What do you think?
Rate this book
Gimę jausti
Šią knygą parašiau visiems, kurie, kaip ir aš, nuo pat vaikystės girdėjo žodžius „tu per jautriai į viską reaguoji“. Visiems, anksti išmokusiems pirmiausia tenkinti kitų žmonių poreikius. Ir visiems, kuriems trūksta postūmio, kad pradėtų gyventi savo, o ne svetimų žmonių gyvenimą.
Autorė dalijasi savęs priėmimo istorija, analizuodama jautrumą kaip reiškinį. Ji pasitelkia kitų jautrių žmonių patirtis, remiasi psichikos sveikatos specialistų įžvalgomis ir aptaria socialinį kontekstą: kelia klausimus apie kolektyvinių traumų, lytiškumo, kūniškumo, greito gyvenimo tempo padarinius emocinei sveikatai. Ši knyga – atviras, terapinių įžvalgų kupinas pasakojimas apie jautrumą ir visas jo spalvas.
~
„Perskaitę knygą, daugiau sužinosite apie panikos priepuolius, depresiją ir jausmų slopinimo žalą. Čia rasite gaires, kaip geriau pasirūpinti savimi, įsiklausyti į savo jausmus, mažiau dirbti ir daugiau dėmesio skirti santykiams.“ – Aurimas Gudas, psichologas
„Tai jaudinančiai atviras ir nuoširdus, labai asmeniškas ir gyvas gydančios kelionės, atkuriančios ryšį su tikrąja Savastimi, liudijimas. Tai pasakojimas apie ant bedugnės krašto stovintį žmogų, kuris, prieš pasmerkdamas save nebūčiai, kabinasi net į menkiausią viltį.“ – Lina Kazlauskienė, psichoterapeutė
„Knyga veikia nuo pat pirmų sakinių, baksnoja ir bando išjudinti mūsų pažeidžiamas dalis. Tai terapinė žmogaus kelionė, aiškiai apibrėžianti psichikos sveikatos specialistų – kaip bendrakeleivių sudėtingose gyvenimo situacijose – vaidmenį.“ – Lina Liucija Bliūdžienė, jungistinės krypties psichoterapeutė
„Ši knyga – tai itin jautraus žmogaus kelionė, išsiskirianti iš panašios tematikos literatūros tuo, kad atliepia būtent mūsų regiono kultūrinius kodus, kolektyvines traumas ir individualius pasakojimus.“ – Neringa Rekašiūtė, fotografė ir visuomenininkė
Autorė dalijasi savęs priėmimo istorija, analizuodama jautrumą kaip reiškinį. Ji pasitelkia kitų jautrių žmonių patirtis, remiasi psichikos sveikatos specialistų įžvalgomis ir aptaria socialinį kontekstą: kelia klausimus apie kolektyvinių traumų, lytiškumo, kūniškumo, greito gyvenimo tempo padarinius emocinei sveikatai. Ši knyga – atviras, terapinių įžvalgų kupinas pasakojimas apie jautrumą ir visas jo spalvas.
~
„Perskaitę knygą, daugiau sužinosite apie panikos priepuolius, depresiją ir jausmų slopinimo žalą. Čia rasite gaires, kaip geriau pasirūpinti savimi, įsiklausyti į savo jausmus, mažiau dirbti ir daugiau dėmesio skirti santykiams.“ – Aurimas Gudas, psichologas
„Tai jaudinančiai atviras ir nuoširdus, labai asmeniškas ir gyvas gydančios kelionės, atkuriančios ryšį su tikrąja Savastimi, liudijimas. Tai pasakojimas apie ant bedugnės krašto stovintį žmogų, kuris, prieš pasmerkdamas save nebūčiai, kabinasi net į menkiausią viltį.“ – Lina Kazlauskienė, psichoterapeutė
„Knyga veikia nuo pat pirmų sakinių, baksnoja ir bando išjudinti mūsų pažeidžiamas dalis. Tai terapinė žmogaus kelionė, aiškiai apibrėžianti psichikos sveikatos specialistų – kaip bendrakeleivių sudėtingose gyvenimo situacijose – vaidmenį.“ – Lina Liucija Bliūdžienė, jungistinės krypties psichoterapeutė
„Ši knyga – tai itin jautraus žmogaus kelionė, išsiskirianti iš panašios tematikos literatūros tuo, kad atliepia būtent mūsų regiono kultūrinius kodus, kolektyvines traumas ir individualius pasakojimus.“ – Neringa Rekašiūtė, fotografė ir visuomenininkė
383 pages, Paperback
Published October 21, 2024
64 people are currently reading
563 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 18 of 18 reviews
February 15, 2025
Priimti save. Ar mums tikrai reikia dar vienos knygos, kuri padėtų tai padaryti? Ar knygynuose vargiai-padedančių savigalbos knygų dar maža?
Skaityti pradėjau nusiteikus ciniškai, vartydama akimis. Jau seniai pastebėjau, kad saviugdos žanre turininga knyga yra išimtis, o ne norma. Tad daugiau nei tuščių patarimų, pernelyg supaprastintų tiesų bei sekundei motyvuojančių istorijų nesitikėjau.
Savo nuostabai, klydau. Tuštumo, kurio laukiau, nesulaukiau. Pamažu mano užšarvuota širdis atsivėrė; autorės asmeninė istorija per daug priminė mąnają. Skaitant užsimezgė to paties skausmo ryšys. Augti pernelyg jautriai, jausti dėl to gėdą bei vienišumą—visa tai man itin artima.
