atsipeikėjo" ir pradėjo tikrai stengtis, kabintis ir kontroliuoti savo gyvenimą.
Labiausiai patikęs dalykas tai rašymo stilius.
Man knygą buvo labai malonu laikyti rankose ir skaityti. Aforizmai, palyginimai, ir žodžių bei frazių pasirinkimas šildė manąją saitytojo sielą.
Kadangi tai yra asmeniniai autorės atsiminimai - per daug kritikuoti ar analizuoti nelabai galiu. Tai buvo žmogaus asmeninis nueitas kelias ir patirtys.
Vienintelio dalyko, ko neišjutau knygoje tai to sąlyčio tarp tėvų/dukros santykių ir Jehovos tikėjimo. Man knyga daugiau perdavė labai ženkliai disfunkcinės šeimos siužetą.
Nors kaip ir suprantu, kūriniu stengiamasi "atverti" kitiem žmonėm akis apie šią religiją.
Buvo dalykų su kuriais sunkiai sutikau ir teko kartą ar du pavartyti tas savo akis. Bet turiu pripažinti, kad pabaigoje keistai didžiavausi tuo, kad pagaliau tas vargšas vaikas "atsipeikėjo" ir pradėjo tikrai stengtis, kabintis ir kontroliuoti savo gyvenimą.
November 13, 2024
Jeigu ne augimas Jehovos šeimoje, man tiesiog niekuo neįpatinga istorija iš 90's: smurtaujantys/griežti/geriantys tėvai, maistaujanti paauglė, kuri nori nuo 10 ties dažytis, nakvoti pas drauges ir kitaip atrasti save. tikrai atsiras kiekvienas, kuris turėjo kažką savo aplinkoje, ar dėl to reikėjo rašyti knygą?
January 3, 2025
Visuomet be galo įdomu skaityti tikras istorijas. Skaitant šią tiesiog ėmė šiurpas. Sunkiai protu suvokiama, kaip tėvai galėjo taip elgtis su savo dukra..
Šioje savo atsiminimų knygoje Deimantė pasakoja apie savo vaikystę bei paauglystę.
Ji augo Jehovos liudytojų šeimoje, kurioje buvo tikima, jog kuomet ištiks pasaulio pabaiga, jie bus pakviesti į Jehovos liudytojų karalystę.
Nors iš pažiūros Deimantės gimdytojai atrodė tikrai kultūringi žmonės, tačiau už uždarų durų tapdavo tikrais žvėrimis.
Deimantės vaikystė buvo tikrai vieniša, lyginant su jos bendraamžiais. Jai praktiškai nebuvo leidžiama lankytis draugių namuose, švęsti gimtadienių bei Kalėdų. Laikui bėgant, augo Deimantė, tad tuo pačiu kito ir jos pasaulėžiūra. Mergaitė suvokė kokioje toksiškoje šeimoje ji augo ir tai, jog jo daugiau nebenori priklausyti Jehovos liudytojams.
Labai atvira, šokiruojanti bei įtraukianti istorija. Tiesą pasakius, iki šios knygos aš mažai žinojau apie Jehovos liudytojus. Tad buvo įdomu artimiau susipažinti su šiuo tikėjimu.
Skaitant buvo sunku patikėti, jog suaugę žmonės gali būti tokie žiaurūs su savo vaiku. Smurto protrūkiai, kurie buvo už nieką. Skaitant apie Deimantėd vaikystę, žaidžiamus žaidimus, valgomus skanumynus, prisiminiau ir pato savo vaikystę. Mes augome tuo pačiu laiku, tad radau nemažai pažįstamų bei nostalgiją keliančių prisiminimų.
Man tikriausiai buvo įdomiausia skaityti apie Deimantės paauglystę bei savęs paieškas. Be galo džiaugiuosi, jog savo gyvenime ji sutiko Lauryno tėvus ir jie padarė pradžią bei padėjo jai ištrūkti iš tėvų priespaudos.
Be galo džiaugiuosi, jog Deimantė atrado savy jėgų ir nepasidavė. Susikūrė sau tokį gyvenimą, kuris kitiems atrodo tarsi savaime suprantamas dalykas. O jai tai buvo tarsi svajonės išsipildymas.
