What do you think?
Rate this book
Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai
Vaikai, diktatoriškai nutarę, kad jų ligotiems garbaus amžiaus tėvams nereikalingi skiepai, ir taip tapę (ar vos netapę) jų žudikais. Paskutines gyvenimo valandas skaičiuojanti moteris, kuri sukaupusi kuklias jėgas vos vos kilsteli prie čiužinio priaugusią ranką su iškeltu į viršų nykščiu ir ištaria „Vo!!!“, taip pagirdama ryškiai geltonas ją lankančios medikės kelnes. Mama, dienas leidžianti su niekada neužaugsiančiu dideliu vaiku tarp kalnų jo mėgstamų dėlionių.
Laima Baršauskienė fiksuoja jautrias, graudžias ir skaudžias slaugytojos kasdienybės akimirkas, jos virsta istorijomis, priverčiančiomis susimąstyti, pasverti ar net perkainoti vertybes. Atvirai pasakoja apie pasiaukojantį medikų darbą, sudėtingus jo užkulisius ir atveria įsisenėjusias sveikatos sistemos žaizdas.
„Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“ – knyga apie gyvenimą. Nes, autorės įsitikinimu, kalbėti apie mirtį – tai kalbėti ne tik apie kančią, skausmą, gedulą, bet ir apie vaikų ir tėvų santykius, baimes, ateitį, meilę, laimę.
Laima Baršauskienė fiksuoja jautrias, graudžias ir skaudžias slaugytojos kasdienybės akimirkas, jos virsta istorijomis, priverčiančiomis susimąstyti, pasverti ar net perkainoti vertybes. Atvirai pasakoja apie pasiaukojantį medikų darbą, sudėtingus jo užkulisius ir atveria įsisenėjusias sveikatos sistemos žaizdas.
„Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“ – knyga apie gyvenimą. Nes, autorės įsitikinimu, kalbėti apie mirtį – tai kalbėti ne tik apie kančią, skausmą, gedulą, bet ir apie vaikų ir tėvų santykius, baimes, ateitį, meilę, laimę.
306 pages, Hardcover
First published January 1, 2024
10 people are currently reading
173 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 36 reviews
September 8, 2025
Su didelėm viltim ėmiausi knygos, apie autorę nieko nežinodama. Tikėjaus kažko panašaus į "Penkis kvietimus", tačiau gavau skaitinį, kuris su kiekvienu puslapiu vis labiau piktino. Tikėjausi įkvepiančio leidinio apie gyvojo santykį su mirtim, su susitaikymu, paleidimu ar bent kažko dvasiškesnio. Ką gavau? Ponios pasipiktinimą darbu, savęs kėlimą aukščiau visų ir didžiulį norą būt įvertintai labiau. Dar labiau ir dar labiau.
Ir aš suprantu - blaivios kritikos Lietuvos medicinos sistemai reikia. Visas medicinos personalas visada yra pervargęs, nes tikrai dažnai dealina su neadekvačiais žmonėm. Budi parom, daro daug, uždirba mažai ir varo ir pašaukimo bei atsakomybės ligoniams. Artimoje aplinkoje turiu ne vieną mediką, ir taip - jie papyksta, išsiventiliuoja, burba, nubraukia ašarą iš nevilties. Visko būna ir to reikia. Bet supilt visą vidinį brudą į knygą ir dar taip skambiai pavadint? Absurdas.
Skaitant knygą, tiesiog jauti kaip autorė nekenčia savo darbo ir pacientų. Šaiposi iš jų (dar pradžioj pasigiria, kad neatsiklausus leidimo apie juos rašo, nes čia jų užmokestis jai. Ką?), išsidirbinėja, nulį pagarbos rodo ir save sudievina, vis pakalba, kokia ji neįvertinta. Jei kažkas tai vadina humoru, tai čia ne humoras - sulysusią pacientę "juokais" lygint su holokausto aukom nėr juo kin ga. Ir galima apie ligonines rašyt smagiai, galima paironizuoti, galima pasišaipyt vieniems iš kitų, kai tai daroma su pagarba ir išlaikoma riba. Puikiausias pavyzdys: Andriaus Černausko "Pragaro ambulatorija". Nuostabi ir tikrai gera, drąsi knyga. O ši... Dieve padėk man niekada nesusidurt su tokiu med personalu, kaip autorė.
Ir aš suprantu - blaivios kritikos Lietuvos medicinos sistemai reikia. Visas medicinos personalas visada yra pervargęs, nes tikrai dažnai dealina su neadekvačiais žmonėm. Budi parom, daro daug, uždirba mažai ir varo ir pašaukimo bei atsakomybės ligoniams. Artimoje aplinkoje turiu ne vieną mediką, ir taip - jie papyksta, išsiventiliuoja, burba, nubraukia ašarą iš nevilties. Visko būna ir to reikia. Bet supilt visą vidinį brudą į knygą ir dar taip skambiai pavadint? Absurdas.
Skaitant knygą, tiesiog jauti kaip autorė nekenčia savo darbo ir pacientų. Šaiposi iš jų (dar pradžioj pasigiria, kad neatsiklausus leidimo apie juos rašo, nes čia jų užmokestis jai. Ką?), išsidirbinėja, nulį pagarbos rodo ir save sudievina, vis pakalba, kokia ji neįvertinta. Jei kažkas tai vadina humoru, tai čia ne humoras - sulysusią pacientę "juokais" lygint su holokausto aukom nėr juo kin ga. Ir galima apie ligonines rašyt smagiai, galima paironizuoti, galima pasišaipyt vieniems iš kitų, kai tai daroma su pagarba ir išlaikoma riba. Puikiausias pavyzdys: Andriaus Černausko "Pragaro ambulatorija". Nuostabi ir tikrai gera, drąsi knyga. O ši... Dieve padėk man niekada nesusidurt su tokiu med personalu, kaip autorė.
September 16, 2024
Jeigu dar netyčia nežinote, tai prisiduodu. Aš esu gydytoja vaikų chirurgė ir skaitymas apie Lietuvos medikus man yra be galo asmeniškas. Tad visos šios knygos istorijos buvo labai jautriai perleistos per širdį ir ne visada pasiekdavo smegenis. Vietomis teko ir susitapatinti, ir prisiminti, ir išdavikę ašarėlę nukrapinti.
Nors aš nesu slaugytoja, man pažįstamas slaugytojų darbas. Dar būdama studente dirbau slaugytojos padėjėja, o ir toliau savo kelyje su slaugytojomis dirbu kasdien. Vertinu šias nuostabias moteris (kol kas dirbu tik su moterimis) ir per mažai joms dėkoju, nors tą darau kas kartą pasibaigus pamainai. Ir nors paliatyvi terapija ir geriatrija toli nuo vaikų chirurgijos ir pediatrijos, medikų virtuvė man sava ir gerai žinoma, tad ir knyga labai artima.
Apie knygą būtų galima kalbėti ilgai ir sluoksnis po sluoksnio narstyti. Aš pasistengsiu glaustai ir apie tai, kas man pasirodė labai svarbu. Šis kūrinys - almanachas apie mirtį. Į ją knygoje žvelgiama iš visų keturių (galbūt ir aštuonių) pusių. Ir mintis, kad net gimimas ne visiems yra lemtas, o mirtis ištiks kiekvieną - čia tobulai pritinka. Dar viena labai aktuali tema - kaltės paleidimas. Juk mirusieji, paleistieji tikrai nesidžiaugtų žinodami, kad jų artimiausieji, mylimiausieji ieško savyje vietos kalčiai. Kalbėti šia tema stipru ir taip reikalinga.
Dar viena labai įdomi tema - mirties dulos. Ji tik truputį paliesta, paviršiumi. Nors manau, kad mūsų senstančioje visuomenėje tokia profesija bus be galo reikalinga. Kad nei vienam netektų mirti vienatvėje, mirties bijančių artimųjų apsuptyje. Į amžiną poilsio vietą juos lydėtų ir apiekūnavotų ramiai rožančių čiupinėjanti, raminančius žodžius šnabždanti dula. Kiekvienas mirtį nusipelno pasitikti oriai. Ji daro labai gerus darbus, po kurių pagaliau visiems galima ramiai atsikvėpti.
Ir labai gaila, bet knygoje atskiras skyrius dedikuojamas mobingui. Gaila ne todėl, kad yra toks skyrius, o dėl to, kaip mobingas yra įsigalėjęs, įaugęs, apipintas įvairiomis machinacijomis, finansinėmis aferomis, nužmoginimu, nuolatiniu žeminimu medikų bendruomenėje. Visi mes matome vienokias ar kitokias mobingo apraiškas, bet ar visi kovojame?
