Niekada nežinai, kur likimas tave nuves... Taip nutiko ir Dominykai, kai ji su sužadėtiniu, prieš vestuves, rinkosi namą, kuriame gyvens. Šimtametė sodyba sužavėjo merginą. Tačiau sužadėtinis liko nepatenkintas tokiu jos pasirinkimu.
Imant skleistis seno namo istorijai, Dominykos senelė nuima paslapties skraistę ir nuo savo gyvenimo peripetijų.
Ar pavyks Dominykai išsiaiškinti visas paslaptis? Ir kur jos nuves merginą? Ar įvyks planuotos vestuvės, kai Dominyka sužinos senelės gyvenimo istorijos smulkmenas ir susitiks su dar gyvais jos veikėjais?
Dominyka ir Modestas planuoja pirkti namą, tačiau Modestas kategoriškai prieš Dominykos nusižiūrėtą seną namą Žasliuose. Pora deja išsiskiria... tačiau Dominykos močiutė papasakoja kuo tas namas jai ypatingas... ir Dominyka pradeda močiutės pirmosios meilės paieškas. Kai į Lietuvą atskrenda Haroldas (močiutės pirmosios meilės anūkas), mergina pradeda jį įsimylėti...
Oi kokia graži ir jauki knyga. Verkiau ir iš džiaugsmo, ir iš liūdesio. Nors joje netrūko ir skaudžių įvykių iš Antrojo pasaulinio karo. Autorė man sakė, jog jai labai smagu buvo rašyti šią knygą. Ir tuo nė kiek nesistebiu. Tai labai jauki knyga. Kupina meilės. Man ypač patiko Dominykos senelės pasakojimas ir kaip ji mylėjo savo Kristoferį. Manau tokia meilė galima tik vieną kartą gyvenime.
O jau kokios meniškos erotinės scenos... Pridedu citatą: „Haroldas glamonėjo vidinę jos šlaunies pusę kilo vis aukštyn ir pasiekęs merginos Veneros trikampį drąsiai įslydo į karštą ir drėgną jos esybės šventovę.“. Negaliu atsigrožėti kaip gražiai ir poetiškai aprašytas toks veiksmas. Viskas stovi man prieš akis kaip kokiame filme.
Rekomenduoju visiems, kam patinka sena meilė ir senos istorijos, bei graži bei poetiška erotika.
// meilė nepripažįsta nei mirties, nei gimimo, nes ji pati šiuos dalykus gimdo
Knyga, kurią gavau dovanų. Ir su ja - nuostabius prisiminimus iš vaikystės. Lyg skaitytum, ir jaustum - ji vis dar kartu ❤️ Dar vis kažkiek prisimenu močiutės pasakojimų nuotrupų apie paslaptingą mišką ( tada man septynmetei budavo nesuprantami pasakojimai). O vėliau, gal 10klasėję, yra tekę gauti užduotį iš istorijos mokytojos- eiti pakalbinti senolius, jų pasakojimai irgi buvo įspūdingi! Ir tada, perskaičius pirmus skyrius suprantu, tie mano visi prisiminimai, kurie jau buvo sudėlioti į kažkuriuos stalčiukus ir pamiršti- sugrįžo! Senas namas, močiutės pirma meilė, karas - tai mūsų senolių istorija. Kurios gal mes nežinome ir gal jau nebežinosime. Su kiekviena knyga aš vis labiau žaviuosi Andrėja ir stebiuosi kaip ji taip lengvai sugeba įtraukti ir nepaleisti.
Knyga, kurios puslapiai tirpo. Įtraukianti istorija.
Dvi meilės istorijos, tilpusios vienoje knygoje. Pirmoji - senelės - griebianti už širdies, puikiai aprašytas laikotarpis, kuriame įsiplieskia dviejų žmonių jausmai. Antroji - anūkės - gal kiek per greita, tačiau skaitant toliau lieki įtikintas, kad užgimę jausmai yra tikri, tik apipinti tradicijomis ir paprastam žmogui kiek nesuprantama baime.
Autorės kalba tikra poezija, savy sutalpinanti gan spartų siužetą.
Lietuvių rašytojos Andrėjos knyga „Aš lauksiu tavęs“ yra jautrus romanas apie meilės ir ilgesio jausmus, kurie išbandomi laiko ir likimo iššūkiais. Šioje knygoje autorė pasakoja, ištikrųjų, dvi dviejų moterų istorijas, kurios laukia savo mylimo žmogaus ir patiria ilgus metus/mėnesius trunkančius išbandymus. Veikėjos susiduria su skausmu, vienatve, abejonėmis, tačiau išlaiko viltį ir tikėjimą meile. Andrėja subtiliai perteikia veikėjų emocinį pasaulį, leisdama skaitytojui pajausti tiek jų skausmą, tiek ir džiaugsmą. Jos rašymo stilius yra pagaulus ir įtraukiantis, o tai sukuria unikalią atmosferą ir leidžia skaitytojui dar labiau įsijausti į veikėjų išgyvenimus. „Aš lauksiu tavęs“ tinka tiems, kas ieško gilių emocinių istorijų apie meilės ištikimybę, žmogiškąjį ryšį ir išbandymus, kuriuos tenka išgyventi ilgai laukiančiam žmogui. Tai kūrinys, kuris kviečia susimąstyti apie laiko prasmę ir stiprybę, slypinčią gebėjime laukti.