Kas mėgstate tikras istorijas, verta perskaityti ir šią.
Šioje savo atsiminimų knygoje Deimantė pasakoja apie savo vaikystę bei paauglystę.
Ji augo Jehovos liudytojų šeimoje, kurioje buvo tikima, jog kuomet ištiks pasaulio pabaiga, jie bus pakviesti į Jehovos liudytojų karalystę.
Nors iš pažiūros Deimantės gimdytojai atrodė tikrai kultūringi žmonės, tačiau už uždarų durų tapdavo tikrais žvėrimis.
Deimantės vaikystė buvo tikrai vieniša, lyginant su jos bendraamžiais. Jai praktiškai nebuvo leidžiama lankytis draugių namuose, švęsti gimtadienių bei Kalėdų. Laikui bėgant, augo Deimantė, tad tuo pačiu kito ir jos pasaulėžiūra. Mergaitė suvokė kokioje toksiškoje šeimoje ji augo ir tai, jog jo daugiau nebenori priklausyti Jehovos liudytojams.
Labai atvira, šokiruojanti bei įtraukianti istorija. Tiesą pasakius, iki šios knygos aš mažai žinojau apie Jehovos liudytojus. Tad buvo įdomu artimiau susipažinti su šiuo tikėjimu.
Skaitant buvo sunku patikėti, jog suaugę žmonės gali būti tokie žiaurūs su savo vaiku. Smurto protrūkiai, kurie buvo už nieką. Skaitant apie Deimantėd vaikystę, žaidžiamus žaidimus, valgomus skanumynus, prisiminiau ir pato savo vaikystę. Mes augome tuo pačiu laiku, tad radau nemažai pažįstamų bei nostalgiją keliančių prisiminimų.
Man tikriausiai buvo įdomiausia skaityti apie Deimantės paauglystę bei savęs paieškas. Be galo džiaugiuosi, jog savo gyvenime ji sutiko Lauryno tėvus ir jie padarė pradžią bei padėjo jai ištrūkti iš tėvų priespaudos.
Be galo džiaugiuosi, jog Deimantė atrado savy jėgų ir nepasidavė. Susikūrė sau tokį gyvenimą, kuris kitiems atrodo tarsi savaime suprantamas dalykas. O jai tai buvo tarsi svajonės išsipildymas.
Kas mėgstate tikras istorijas, verta perskaityti ir šią.
April 25, 2025
Nežinau man ji per daug išgirta, o skaitant trūko to ką buvo siūloma knygos pateikime. Tiesiog norėjosi greičiau pabaigt . Man trūko gylio šioj knygoj.
January 25, 2025
Užvertus šią knygą apima keistas jausmas, kad štai ir perskaičiau, o pasakyti tarsi nėra ką. Mergaitė augusi Jehovos liudytojų šeimoje, bet gana anksti suvokusi, kad tai ne jai ir sėkmingai išsivadavusi nuo tėvų (labiau gal mamos) primetamo auklėjimo.
O toliau - įprastinė paauglė su maišto epizodais, romantikos kąsneliais ir konfliktais su tėvais. Na, ir kas to nepatyrė? Visos dažėm plaukus, kažką slapta mylėjom, kas auskarus vėrėsi, kad spygliuotas apyrankes dėvėjo, kas iš namų bėgo, kas riešus pjaustėsi... Nežinau, gal labai gražiai augusiems čia būtų kažkas įdomesnio?.. Bet tiems, kas augo asocialiose šeimose, patyrė smurto, matė tikrą gatvę ar šiaip sunkiai skynėsi kelią į suaugusiųjų gyvenimą, čia bus tiesiog per mažai tikrosios tamsos, kurios turi daug išgyvenę žmonės. Būtent tos tamsos, kuri apima žmones viduje, kai jie metų metus kapstosi gyvenime, čia nebuvo. Keista, sakyčiau, kad čia buvo daugiau šviesos, daug gražiai pasibaigusių epizodų. Ir tai smagu autorės atžvilgiu, bet todėl ir trūksta to gylio.