Nenustebkite, knyga parašyta tarmiškai! Kas prideda dar papildomo žavesio.
Vertinu 5/5. Privalu perskaityti visiems medikams, žmonėms, slaugantiems artimuosius, visiems, kas nori geriau pažinti mirtį. O slaugytojoms tai turėtų būti mirties biblija.
Nors aš nesu slaugytoja, man pažįstamas slaugytojų darbas. Dar būdama studente dirbau slaugytojos padėjėja, o ir toliau savo kelyje su slaugytojomis dirbu kasdien. Vertinu šias nuostabias moteris (kol kas dirbu tik su moterimis) ir per mažai joms dėkoju, nors tą darau kas kartą pasibaigus pamainai. Ir nors paliatyvi terapija ir geriatrija toli nuo vaikų chirurgijos ir pediatrijos, medikų virtuvė man sava ir gerai žinoma, tad ir knyga labai artima.
Apie knygą būtų galima kalbėti ilgai ir sluoksnis po sluoksnio narstyti. Aš pasistengsiu glaustai ir apie tai, kas man pasirodė labai svarbu. Šis kūrinys - almanachas apie mirtį. Į ją knygoje žvelgiama iš visų keturių (galbūt ir aštuonių) pusių. Ir mintis, kad net gimimas ne visiems yra lemtas, o mirtis ištiks kiekvieną - čia tobulai pritinka. Dar viena labai aktuali tema - kaltės paleidimas. Juk mirusieji, paleistieji tikrai nesidžiaugtų žinodami, kad jų artimiausieji, mylimiausieji ieško savyje vietos kalčiai. Kalbėti šia tema stipru ir taip reikalinga.
Dar viena labai įdomi tema - mirties dulos. Ji tik truputį paliesta, paviršiumi. Nors manau, kad mūsų senstančioje visuomenėje tokia profesija bus be galo reikalinga. Kad nei vienam netektų mirti vienatvėje, mirties bijančių artimųjų apsuptyje. Į amžiną poilsio vietą juos lydėtų ir apiekūnavotų ramiai rožančių čiupinėjanti, raminančius žodžius šnabždanti dula. Kiekvienas mirtį nusipelno pasitikti oriai. Ji daro labai gerus darbus, po kurių pagaliau visiems galima ramiai atsikvėpti.
Ir labai gaila, bet knygoje atskiras skyrius dedikuojamas mobingui. Gaila ne todėl, kad yra toks skyrius, o dėl to, kaip mobingas yra įsigalėjęs, įaugęs, apipintas įvairiomis machinacijomis, finansinėmis aferomis, nužmoginimu, nuolatiniu žeminimu medikų bendruomenėje. Visi mes matome vienokias ar kitokias mobingo apraiškas, bet ar visi kovojame?
Nenustebkite, knyga parašyta tarmiškai! Kas prideda dar papildomo žavesio.
Vertinu 5/5. Privalu perskaityti visiems medikams, žmonėms, slaugantiems artimuosius, visiems, kas nori geriau pažinti mirtį. O slaugytojoms tai turėtų būti mirties biblija.
September 16, 2024
Užvertusi paskutinį knygos puslapį esu kupina dėkingumo autorei. Už drąsą, už paprastą ir tikrą, nesumeluotą nuoširdumą. Itin taiklus knygos pavadinimas. Nes knyga yra apie mirtį, autorės ir kitokiais vardais vadinamą, bet ir apie gyvenimą, prasmę, pašaukimą, kitus mažiau svarbius dalykus. Atskiri komplimentai knygos apipavidalinimui.
September 18, 2025
Pamokslaujantis tonas ir itin perkrautas tekstas. Gausybė įmantrių žodžių, naujadarų, tarmybių, dvigubų žodžių, rašomų per slash (juk galima pasirinkti vieną), ilgais vingiais sukamų sakinių, kai vietom teko skaityt iš naujo bandant suprast mintį. Atrodo, kad redaktorei nebuvo leista dirbti.
O toliau visko po truputį: autorės gyvenimo prisiminimų, darbo epizodų, teisingų ir ne pacientų, atidos ir rūpesčio slaugomiems, pasipiktinimo ir nuoskaudų medicinos sistemai, piktdžiugos, kad ši dabar kenčia dėl slaugytojų stygiaus, ir klaustukas paskutinio knygos sakinio gale.
Jaučiuosi pabuvusi talpykla visiem šiem autorės turiniam, kol skaičiau.
O toliau visko po truputį: autorės gyvenimo prisiminimų, darbo epizodų, teisingų ir ne pacientų, atidos ir rūpesčio slaugomiems, pasipiktinimo ir nuoskaudų medicinos sistemai, piktdžiugos, kad ši dabar kenčia dėl slaugytojų stygiaus, ir klaustukas paskutinio knygos sakinio gale.
Jaučiuosi pabuvusi talpykla visiem šiem autorės turiniam, kol skaičiau.
January 28, 2025
Pradėjau skaityti šią knygą šiek tiek nerimaudama, kad ji bus juoda, šokiruojanti, kandi. O perskaičius įspūdis visai kitas. Knyga tiesiog spinduliuoja, šviečia gerumu, autorės meile žmogui, gyvenimui. Labai patiko nuoširdumas, graži tarmiška kalba, pakylėjanti nuo kasdienybės buitiškumo.
Rekomenduoju.
Rekomenduoju.
February 23, 2025
Skaičiau šios slaugytojos knygą kaip slaugytojos vaikas. Tikrąja to žodžio prasme. Girdėjau iš mamos daug detalių iš jos darbo, tad knyga labai nešokiravo, nepasirodė daug nematyto pasaulio. Išniro tik dar didesnė pagarba mamai ir jos didžiulei empatijai ir darbui. Taip pat knyga privertė pagalvot apie trapumą ir laikinumą, apie artumo svarbą. Puiki knyga :)
December 18, 2024
Studijuodama istoriją vienam rašto darbui buvau pasirinkus temą apie mirties suvokimo palyginimą berods viduramžiais ir šiomis dienomis. Prisirinkau knygų bibliotekoj ir netyčia palikus jas pas draugę, skambinau sakydama "palikau pas tave savo mirties knygas, grįžtu pasiimt".
Mirties tema man teoriškai yra labai įdomi. Praktiškai, tikiu, kad ji išbando kiekvieną kartą prisilietus, o daug to man patirti neteko. Bet iš esmės man įdomu, kad su ja kovojama, jos ir mirštančiųjų tarsi vengiama, o galas visų vienaip ar kitaip toks juk ir laukia.
Ši knyga tikrai parodo vieną realistiškiausių, sveikiausių ir žmogiškiausių požiūrių ne tik į mirtį, bet ir moko džiaugtis gyvenimu ir šiandiena, ir branginti viską, ką turime. Ji moko apie laikinumą ir jo priėmimą, apie lankstumą, prisitaikymą prie situacijų ir gebėjimą pamatyti kitą iš esmės, ne tai, kaip jis atrodo, bet jo vertę dėl to, kad jis yra žmogus.
Mane žavėjo autorės sveikas požiūris, atmieštas gera doze humoro. Stipriai išgyvenau vietas ir pamąstymus apie tai, jog sergančiųjų net liesti niekas nebenori, o žmogiško ryšio troškimas vis dar yra vienu pamatinių jų gyvenimo troškimų. Istorijoje apie maudynes liejau ašaras drauge su maudomaja. 🥺
Ir nors nesižavėjau išsamiais pūnančių kūnų aprašymais, suprantu ir juos, nes o kaip kitaip parodyti slaugytojų realybės nuotrupas?
Įkvėpimo šaltiniais tapo asakojimai apie stebuklus paprastų žmonių pavidalais, kurie yra patenkinti viskuo, ką patiria ir turi. Ir valdžia gera, ir kaimynai geri, ir šeimyna aplanko, ir veiklų pilna, ką ten skųsies. Taip gražiai buvo sukama į tai, kad viskas gyvenime yra požiūrio ir nusiteikimo reikalas. Net gerklę gniaužė. 💛💛
Manau, kad knyga gali suveikti kaip akiračio praplėtimas, žmogiškumo ir gyvenimo pamokos. Girdėjau, kad yra, kam pasirodė per stipru, visiškai tikiu, kad gali suveikti ir taip. Man šį kartą buvo pats tas. 💛 O ir autorė pasirodė visiška savo srities specialistė, neelinė profesionalė, turinti puikų humoro jausmą, požiūrį į save ir kitą. Vau.
