Kai rašai, nebijai: autobiografiniai tekstai

by Viktorija Daujotytė

Šioje knygoje atsidūrė tolstančio ir jau nutolusio laiko tekstai, paremti ir autobiografine medžiaga. Vis dėlto tai nei faktinė, nei nuosekli autobiografija – ji sudaryta iš atskirų tekstų, bet iš esmės – to paties principo. Pasakojimas, kurio šerdis – biografinė linija, yra siužetiškas, bet ir impresiškas, su eiliuotais ir noveliškais intarpais. Šio pasakojimo vidinės intencijos kyla labiau ne iš to, kas knygos autorės gyvenime buvo, įvyko, o daugiau iš to, kas buvo patirta.

Pasak Viktorijos Daujotytės: „Galėjo likti ir pavadinta „Patirties tekstai“, bet vis labiau jutau, kiek daug rašymo, to, kas iš rašymo, rašymo ir patirties sąsajų. Iki ėmusios dominuoti savaip išlaisvinančios būsenos: kai rašai, nebijai. Nei atsivėrimų (dienoraščio ir dienoraštiškumo), nei liudijimų, visada rizikingų, apie laiką (ankstyvąjį ir vėlyvąjį), apie žmones, kuriuos sutikau. Kai rašai, kai esi rašymo pagauta, negalvoji ir apie visad bauginančią viešumą, kuri knygai yra neišvengiama, galiausiai ir norima. Rašymu, kaip ir naujai iš patirties tekstų aiškėjo, laikau ne akademinį, o laisvesnę, kūrybiškesnę raišką. Bandau savo pirminį, patirtinį universumą suvokti ir kaip brendimo, sąmonėjimo kelią, vedusį ir į universitetą, padėjusį ir didžiajame bendrume išlikti atskirai.“

712 pages, Hardcover

First published January 1, 2024

About the author

Lietuvos literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė.

Reviews

[cypt · Rating 3 out of 5]

Pritariu Erikai, kad be pasikartojimų ir aiškinimų peraiškinimų būtų buvusi puiki knyga. Dabar tie pasikartojimai užsisuka, knyga dažnai lieka kiek imperatyvi - kaip aš patyriau, taip ir buvo. Ta nuostata, kad pasaulis yra per mane ir manyje, yra labai ryški, viską persmelkianti ir vedanti pasakojimą, ir labai įdomi, bet skaitydama tokios apimties knygą ir atsiminimus vis tiek pradedi galvoti, o kur yra visas kitas pasaulis, gal jis irgi gali kartais per kitur ir kitus atsiverti. Kad ir per kitų žmonių (pavyzdžiui, mamos, apie kurią taip įspūdingai pasakojama) nuotraukas, labai norėjosi jas pamatyti - ar, jei reikia vien pačios pasakotojos, tai bent kad būtų ne visur vienoda - maža, paaugusi, mokinė, mokytoja, studentė, mama, žodžiu dar ne profesorė. Kitoks balsas knygoje vietomis prasimuša (labai patiko apie cepelinus ir grindų plovimą), bet retai, ir jo, kaip skaitytoja, pasiilgsti.

[Erika Valčiukienė · Rating 3 out of 5]

Daug labai gerų fragmentų, pasažų, ryški bendra atmosfera, įsimenanti, vietomis skaičiau neatsitraukdama. Bet tik dalį knygos, nes pasirodė labai nesuvaldytas turinys, baisiai daug pasikartojimų, gabalų, kuriuos išmesčiau, kitaip padėliočiau tekstą, darsyk apmąstyčiau struktūrą. Stipriausia - apie vaikystę, vaikystės žmones ir namus, visokių pabaigų refleksijos (žmogaus marinimas, sėdėjimas prie jo, gęstančio, namų aplinkoje; bendruomenės gyvenimas; vargo, skurdo gyvenimas; daugiavaikystė; vyrų ir moterų santykiai; pokaris etc.; labai patiko tos retos vietos, kur švelniai lyginama su dabartim), o visa kita - gryniausias balastas. Galėjo būti perpus plonesnė knyga, bet kur kas labiau koncentruota. Kas turi suvaldyti pasakojimą, ar būtinai ir visada pats autorius? Nemanau, manau, kad mirtinai reikia turinio redaktorių, kurie turėtų laiko ir galimybių eiti su autoriumi per jo tekstą, siūlyti, kalbėtis, dėlioti, rodyti - gyvai. Ištraukti iš teksto esminį jo siūlą. Ak, net gailu, kad tas nepadaryta, kokia puiki knyga galėtų būti.

[Vaiva · Rating 5 out of 5]

"Labiausiai esu savimi, kai galiu eiti miško ar lauko keliuku, eiti laisvai, nebijodama, matyti ir nežiūrėdama, girdėti ir nesiklausydama, mąstyti ir nemąstydama. jausti ritmą, suimantį vienin, pulsuojantį. Šitas pulsas, šitas savaiminis matymas - mąstymas ir yra mano gyvenimo tikrenybė.
Tuo, ten, taip. Ir meditacija, kai mąstai tik tai, kas savaime mąstosi. Atsimeni, kas savaime menasi, dažniau iš paralelinių gyvenimų. Tik tais momentais esu ir sau pakankama. Ir iš to buvimo savyje (viduje ar tiesiog ten) galiu kažką rašyti, jei ir tik rašinėti."