Labai trūko asmeninės filosofijos, pamąstymų "nuo dūšios", tų gilių emocijų, pasileidimo ne į "buvo tas ir tas", o jausmų. Čia daug chronologinių fragmentų, istorijų atpasakojimo. Tarp jų yra įdomesnių, yra visai tuštokų. Aš tokiose knygose labai pasigendu to, kad autoriai išleistų savo giliausias mintis, kaip tie įvykiai ir žmonės privertė žvelgti į gyvenimą, bet ne sausais "buvo liūdna", o išties randuotais pamąstymais. Vat tada tai būtų, ką skaityti... O dabar labiau metų, vietų ir vardų užfiksavimas. Daugybė ištraukų iš religinių tekstų. Man galiausiai jų buvo smarkiai per daug.
Sausoka kažkaip viskas ir sprangu. Ieškant pliusų, gerai, kad kalbama apie smurtą šeimoje, kažkam gal tai bus pažintis ir su kitu tikėjimu ar tuo, kas vyksta pernelyg kažkuo tikinčiose šeimose. Kita vertus, ar naujiena? Visi panašių pažįstam, neabejoju. Mano darbovietėj irgi yra šeima, kuri tokie pat pasišventę, tik krikščionys. Visi vakarai, savaitgaliai ir šventės susirinkimuose, mašinos nuklijuotos religine sklaida, vaikams mokykloje draudžiama mokytis apie LGBT ir pan. Tad ne esmė, ką tokios šeimos tiki, esmė, kai tėvai tampa pernelyg tikinčiais bet kuo - religija, politika, judėjimais... ir kiša savo požiūrį vaikams. Kartais net smurto pagalba, kaip šios merginos atveju.
Tad, ko gero, šią knygą reiktų skaityti visiems jauniems tėvams, pasimokant, kuo niekada netapti savo atžaloms.
O toliau - įprastinė paauglė su maišto epizodais, romantikos kąsneliais ir konfliktais su tėvais. Na, ir kas to nepatyrė? Visos dažėm plaukus, kažką slapta mylėjom, kas auskarus vėrėsi, kad spygliuotas apyrankes dėvėjo, kas iš namų bėgo, kas riešus pjaustėsi... Nežinau, gal labai gražiai augusiems čia būtų kažkas įdomesnio?.. Bet tiems, kas augo asocialiose šeimose, patyrė smurto, matė tikrą gatvę ar šiaip sunkiai skynėsi kelią į suaugusiųjų gyvenimą, čia bus tiesiog per mažai tikrosios tamsos, kurios turi daug išgyvenę žmonės. Būtent tos tamsos, kuri apima žmones viduje, kai jie metų metus kapstosi gyvenime, čia nebuvo. Keista, sakyčiau, kad čia buvo daugiau šviesos, daug gražiai pasibaigusių epizodų. Ir tai smagu autorės atžvilgiu, bet todėl ir trūksta to gylio.
Labai trūko asmeninės filosofijos, pamąstymų "nuo dūšios", tų gilių emocijų, pasileidimo ne į "buvo tas ir tas", o jausmų. Čia daug chronologinių fragmentų, istorijų atpasakojimo. Tarp jų yra įdomesnių, yra visai tuštokų. Aš tokiose knygose labai pasigendu to, kad autoriai išleistų savo giliausias mintis, kaip tie įvykiai ir žmonės privertė žvelgti į gyvenimą, bet ne sausais "buvo liūdna", o išties randuotais pamąstymais. Vat tada tai būtų, ką skaityti... O dabar labiau metų, vietų ir vardų užfiksavimas. Daugybė ištraukų iš religinių tekstų. Man galiausiai jų buvo smarkiai per daug.
Sausoka kažkaip viskas ir sprangu. Ieškant pliusų, gerai, kad kalbama apie smurtą šeimoje, kažkam gal tai bus pažintis ir su kitu tikėjimu ar tuo, kas vyksta pernelyg kažkuo tikinčiose šeimose. Kita vertus, ar naujiena? Visi panašių pažįstam, neabejoju. Mano darbovietėj irgi yra šeima, kuri tokie pat pasišventę, tik krikščionys. Visi vakarai, savaitgaliai ir šventės susirinkimuose, mašinos nuklijuotos religine sklaida, vaikams mokykloje draudžiama mokytis apie LGBT ir pan. Tad ne esmė, ką tokios šeimos tiki, esmė, kai tėvai tampa pernelyg tikinčiais bet kuo - religija, politika, judėjimais... ir kiša savo požiūrį vaikams. Kartais net smurto pagalba, kaip šios merginos atveju.