Mirties tema man teoriškai yra labai įdomi. Praktiškai, tikiu, kad ji išbando kiekvieną kartą prisilietus, o daug to man patirti neteko. Bet iš esmės man įdomu, kad su ja kovojama, jos ir mirštančiųjų tarsi vengiama, o galas visų vienaip ar kitaip toks juk ir laukia.
Ši knyga tikrai parodo vieną realistiškiausių, sveikiausių ir žmogiškiausių požiūrių ne tik į mirtį, bet ir moko džiaugtis gyvenimu ir šiandiena, ir branginti viską, ką turime. Ji moko apie laikinumą ir jo priėmimą, apie lankstumą, prisitaikymą prie situacijų ir gebėjimą pamatyti kitą iš esmės, ne tai, kaip jis atrodo, bet jo vertę dėl to, kad jis yra žmogus.
Mane žavėjo autorės sveikas požiūris, atmieštas gera doze humoro. Stipriai išgyvenau vietas ir pamąstymus apie tai, jog sergančiųjų net liesti niekas nebenori, o žmogiško ryšio troškimas vis dar yra vienu pamatinių jų gyvenimo troškimų. Istorijoje apie maudynes liejau ašaras drauge su maudomaja. 🥺
Ir nors nesižavėjau išsamiais pūnančių kūnų aprašymais, suprantu ir juos, nes o kaip kitaip parodyti slaugytojų realybės nuotrupas?
Įkvėpimo šaltiniais tapo asakojimai apie stebuklus paprastų žmonių pavidalais, kurie yra patenkinti viskuo, ką patiria ir turi. Ir valdžia gera, ir kaimynai geri, ir šeimyna aplanko, ir veiklų pilna, ką ten skųsies. Taip gražiai buvo sukama į tai, kad viskas gyvenime yra požiūrio ir nusiteikimo reikalas. Net gerklę gniaužė. 💛💛
Manau, kad knyga gali suveikti kaip akiračio praplėtimas, žmogiškumo ir gyvenimo pamokos. Girdėjau, kad yra, kam pasirodė per stipru, visiškai tikiu, kad gali suveikti ir taip. Man šį kartą buvo pats tas. 💛 O ir autorė pasirodė visiška savo srities specialistė, neelinė profesionalė, turinti puikų humoro jausmą, požiūrį į save ir kitą. Vau.
July 9, 2025
Man knyga buvo ne apie mirtį, o apie tai, kaip gyvenimo realybėje atrodo perdegimas. Kai vienu metu norisi ir priekaištauti (skaitytojui?), kodėl ligonyje nebematom tiesiog Žmogaus, ir apie savo klientus pasakoti su lengva šypsena, kažkuriuo metu pereinančią ir į lengvą panieką. Kai pagal tai, ką, kam ir kada darai, galėtum sakyti, kad darbas tikrai svarbus, tačiau pagal tai, kokiomis sąlygomis ir už kiek jį atlieki, atrodo, kad niekinis. Kai istorijų daug, o išryškinti norisi, kad pagrindinė veikėja juose ne mirtis ir ne jie.
Pagaviai parašyta ir, mano patyrimu, atspindi slaugos darbuotojų išorinę ir vidinę realybę.
Pagaviai parašyta ir, mano patyrimu, atspindi slaugos darbuotojų išorinę ir vidinę realybę.
January 18, 2025
Šviesi ir įkvepianti knyga apie mūsų visų galutinę stotelę. Autorė su švelnumu ir pagarba aprašo slaugytojos, susiduriančios su žmogaus gyvenimo pabaiga, patirtį. Nuoširdi ir iki skausmo atvira knyga įkvepia džiaugtis tuo, ką turime, kol galime. Skaitydama ir verkiau, ir juokiausi - tai tikrai sielą pamaitinanti knyga.
Kitas labai svarbus aspektas - tai mūsų požiūris į sveikatos priežiūros specialistus ir pagarbos trūkumas. Paskaitykite ir pagalvokite, ar tikrai gebėtumėte išlikti dirbdami tokį darbą. Galbūt nuo to mūsų visuomenei ir derėtų pradėti keistis.
Kitas labai svarbus aspektas - tai mūsų požiūris į sveikatos priežiūros specialistus ir pagarbos trūkumas. Paskaitykite ir pagalvokite, ar tikrai gebėtumėte išlikti dirbdami tokį darbą. Galbūt nuo to mūsų visuomenei ir derėtų pradėti keistis.
February 11, 2025
Ne knyga, o visiška nesąmonė. Padrikų minčių kratinys. Viskas parašyta su slengais.
Niekam nerekomenduoju skaityti.
Niekam nerekomenduoju skaityti.
March 19, 2025
Smarkiai prisirišti verta tik prie savęs, nes "aš pats" esu vienintelis žmogus, su kuriuo praleisiu visą savo gyvenimą, kiekvieną dieną, valandą, minutę.
Knyga apie gyvenimą.
Labai labai patiko.
Knyga apie gyvenimą.
Labai labai patiko.
November 18, 2025
4.5/5 🕯️🕯️🕯️🕯️🕯️
"Žmogui svarbiausia - jaustis naudingam, reikalingam, svarbiam, mylimam, laukiamam, išsiilgstam."
Pirkau šią knygą dar pernai, tik pasirodžius, lyg ir interviu buvau įsijungus ar tai pasivaikščiojimą su autore, mačiau, kad man patiks. Atrodo ši knyga turėtų būti svarbi visiems, jaunam ir senam, nes nė vienas nesame amžinas, mūsų artimieji taip pat. Tinkama skaityti rudenį ypač, prisižiūrėjau įvairiausių atsiliepimų, piktų ir teigiamų. Ir suprantu, kad žmonės pyksta už tai, kas juos pačius atspindi. Aš va pvz tik pradėjus skaityt jau irgi turėjau dėl ko užpykti, bet suprantu, kad skiepų ir pandemijos tema daugeliui yra kaip religija, be to, dirbdamas sistemoje tu kitaip turbūt ir negalėtum, turi būti fanatiškas. Tad dėl to ir nepykstu, suprantu ir atleidžiu. Ypač iš dabartinės perspektyvos žiūrint ir prisimenant tą distopinį absurdą tai atrodo fanatiška. Dar ten vienu skambiu postu feisbuke autorė išgarsėjo, nes tema buvo ant bangos, karšta. Tik nustebino vieta, kur apie eutanaziją užėjo kalba. Kad autorė sutiktų tai daryti, kas, mano akimis, yra prisiimti Dievo rolę, bet va vaikai negali būti tėvų žudikais. Kodėl? Tai toks truputį kognityvinis disonansas ištiko. Visa kita knygoje aprašyta tirštai, vaizdingai ir teisingai, pagarbiai, tarmiškai, su sveiku humoru. Ne vieną ašarą nubraukiau beskaitydama. Tema reikalinga ir įžeminanti. Žodis apiekūnavojimas dabar įgavo kūną. Tikiuosi, kad senstančioje visuomenėje, kuo toliau tuo labiau apiekūnavotojos darbas bus gerbiamas ir tinkamai įvertinamas. Nes gi mes visi iš kūno ir kraujo. "Ką veikia žmogus su laiku, kai pagaliau susigrąžina savo gyvenimą?"
"Žmogui svarbiausia - jaustis naudingam, reikalingam, svarbiam, mylimam, laukiamam, išsiilgstam."
