"Praleidus pas Auksės tėvus porą dienų per šventes ar savaitgaliais, man prireikdavo daugiau nei savaitės atsigauti. Viską į save sugerdavau tačiau niekaip nespėdavau suvirškinti tokios gausybės informacijos per trumpą laiką. Prireikė bene penkiolikos metų susiprotėti, jog jų bėgimas ir pokyčiai ne visada progresas, kurio aš pats stokoju, o neretai tiesiog čiuožimas slidžiu paviršiumi vien dél judesio ir pabėgimo. Jie nemokėjo išbūti ramybėje - todėl įsisukdavo į begalę darbų ir išoriškai buvo tokie svarbūs. Kiek save atsimenu, aš gebėjau būti nelėkdamas, tačiau dažniausiai klampiai, lėtai, pelkiškai. Toks buvimas nesukuria nieko apčiuopiamo, todėl besilygindamas su anais žmonėmis bjaurus mano viduje tũnantis referentas ilgainiui ėmė mane vis labiau graužti. "
"Būti, patirti, senti, eižėti, bet tuopačiu metu išdrįsti atsiverti, priimti ir leisti gyvybei augti, įsikabinti, raitytis."
" - Gal nori pamėginti? - Vanda šiltai kalbina Jokūbą, kuris neatplėšdamas akių stebi ritmiškai kaukšinčius aliuminius virbalus.
- Štai, žiūrėk, Močiutė is lėto užneria kilpelę ant judančio strypelio ir pro ją galiuku užkabina pirštu prilaikomą siūlą. "
"Tiesa, paskutines dvi-tris dekadas mezgimo schemų ar instrukcijų Vandai visiškai nebereikia - mezga iš raumenų atminties, stabteldama tik pasibaigus siūlui. Toks siūlas šiandien, akivaizdu, pasibaigia Antanui, jis stebi mikliai krutančias senutės rankas, girdi vos atskiriamą metalinį kaukštelėjimą susikirtus virbalams seka nuosekliai ilgėjančią akių eilę. Pastebėjusi, jog pora kilpų netaisyklingai susiraizgiusios, Vanda trukteli virbalą atgal, išardo porą žingsnių, ir tęsia toliau. Paprasčiau nebūna: grįžti, pataisai, pamažu judi pirmyn. O kaip pats Antanas reaguoja į klaidą? "