Tad, ko gero, šią knygą reiktų skaityti visiems jauniems tėvams, pasimokant, kuo niekada netapti savo atžaloms.
Read
March 29, 2025Žmogaus skausmo žvaigždutėmis įvertinti neįmanoma. Pasakojimai apie patirtą smurtą Lietuvos literatūroje nėra dažni ir apskritai retas žmogus ryžtasi prabilti viešai apie tokią patirtį. Tad jau vien dėl to ši knyga yra svarbi ir gali padėti kitiems panašius išgyvenimus besinešiojantiems žmonėms suprasti, kad jie nėra vieni.
December 28, 2024
Ši knyga labai intrigavo nuo pat jos išleidimo. Visų pirma, tai tikra išsilaisvinimo iš sektos istorija, taip pat nepagražinta disfunkcinės šeimos realybė ir trečia – jos autorė lietuvė, kilusi iš Šiaulių. Aišku, ją perskaityti pastūmėjo ir kontroversiški atsiliepimai.
Aš taip pat iš savo vaikystės prisimenu žmones, vaikščiojančius po butus, Sargybos bokšto žurnaliukus. O vėliau, kaskart senamiestyje praeidama pro Jehovos liudytojų karalystės salę, pamąstydavau, kas vyksta už uždarų durų. Ar knyga patenkino mano smalsumą? Ne visai.
Tai daugiau autorės išgyvenimo istorija, o ne Jehovos organizacijos užkulisiai. Sakyčiau, kad disfunkcinės šeimos modelis knygoje buvo esminis (labai gaila, kad Lietuvoje labai daug tokių šeimų). Tad šiuo atveju, jehovistai daugiau buvo kaip priedas prie psichologinių problemų, smurto ir priklausomybių.
Autorės panieką viskam, kas susiję su religija, galima suprasti ir pateisinti. Jos istorija labai skaudi ir vietomis buvo žiauriai sunku skaityti. Smurtą išgyvenusių vaikų istorijos visada labai sukrečia ir paliečia. Deimantė be galo stipri, drąsi asmenybė ir pasiryžo atsiverti prieš visus žmones, kas Lietuvoje nėra įprasta.
Visgi, knyga man pasirodė skubota, neišbaigta, pritrūko šeimos istorijos apmąstymo ir įsitraukimo į sektą priežasčių. Bet pats rašymo stilius patiko – knygą perskaičiau greitai ir lengvai.
Aš taip pat iš savo vaikystės prisimenu žmones, vaikščiojančius po butus, Sargybos bokšto žurnaliukus. O vėliau, kaskart senamiestyje praeidama pro Jehovos liudytojų karalystės salę, pamąstydavau, kas vyksta už uždarų durų. Ar knyga patenkino mano smalsumą? Ne visai.
Tai daugiau autorės išgyvenimo istorija, o ne Jehovos organizacijos užkulisiai. Sakyčiau, kad disfunkcinės šeimos modelis knygoje buvo esminis (labai gaila, kad Lietuvoje labai daug tokių šeimų). Tad šiuo atveju, jehovistai daugiau buvo kaip priedas prie psichologinių problemų, smurto ir priklausomybių.
Autorės panieką viskam, kas susiję su religija, galima suprasti ir pateisinti. Jos istorija labai skaudi ir vietomis buvo žiauriai sunku skaityti. Smurtą išgyvenusių vaikų istorijos visada labai sukrečia ir paliečia. Deimantė be galo stipri, drąsi asmenybė ir pasiryžo atsiverti prieš visus žmones, kas Lietuvoje nėra įprasta.
Visgi, knyga man pasirodė skubota, neišbaigta, pritrūko šeimos istorijos apmąstymo ir įsitraukimo į sektą priežasčių. Bet pats rašymo stilius patiko – knygą perskaičiau greitai ir lengvai.