Pirkau šią knygą dar pernai, tik pasirodžius, lyg ir interviu buvau įsijungus ar tai pasivaikščiojimą su autore, mačiau, kad man patiks. Atrodo ši knyga turėtų būti svarbi visiems, jaunam ir senam, nes nė vienas nesame amžinas, mūsų artimieji taip pat. Tinkama skaityti rudenį ypač, prisižiūrėjau įvairiausių atsiliepimų, piktų ir teigiamų. Ir suprantu, kad žmonės pyksta už tai, kas juos pačius atspindi. Aš va pvz tik pradėjus skaityt jau irgi turėjau dėl ko užpykti, bet suprantu, kad skiepų ir pandemijos tema daugeliui yra kaip religija, be to, dirbdamas sistemoje tu kitaip turbūt ir negalėtum, turi būti fanatiškas. Tad dėl to ir nepykstu, suprantu ir atleidžiu. Ypač iš dabartinės perspektyvos žiūrint ir prisimenant tą distopinį absurdą tai atrodo fanatiška. Dar ten vienu skambiu postu feisbuke autorė išgarsėjo, nes tema buvo ant bangos, karšta. Tik nustebino vieta, kur apie eutanaziją užėjo kalba. Kad autorė sutiktų tai daryti, kas, mano akimis, yra prisiimti Dievo rolę, bet va vaikai negali būti tėvų žudikais. Kodėl? Tai toks truputį kognityvinis disonansas ištiko. Visa kita knygoje aprašyta tirštai, vaizdingai ir teisingai, pagarbiai, tarmiškai, su sveiku humoru. Ne vieną ašarą nubraukiau beskaitydama. Tema reikalinga ir įžeminanti. Žodis apiekūnavojimas dabar įgavo kūną. Tikiuosi, kad senstančioje visuomenėje, kuo toliau tuo labiau apiekūnavotojos darbas bus gerbiamas ir tinkamai įvertinamas. Nes gi mes visi iš kūno ir kraujo. "Ką veikia žmogus su laiku, kai pagaliau susigrąžina savo gyvenimą?"
October 6, 2025
Wow. Tiesiog wow. Kaip gražiai ir spalvingai autorė dėlioja žodžius. Kaip atveria akis apie tarp mūsų besisukančias slaugytojas ir jų kasdienę duoną. Pagarba medikams ir slaugytojams 🫡
Labai skaniai susiklausė pačios autorės įgarsinta knyga, vietomis ašarą braukiau, vietomis garsu juokiausi.
Knyga ne tik apie mirtį, bet ir apie gyvenimą.
Galiu drąsiai sakyti, jog tai geriausia Lietuvos autorių knyga skaityta šiemet ir manau ją turi perskaityti kiekvienas, taip trumpam sugrįždamas į save.
Labai skaniai susiklausė pačios autorės įgarsinta knyga, vietomis ašarą braukiau, vietomis garsu juokiausi.
Knyga ne tik apie mirtį, bet ir apie gyvenimą.
Galiu drąsiai sakyti, jog tai geriausia Lietuvos autorių knyga skaityta šiemet ir manau ją turi perskaityti kiekvienas, taip trumpam sugrįždamas į save.
April 25, 2025
Knygos pavadinime matome žodį ,,mirtis”, tačiau ji labai nuoširdžiai ir paprastai apie gyvenimą 😊
Verta dėmesio knyga, nejučia priverčianti susimąstyti ne tik apie slaugą, bet ir apie reikalingumo kitam žmogui prasmę.
Verta dėmesio knyga, nejučia priverčianti susimąstyti ne tik apie slaugą, bet ir apie reikalingumo kitam žmogui prasmę.
May 20, 2025
TL;DR: BIŠKI EVIL
Laimos Baršauskienės knygą pasiėmiau painfluencinta Justės Latauskienės, nors negaliu pasakyt, kad nebuvau skeptiška - gražus viršelis ir anotacijos, kalbančios apie santykio su mirtimi svarbą, labai smarkiai kontrastavo su rudenį nuskambėjusiais tos pačios Baršauskienės pasisakymais dėl Kristinos Nastopkaitės, kuriai ligoninė uždraudė naktį pabūti prie mirštančios mamos (nuoroda į radijo laidą čia, autorė rėkia ir implikuoja, kad pacientų artimieji meluoja, nuo 13 min.). Skeptiška ir likau per visą skaitymą. Nu nepajėgiau išmesti tos rėkiančios Baršauskienės, kurią net turi tildyti laidos vedėjas, iš galvos.
MINTYS
1. Ar tai yra pirmoji (gal pirmoji mano atrasta) savigalbos knyga, nesanti grynai pirmojo pasaulio? Baršauskienė mato skurdą, ir emocinį, ir moralinį, ir materialinį, ji stebi ir aprašo įvairių rūšių badą, kartais jos aprašymai balansuoja ties paprasto skaitytojo jėgų riba - kaip kad vėžio visiškai suėsto veido aprašymai, ir vis dėlto ji nieko neegzotizuoja, tie aprašymai netampa "baisu bet skaitauuu". Jie yra baisūs. Ji aprašo kančią ir jos neįpina į naratyvą, kokias nors reikšmių grandinėles. Ir tai pakelti yra sunku, kaip (tik nepalyginti labiau), be abejo, buvo sunku tai matyti. Už tai pajutau jai pagarbą.
2. Pradedu manyti, kad ne tik poppsichologija, bet ir visos savigalbos knygos yra savo esme normatyvinės - ir tuo slegiančios. Baršauskienė tikrai neatstovauja pirmajam pasauliui, bet moralizavimas ir "kaip geriau" kiekvienam skyriuje tiesiog kunkuliuoja. Pradedant knygos pradžia, kur ji "atranda" savo lemtį / darbo pašaukimą vaikystėje, kai ilgai slaugė kaime mirštančią močiutę, paskui prausė mirusią, atlikinėjo visokius ritualus. Ta patirtis ir įvykis, suprantama, tampa raktinis, pagal jį matuojamas visas tolesnis profesinis / pašaukiminis gyvenimas. Ir vis dėlto kai jis užkeliamas ant "kaip turėtų būti" pjedestalo, tampa nejauku. Jo, žinoma, mes galime gedėti visų, kurie ir kurios nesulaukia tokios gyvenimo pabaigos, o kaip tariant 90 % žmonijos (procentą išgalvojau be pagrindo). O gal čia - tas gedulas - yra asmeninė Baršauskienės kelionė ir mes neturime teisės jo smerkti. Bet visur, kur tik iškildavo tas prisiminimas, man buvo sunku nusikratyti įspūdžio, jog juo prikišamai rodoma "vaje kaip blogai mūsų laikais", "niekas vandens nepaduos", nors pavienės istorijos - liudijančios sutiktų artimųjų rūpestį nepaisant nieko - tai neigtų ir kaip tik liudytų, kad autorė mato ir alternatyvų "švarų buvimą". Galbūt čia kokia nors mano alergija - kaimui, "papročiams"; nesu to patyrusi ir gal kompleksuoju. Ale vis tiek ta pasakotojos matanti akis ir pasakojanti burna atrodydavo labai visažinė ir neklystanti, net amoraliai teisi. Kita vertus, gal kaip tik gerai, kad ji neapsimeta Aleksijevič tipo nematoma tipo neakimi?
3. Močiutės mirties aprašymas, kad paskutinę akimirką jai iš akies nusirito viena didelė ašara (p. 38), skamba ne kažin kaip, atsimenant, kad lygiai taip pat Nastopkaitė apibūdino paskutinį savo mamos vaizdą, prieš tai, kai ją išgrūdo iš ligoninės ir mama mirė viena, o Baršauskienė paskui komentuodama aiškino, kad čia durniai pacientų artimieji išsikalinėja, šokdina ir trukdo "su visokiais tokiais lankymais". Per radijo laidą ji rėkė ant Nastopkaitės "čia jums reikia nuramint neramią sąžinę, nuriedėjusi ašara - ne argumentas". Tai vat šitam kontekste, deja, ir autorės močiutės ašara nustoja būti kokiu nors argumentu.
4. Skaitant liko keistas įspūdis: kodėl nuolat atrodo, kad slaugytoja kenčia labiau už knygoje aprašomus mirštančiuosius? Neturėtų taip būt.
5. Šnekamosios kalbos žargonas šiaip yra fainas dalykas, bet jis knygoje vartojamas siekiant pašiepti ir ironizuoti, ir čia tai jau skamba blogai. Nori pašiepti ką nors - sakai "kotedžai po tris limonus" (p. 55), "keturis tūkstančius europinių" (p. 246). Nori iškomunikuoti, kad tau nelabai patinka pagyvenusi paciento žmona - sakai "Tada teatrališkai smakrą parėmusi, patosišką povyzą nutaisiusi, save minimum kaip mūzą įsivaizduojanti klausytojo žmona žavėdavosi, gėrėdavosi, klausydavosi" (p. 113). Ar yra etiška taip sakyti apie tikrą žmogų, su kuriuo dirbi?
