What do you think?
Rate this book
Šuo vaiduoklis
„Šuo vaiduoklis“ – nuo šiol ne tik Jimo Jarmuscho filmas, bet ir debiutinis aktyvios jaunosios kartos poetės Uršulės Toleikytės eilėraščių rinkinys. Jame intensyvi, fragmentiška ir tamsi poetika, vaikystės ir paauglystės patirtys, prisiminimai – menkos, bet reikšmingos detalės, sudarančios asmens tapatumą.
Poetės kūryboje vaizduojami asmenybės vystymuisi reikšmingi procesai, šiuolaikinio žmogaus išgyvenamas nerimas, susvetimėjimas ir nutolimas, ryšys su aplinkiniais. Ryškus domėjimasis žmogaus vidumi, gilesniais psichikos sluoksniai, (ne)sąmoningumo sfera, bet ties tuo „Šuo vaiduoklis“ nesustoja – siekiama apčiuopti bendresnį socialinį kontekstą.
Poetės kūryboje vaizduojami asmenybės vystymuisi reikšmingi procesai, šiuolaikinio žmogaus išgyvenamas nerimas, susvetimėjimas ir nutolimas, ryšys su aplinkiniais. Ryškus domėjimasis žmogaus vidumi, gilesniais psichikos sluoksniai, (ne)sąmoningumo sfera, bet ties tuo „Šuo vaiduoklis“ nesustoja – siekiama apčiuopti bendresnį socialinį kontekstą.
116 pages, Paperback
First published January 1, 2024
24 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 7 of 7 reviews
Read
August 27, 2024Sapniški eilėraščiai-akvarelės arba gruboki kreidelių piešiniai. Atsisveikinimas su vaikyste, pasisveikinimas su pasauliu, kuris ne visada geras nei teisingas, ir kuriame mes visi ieškome to kažko prisiglausti. Pirmasis skyrius gana tipiškas debiutinei knygai, bet antrasis ir trečiasis nustebino. Labai labai patiko tie gal net ne meilės, bet švelnumo eilėraščiai, kuriuose nėra tipiškų lyčių vaidmenų nei romantinių topų, kartais skaitant kildavo mintis, kad tas švelnumo objektas yra pati kalbančioji. Ir dar lipdukai atvarte-vokelyje!
October 29, 2024
Visi turim tų vietų savo istorijoje, kuriose esame strigę atsiminime. Kartais labai reikšmingų, kartais taip neįtikėtinai paprastų, kad ne iki galo aišku, kodėl būtent tai atsimenam. Vienaip ar kitaip, tie atsiminimai kaip taškeliai žemėlapyje nužymi iš kur ateiname, kas svarbu, kažką asmeniškai patvirtina, teigia ir kalba.
Kažkokio panašiai jaukaus ir nostalgiško @ursuletoleikyte žemėlapio nutaškuota pasirodė ir ši poezijos knyga. Pradžioje iš laiko perspektyvos pergyvenama vaikystė, ieškant joje ženklų ir pa(si)tvirtinimų, bandymų permąstyt ir suvokt save, ir kitą šalia, suteikiant atsiminimui šiai dienai svarbią spalvą ir bandant įsikibti, prisiliesti. Prie savęs ir kito. Aiškiai įvardinant, kad be prisilietimų žmogus negali išgyventi.
O paskui jau gyvenimas, kur atsimeni ir tai, ką gal norėtum pamiršti, kur skauda, bet noris žadėt, kad daugiau neskaudės, kur noris pabėgt, o tada verkt, nes noris grįžt, kur reikia mokėti vaistininkei už saugesnį pasaulį (vau!) ir kur noris susirinkt visus žirniukus nuo skarelės, į stiklainėlį. Ir saugot.
Gražu. Man buvo labai gražu. Jau vien turinys būtų buvęs šalia manęs. Bet dar ištiko ir forma! Mėlynu rašalu, pabėgančiom į kitus puslapius raidėm, išlietu, lyg po vandeniu trkstu, iliustracijom ir (!!!) lipdukais. Paprastai, mielai, nostalgiškai, skaudžiai - visom prasmėm papirko.