September 5, 2025
Medinis bajeris - post-sovietmečiu turėti normalius tėvus buvo sunkiau negu laimėti Teleloto milijoną. Tadasss bum... Žiauri Deimantės vaikystė - alkoholikas tėvas, sektoj paskendusi kontroliuojanti mama ir dauguma giminaičių, prastos gyvenimo sąlygos, gynėjų - nėra ir nebus. Bet atrodo, beskite pirštu į Lietuvos žemėlapį (Šiauliai, Klaipėda, Zarasai, Varėna...), išsirinkite gatvę, bet kokį namo ir buto numerį - rasite sužalotą vaiką. Ne visada fiziškai. O dar yra kas pasakytų, "o, ką, gi viskas normaliai!". Kaina - sutraumuota karta, gyvenimai, kartas patys iš alkoholio ir ne tik liūnų neišlipantys suaugę vaikai, ieškantys savęs psichologų kabinetuose, santykiuose, darbuose - ne visada geruose. Džiugu, kad nors ir sunkiai, bet Deimantei pavyko išsikapstyti ir išplaukti - drąsiau, grasiau, toliau. Ačiū Deimante, kad pasakoji, daliniesi, nesislepi, vadini tau nutikusius dalykus tikraisiais vardais, drąsos reikia begalinės.
Knyga greitai skaitosi, kartais sakiniai gal šiek tiek per poetiški, ypač pradžioje, "užklimpstu", pritrūko nuoseklumo - daug įžvalgų vaikystės tarpsnyje, po to prabėgama šuoliais. Atrodo, kad Jehovos reikalai tėra fonas - smurtas ir alkoholizmas šeimoje yra tikrieji "kaltininkai". Kai kur norėjosi gilesnio paplėtojimo, būtų buvę įdomu giliau panarstyt Jehovos liudytojų užkulisis, elgesį, to meto atmosferą, nuo draugysčių iki madų. Knyga - neblogas kartos veidrodis, parodantis, kad už uždarų durų tikrai nebuvo geriau.
Also, Billie Myers yra moteris, ne Myersas.
Knyga greitai skaitosi, kartais sakiniai gal šiek tiek per poetiški, ypač pradžioje, "užklimpstu", pritrūko nuoseklumo - daug įžvalgų vaikystės tarpsnyje, po to prabėgama šuoliais. Atrodo, kad Jehovos reikalai tėra fonas - smurtas ir alkoholizmas šeimoje yra tikrieji "kaltininkai". Kai kur norėjosi gilesnio paplėtojimo, būtų buvę įdomu giliau panarstyt Jehovos liudytojų užkulisis, elgesį, to meto atmosferą, nuo draugysčių iki madų. Knyga - neblogas kartos veidrodis, parodantis, kad už uždarų durų tikrai nebuvo geriau.
Also, Billie Myers yra moteris, ne Myersas.
August 15, 2025
"Augau griežtai kontroliuojamoje religinėje bendruomenėje, kur individualumas buvo laikomas ne stiprybe, o sistemos sutrikimu. Kiekvienas žingsnis, kiekviena mintis turėdavo atitikti griežtas taisykles, o bet kokį nukrypimą nuo normos pasitikdavo bausmės ir priekaištai.
Aš neturėjau pasirinkimo, su kuo draugauti, ką valgyti, ką veikti savaitgaliais. Aš negalėjau nei įgyti charakterio,nei pademonstruoti intelekto. Manęs laukė iš anksto nuspręstas likimas.
Noriu daugiau laisvės, noriu pati rinktis draugus, pati spręsti - kaip gali visi normalūs pasaulio vaikai.
Tąkart visi manė, kad numiriau, o aš tiesiog radau būdą išvengti prievartos. Mama nesąmoningai atrakino mano supergalią atsispirti suvaržymams, lydėjusią per juodžiausias naktis ir atvedusią į spalvingą saulėtekį."
Knygą prarijau per gerus tris prisėdimus,nes sunku buvo atsitraukti.
Tai lyg skaitytum apnuogintą kito žmogaus dienoraštį, kuriame atvirai papasakota apie psichologinį smurtą ir įtemptus santykius su tėvais, kurie buvo Jehovos liudytojai, apie gėdą ir suvaržytą pasirinkimo laisvę vaikystėje,apie auklėjimo metodus, paremtus smurtu, bausmėmis ir pagieža.