Taip, vakarietiškų knygų padedančių priimti save yra pilna, tačiau jos neatsižvelgia į mūsų stipriai cenzūruotą bei šaltą sovietinę praeitį. Jos neanalizuoja kaip mus paveikia kultūra, kurioje dominuoja šiltumo stoka, tylios kančios perteklius, ir “psichų” gėdijimas. Šidliauskaitės įžvalgos nėra tik asmeninės, jos apima didesnę diskusiją apie tai, kaip emocijos ir jautrumas yra suprantami Lietuvoje.
Skaityti pradėjau nusiteikus ciniškai, vartydama akimis. Jau seniai pastebėjau, kad saviugdos žanre turininga knyga yra išimtis, o ne norma. Tad daugiau nei tuščių patarimų, pernelyg supaprastintų tiesų bei sekundei motyvuojančių istorijų nesitikėjau.
Savo nuostabai, klydau. Tuštumo, kurio laukiau, nesulaukiau. Pamažu mano užšarvuota širdis atsivėrė; autorės asmeninė istorija per daug priminė mąnają. Skaitant užsimezgė to paties skausmo ryšys. Augti pernelyg jautriai, jausti dėl to gėdą bei vienišumą—visa tai man itin artima.
Taip, vakarietiškų knygų padedančių priimti save yra pilna, tačiau jos neatsižvelgia į mūsų stipriai cenzūruotą bei šaltą sovietinę praeitį. Jos neanalizuoja kaip mus paveikia kultūra, kurioje dominuoja šiltumo stoka, tylios kančios perteklius, ir “psichų” gėdijimas. Šidliauskaitės įžvalgos nėra tik asmeninės, jos apima didesnę diskusiją apie tai, kaip emocijos ir jautrumas yra suprantami Lietuvoje.
April 24, 2025
Nežinau, kaip jums, bet mane knygos, būna, ištinka, kai jų reikia ir esu pasiruošus. Ir ši, tai visiškai ne lengviausiom formom ištiko. Turiu jausmą, kad kone visą balandį ją vieną skaičius būčiau. Nes man taip reikėjo. Reikėjo lėtai ir pasiliekant laiko suvirškint. Nenorėjau prabėgt, norėjau patirt ir permąstyt.
Kad esu jautri visad žinojau. Niekad nesijaučiau dėl to brokuota, nepritampanti, labiau priėmiau kaip savo keistą dalį, kurią, teko suprast, turi ne visi. Viena draugė iš meilės yra vadinus mane jausmų vandenynu. Kita, kiek pašiepdama klausus ar man dar nenusibodo, kai tie jausmai mane tiek kartų nuvylė, vis dar jais pasitikėt. Suprask, pabandytum tu galva, ne širdim gavot. Logika remtis. Buvo ir tokio laiko. Kai norėjau lentynėlių, norėjau pabėgt nuo to stipraus ir nuolatinio visko išgyvenimo intensyviai, kitų jautimo ir matymo, savų emocijų nesuturėjimo ir nesupratimo.
O dabar jau kurį laiką grįžtu prie to, kad jautrumas aplinkai ir sau yra mano stiprybė. Ir mokaus su juo gyvent. Unikaliai, taip kaip man gyvenasi. Save saugodama ir vertindama.
Knyga šitoj kelionėj buvo labai pakeliui. Surast vis daugiau tų jautriųjų, patyrinėt teorinius savo limitus ir ribas. Labai stipriai naujai išgyvenau skyrių apie mūsų istoriją. Ironija, kad istoriją studijavusiai šitaip naujai prakalbo vietos apie tylą ir baimes nepritapti prie rėžimo, išsišokti. Prieš kelias savaites savo babai aiškinus naktį įsijungti šviesą, jeigu bijo ir sulaukus atsakymo, kad "ką žmonės pagalvos" varčiau akis ir aiškinau, kad nėra skirtumo, ką kažkas pagalvos. O tada šis skyrius smogė ir paaiškino, ir teko nusižeminus suprasti, kad mano tiesa, ne kito tiesa. Ir kas slypi už tos kito tiesos.
Man džiugu, kad Austėja daug rašo apie savo kūno ir intuicijos klausymą, atpažinimą. Kad, rodos, yra atvira, visų pirma prieš save. Ir tuo atvirumu žengia žingsnį link kiekvieno, kuris keliauja panašią kelionę, taip įkvėpdama ir pastiprindama. Vertinga ir tai, kad remiamasi moksliniais šaltiniais, specialistų pastebėjimais, tikrų žmonių istorijomis ir savo patirtimi. Knyga tikrai spalvota ir įvairiapusė, išsami.
Esu pati gavus pastabų dėl grandiozinių sakinių, kupinų visko - metaforos, palyginimai, vardinimai, o čia radus lygiai tą patį prajukau. Galbūt tiek daug ir stipriai jaučiant net nėra įmanoma parašyti trumpai drūtai? 😀 Suprantu, kad gali ir erzinti, bet mane džiugino spalvinga ir plati literatūrinė raiška tekste. Labai gyva, labai sava.