Kažkokio panašiai jaukaus ir nostalgiško @ursuletoleikyte žemėlapio nutaškuota pasirodė ir ši poezijos knyga. Pradžioje iš laiko perspektyvos pergyvenama vaikystė, ieškant joje ženklų ir pa(si)tvirtinimų, bandymų permąstyt ir suvokt save, ir kitą šalia, suteikiant atsiminimui šiai dienai svarbią spalvą ir bandant įsikibti, prisiliesti. Prie savęs ir kito. Aiškiai įvardinant, kad be prisilietimų žmogus negali išgyventi.
O paskui jau gyvenimas, kur atsimeni ir tai, ką gal norėtum pamiršti, kur skauda, bet noris žadėt, kad daugiau neskaudės, kur noris pabėgt, o tada verkt, nes noris grįžt, kur reikia mokėti vaistininkei už saugesnį pasaulį (vau!) ir kur noris susirinkt visus žirniukus nuo skarelės, į stiklainėlį. Ir saugot.
Gražu. Man buvo labai gražu. Jau vien turinys būtų buvęs šalia manęs. Bet dar ištiko ir forma! Mėlynu rašalu, pabėgančiom į kitus puslapius raidėm, išlietu, lyg po vandeniu trkstu, iliustracijom ir (!!!) lipdukais. Paprastai, mielai, nostalgiškai, skaudžiai - visom prasmėm papirko.
October 23, 2024
Labai šilta, nostalgija dvelkianti knyga. Baigus skaityti paliko jausmas lyg pro miglą: kai kurie prisiminimai aiškiai įžiūrimi, kai kurie nelabai, kontūrai išplaukę, kvepia baseino chlorke ir kažkur tam rūke skendi daugiabučiai. Maloniai nustebino lipdukai knygos pabaigoje - toks paprastas, bet visgi dar niekur nematytas, šiek tiek asmeniškas prisilietimas prie autorės minčių. Priminė vaikystės žurnalus su priedais :)
September 25, 2024
Patiko, nors ir ne mano. Skaitysiu darsyk.
UPD: vis dar ne mano, nors tikrai įdomus debiutas. Būtų labai įdomu palyginti su šiųmete poezijos PK.
UPD: vis dar ne mano, nors tikrai įdomus debiutas. Būtų labai įdomu palyginti su šiųmete poezijos PK.
November 23, 2024
smėlis tai žuvies kaulų liekanos
pamesti kastuvėliai
plastmasiniai delfinai
ledų rutuliukai ir keksai
...
p. 20
pamesti kastuvėliai
plastmasiniai delfinai
ledų rutuliukai ir keksai
...
p. 20
January 4, 2025
Dizainas labai smagus. O su eilėraščiais kažkas neveikia. Pirmos dvi dalys gal patiktų mokyklinio amžiaus jaunimui? Trečioji, kur medžiai vaikšto, žirniukai byra nuo suknelės, o po antklode pilna paukščių, kiek primena Petrulio atgyjančių daiktų pasaulį, bet jo originalumo nepasiekia. Ko gero, labiausiai trikdo nuoroda į Jarmuscho filmą, su kuriuo sąsajų knygoje maža. Ten pasaulis gyvesnis, o poezijos daugiau nei Toleikytės knygoje.
March 19, 2025
"Šunį vaiduoklį" nebaisiai lengva buvo prisijaukinti, jis man pasirodė visai debiutinis - dar iki galo jo neperkandau, nors gal čia visgi ne jo, o mano problema, man vis reikia kokių nors kontekstų, kad ką suprasčiau, o gaunu knygą "pliką basą" ir nebežinau. Kita vertus, prisiminusi įvairiausias skaitytas PK galvojau, kad jis ("Šuo vaiduoklis") atrodo nepretenzingas ar mažiau pretenzingas nei dauguma debiutų, net su tokiu pretenzingu intertekstu pavadinime.