Tikrai verta dėmesio knyga.
Aš neturėjau pasirinkimo, su kuo draugauti, ką valgyti, ką veikti savaitgaliais. Aš negalėjau nei įgyti charakterio,nei pademonstruoti intelekto. Manęs laukė iš anksto nuspręstas likimas.
Noriu daugiau laisvės, noriu pati rinktis draugus, pati spręsti - kaip gali visi normalūs pasaulio vaikai.
Tąkart visi manė, kad numiriau, o aš tiesiog radau būdą išvengti prievartos. Mama nesąmoningai atrakino mano supergalią atsispirti suvaržymams, lydėjusią per juodžiausias naktis ir atvedusią į spalvingą saulėtekį."
Knygą prarijau per gerus tris prisėdimus,nes sunku buvo atsitraukti.
Tai lyg skaitytum apnuogintą kito žmogaus dienoraštį, kuriame atvirai papasakota apie psichologinį smurtą ir įtemptus santykius su tėvais, kurie buvo Jehovos liudytojai, apie gėdą ir suvaržytą pasirinkimo laisvę vaikystėje,apie auklėjimo metodus, paremtus smurtu, bausmėmis ir pagieža.
Tikrai verta dėmesio knyga.
Read
November 10, 2024Labai atvira knyga, kurią paleisti į pasaulį, tikiu, reikėjo daug drąsos.
Ir nors atsiminimai pirmiausiai skaitytojams pristatomi kaip merginos, augusios Jehovos liudytojų šeimoje, istorija, man ji labiausiai buvo apie nesuvokiamą smurtą, kurį Deimantei teko patirti visą gyvenimą. Taip, jis buvo vykdomas prisidengiant religija, kas man yra dar bjauriau, turint omenyje platesnį paveikslą ir apskritai visas religijas, bet, manau, tie smurtautojai buvo dar ir patys iš savęs supuvę žmonės. Tiesiog.
Šis tas apie liudytojus man jau buvo žinoma iš ankstesnių susidūrimų su jais realiame gyvenime, bet knyga tikrai dar plačiau supažindino su organizacija, su kuria niekada nenorėčiau turėti nieko bendro. Tad jei nežinote nieko ar tik tiek, kad liudytojai eina nuo durų prie durų, rekomenduoju jau vien dėl šio aspekto.
*Kaip visada, žmogaus gyvenimo istorijos žvaigždutėmis nevertinu.
Ir nors atsiminimai pirmiausiai skaitytojams pristatomi kaip merginos, augusios Jehovos liudytojų šeimoje, istorija, man ji labiausiai buvo apie nesuvokiamą smurtą, kurį Deimantei teko patirti visą gyvenimą. Taip, jis buvo vykdomas prisidengiant religija, kas man yra dar bjauriau, turint omenyje platesnį paveikslą ir apskritai visas religijas, bet, manau, tie smurtautojai buvo dar ir patys iš savęs supuvę žmonės. Tiesiog.
Šis tas apie liudytojus man jau buvo žinoma iš ankstesnių susidūrimų su jais realiame gyvenime, bet knyga tikrai dar plačiau supažindino su organizacija, su kuria niekada nenorėčiau turėti nieko bendro. Tad jei nežinote nieko ar tik tiek, kad liudytojai eina nuo durų prie durų, rekomenduoju jau vien dėl šio aspekto.
*Kaip visada, žmogaus gyvenimo istorijos žvaigždutėmis nevertinu.
January 2, 2025
Prieš pabaigiant knygą nukeliavau į atsiliepimus apie šią ir mačiau nemažai susiskaidymo dėl knygos. Ji arba labai patinka, arba labai nepatinka. Man labai patiko. Vis dar manau, kad per mažai kalbama apie smurtą šeimoje. Nors skaičiau ir tokių apžvalgų, kad tokį pyktį ir nusivylimą reikia pasilikti sau ar kad čia tik maištaujančios paauglės užrašai, visiškai tam nepritariu. Nėra normalu naudoti smurtą nei prieš vaiką, nei prieš suaugusį. Yra normalu pykti už skriaudą, kurią patyrei, net jei skriaudos sukėlėjai yra tėvai.