Pravertė. Rekomenduoju. Džiaugiuosi rašytojos atvira širdim. 💛
Kad esu jautri visad žinojau. Niekad nesijaučiau dėl to brokuota, nepritampanti, labiau priėmiau kaip savo keistą dalį, kurią, teko suprast, turi ne visi. Viena draugė iš meilės yra vadinus mane jausmų vandenynu. Kita, kiek pašiepdama klausus ar man dar nenusibodo, kai tie jausmai mane tiek kartų nuvylė, vis dar jais pasitikėt. Suprask, pabandytum tu galva, ne širdim gavot. Logika remtis. Buvo ir tokio laiko. Kai norėjau lentynėlių, norėjau pabėgt nuo to stipraus ir nuolatinio visko išgyvenimo intensyviai, kitų jautimo ir matymo, savų emocijų nesuturėjimo ir nesupratimo.
O dabar jau kurį laiką grįžtu prie to, kad jautrumas aplinkai ir sau yra mano stiprybė. Ir mokaus su juo gyvent. Unikaliai, taip kaip man gyvenasi. Save saugodama ir vertindama.
Knyga šitoj kelionėj buvo labai pakeliui. Surast vis daugiau tų jautriųjų, patyrinėt teorinius savo limitus ir ribas. Labai stipriai naujai išgyvenau skyrių apie mūsų istoriją. Ironija, kad istoriją studijavusiai šitaip naujai prakalbo vietos apie tylą ir baimes nepritapti prie rėžimo, išsišokti. Prieš kelias savaites savo babai aiškinus naktį įsijungti šviesą, jeigu bijo ir sulaukus atsakymo, kad "ką žmonės pagalvos" varčiau akis ir aiškinau, kad nėra skirtumo, ką kažkas pagalvos. O tada šis skyrius smogė ir paaiškino, ir teko nusižeminus suprasti, kad mano tiesa, ne kito tiesa. Ir kas slypi už tos kito tiesos.
Man džiugu, kad Austėja daug rašo apie savo kūno ir intuicijos klausymą, atpažinimą. Kad, rodos, yra atvira, visų pirma prieš save. Ir tuo atvirumu žengia žingsnį link kiekvieno, kuris keliauja panašią kelionę, taip įkvėpdama ir pastiprindama. Vertinga ir tai, kad remiamasi moksliniais šaltiniais, specialistų pastebėjimais, tikrų žmonių istorijomis ir savo patirtimi. Knyga tikrai spalvota ir įvairiapusė, išsami.
Esu pati gavus pastabų dėl grandiozinių sakinių, kupinų visko - metaforos, palyginimai, vardinimai, o čia radus lygiai tą patį prajukau. Galbūt tiek daug ir stipriai jaučiant net nėra įmanoma parašyti trumpai drūtai? 😀 Suprantu, kad gali ir erzinti, bet mane džiugino spalvinga ir plati literatūrinė raiška tekste. Labai gyva, labai sava.
Pravertė. Rekomenduoju. Džiaugiuosi rašytojos atvira širdim. 💛
September 12, 2024
Perskaitę knygą, daugiau sužinosite apie panikos priepuolius, depresiją ir jausmų slopinimo žalą. Čia rasite gaires, kaip geriau pasirūpinti savimi, įsiklausyti į savo jausmus, mažiau dirbti ir daugiau dėmesio skirti santykiams.
November 12, 2025
Baigusi klausyti jaučiau gėdą prieš save dėl to, kaip iš pradžių reagavau į knygos temą. Pirmas porą valandų klausiau ir vis sukosi mintys “ar čia tikrai man reikia ją klausyti? Nesu iš tų labai jautrių žmonių” ir panašiai. Džiaugiuosi, kad #skaitauirverkiurudeni25 privertė mane ją baigti🤍
Nesvarbu, kad nesu iš tų jautrių žmonių, apie kuriuos čia pasakoja, kad nesu turėjusi panikos atakos ar depresijos. Nei vienas nesame apsaugoti nuo to ir niekada negali žinoti kada “šventė ateis į tavo kiemą”. Mano aplinkoje yra ne vienas jautrus žmogus, todėl esu dėkinga autorei už galimybę, galėti bent truputį suprasti ką jie jaučia ir išgyvena. Čia radau ir nemažai savęs. Esame iš tos pačios kartos, todėl knygoje buvo minima daug auklėjimo pavyzdžių, bei frazių, kurios lydėjo mane vaikystėje/paauglystėje ir tikrai turėjo įtakos mano, kaip asmenybės formavimuisi.
Džiaugiuosi perklausius knygą. Buvo labai jautrus ir stipru.
Ačiū, kad daliniesi 🤍
Nesvarbu, kad nesu iš tų jautrių žmonių, apie kuriuos čia pasakoja, kad nesu turėjusi panikos atakos ar depresijos. Nei vienas nesame apsaugoti nuo to ir niekada negali žinoti kada “šventė ateis į tavo kiemą”. Mano aplinkoje yra ne vienas jautrus žmogus, todėl esu dėkinga autorei už galimybę, galėti bent truputį suprasti ką jie jaučia ir išgyvena. Čia radau ir nemažai savęs. Esame iš tos pačios kartos, todėl knygoje buvo minima daug auklėjimo pavyzdžių, bei frazių, kurios lydėjo mane vaikystėje/paauglystėje ir tikrai turėjo įtakos mano, kaip asmenybės formavimuisi.
Džiaugiuosi perklausius knygą. Buvo labai jautrus ir stipru.