6. Kodėl knygoje apie kitų žmonių mirties patirtis pasakotoja, kaip šventasis Augustinas, pateikia šitiek savo biografijos - kaip ji su netikusiu draugu sėdėdama prie ežero sulaukė skambučio, kviečiančio ateiti pas slaugomą ligonį, ir tas netikėlis draugas ją nuvežė į Vilnių, bet jos Taip Ir Nesuprato, kaip vaikystėj jos santykis su mama buvo blogas, bet ji paskui užaugusi tiek kartų pakartojo "Mama aš tave labai myliu", kad galiausiai kažkaip viskas pagerėjo ir jau ir chalačiuką dovanų išrinkdavo, arba kaip jos senelis su močiute numirė vienas po kito, bet pasakojimą apie jų mirtį baigia vaizdeliai, kaip autorė nėščia nufotografuota prie kapo ir tipo savo nešiojamu vaiku atperka mirtį.
7. Eiblizmas at its best: pasakotoja susipažįsta su nereginčiais jaunais žmonėm, ilgai aiškinasi, kaip čia jie viską organizuojasi ir atlieka bazinius gyvenimo dalykus, pamini, kad mergina yra turėjusi bernų, reginčių ir nereginčių (supraskim, koks tai neįtikėtinas dalykas ir ta mergina tai jau beveik normali!! o jei būtų turėjus merginų? kažin..). Po to iškart už poros eilučių:
Knyga rašoma šalia vykstant karui, kai protezai ir vežimėlis reiškia ne tai, kaip tau nepasisekė, o kaip tau pasisekė. Biški ciniška.
Po poros puslapių jau persigalvoja ir toliau plėtoja žmonių su negalia temą, juos vadina rateliniais arba kakliniais (kur nevaldo kūno nuo kaklo žemyn):
Kai pati rašai invalidas su kabutėm, tai tau viskas galima, bet kai slaugytoją internete žmogus pavadino sesele, tai omg koks skandalas, 2 wordo puslapių ilgio apmąstymai ir pamazgos ant Nesuprantančių Slaugytojų Darbo.
8. Galiausiai dar biški smurto šeimoje prevencijos:
NESUREIKŠMINKIM. Į tą pačią temą pasakoja, kaip nejudančią moterį ligoninėj prievartaudavo jos vyras:
JUOKUTIS.
9. Labai keistas komentaras apie tai, kad ji neprašė slaugomų ligonių leidimo pasakoti jų istorijas, nes "šitą galimybę aš pasiėmiau kaip kuklų asmeninį užmokestį už tai, ką noriai daviau jums, o duoti neprivalėjau" (p. 22). Kas tie "jūs" - mes, skaitytojos ir skaitytojai? Šiaip tai rašyti knygą ir ją išleisti yra ne "daviau nors duoti neprivalėjau", o savotiška kultūrinė privilegija, kurią gavus reikia parodyti pagarbą tiems, kas tave skaito, ir tiems, apie kuriuos ir kurias tu rašai. Nebent esi Sabaliauskaitė, bet ir ji tarsi rodo tą pagarbą. Bet gal "jūs" yra jos slaugomi ligoniai? Tai yra dar liūdniau ir, man regis, prasilenkia su daugeliu etikos klausimų, nors gal veikiau - ne etikos (nes istorijos nuasmenintos), o moralės. Nekalbant apie faktą, kad piniginį užmokestį už slaugymą tai ji gaudavo, apie tai daug kalbama knygoje.
*
Nežinau. Svarbi knyga, automatiškai svarbi dėl temos, vis tiek santykis su mirtimi ir jo poslinkiai daug kalba apie visą kultūrą (čia tipo šauniai sugalvojau, bet iš tiesų sugalvojo Aries ir Foucault). Ir to santykio Baršauskienės knygoje yra, ir jis atsiskleidžia, yra labai gražių ir jautrių momentų ir istorijų. Bet ką daryti, jei aš nepakeliu tos matančios akies ir rėkaujančios burnos?
Laimos Baršauskienės knygą pasiėmiau painfluencinta Justės Latauskienės, nors negaliu pasakyt, kad nebuvau skeptiška - gražus viršelis ir anotacijos, kalbančios apie santykio su mirtimi svarbą, labai smarkiai kontrastavo su rudenį nuskambėjusiais tos pačios Baršauskienės pasisakymais dėl Kristinos Nastopkaitės, kuriai ligoninė uždraudė naktį pabūti prie mirštančios mamos (nuoroda į radijo laidą čia, autorė rėkia ir implikuoja, kad pacientų artimieji meluoja, nuo 13 min.). Skeptiška ir likau per visą skaitymą. Nu nepajėgiau išmesti tos rėkiančios Baršauskienės, kurią net turi tildyti laidos vedėjas, iš galvos.
MINTYS
1. Ar tai yra pirmoji (gal pirmoji mano atrasta) savigalbos knyga, nesanti grynai pirmojo pasaulio? Baršauskienė mato skurdą, ir emocinį, ir moralinį, ir materialinį, ji stebi ir aprašo įvairių rūšių badą, kartais jos aprašymai balansuoja ties paprasto skaitytojo jėgų riba - kaip kad vėžio visiškai suėsto veido aprašymai, ir vis dėlto ji nieko neegzotizuoja, tie aprašymai netampa "baisu bet skaitauuu". Jie yra baisūs. Ji aprašo kančią ir jos neįpina į naratyvą, kokias nors reikšmių grandinėles. Ir tai pakelti yra sunku, kaip (tik nepalyginti labiau), be abejo, buvo sunku tai matyti. Už tai pajutau jai pagarbą.
2. Pradedu manyti, kad ne tik poppsichologija, bet ir visos savigalbos knygos yra savo esme normatyvinės - ir tuo slegiančios. Baršauskienė tikrai neatstovauja pirmajam pasauliui, bet moralizavimas ir "kaip geriau" kiekvienam skyriuje tiesiog kunkuliuoja. Pradedant knygos pradžia, kur ji "atranda" savo lemtį / darbo pašaukimą vaikystėje, kai ilgai slaugė kaime mirštančią močiutę, paskui prausė mirusią, atlikinėjo visokius ritualus. Ta patirtis ir įvykis, suprantama, tampa raktinis, pagal jį matuojamas visas tolesnis profesinis / pašaukiminis gyvenimas. Ir vis dėlto kai jis užkeliamas ant "kaip turėtų būti" pjedestalo, tampa nejauku. Jo, žinoma, mes galime gedėti visų, kurie ir kurios nesulaukia tokios gyvenimo pabaigos, o kaip tariant 90 % žmonijos (procentą išgalvojau be pagrindo). O gal čia - tas gedulas - yra asmeninė Baršauskienės kelionė ir mes neturime teisės jo smerkti. Bet visur, kur tik iškildavo tas prisiminimas, man buvo sunku nusikratyti įspūdžio, jog juo prikišamai rodoma "vaje kaip blogai mūsų laikais", "niekas vandens nepaduos", nors pavienės istorijos - liudijančios sutiktų artimųjų rūpestį nepaisant nieko - tai neigtų ir kaip tik liudytų, kad autorė mato ir alternatyvų "švarų buvimą". Galbūt čia kokia nors mano alergija - kaimui, "papročiams"; nesu to patyrusi ir gal kompleksuoju. Ale vis tiek ta pasakotojos matanti akis ir pasakojanti burna atrodydavo labai visažinė ir neklystanti, net amoraliai teisi. Kita vertus, gal kaip tik gerai, kad ji neapsimeta Aleksijevič tipo nematoma tipo neakimi?
3. Močiutės mirties aprašymas, kad paskutinę akimirką jai iš akies nusirito viena didelė ašara (p. 38), skamba ne kažin kaip, atsimenant, kad lygiai taip pat Nastopkaitė apibūdino paskutinį savo mamos vaizdą, prieš tai, kai ją išgrūdo iš ligoninės ir mama mirė viena, o Baršauskienė paskui komentuodama aiškino, kad čia durniai pacientų artimieji išsikalinėja, šokdina ir trukdo "su visokiais tokiais lankymais". Per radijo laidą ji rėkė ant Nastopkaitės "čia jums reikia nuramint neramią sąžinę, nuriedėjusi ašara - ne argumentas". Tai vat šitam kontekste, deja, ir autorės močiutės ašara nustoja būti kokiu nors argumentu.
4. Skaitant liko keistas įspūdis: kodėl nuolat atrodo, kad slaugytoja kenčia labiau už knygoje aprašomus mirštančiuosius? Neturėtų taip būt.