Džiaugiuosi, kad Deimantė išdrįso su visais pasidalinti savo išgyvenimais. Kai kuriuos skaitant, trumpam nustojau kvėpuoti.
Na, o džiugesnė knygos dalis - kiekvienas 90-ųjų vaikas atpažins savo vaikystės aplinką, draugų pilną kiemą ar senelių sodą. Tad tikiu, kad kartu sugrįšit ir į savo vaikystę.
Džiaugiuosi, kad Deimantė išdrįso su visais pasidalinti savo išgyvenimais. Kai kuriuos skaitant, trumpam nustojau kvėpuoti.
Na, o džiugesnė knygos dalis - kiekvienas 90-ųjų vaikas atpažins savo vaikystės aplinką, draugų pilną kiemą ar senelių sodą. Tad tikiu, kad kartu sugrįšit ir į savo vaikystę.
March 26, 2025
Nuobodžiai papasakota skaudi Jehovos liudytojų šeimoje augusios merginos istorija.
Atrodo, kad tokią knygą apie merginą, augančią religinėje sektoje, jau kažkur esu skaičiusi—tik šįkart viskas vyksta Šiauliuose, 90-ųjų Lietuvoje.
Tai tikriausiai mano pačios bėda: esu skaičiusi tiek Taros Westover “Apšviestoji” (ji manes irgi nesužavėjo), tiek Tijos Levings “A Well-Trained Wife” (labai patiko), kuriose iš esmės gvildenamos tos pačios religiškai toksiškų šeimų (ir išsilaisvinimą iš jų) temos.
Bet iš kitos pusės, atrodo, kad autorė tik nupasakoja kas vyko šeimoje bei aplinkoje ir į apmąstymus kodėl ir kaip pernelyg nesigilina. Nebuvo nieko kas užkabintų, sudomintų, priverstų nekantrauti versti knygos lapus—pasidaviau neperskaičius nė pusės.
Atrodo, kad tokią knygą apie merginą, augančią religinėje sektoje, jau kažkur esu skaičiusi—tik šįkart viskas vyksta Šiauliuose, 90-ųjų Lietuvoje.
Tai tikriausiai mano pačios bėda: esu skaičiusi tiek Taros Westover “Apšviestoji” (ji manes irgi nesužavėjo), tiek Tijos Levings “A Well-Trained Wife” (labai patiko), kuriose iš esmės gvildenamos tos pačios religiškai toksiškų šeimų (ir išsilaisvinimą iš jų) temos.
Bet iš kitos pusės, atrodo, kad autorė tik nupasakoja kas vyko šeimoje bei aplinkoje ir į apmąstymus kodėl ir kaip pernelyg nesigilina. Nebuvo nieko kas užkabintų, sudomintų, priverstų nekantrauti versti knygos lapus—pasidaviau neperskaičius nė pusės.
December 12, 2024
Verkiau,pykau,gailėjau ir galiausiai džiaugiausi tokia pabaiga. Kartais atrodo, kad geriau norėtųsi nežinoti apie tokius sunkius kitų išgyvenimus. Bet tokia realybė. Nors daug kas skaitant atrodė kaip tik nerealu ir nesuvokiama. Tikiuosi autorė nugalėjo visus vaikystės demonus ir gyvena laimingą, savęs vertą gyvenimą.
March 16, 2025
Labai verta dėmesio knyga.
Be pretenzijų į aukštąją literatūrą, be kažkokių ypatingų vingrybių, be patoso – aiškiai ir paprastai nupasakota mergaitės-paauglės-merginos gyvenimas tarp religinių fanatikų, kurie...
...kurie yra jos tėvai, seneliai ir kiti giminaičiai, kurie gali savo psichinių teroru sužaloti sielą, o fiziniu smurtu – ir kūną.
Skaityti lengva dėl paprasto ir aiškaus stiliaus, tačiau sunku dėl pateiktos istorijos.
4,5 / 5
Be pretenzijų į aukštąją literatūrą, be kažkokių ypatingų vingrybių, be patoso – aiškiai ir paprastai nupasakota mergaitės-paauglės-merginos gyvenimas tarp religinių fanatikų, kurie...
...kurie yra jos tėvai, seneliai ir kiti giminaičiai, kurie gali savo psichinių teroru sužaloti sielą, o fiziniu smurtu – ir kūną.