Ačiū, kad daliniesi 🤍
June 10, 2025
Iš pradžių išsigandau knygos formato. Puslapiai ploni, o knyga atrodė gana stora. Mintyse kirbėjo, ar tai nebus tik dar viena ištempta knyga, kur pilstoma iš tuščio į kiaurą… Tačiau tikrai nebuvo. Nenusivyliau nei vienu skyriumi.
Nors ir vietomis mintys pasikartojo, tačiau skaitymas tikrai neprailgo ir knygą perskaičiau išties labai greitai.
Pirmas įspūdis apie knygą gali šiek tiek klaidinti. Ant viršelio pabrėžiamas “Kaip priimti savo jautrią prigimtį” rodos meta užuominą, jog knyga skirta tik jautriems žmonėms. Tačiau nors ir tikrai nemažai dėmesio buvo skirta pabrėžti kas yra tas jautrumas, kaip jis atrodo ir kaip su juo gyventi, tačiau knygos turinys iš esmės manau tinka KIEKVIENAM žmogui.
Save knygoje atradau labai labai daug kartų. Skaičiau pasakojimus, situacijas ir požymius, ir mačiau save. Rodos, knyga mane suprato daug geriau nei kas kitas šiame gyvenime, netgi geriau nei aš pati supratau save.
Kaip džiaugiuosi, kad vistik ją perskaičiau…
Tiek daug atsakymų į klausimus “Kodėl”, sakinių, padėjusių suprasti kodėl visą gyvenimą jaučiausi kitokia, nesuprasta, nepritapusi ir kažkokia lyg “antrarūšė”. Ir dabar suprantu, kiek neigiamo gal net ir nenorėdamos, visam tam padarė aplinka, mokykla, mokytojos, klasiokai, giminaičiai, draugai…
Knyga liečia ne tik jautrumo, bet ir depresijos, panikos priepuolių temas, mūsų laimę ir pakankamumą. Daugelis pasakojimų tikrai atvers jums akis ir padės suprasti kaip iš tiesų atrodo depresija ir panikos priepuoliai. Ką iš tiesų žmogus jaučia. Knygoje daug dėmesio skirta ir psichosomatikai, fizinio kūno problemoms, ligoms, kurios kyla iš mūsų vidinio užterštumo…
Ir svarbiausia, visa tai pasakojama ne tokiu principu kaip “vadovėlis nenormaliems žmonėms”, bet iš tiesų leidžiant suprasti, kad jautrumas nėra liga, nėra sutrikimas. Kad jautriam žmogui būti yra visiškai normalu.
Didžioji dalis knygos pateikiama beveik dienoraščio principu. Ir man be galo gražu ir gera žinoti, kad vardan kitų laimės, autorė sudėjo visą savo sielą, visą savo vidinį gyvenimą ir taip “nuogai” pasidalino patirtimi. Tam, kad žmonėms, kuriems skauda padėtų rasti savo ramybę…
December 9, 2024
Labai rekomenduoju! Knyga - jautri, gili, tikra. Autorės savianalizės kelionė ir savęs, kaip itin jautraus žmogaus, priėmimo istorija įkvepia ir jaudina. Socialinė ir psicholiginė dalys - edukuoja, prasklaido mitus, leidžia geriau suprasti mūsų visuomenės kontekstą, žmoniją ir save. Herojų istorijos kurią bendrystės, saugumo jausmą. Ačiū už tokį gėrį 🤍
March 16, 2025
Viena labiausiai palietusių knygų. Jautri, tikra, atvira ir apnuoginanti skaitančiojo sielą. Ačiū už kelionę į save - dar nei viena knyga nėra manęs taip švelniai paėmusi už rankos ir atvedusi prie savęs pažinimo slenksčio.
December 9, 2024
Visų pirma tai kiek darbo įdėta į šią nuostabiai jautrią knygą 🤍
Šaunuolė Tu Austėja! Tavo knygos laukiau labai senai, ir buvo tikrai verta tiek laukti, kol galėjau ją perskaityti 🙏🏼
Visos tos tiek tavo, tiek žmonių istorijos.. 😕
kaikurios skaudžios, kaikurios artimos, kaikurios nelabai.. bet visas jas sieja jautrumas..
Kaikurias istorijas skaitydama bandžiau bent įsivaizduoti kaip jaučiasi tas žmogus kuris tai pasakoja.. bet ne visada pavykdavo. Perskaičiusi supratau kad tikrai nesu labai jautrus žmogus, nors kaikuriais atvejais labai prijaučiau tam tikrai situacijai.
Labiausiai artima istorija buvo gal Viltės - “Panikos priepoliai kyla tada, kai darau tai ko nenoriu” . Pati esu tai patyrusi, ir tai yra baisus jausmas. Po panikos atakų atrodo viską išgyvenu daug jautriau. Ir nors esu šiuo metu psichologiškai stipri, nemeluosiu - baimė kad panikos ataka gali mane ištikti vėl - persekioja dažnokai. Vis atrodo ginuosi nuo visko, kad tik tai nebepasikartotų. Tikiu kad dar po metų, po dviejų tai bus tik baisus prisiminimas. O ta baimė kad jos kartosis dings visam laikui.
Tikrai rekomenduočiau šią knygą jautriems žmonėms, manau rastumėte daug artimo sau. Gal knyga labiau padėtų jums suprasti kodėl taip yra, ir kaip galėtumėte sau padėti 🤍
Autorei vien pagyros už tokį puikų knygos debiutą! ❤️❤️
Viršelis taip pat tobulas ir traukiantis akį! 👏🏼
Linkiu sėkmės kūyboje toliau!