"Mūsų asmeninės istorijos susidaro iš žmonių, įeinančių į mūsų gyvenimus; iš santykių, ryšių, artimų ir atokesnių. Kartais žmogus tik yra, lyg ir niekaip su tavim nesusijęs, o jauti jo buvimą kaip labai svarbų."

"Ne, gyvenimas nėra sterilus. Ir kultūra, tai, kas žmogaus sukuriama, nėra sterili. Nei gyvybė. Sterili tik mirtis."

"Gyvenimas gyvenasi būsenomis, ką patiri, suvoki, kaip esi visko apimta, perimta. Lyg nieko nevyksta, o vyksta - įvyksta, kai lyg kažkas atsiveria, atsidaro. Ir nuplaukia lyg debesis per dangų, išnyksta."

"Kodėl taip traukia prisiminti, galvoti apie gyvenimą, lyg iš naujo jį išgyventi? Ne tik dėl konkrečių situacijų, ne tik dėl to, kas patirta, bet labiausiai dėl to, kad apskritai gali suvokti gyvenimo stebuklingumą, kaip visa klostosi lyg atsitiktinai, bet kartu lyg ir pagal tau pačiai nesuvokiamą programą. Ką sutinki ir kodėl? Kodėl prie vieno žmogaus lieki pritraukta visam gyvenimui, nors nematei jo kelis dešimtmečius, nesusitikai ir gal jau nebesusitiksi. Kodėl pragyvenai taip, o ne kitaip, kas vedė, lėmė, kas sulaikė, sustabdė, kodėl, kaip dabar atrodo, lemtingą minutę neištarei to, ką turėjai ištarti, kodėl neparodei tvirtumo, kai būtinai reikėjo, kodėl nusileidai kitų valiai."

"Pasaulėžiūra, jos ideologinė, politinė motyvacija, neišsemia žmogaus, jei tik jame nenunyksta padorumas, sąžinė. Bet ideologinėse sankryžose susiduriančiųjų galios nėra lygios. Visada kuri nors ideologinė kryptis turi persvarą, valdžią, represines struktūras. Į jas įtraukti ima veikti prieš kitokių pažiūrų, kitų pasirinkimų žmones, bendradarbius, kartais ir artimai pažįstamus."

[Ugnė Dirdaitė · Rating 5 out of 5]

jei knyga galėtų būti apkabinimu

[Ilona · Rating 4 out of 5]

A. Marčėnas yra pasakęs, kad mes gyvename Viktorijos Daujotytės laikais. Tik turint tokį autoritetą (ir vidinę laisvę) galima paleisti pasaulin virš 700 psl. tokių intymių, nenuoseklių, fragmentiškų, kartojamų ir vėl pakartojamų prisiminimų. Ir sulaukti antro leidimo. Antra vertus, juk taip ir veikia atmintis. Kas negirdėjo močiutes pasakojant ir perpasakojant vis tas pačias jaunystės istorijas? Kas nestebėjo savęs, į senatvę vis grįžtant mintimis prie tų pačių buvusių ar nebuvusių dalykų? Tik V.D. moka tai užrašyti įstabia kalba, perpinti su literatūra ir filosofija, ne tik prisiminti, bet ir apmąstyti pačią atmintį.
Esu dėkinga jai už patvirtinimą, kad egzistuoja būtasis esamasis laikas. Kad viskas, kas man nutiko ir nenutiko, ką sutikau knygose, filmuose, dailėje, gamtoje, žmonėse, net ir tuose, kurių nesuspėjau susitikti, tebėra manyje ir kažkaip mane veikia. Esu dėkinga už išnykusių gyvenimų (Suvalkijoje sakoma - sodybų), upelių, žmonių vardus. Daugybės tokių vietų ir žmonių nebėra, tegul bent vardai išlieka atspausdinti, kad prireikus ar netyčia galėtų būti surasti pageltusiuose puslapiuose. Dėkinga už tiksliai aprašytas jausenas: basų pėdų ant šiltų lauko keliuko dulkių, obuolio bumptelėjimo į rasotą žolę, šviežiai suartos žemės, arklio ir bulvienojų kvapo... (Įdomu, kokios jausenos išlieka atmintyse tų, kurie užaugo toliau nuo gamtos.) Pvz. man Didžiųjų Grįžulo Ratų vieta yra virš tėviškės jovarų, pamačiusi juos kitur lyg išsigąstu, kad jie pasiklydo. Nors tų jovarų jau nebėra.
"Atmintis, kaip dabar galvoju, svarbiausia žmogiškumo žymė, gal ji yra ir siela - skleidimasis iš to, ko lyg ir nėra, o ir yra, jei ir vos vos." (psl. 543)