O yra dalis tokių, kurie, pasikinkę išgalvotas ligas, suvaidintas būkles, savo pačių susikurtas problemas, mėgina dėmesį, rūpestį, net meilę išsikaulyt, atimt. Iš mūsų, medikų, ir iš savo artimųjų jie gvelbia ir gvelbia brangias minutes, dėmesį, jėgas, kur kas labiau reikalingas kitiems. Juk dėl to kartais galim nespėti ten, kur mūsų laukia baimės pilnomis akimis ir plačiai atvertomis durimis. (p. 49)
5. Šnekamosios kalbos žargonas šiaip yra fainas dalykas, bet jis knygoje vartojamas siekiant pašiepti ir ironizuoti, ir čia tai jau skamba blogai. Nori pašiepti ką nors - sakai "kotedžai po tris limonus" (p. 55), "keturis tūkstančius europinių" (p. 246). Nori iškomunikuoti, kad tau nelabai patinka pagyvenusi paciento žmona - sakai "Tada teatrališkai smakrą parėmusi, patosišką povyzą nutaisiusi, save minimum kaip mūzą įsivaizduojanti klausytojo žmona žavėdavosi, gėrėdavosi, klausydavosi" (p. 113). Ar yra etiška taip sakyti apie tikrą žmogų, su kuriuo dirbi?
6. Kodėl knygoje apie kitų žmonių mirties patirtis pasakotoja, kaip šventasis Augustinas, pateikia šitiek savo biografijos - kaip ji su netikusiu draugu sėdėdama prie ežero sulaukė skambučio, kviečiančio ateiti pas slaugomą ligonį, ir tas netikėlis draugas ją nuvežė į Vilnių, bet jos Taip Ir Nesuprato, kaip vaikystėj jos santykis su mama buvo blogas, bet ji paskui užaugusi tiek kartų pakartojo "Mama aš tave labai myliu", kad galiausiai kažkaip viskas pagerėjo ir jau ir chalačiuką dovanų išrinkdavo, arba kaip jos senelis su močiute numirė vienas po kito, bet pasakojimą apie jų mirtį baigia vaizdeliai, kaip autorė nėščia nufotografuota prie kapo ir tipo savo nešiojamu vaiku atperka mirtį.
7. Eiblizmas at its best: pasakotoja susipažįsta su nereginčiais jaunais žmonėm, ilgai aiškinasi, kaip čia jie viską organizuojasi ir atlieka bazinius gyvenimo dalykus, pamini, kad mergina yra turėjusi bernų, reginčių ir nereginčių (supraskim, koks tai neįtikėtinas dalykas ir ta mergina tai jau beveik normali!! o jei būtų turėjus merginų? kažin..). Po to iškart už poros eilučių:
Kaip nuostabu turėti rankas. Dvi! Abidvi! [...] Kaip puiku turėti kojas! Abi! Ir per gyvenimą eiti, bėgti, o ne vien tik važiuoti. Neįgaliojo vežimėlyje. Taip dažną pavakarę pagalvoju susukus vienuolika, septyniolika ar retsykiais ir visus dvidešimt kilometrų nuostabiam žiemos miške. (p. 260-261)
Knyga rašoma šalia vykstant karui, kai protezai ir vežimėlis reiškia ne tai, kaip tau nepasisekė, o kaip tau pasisekė. Biški ciniška.
Po poros puslapių jau persigalvoja ir toliau plėtoja žmonių su negalia temą, juos vadina rateliniais arba kakliniais (kur nevaldo kūno nuo kaklo žemyn):
Šalia jų jautiesi, lyg prie sveikų būtum. Daugmaž viskas gerai. Dirba, užsidirba, važiuoja žuvauti, kitaip pramogauti. [...] iš "invalido" vežimėlio aukštumų [...]. Todėl šiandien savotiškai sveikas ir įgalus jis atrodo sveikesnis ir įgalesnis už daugelį per gyvenimą einančių, bėgančių ar savo noru tik velkančių kojas. (p. 264)
Kai pati rašai invalidas su kabutėm, tai tau viskas galima, bet kai slaugytoją internete žmogus pavadino sesele, tai omg koks skandalas, 2 wordo puslapių ilgio apmąstymai ir pamazgos ant Nesuprantančių Slaugytojų Darbo.
8. Galiausiai dar biški smurto šeimoje prevencijos:
Aišku viena: jei esi moteris kilimėlis, tai į tave valosi kojas, nežiūrint to fakto, vien jau dėl kurio derrėtų savo ilgametę žmoną gerbti, - ji tavo vaikų motina. Bet čia kaip toj senoj racijoj "Ant kreivo medžio visos ožkos lipa". Močiutės veido išraiška, amžinai kaltai nuleista galva, meškutės eisena tiesiog programuoja ją skriausti tuos, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių jaučia poreikį tai daryti. (p. 162)
NESUREIKŠMINKIM. Į tą pačią temą pasakoja, kaip nejudančią moterį ligoninėj prievartaudavo jos vyras:
Mergičkos, nuėjusios trečią valandą nakties pakeist babutei sauskelnių, sekso gigantą ne sykį yra iš misionieriaus pozos nukėlusios į išeinančiojo pro duris poziciją. Jos į kambarį, seksualusis diedunis - šast žemyn. (p. 115)
JUOKUTIS.
9. Labai keistas komentaras apie tai, kad ji neprašė slaugomų ligonių leidimo pasakoti jų istorijas, nes "šitą galimybę aš pasiėmiau kaip kuklų asmeninį užmokestį už tai, ką noriai daviau jums, o duoti neprivalėjau" (p. 22). Kas tie "jūs" - mes, skaitytojos ir skaitytojai? Šiaip tai rašyti knygą ir ją išleisti yra ne "daviau nors duoti neprivalėjau", o savotiška kultūrinė privilegija, kurią gavus reikia parodyti pagarbą tiems, kas tave skaito, ir tiems, apie kuriuos ir kurias tu rašai. Nebent esi Sabaliauskaitė, bet ir ji tarsi rodo tą pagarbą. Bet gal "jūs" yra jos slaugomi ligoniai? Tai yra dar liūdniau ir, man regis, prasilenkia su daugeliu etikos klausimų, nors gal veikiau - ne etikos (nes istorijos nuasmenintos), o moralės. Nekalbant apie faktą, kad piniginį užmokestį už slaugymą tai ji gaudavo, apie tai daug kalbama knygoje.
*
Nežinau. Svarbi knyga, automatiškai svarbi dėl temos, vis tiek santykis su mirtimi ir jo poslinkiai daug kalba apie visą kultūrą (čia tipo šauniai sugalvojau, bet iš tiesų sugalvojo Aries ir Foucault). Ir to santykio Baršauskienės knygoje yra, ir jis atsiskleidžia, yra labai gražių ir jautrių momentų ir istorijų. Bet ką daryti, jei aš nepakeliu tos matančios akies ir rėkaujančios burnos?
December 18, 2024
Kas yra mirtis - kaip ir aišku. O kas tie mažiau svarbūs dalykai? Turbūt tai, kas vyksta iki mirties. Nes vienintelis tikras ir absoliučiai visus paliečiantis dalykas ir yra - mirtis.
Beje, įdomios ne tik mintys, bet ir visas kūrinio tekstas - pripinta daugybė tarmiškų, gyvojoj kalboj, ypač vyresnių žmonių, vartojamų įvairiausių žodžių, ir jųe taip gražiai įpinti, kad atrodo taip ir turi būti, ir negali būt pakeisti taisyklinga gramatine forma. Suteikia tekstui šiltumo, kartais švelnumo, tikrumo - prijungiant praeitį, gilią senovę prie šių laukų. Pats gražiausias, ir man nebuvęs girdėtas žodis - apiekūnavoti - tai ir pats svarbiausias, knygos esmę išreiškiantis žodis.
Aš iš šios knygos išsinešu ne mirtį, o pamąstymus apie gyvenimą ir jo išmintis. Dar kartą gaunu patvirtinimą - gyvenimą reikia branginti.
Be jokio aiškinimo dar vaikas būdamas supratai, kad siela, kuri žmogų išskiria iš kitų gyvių, vidury to kūno gyvena. Kad kūnas tėra jos namai. Šalia kurių slenksčio neturėtum atsirasti piktas, nevalyvas, keliantis triukšmą ar neketinąs nusimesti mėšlinų kurpių. 34 p.
"Nebark, Danute, vaiko, taigi netyčiom, pasimiršo. Juk, po teisybei, tai reik tik gražiai elgtis ir ant nieko pykčio nelaikyt, visa kita gerokai mažiau svarbu. O dėl to pasnyko, tai nei ta silkė į dangų trauks, nei ta kiaulė į peklą įstums." 36 p.