Šaunuolė Tu Austėja! Tavo knygos laukiau labai senai, ir buvo tikrai verta tiek laukti, kol galėjau ją perskaityti 🙏🏼
Visos tos tiek tavo, tiek žmonių istorijos.. 😕
kaikurios skaudžios, kaikurios artimos, kaikurios nelabai.. bet visas jas sieja jautrumas..
Kaikurias istorijas skaitydama bandžiau bent įsivaizduoti kaip jaučiasi tas žmogus kuris tai pasakoja.. bet ne visada pavykdavo. Perskaičiusi supratau kad tikrai nesu labai jautrus žmogus, nors kaikuriais atvejais labai prijaučiau tam tikrai situacijai.
Labiausiai artima istorija buvo gal Viltės - “Panikos priepoliai kyla tada, kai darau tai ko nenoriu” . Pati esu tai patyrusi, ir tai yra baisus jausmas. Po panikos atakų atrodo viską išgyvenu daug jautriau. Ir nors esu šiuo metu psichologiškai stipri, nemeluosiu - baimė kad panikos ataka gali mane ištikti vėl - persekioja dažnokai. Vis atrodo ginuosi nuo visko, kad tik tai nebepasikartotų. Tikiu kad dar po metų, po dviejų tai bus tik baisus prisiminimas. O ta baimė kad jos kartosis dings visam laikui.
Tikrai rekomenduočiau šią knygą jautriems žmonėms, manau rastumėte daug artimo sau. Gal knyga labiau padėtų jums suprasti kodėl taip yra, ir kaip galėtumėte sau padėti 🤍
Autorei vien pagyros už tokį puikų knygos debiutą! ❤️❤️
Viršelis taip pat tobulas ir traukiantis akį! 👏🏼
Linkiu sėkmės kūyboje toliau!
March 27, 2025
Ši knyga buvo didžiausias virtualus apkabinimas, kokį man teko patirti skaitymo metu. Tai be galo nuoširdi ir atvira istorija, kupina gilių įžvalgų ir jautrių pastebėjimų, kurie įstringa ilgam. Kiekvienas skyrius kviečia pažvelgti į dalykus iš kitos perspektyvos, permąstyti savo požiūrį ir galbūt netgi atrasti naujų prasmių kasdienybėje. Skaitant keletą skyrių net pravirkau, nes kai kurios vietos buvo taip taikliai parašytos, kad atrodė, jog jos sukurtos būtent man. Tikrai palietė ir paliko įspūdį. Nuoširdžiai rekomenduoju visiems, bet ypač jautriems, nes galimai pirmą kartą pamatysit save per visai kitą prizmę. <3
December 30, 2025
52psl. Mes galime ir privalome tiek dėl savo, tiek dėl kitų gerovės - palikti kito žmogaus jausmus jam pačiam.
84psl. jausti pykį ir liūdėsį yra normalu. Negalima ir nereikia visada būti linksmam. Jei pikta, tai pykstu, jei liūdna, tai liūdžiu. Žinau, kad galiausiai viskas praeis.... <...> būti žmogumi reiškia jausti, o liūdesys ir pyktis, visai kaip džiaugsmas ir laimė, yra vienodai vertingi jausmai mūsų žmogiškajai būčiai.
105psl. Mes visvien alkstame priėmimo, meilės ir šilumos iš ten, kur jos negavome. Mes vis vien sugrįžtame į vaikystės namus, lankomės išlikusiuose prisiminimuose, merkiame gėlę ant kapo ir vis iš naujo glaudžiames prie šiltų tevų pėdų.
106psl. Tie tėvų, protėvių ir praeities kartų balsai gyvena mumyse - kartais jie veda mus per gyvenimą it perdėtai saugančios gairės, o kartais muša nuožmaus vidinio kritiko botagu. Pąsamoningai vaidiname sėkmingo žmogaus monospektaklį ir spraudžiamės į mums per ankštą vaidmenį, patys nesuvokdami, kad visų šių viršūnių vaikomės tik tam, kad mumis didžiuotųsi tie, iš kurių to nesulaukėme būdami vaikai.
Ir kažkurio gyvenimo momentu, kai suvokiame, jog ten, kur mus mylėjo už tai, kad buvom patogūs, iš tiesų nebuvo meilės, kai pamatome tai buvus pirštus it smėlį išbyrantį miražą, širdį suskausta tiek, kad norisi nusiplėšti rūbus, nusirauti plaukus, susiriesti embriono poza ir atmesti visą pasaulį. Tačiau kad ir kaip mums skaudu tai suvokti, tai nereiškia, kad gimėme neverti gražiausių žmonių tarpusavio santykių. Tai nereiškia, kad žmogus, kuriam neišėjo mūsų mylėti iš ties mūsų nemylėjo. Galbūt tai buvo geriausia, kas jam pavyko. Galbūt tai geriausia, ką pats kadaise emocinį nepriteklių išgyvenęs žmogus galėjo padovanoti savo vaikui.<..> Sunku į santykį ateiti besąlygiškai priimančia širdimi, kai tavo paties širdis niekuomet nesijautė turinti teisę plakti.
