52psl. Mes galime ir privalome tiek dėl savo, tiek dėl kitų gerovės - palikti kito žmogaus jausmus jam pačiam.
84psl. jausti pykį ir liūdėsį yra normalu. Negalima ir nereikia visada būti linksmam. Jei pikta, tai pykstu, jei liūdna, tai liūdžiu. Žinau, kad galiausiai viskas praeis.... <...> būti žmogumi reiškia jausti, o liūdesys ir pyktis, visai kaip džiaugsmas ir laimė, yra vienodai vertingi jausmai mūsų žmogiškajai būčiai.
105psl. Mes visvien alkstame priėmimo, meilės ir šilumos iš ten, kur jos negavome. Mes vis vien sugrįžtame į vaikystės namus, lankomės išlikusiuose prisiminimuose, merkiame gėlę ant kapo ir vis iš naujo glaudžiames prie šiltų tevų pėdų.
106psl. Tie tėvų, protėvių ir praeities kartų balsai gyvena mumyse - kartais jie veda mus per gyvenimą it perdėtai saugančios gairės, o kartais muša nuožmaus vidinio kritiko botagu. Pąsamoningai vaidiname sėkmingo žmogaus monospektaklį ir spraudžiamės į mums per ankštą vaidmenį, patys nesuvokdami, kad visų šių viršūnių vaikomės tik tam, kad mumis didžiuotųsi tie, iš kurių to nesulaukėme būdami vaikai.
Ir kažkurio gyvenimo momentu, kai suvokiame, jog ten, kur mus mylėjo už tai, kad buvom patogūs, iš tiesų nebuvo meilės, kai pamatome tai buvus pirštus it smėlį išbyrantį miražą, širdį suskausta tiek, kad norisi nusiplėšti rūbus, nusirauti plaukus, susiriesti embriono poza ir atmesti visą pasaulį. Tačiau kad ir kaip mums skaudu tai suvokti, tai nereiškia, kad gimėme neverti gražiausių žmonių tarpusavio santykių. Tai nereiškia, kad žmogus, kuriam neišėjo mūsų mylėti iš ties mūsų nemylėjo. Galbūt tai buvo geriausia, kas jam pavyko. Galbūt tai geriausia, ką pats kadaise emocinį nepriteklių išgyvenęs žmogus galėjo padovanoti savo vaikui.<..> Sunku į santykį ateiti besąlygiškai priimančia širdimi, kai tavo paties širdis niekuomet nesijautė turinti teisę plakti.
108psl. Kai du žmonės stovi vienas prieš kitą atviromis širdimis, žvelgia vienas kitam į akis ir kvėpuoja tuo pačiu ritmu, visa kita tampa nebesvarbu. Mes jau turime tai, kas yra brangiausia pasaulyje. Mylime ir myli mus. Pagaliau jaučiamės sotūs.
298psl. Kiek tik save pamenu, dažnai jausdavausi brokuota. Buvau pratusi iš aplinkos sulaukti kreivų žvilgsnių, kandžių replikų ir man sunkiai suprantamų pastabų, kuriomis, jaučiau, aplinka mėgina pataisyti mano elgesį ir mąstymą. Žinojau, kad nesutelpu į žodį "normali", tik niekaip nesupratau, ko man stinga ar ko per daug. Rodėsi, kad tai, kaip natūraliai man norėjosi elgtis, prieštarauja scialiai priimtinoms vertybėms. Per dažnai verkdavau, per stipriai bijojau, per ilgai nešiodavausi skaudulius ir viską pernelyg imdavau į galvą. Todėl jausmas, kad esu kitokia - kitaip reaguoju, mane stipriau veikia aplinka, greičiau išsenku - neapleidžia iki šiol. Jis žengia greta lyg begarsis šešėlis, neatsiejama manęs tąsa.
361psl. O ko mums iš tikrųjų reikia? Mums reikia vienas kito. Nes kad ir koks savo laiku nemylėtas ar apleistas žmogus būtų, net jei to pasekme tapo atsidavimas į priklausomybių glėbį, ilgi metai įkalinimo įstaigoje ar vidinę šviesą išsunkusi depresija, renkuosi tikėti, kad kiekviename mūsų egzistuoja pamatinis noras būti geresniam, suprastam ir pamatytam. Užvis labiausiai mums reikia ryšio ir vieniems kitų. Santykio be sąlygų. Įsiklausymo ir vakarų be telefonų. Ausims sugauti skausmą priimantį " aš girdžiu tave" ir pajusti švelniai pečius apglėbančią draugės ranką. Priverkti tris nosines ašarų ir dar tiek pat nubraukti nuo skruosto juoko. Pajusti mus jungiančią bendrystę. Tam kad pagytume mums reikia žmonių, kuriems galėtume patikėti savo skaudulius, kurie prilaikytų mūsų nusvyrantį smakrą ir suteiktų mums tiek laiko gyti, kiek prireiks. Tačiau turime tapti tuo žmogumi patys sau prieš tapdami juo kitiems. O tai pasieksime tik išlindę iš savo vidinio kiauto pirmąsyk kitam ištardami: " Žinai, man sunku . Gal galime apie tai pasiklabėti."
Kai vaikai yra nemylimi, paliekami, ar skriaudžiami, jie nenustoja mylėti tėvų - jie nustoja mylėti save