Menu, džiaugiausi: "Tai tau, Mamele, pasisekė tais laikais už mylimo vyro ištekėt. Ir dar prie tokio žiauriaus tėvo." O Ji tada su savo šelmiška šypsena ant lūpų porino: "Neee, vaikeli, ne iš meilės. Supiršo, tai ir tekėjau. Ne tik kad nemylėjau, aš jo net dorai nepažinojau. Ale kad labai geras žmogus buvo, tai per tą laiką ir ta meilė atsirado." 39 p.
"Būk tikra, ji puikiai viską žinojo. Tu taip kantriai ir gražiai ja rūpinais, kas nemylint tiesiog neįmanoma. Meilei ne žodžiai, meilei darbai svarbūs, meilę svarbu jaust, o ji tikrai jautė. Pavargus supykt, ne tą žodį pasakyt papuola kiekvienam, ir nieko čia keisto ar smerktino. Nebūk sau tokia griežta". 40 p.
Bet tai vis dėl to turės aiškią pabaigą, po kurios dar galima suspėti nugyventi šiek tiek ir savo gyvenimo. Motinos stiprios, jos ir tai pakels. Ir po to dar pakils. Beveik visos... Svyruodamos, įsikibdamos, netvirtom kojom pradės save iš naujo. 70 p.
Keista, kad tik tada pajunti, kokie jie tau brangūs ir kaip labai juos myli, kai suvoki, kad galėjai jų netekt. 72 p.
Tai apie mano vaiką, labai mylimą ir svarbų, koks jis nesijautė, kai tebebuvo vaikas ir kai jam to labiausiai reikėjo. Nemokėjau nei mylėt, nei tos meilės parodyt, duoti, suteikti. Tokiu būdu atėmiau vieną svarbiausių savo vaikui jausenų - saugumą. To pasekmes stebiu iki pat šiol ir, matyt, stebėsiu, iki akis užmerksiu. 73 p.
Moka ji susireikšmint, pagarbą bei meilę mušte išmušinėt, it tai būtų pats patikimiausias būdas. 75 p.
Taigi, praeitą vasarą visu įmanomu aiškumu suvokiau, kaip greitai tai gali nutikti. Ir ne tik tai. Jauni vaikinai, pasikinkę vėją, skrieja motociklais, automobiliais, šokinėja parašiutais, gumomis prisirišę nuo tiltų ir dar daug ką daro, kas iš esmės nėra blogai. Bet jauni kitokie nei mes, seniai atsarguoliai. Jie jaučiasi, lyg turėtų atsarginį gyvenimą, bent porą gyvybių, aibę neišnaudotų stebuklingų šansų. Jie tikisi tilpti, pralįsti pro mažiausią rakto skylutę ir likti sveiki, nepažeidžiami. Toks jau tas jaunatvinis maksimalizmas, nepamatuota drąsa, savisaugos stoka, adrenalino poreikis, noras sau ir kitiems kažką parodyti, įrodyti, nugalėti, įveikti, įprasminti. Arba tiesiog šiaip, be jokios potekstės. Nors sakoma, kad nieko šiame pasaulyje "tiesiog šiaip" nėra. Viskas turi priežastis ir pasekmes, viskas vyksta kažkodėl. 77 p.
Šiandien didžioji dalis suaugusių žmonių išėjo į darbus, vaikai - į darželius, mokyklas, seniukai - akcijų į maksimas medžiot. Deja, vakare namo sugrįš ne visi. Kažkas atsidurs kažkurios ligoninės kažkuriame skyriuje, o kam pasisekė gerokai mažiau - šaltame morgo stalčiuje. Gal išeidami iš namų susipyko, bjauriai apsižodžiavo, gal stipriu delnu sušėrė silpnesniam, gal dar ką pikto ir sunkiai atleidžiamo paliko anoje durų pusėje... Niekada nepamirškim, kad bet kuris išėjimas gali būti be sugrįžimo ir be galimybės gražiai atsisveikint, atsiprašyt, paskutinį (arba net pirmą ir vienintelį) kartą pasakyti, kad myli. Labai... 77 p.
Negaliu pasakyti, kad man tai nepatinka. Jau patinka. Nes grąža didelė. Žmogui svarbiausia - jaustis naudingam, reikalingam, svarbiam, mylimam, laukiamam, išsiilgtam. O čia gaunu viską, ir dar su priedais viršaus. 81 p.
Neretai išsiskiriant net apkabint nelabai norėdavau. Kažin kiek dukrų, sūnų, anūkų neglosto, neliečia, negodoja, tik šykščiai, per atstumą atkištom lūpom pakšteli į suvytusį skruostą ar išblankusias lūpas? Mes nemokam mylėti kaip ispanai ar kokie pietiečiai. Nes jie, mūsų tėvai, nemokėjo mylėti mūsų, o jų to neišmokė jų tėvai. Ir taip toli toli į atgalias. Pavalgęs, šiltai, švariai ir viskas. To - per akis. Tokios gyvenimo mados buvo, taip įpratom. Su retom išimtim ten, kur tradicijos buvo netradicinės, o keistos ir visiškai kitokios. 81 p.
Sprendimai dažniausiai nėra sudėtingi, juos tereikia atrasti. 94 p.
Kiek šitame beprotišku greičiu įsilėkusiame pasaulyje kiekvienas iš mūsų sukuriame žygių, nudirbame darbų, sudedame pastangų, kokio dydžio investicijas paklojame it patikimą pamatą, kad palaiminga mina galėtume pasakyti: "Esu reikalingas, todėl esu"? 109 p.
Tų protaujančiųjų viduje pykčio, nuoskaudų, nevilties talpos nėra labai didelės, tad greit gaminamą ir jau sukauptą perteklių būtina nukrėsti ant bet ko, kas po kojom pasimaišė. Lengviausia, žinoma, ant to, kuris neapsigins ir niekam nepasiskųs.
Guodžianti žinia ta, kad su gerumo, meilės, džiaugsmingumo talpomis - irgi tas pats. Pasisekė tiems, kurių aplinka bagota laimigaisiais su visais jų vidiniais turtais. O kas iš tikrųjų yra protingas ir kas beprotis, tai tik visuomenės susitarimas, kuris man kartais atrodo labai kreivas. 124 p.
Nors, po teisybei, jaunos rankos nelabai kliudo mano žvilgsnį. Turbūt todėl, kad dar nepasakoja jokių įdomių istorijų. Kaip ir jaunas kūnas. 144 p.
Moteris - mokslininkė, knygų bendraautorė. Ir gerbiama, ir žinoma, ir svarbi, ir graži... Deja, tokia jau tik buvusi. Kaip netikėtai viskas gyvenime gali baigtis. Kaip netikėtai galime tapti buvusiais. Kai tavęs daugiau nėra, nei yra. Ar dažnai pagalvojam, ar iš viso pagalvojam kada, kad atsėlinusi liga iš mūsų gali išlupti viską, ką laikėm brangiausiu, parklupdydama niekaip neužbaigiamai maldai? 153 p.
Kaip veikia mūsų laiko žirklės?
Ar išmintingai?
Ar šiandien gebam savo dienas, valandas pakarpyt, pasmulkint taip, kad kažkuriame (tikėkimės, tolimame) rytojuje, kai mūsų čia jau nebebus, jie, mūsų mylimiausieji, jausis sotūs bent jau gausiais ir šiltais bendrais prisiminimais?... 177 p.
Bet man mirtis yra būtent tokia - kasdieniška, kaimiška, ūkiška, tokia, su kokia dar vaikystėj susipažinau. Bet tuo pačiu smarkiai sakrali ir be religijų religinga. 187 m.
...nes turiu galutinai įvertint situaciją ir grįžusi dukrai atraportuot.
Nes, suprantu, lauks. Jau vakar vakare nerimavo smarkiai. Kaip sugebėjau, taip raminau. Pagal atsisveikinimą galima buvo įtart, kad pavyko visai neblogai. 188 p.
Maloniai nuteikė tai, kad šitas rožančius turėjo stiprų, aitrų ir labai klampų senovės kvapą. Įsitaisius ant nugaros ir susižėrus jį į kaklo duobikę, visai nemenkai jo skleidžiamą kvapą užuodžiau.
Subuvusių metalinių kilpučių kvapas, susimišiuginęs su seno medžio ir, matyt, tų rudų dažų likučio kvapu, švelniai, draugiškai tarpu savi konkuravo.