108psl. Kai du žmonės stovi vienas prieš kitą atviromis širdimis, žvelgia vienas kitam į akis ir kvėpuoja tuo pačiu ritmu, visa kita tampa nebesvarbu. Mes jau turime tai, kas yra brangiausia pasaulyje. Mylime ir myli mus. Pagaliau jaučiamės sotūs.
298psl. Kiek tik save pamenu, dažnai jausdavausi brokuota. Buvau pratusi iš aplinkos sulaukti kreivų žvilgsnių, kandžių replikų ir man sunkiai suprantamų pastabų, kuriomis, jaučiau, aplinka mėgina pataisyti mano elgesį ir mąstymą. Žinojau, kad nesutelpu į žodį "normali", tik niekaip nesupratau, ko man stinga ar ko per daug. Rodėsi, kad tai, kaip natūraliai man norėjosi elgtis, prieštarauja scialiai priimtinoms vertybėms. Per dažnai verkdavau, per stipriai bijojau, per ilgai nešiodavausi skaudulius ir viską pernelyg imdavau į galvą. Todėl jausmas, kad esu kitokia - kitaip reaguoju, mane stipriau veikia aplinka, greičiau išsenku - neapleidžia iki šiol. Jis žengia greta lyg begarsis šešėlis, neatsiejama manęs tąsa.
361psl. O ko mums iš tikrųjų reikia? Mums reikia vienas kito. Nes kad ir koks savo laiku nemylėtas ar apleistas žmogus būtų, net jei to pasekme tapo atsidavimas į priklausomybių glėbį, ilgi metai įkalinimo įstaigoje ar vidinę šviesą išsunkusi depresija, renkuosi tikėti, kad kiekviename mūsų egzistuoja pamatinis noras būti geresniam, suprastam ir pamatytam. Užvis labiausiai mums reikia ryšio ir vieniems kitų. Santykio be sąlygų. Įsiklausymo ir vakarų be telefonų. Ausims sugauti skausmą priimantį " aš girdžiu tave" ir pajusti švelniai pečius apglėbančią draugės ranką. Priverkti tris nosines ašarų ir dar tiek pat nubraukti nuo skruosto juoko. Pajusti mus jungiančią bendrystę. Tam kad pagytume mums reikia žmonių, kuriems galėtume patikėti savo skaudulius, kurie prilaikytų mūsų nusvyrantį smakrą ir suteiktų mums tiek laiko gyti, kiek prireiks. Tačiau turime tapti tuo žmogumi patys sau prieš tapdami juo kitiems. O tai pasieksime tik išlindę iš savo vidinio kiauto pirmąsyk kitam ištardami: " Žinai, man sunku . Gal galime apie tai pasiklabėti."
Kai vaikai yra nemylimi, paliekami, ar skriaudžiami, jie nenustoja mylėti tėvų - jie nustoja mylėti save
84psl. jausti pykį ir liūdėsį yra normalu. Negalima ir nereikia visada būti linksmam. Jei pikta, tai pykstu, jei liūdna, tai liūdžiu. Žinau, kad galiausiai viskas praeis.... <...> būti žmogumi reiškia jausti, o liūdesys ir pyktis, visai kaip džiaugsmas ir laimė, yra vienodai vertingi jausmai mūsų žmogiškajai būčiai.
105psl. Mes visvien alkstame priėmimo, meilės ir šilumos iš ten, kur jos negavome. Mes vis vien sugrįžtame į vaikystės namus, lankomės išlikusiuose prisiminimuose, merkiame gėlę ant kapo ir vis iš naujo glaudžiames prie šiltų tevų pėdų.
106psl. Tie tėvų, protėvių ir praeities kartų balsai gyvena mumyse - kartais jie veda mus per gyvenimą it perdėtai saugančios gairės, o kartais muša nuožmaus vidinio kritiko botagu. Pąsamoningai vaidiname sėkmingo žmogaus monospektaklį ir spraudžiamės į mums per ankštą vaidmenį, patys nesuvokdami, kad visų šių viršūnių vaikomės tik tam, kad mumis didžiuotųsi tie, iš kurių to nesulaukėme būdami vaikai.
Ir kažkurio gyvenimo momentu, kai suvokiame, jog ten, kur mus mylėjo už tai, kad buvom patogūs, iš tiesų nebuvo meilės, kai pamatome tai buvus pirštus it smėlį išbyrantį miražą, širdį suskausta tiek, kad norisi nusiplėšti rūbus, nusirauti plaukus, susiriesti embriono poza ir atmesti visą pasaulį. Tačiau kad ir kaip mums skaudu tai suvokti, tai nereiškia, kad gimėme neverti gražiausių žmonių tarpusavio santykių. Tai nereiškia, kad žmogus, kuriam neišėjo mūsų mylėti iš ties mūsų nemylėjo. Galbūt tai buvo geriausia, kas jam pavyko. Galbūt tai geriausia, ką pats kadaise emocinį nepriteklių išgyvenęs žmogus galėjo padovanoti savo vaikui.<..> Sunku į santykį ateiti besąlygiškai priimančia širdimi, kai tavo paties širdis niekuomet nesijautė turinti teisę plakti.
108psl. Kai du žmonės stovi vienas prieš kitą atviromis širdimis, žvelgia vienas kitam į akis ir kvėpuoja tuo pačiu ritmu, visa kita tampa nebesvarbu. Mes jau turime tai, kas yra brangiausia pasaulyje. Mylime ir myli mus. Pagaliau jaučiamės sotūs.