Patiko visi eilėraščiai, kur veikia šuo, šuns / brolio paralelė, kažkokia bendra priešinimosi nykimui, bet ir apatiška nuotaika. Nežinau, ar tai laiko, poetikos ženklas, ar būtent toks yra Toleikytės (šitos) balsas; man čia labai tiko tas mėlynas rašalas baltame popieriuje - ne tik atseit tušinukas (kaip pakeverzotas tekstas knygos pradžioje), bet ir kažkas, kas gali išsiplauti ir nušviesėti. Ne tai kad būčiau nušviesėjimo propaguotoja, tiesiog spalva pasirodė tinkama turiniui. Gal dar ir tokia dienoraštiška, kaip ir kai kurie eilėraščiai - iš prisiminimų, vaikystės patirčių, žinomų tekstų ir viso kito balasto, kurį paprastai, bent iki įsijungiam į kapitalizmo mėsmalėlę, dažnai nešiojamės ir apdirbinėjam. (paskui, bent man, nebelabai yra laiko) Gal iš čia atsiranda užsimąstymas ir metaforų plėtjimas, pavyzdžiui, kaip eilėrašty "X-ray", kur rentgeno vaizdinys tarsi suteikia progą vienu spinduliu perskrosti savo mintis, galimas traumas ("peršvieski mane susirietusią embriono poza" - iškart dramos potencialas) ir tikras traumas (brolis vertėsi trakštelėjo kaklo slankstelis).
Skaitydama vis galvojau, kad šuo-brolis jungtį mes suprantame, bet štai šuns mirtis ir brolio mirtis jau atrodo kaip max opozicija, kur, atrodo, net sakinyje nepadoru tokius dalykus sugretinti. Skaitant Toleikytės poeziją kaip tik ir atrodė, kad pas ją nėra tokių skirčių, kad ją į priekį veda prisiminimai ir skausmas, bet nėra prasmės klausti koks - įvairus. Gal toks yra lyrinės aš samurajaus kelias. Ir vis dėlto tas kelias nekelia tokios nuostabos kaip, pavyzdžiui, ką tik skaityta Jasponytės "Visata", gal kad jis gana aiškus (kančia yra, kančią galima įveikti), gal kad asmeniškas. Gal ir nesugebėjau įsiskaityti, neturiu geros poe-ausies. Galiausiai rinkinys liko visai fainas, bet didelio įspūdžio nepalikęs.
Patiko visi eilėraščiai, kur veikia šuo, šuns / brolio paralelė, kažkokia bendra priešinimosi nykimui, bet ir apatiška nuotaika. Nežinau, ar tai laiko, poetikos ženklas, ar būtent toks yra Toleikytės (šitos) balsas; man čia labai tiko tas mėlynas rašalas baltame popieriuje - ne tik atseit tušinukas (kaip pakeverzotas tekstas knygos pradžioje), bet ir kažkas, kas gali išsiplauti ir nušviesėti. Ne tai kad būčiau nušviesėjimo propaguotoja, tiesiog spalva pasirodė tinkama turiniui. Gal dar ir tokia dienoraštiška, kaip ir kai kurie eilėraščiai - iš prisiminimų, vaikystės patirčių, žinomų tekstų ir viso kito balasto, kurį paprastai, bent iki įsijungiam į kapitalizmo mėsmalėlę, dažnai nešiojamės ir apdirbinėjam. (paskui, bent man, nebelabai yra laiko) Gal iš čia atsiranda užsimąstymas ir metaforų plėtjimas, pavyzdžiui, kaip eilėrašty "X-ray", kur rentgeno vaizdinys tarsi suteikia progą vienu spinduliu perskrosti savo mintis, galimas traumas ("peršvieski mane susirietusią embriono poza" - iškart dramos potencialas) ir tikras traumas (brolis vertėsi trakštelėjo kaklo slankstelis).
Skaitydama vis galvojau, kad šuo-brolis jungtį mes suprantame, bet štai šuns mirtis ir brolio mirtis jau atrodo kaip max opozicija, kur, atrodo, net sakinyje nepadoru tokius dalykus sugretinti. Skaitant Toleikytės poeziją kaip tik ir atrodė, kad pas ją nėra tokių skirčių, kad ją į priekį veda prisiminimai ir skausmas, bet nėra prasmės klausti koks - įvairus. Gal toks yra lyrinės aš samurajaus kelias. Ir vis dėlto tas kelias nekelia tokios nuostabos kaip, pavyzdžiui, ką tik skaityta Jasponytės "Visata", gal kad jis gana aiškus (kančia yra, kančią galima įveikti), gal kad asmeniškas. Gal ir nesugebėjau įsiskaityti, neturiu geros poe-ausies. Galiausiai rinkinys liko visai fainas, bet didelio įspūdžio nepalikęs.
Displaying 1 - 7 of 7 reviews