Eigulio duktė: byla F117

by Agnė Žagrakalytė

Tai trijų dalių romanas, apimantis labai ilgą laiką – nuo XIX a. vidurio iki 1977 metų, kai kas ataidi ir iki mūsų dienų. Per sukilimus, karus, tremtis sekamas vienos giminės kelias. Pasakojimo centre – turtingi, pažangūs ūkininkai ir inteligentai – taip pat šis tas naujo lietuvių literatūroje. Dar vienas išskirtinis faktas – veikiantys asmenys – realūs, tikrai gyvenę žmonės, įvykiai – tikri. Autorė rėmėsi per ilgus metus M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriaus archyve ir KGB archyve surinkta medžiaga. Kaip minėta, tai kelių kartų istorija, pasakojama apie lietuvius, čigonus, žydus, apie intelektualus, sodininkus, ūkininkus, kunigus ir žolininkes, apie kalinius ir tremtinius, midaus virėjus ir abstinentus… Knygos centre – Jonas Žagrakalys, realus asmuo, nepriklausomos Lietuvos teisininkas ir kultūrininkas, kalėjęs Sibire, gyvenęs tremtyje Kazachstane, vėliau grįžęs į Lietuvą. Jis ir savotiškas romano bendraautoris – skaitome jo prisiminimus, literatūrinius bandymus. Svarbus vaidmuo tenka ir Juozo mylėtoms moterims. Ryškiausia iš jų – eigulio duktė Antanina Čeilytkaitė-Žagrakalienė, žinoma prieškario vertėja.

Genres: Fiction

572 pages, Hardcover

First published January 1, 2013

Reviews

[Vilija · Rating 1 out of 5]

Tai viena tų knygų, kurias skaityti sunku. Pradžia per daug neintriguoja, bet galvoji, kad reikia tik pasistengti, pasiekti tą vietą, kai veiksmas įtraukia, ir toliau jau skaityti eisis lengviau. Reikia tik sulaukti tos Eigulio duktės, tada jau tikrai kažkas įvyks. Nieko tokio, kad knygos pavadinimą įkvėpusi veikėja pasirodo tik jau gerokai įpusėjus istorijai. Ką padarysi, kad jos pasirodymas nieko iš esmės nekeičia ir visas dėmesys nukreiptas į pirmosios kartos inteligento Juozo Žagrakalio gyvenimą. Neįtikėtinai detali giminės istorija, vaikystė ir jaunystė, paaukota mokymuisi - viskas pasakojama taip, lyg kiekvienas mažiausias įvykis būtų svarbus. Bet nėra.
Pasirodo, galima gyventi dramatiškų istorinių lūžių metu ir vis tiek palikti po savęs tik nuobodų nuobodaus gyvenimo pasakojimą. Nesuprantu, kokio atsitiktinumo dėka "Eigulio duktė" gavo tiek daug skaitytojų dėmesio.

[Kestutis Satkauskas · Rating 2 out of 5]

Matosi, jog daug darbo įdėta, talento yra, tačiau tokio užmojo ir apimties teksto suvaldyti ne visai pavyko. Antroji dalis stipriausia, o trečioji visai pasimetė. Pavyzdžiui, Kanovičiaus "Miestelio romansas", kitų aplinkybių kūrinys, visgi giminės istorija, - yra geras pavyzdys, kaip meistriškai ir įtikinamai suvaldomas ir pateikiamas tekstas.

[Monika Baltrušaitytė]

Kiek laiko reikėjo tokio storumo knygai parašyti, kiek darbo. Kai bandau įsivaizduoti visą šį titanišką procesą, net koją iš siaubo sutraukia. Ir parašyti ne šiaip, bet atidžiai, smulkmeniškai, poetiškai, su giliu įsitraukimu ir pastabumu detalėms. O kai pagalvoju apie redagavimo procesą, tai nukrečia 220: parašyti gal dar įmanoma, bet vėl skaityti viską iš naujo, rankioti visokias smulkmenas ir dailinti kiekvieną sakinį.

[Eglė · Rating 4 out of 5]

Kaimo žmžnių gyvenimo istorijos. Knyga gan stora, arti 600psl., bet gan greitai susiskaitė. Tik kadangi aprašoma ne viena šeima, kelios kartos, tai knygos pabaigoje jau sunku beatsiminti kieno čia kas vaikaitis;)

[Rima · Rating 1 out of 5]

Buvo siaubingai nuobodu. Teksto daug, giminės istorija ilga, tačiau rašytoja nieko įdomaus taip ir nepasako. Viskas pasakojama per sėsliosios-valstietiškosios lietuviškosios pasaulėjautos prizmę. O juk buvo galima nors šiek tiek nuo jos atitrūkti. Autorė užsimena, kad knygos idėja kilo redaguojant nuobodžius ir grafomaniškus mirusio giminaičio tekstus, gaila, kad jai nuo tų tekstų taip ir nepavyko atsiplėšti. Ir, beje, įgyti savo balso. Knyga man primena ir Donelaitį, ir Antaną Baranauską, ir Kazį Binkį, ir tikriausią tą grafomanišką giminaitį, bet pačios rašytojos balso knygoje aš bemaž neaptikau. Knygos idėja gera, talento autorė turi, rašo gerai, tačiau galutinis rezultatas nuvylė. Viena nuobodžiausių skaitytų knygų.