Skaityti lengva dėl paprasto ir aiškaus stiliaus, tačiau sunku dėl pateiktos istorijos.
4,5 / 5
September 8, 2024
Su Deimante susipazinau, kai atejom i poros fotosesija. Pradejau sekti ja ir buvau viena is tu, kurie labai lauke jos knygos.
Neitiketina, kiek mazai dvasiskumo turi religingi zmones. Man paciai kaip mamai nesuvokiamas ziaurumas ir bejegiskumas laikantis absurdisku dogmu ir kartu siaubingai smurtaujant pries savo vaika. Noretusi apkabinti ta maza, apleista Deimante ir pasakyti, kad tu isaugsi i nuostabia moteri. ❤️ sekmes! Ir aciu uz tokia drasa atverti labai nedarniu namu duris - Lietuvoje, Siauliuose.
Neitiketina, kiek mazai dvasiskumo turi religingi zmones. Man paciai kaip mamai nesuvokiamas ziaurumas ir bejegiskumas laikantis absurdisku dogmu ir kartu siaubingai smurtaujant pries savo vaika. Noretusi apkabinti ta maza, apleista Deimante ir pasakyti, kad tu isaugsi i nuostabia moteri. ❤️ sekmes! Ir aciu uz tokia drasa atverti labai nedarniu namu duris - Lietuvoje, Siauliuose.
April 17, 2025
Iš tiesų su negrožine sunkiai randu kalbą, man atrodo, visos biografijos galėtų būti žymiai trumpesnės ir dažnai į jas žiūriu įtariai. Ir šį kartą ilgai šią knygą ignoravau, tada gavau rekomendaciją iš artimo žmogaus perskaityti, o galiausiai po KM pristatymo apsisprendžiau perklausyt.
Ir man patiko. Gal ne visa knyga ir gal vis dėlto galėjo būti trumpesnė, vietomis kilo nuobodulys, bet daugelis pasakojimo vietų virpino širdį. Išklausius paskutines minutes pasilikau prie visos knygos metu persekiojusio jausmo - tikrai ne visiems reikia būti tėvais. Ir visai ne gėda prisipažint, jei tokiu nenori būti. Geriau nebūti, nei būti tokiu, kuris žaloja vaikystę, o suaugęs esi nepageidaujamas vaikų gyvenime.
Įdomiausios knygos vietos pasirodė apie Jehovą ir sektos taisykles, nes tai visiškai nežinoma man tema. Gaila, kad kai kur knyga pristatoma taip, lyg dėl Jehovos Deimantės gyvenimas pasisuko taip, kaip pasisuko. Nes man pasirodė, kad Jehova neturi nieko bendro su tuo ar labai minimaliai. Problema - smurtaujantys, toksiški tėvai. Ir visai nesvarbu, kokiai organizacijai jie priklausė ar ne, jei žmogus supuvęs iš vidaus ir vaikas jam labiau kliudinys nei šeimos narys.
Ir man patiko. Gal ne visa knyga ir gal vis dėlto galėjo būti trumpesnė, vietomis kilo nuobodulys, bet daugelis pasakojimo vietų virpino širdį. Išklausius paskutines minutes pasilikau prie visos knygos metu persekiojusio jausmo - tikrai ne visiems reikia būti tėvais. Ir visai ne gėda prisipažint, jei tokiu nenori būti. Geriau nebūti, nei būti tokiu, kuris žaloja vaikystę, o suaugęs esi nepageidaujamas vaikų gyvenime.
Įdomiausios knygos vietos pasirodė apie Jehovą ir sektos taisykles, nes tai visiškai nežinoma man tema. Gaila, kad kai kur knyga pristatoma taip, lyg dėl Jehovos Deimantės gyvenimas pasisuko taip, kaip pasisuko. Nes man pasirodė, kad Jehova neturi nieko bendro su tuo ar labai minimaliai. Problema - smurtaujantys, toksiški tėvai. Ir visai nesvarbu, kokiai organizacijai jie priklausė ar ne, jei žmogus supuvęs iš vidaus ir vaikas jam labiau kliudinys nei šeimos narys.
Displaying 1 - 30 of 197 reviews