298psl. Kiek tik save pamenu, dažnai jausdavausi brokuota. Buvau pratusi iš aplinkos sulaukti kreivų žvilgsnių, kandžių replikų ir man sunkiai suprantamų pastabų, kuriomis, jaučiau, aplinka mėgina pataisyti mano elgesį ir mąstymą. Žinojau, kad nesutelpu į žodį "normali", tik niekaip nesupratau, ko man stinga ar ko per daug. Rodėsi, kad tai, kaip natūraliai man norėjosi elgtis, prieštarauja scialiai priimtinoms vertybėms. Per dažnai verkdavau, per stipriai bijojau, per ilgai nešiodavausi skaudulius ir viską pernelyg imdavau į galvą. Todėl jausmas, kad esu kitokia - kitaip reaguoju, mane stipriau veikia aplinka, greičiau išsenku - neapleidžia iki šiol. Jis žengia greta lyg begarsis šešėlis, neatsiejama manęs tąsa.
361psl. O ko mums iš tikrųjų reikia? Mums reikia vienas kito. Nes kad ir koks savo laiku nemylėtas ar apleistas žmogus būtų, net jei to pasekme tapo atsidavimas į priklausomybių glėbį, ilgi metai įkalinimo įstaigoje ar vidinę šviesą išsunkusi depresija, renkuosi tikėti, kad kiekviename mūsų egzistuoja pamatinis noras būti geresniam, suprastam ir pamatytam. Užvis labiausiai mums reikia ryšio ir vieniems kitų. Santykio be sąlygų. Įsiklausymo ir vakarų be telefonų. Ausims sugauti skausmą priimantį " aš girdžiu tave" ir pajusti švelniai pečius apglėbančią draugės ranką. Priverkti tris nosines ašarų ir dar tiek pat nubraukti nuo skruosto juoko. Pajusti mus jungiančią bendrystę. Tam kad pagytume mums reikia žmonių, kuriems galėtume patikėti savo skaudulius, kurie prilaikytų mūsų nusvyrantį smakrą ir suteiktų mums tiek laiko gyti, kiek prireiks. Tačiau turime tapti tuo žmogumi patys sau prieš tapdami juo kitiems. O tai pasieksime tik išlindę iš savo vidinio kiauto pirmąsyk kitam ištardami: " Žinai, man sunku . Gal galime apie tai pasiklabėti."
Kai vaikai yra nemylimi, paliekami, ar skriaudžiami, jie nenustoja mylėti tėvų - jie nustoja mylėti save
This entire review has been hidden because of spoilers.
March 31, 2025
Dar viena, tačiau reikalinga knyga apie jautrumą ir psichologinę (ne)sveikatą. Šį kartą patirtis ir žinios nuskamba ne iš užjūrio autorių, ne iš psichologų/psichoterapeutų/psichiatrų, o iš kitos barikadų pusės. Istorija nuskamba iš jaunos lietuvės lūpų, kuri pati susidūrė su savo dideliu jautrumu, nuo vaikystės jaustu kitoniškumu ir aplinkos spaudimu atitikti vargu ar egzistuojantį normalumą. Bręstant visa tai įgavo psichologinių duobių formą, desperatiškus bandymus toliau „būt kaip visiems“, frustraciją, nenorą gyventi bei, laimei, paieškas į šviesesnį rytojų, ramesnį buvimą savimi ir savyje.
Manau, kad knyga gali būti itin naudinga tiems, kurie norėtų kreiptis į psichologą ar kitą specialistą, tačiau trypčioja ir nesiryžta. Taip pat tiems, kurie jau ryžosi, tačiau galbūt nejaučia ryšio su specialistu ir ryžto trūksta pokyčiui pačiame terapijos kelyje.
Man asmeniškai labiausiai patiko knygos dalis apie psichosomatiką - kūno, emocijų ir proto ryšius. Ar tiksliau mūsų, skubančių žmonių, talentą tuos ryšius ignoruoti. Apie galimybę atgauti (ar įgauti) savo dalių integralumą.
Kodėl ne penkios, bet keturios žvaigždutės? Subjektyvu, tačiau vietomis erzino perfrazuojami minčių pasikartojimai ir loginį kirtį užpainiojanti sakinių struktūra. Ir, nors esu vaizdingos kalbos gerbėja, šiame žanre vaizdingumas man ne visada skaitėsi skaniai.
Manau, kad knyga gali būti itin naudinga tiems, kurie norėtų kreiptis į psichologą ar kitą specialistą, tačiau trypčioja ir nesiryžta. Taip pat tiems, kurie jau ryžosi, tačiau galbūt nejaučia ryšio su specialistu ir ryžto trūksta pokyčiui pačiame terapijos kelyje.
Man asmeniškai labiausiai patiko knygos dalis apie psichosomatiką - kūno, emocijų ir proto ryšius. Ar tiksliau mūsų, skubančių žmonių, talentą tuos ryšius ignoruoti. Apie galimybę atgauti (ar įgauti) savo dalių integralumą.
Kodėl ne penkios, bet keturios žvaigždutės? Subjektyvu, tačiau vietomis erzino perfrazuojami minčių pasikartojimai ir loginį kirtį užpainiojanti sakinių struktūra. Ir, nors esu vaizdingos kalbos gerbėja, šiame žanre vaizdingumas man ne visada skaitėsi skaniai.
November 30, 2025
Dažniausiai nerašau review, bet čia norisi 😀 Pirmiausia, tai labai apsidžiaugiau pamačius knygą šia tema, parašytą lietuvių autorės, o ir pavadinimas man nuostabus (kaip ir viršelis), geriau nepasakyčiau - "Gimę jausti". Tai ne pirma mano skaityta knyga jautrių žmonių tema ir apskritai, tikrai ne pirmas ėjimas domėtis savęs pažinimu, tad gal tai ir buvo priežastis, kodėl knyga man nepatiko. Labai paviršutiniška, besikartojanti, stilius labai dramatiškas, lyriškas, su daugybe skambių išsireiškimų, kurie man buvo apie nieką (na čia galime sakyti gal tiesiog ne mano stilius). Asmeniškai man labai jautėsi, kad knyga parašyta ne specialisto, o žmogaus, kuris pats perėjo savo pažinimo kelionę ir dabar ta kelione nusprendė pasidalinti su kitais. Daug cituojamų knygų, kurias jau esu skaičiusi, bet tos cituojamos knygos ir temos nelabai aišku prie ko vedančios ir mano galva, bandoma nueiti į labai daug skirtingų aspektų į juos neįsigilant. Tad skaitant lieka jausmas "ok, šitą jau sakei, bet na ir ką?" Taip, tikrai buvo keletas knygos vietų, kurios sudomino ir privertė stabtelti, bet daugumą knygos tiesiog praplaukiau su mintimi "greičiau greičiau". Žodžiu, rekomenduoju tiems, kurie dar nieko apie save nesidomėjo, bet jaučia, kad reiktų, manau čia galite rasti už ko užsikabinti. Visiems kitiems - nerekomenduoju. 😀 (ir taip, pati esu priskiriama prie tų "itin jautrių asmenų", todėl labai ir apsidžiaugiau pamačius šią knygą. Nepaisant to, labai rekomenduoju paskaityt knygą "Itin jautrus asmuo, kuri, mano galva yra daug mažiau emocionali, bet labai gerai atskleidžianti šį asmenybės tipą).
June 19, 2025
Ilgiausiai skaityta knyga. Po kiekvieno skyriaus ar dvieju norėjosi sustoti, apmąstyti, atsigręžti į save ir savo jausmus.
Priėmiau ne tik kaip savianalizei skirtą priemonę, bet ir kaip priminimą apie laiko, sveikatos, poilsio vertę bei kūno rodomus ženklus.
Rašoma, kad skirta jautriems žmonėms, tačiau naudinga būtų perskaityti daugeliui. Knyga labai stipri. Ne tik su realiais išgyvenimais, bet ir su moksliniais tyrimais.
Priėmiau ne tik kaip savianalizei skirtą priemonę, bet ir kaip priminimą apie laiko, sveikatos, poilsio vertę bei kūno rodomus ženklus.
Rašoma, kad skirta jautriems žmonėms, tačiau naudinga būtų perskaityti daugeliui. Knyga labai stipri. Ne tik su realiais išgyvenimais, bet ir su moksliniais tyrimais.
January 4, 2026
Puiki knyga ne tik apie jautrumą, bet ir apie emocijų valdymo svarbą, santykius bei apskritai sveikatą. Kruopščiai atrinkti moksliniai tyrimai, asmeninė ir kitų žmonių istorijos, istorinis kontekstas – viskas čia darniai suskambėjo. Nesitikėjau, kad knyga bus tokia informatyvi.
Nepratusiems gali kliūti vaizdinga kalba, bet iš esmės knyga parašyta aiškiai ir suprantamai. Verta pabandyti joje paieškoti atsakymų.
Nepratusiems gali kliūti vaizdinga kalba, bet iš esmės knyga parašyta aiškiai ir suprantamai. Verta pabandyti joje paieškoti atsakymų.
February 20, 2025
Knygą perskaičiau iki galo. Žinau žmonių, kurie metė vidury skaitymo. Iki 100 p.juoduma ir tragedija, kaip šitaip ristis į dugną? Po to pradeda šviesėti. Nesupratau, kaip tokia jauna, tokią prandžią knygą parašė. Po šios knygos paėmiau Tapinienės knygą skaityt. Ir supratau, nesu aš jautri, racionali greičiau. Nežliumbiu ir nealpstu. Jei tokia nesi, neskaityk šios knygos
This entire review has been hidden because of spoilers.
October 6, 2025
Pusę knygos perskaičiau greit, buvo įdomu, įtrauku, bet toliau jausmas apėmė toks, kad, manau, knyga galėjo būti bent 100psl trumpesnė. Labai daug pasikartojančių minčių, ko pasekoje skaitydavau prabėgomis…
September 14, 2024
Nuostabi, gyvenimiška, daug tamsaus ir šviesaus savy talpinanti, santykį su savimi keičianti knyga. Rekomenduoju kiekvienam žmogui, kuris jaučiasi esąs kitoks: per stipriai jaučiantis, per greitai susigraudinantis ar pernelyg viską imantis į galvą.
P.S. Dovanokit už šališkumą, esu šios knygos autorė:) Tačiau rekomendacija - nuoširdi. Ačiū, kad skaitot. Man tai daug reiškia.
P.S. Dovanokit už šališkumą, esu šios knygos autorė:) Tačiau rekomendacija - nuoširdi. Ačiū, kad skaitot. Man tai daug reiškia.
Displaying 1 - 18 of 18 reviews