Užsiėmimas visai fainas. Senolių tikrinta ir pertikrinta meditacija, turėtų veikt, nes tada žmonys dar labiau intuityvūs buvo, pagal gamtą ir tiesiog gamtoj gyveno. 189 p.
Žinoma, visada gražiai prisiminsiu savo vaikų motiną, dėkosiu likimui už jos buvimą mūsų gyvenimuose. Iškeliaudama ji mumyse giliai įspaudė suvokimą, kaip viskas gyvenime trapu ir laikina. Ir kad džiaugtis, mylėti, branginti reikia šiandien, nes rytojus negarantuoja nieko.
Nuo savęs pridūriau - kuo labiau jaučiame dėkingumą ir džiaugsmą, kad žmogus su mumis buvo, tuo greičiau mąžta skausmas, kad jau nebėra. 222 p.
Atidėlioti gyvenimą, užuot jį gyvenus... 232 p.
Kiek mažai šiandien namų, į kuriuos Mirtis galėtų įžengti oriai, būti pasitinkama su visa derama pagarba ir rimtimi. Kaip dažnai į jos glėbį žmonės savo išvykstantįjį tiesiog išstumia per durų plyšį ir skubiai užtrenkia duris. Tarsi Mirtis per klaidą galėtų prigriebti dar kažką papildomai. O juk dažnai ji daro labai gerus darbus, po kurių pagaliau visiems eina ramiai atsikvėpti. 244 p.
Ne, nėra savaime suprantamas dalykas gyvybė, sveikata, puikiai veikiantis kūnas su visai visom detalėm. Tai tiesiog dovanos, kurias gauna ne visi. Kurias kai kurie gauna, bet laikinai. Kai kurie laikinai dėl to, kad nemokėjo vertinti, tinkamai naudoti, prižiūrėti. 261 p.
Beje, įdomios ne tik mintys, bet ir visas kūrinio tekstas - pripinta daugybė tarmiškų, gyvojoj kalboj, ypač vyresnių žmonių, vartojamų įvairiausių žodžių, ir jųe taip gražiai įpinti, kad atrodo taip ir turi būti, ir negali būt pakeisti taisyklinga gramatine forma. Suteikia tekstui šiltumo, kartais švelnumo, tikrumo - prijungiant praeitį, gilią senovę prie šių laukų. Pats gražiausias, ir man nebuvęs girdėtas žodis - apiekūnavoti - tai ir pats svarbiausias, knygos esmę išreiškiantis žodis.
Aš iš šios knygos išsinešu ne mirtį, o pamąstymus apie gyvenimą ir jo išmintis. Dar kartą gaunu patvirtinimą - gyvenimą reikia branginti.
Be jokio aiškinimo dar vaikas būdamas supratai, kad siela, kuri žmogų išskiria iš kitų gyvių, vidury to kūno gyvena. Kad kūnas tėra jos namai. Šalia kurių slenksčio neturėtum atsirasti piktas, nevalyvas, keliantis triukšmą ar neketinąs nusimesti mėšlinų kurpių. 34 p.
"Nebark, Danute, vaiko, taigi netyčiom, pasimiršo. Juk, po teisybei, tai reik tik gražiai elgtis ir ant nieko pykčio nelaikyt, visa kita gerokai mažiau svarbu. O dėl to pasnyko, tai nei ta silkė į dangų trauks, nei ta kiaulė į peklą įstums." 36 p.
Menu, džiaugiausi: "Tai tau, Mamele, pasisekė tais laikais už mylimo vyro ištekėt. Ir dar prie tokio žiauriaus tėvo." O Ji tada su savo šelmiška šypsena ant lūpų porino: "Neee, vaikeli, ne iš meilės. Supiršo, tai ir tekėjau. Ne tik kad nemylėjau, aš jo net dorai nepažinojau. Ale kad labai geras žmogus buvo, tai per tą laiką ir ta meilė atsirado." 39 p.
"Būk tikra, ji puikiai viską žinojo. Tu taip kantriai ir gražiai ja rūpinais, kas nemylint tiesiog neįmanoma. Meilei ne žodžiai, meilei darbai svarbūs, meilę svarbu jaust, o ji tikrai jautė. Pavargus supykt, ne tą žodį pasakyt papuola kiekvienam, ir nieko čia keisto ar smerktino. Nebūk sau tokia griežta". 40 p.
Bet tai vis dėl to turės aiškią pabaigą, po kurios dar galima suspėti nugyventi šiek tiek ir savo gyvenimo. Motinos stiprios, jos ir tai pakels. Ir po to dar pakils. Beveik visos... Svyruodamos, įsikibdamos, netvirtom kojom pradės save iš naujo. 70 p.
Keista, kad tik tada pajunti, kokie jie tau brangūs ir kaip labai juos myli, kai suvoki, kad galėjai jų netekt. 72 p.
Tai apie mano vaiką, labai mylimą ir svarbų, koks jis nesijautė, kai tebebuvo vaikas ir kai jam to labiausiai reikėjo. Nemokėjau nei mylėt, nei tos meilės parodyt, duoti, suteikti. Tokiu būdu atėmiau vieną svarbiausių savo vaikui jausenų - saugumą. To pasekmes stebiu iki pat šiol ir, matyt, stebėsiu, iki akis užmerksiu. 73 p.
Moka ji susireikšmint, pagarbą bei meilę mušte išmušinėt, it tai būtų pats patikimiausias būdas. 75 p.
Taigi, praeitą vasarą visu įmanomu aiškumu suvokiau, kaip greitai tai gali nutikti. Ir ne tik tai. Jauni vaikinai, pasikinkę vėją, skrieja motociklais, automobiliais, šokinėja parašiutais, gumomis prisirišę nuo tiltų ir dar daug ką daro, kas iš esmės nėra blogai. Bet jauni kitokie nei mes, seniai atsarguoliai. Jie jaučiasi, lyg turėtų atsarginį gyvenimą, bent porą gyvybių, aibę neišnaudotų stebuklingų šansų. Jie tikisi tilpti, pralįsti pro mažiausią rakto skylutę ir likti sveiki, nepažeidžiami. Toks jau tas jaunatvinis maksimalizmas, nepamatuota drąsa, savisaugos stoka, adrenalino poreikis, noras sau ir kitiems kažką parodyti, įrodyti, nugalėti, įveikti, įprasminti. Arba tiesiog šiaip, be jokios potekstės. Nors sakoma, kad nieko šiame pasaulyje "tiesiog šiaip" nėra. Viskas turi priežastis ir pasekmes, viskas vyksta kažkodėl. 77 p.
Šiandien didžioji dalis suaugusių žmonių išėjo į darbus, vaikai - į darželius, mokyklas, seniukai - akcijų į maksimas medžiot. Deja, vakare namo sugrįš ne visi. Kažkas atsidurs kažkurios ligoninės kažkuriame skyriuje, o kam pasisekė gerokai mažiau - šaltame morgo stalčiuje. Gal išeidami iš namų susipyko, bjauriai apsižodžiavo, gal stipriu delnu sušėrė silpnesniam, gal dar ką pikto ir sunkiai atleidžiamo paliko anoje durų pusėje... Niekada nepamirškim, kad bet kuris išėjimas gali būti be sugrįžimo ir be galimybės gražiai atsisveikint, atsiprašyt, paskutinį (arba net pirmą ir vienintelį) kartą pasakyti, kad myli. Labai... 77 p.
Negaliu pasakyti, kad man tai nepatinka. Jau patinka. Nes grąža didelė. Žmogui svarbiausia - jaustis naudingam, reikalingam, svarbiam, mylimam, laukiamam, išsiilgtam. O čia gaunu viską, ir dar su priedais viršaus. 81 p.
Neretai išsiskiriant net apkabint nelabai norėdavau. Kažin kiek dukrų, sūnų, anūkų neglosto, neliečia, negodoja, tik šykščiai, per atstumą atkištom lūpom pakšteli į suvytusį skruostą ar išblankusias lūpas? Mes nemokam mylėti kaip ispanai ar kokie pietiečiai. Nes jie, mūsų tėvai, nemokėjo mylėti mūsų, o jų to neišmokė jų tėvai. Ir taip toli toli į atgalias. Pavalgęs, šiltai, švariai ir viskas. To - per akis. Tokios gyvenimo mados buvo, taip įpratom. Su retom išimtim ten, kur tradicijos buvo netradicinės, o keistos ir visiškai kitokios. 81 p.
Sprendimai dažniausiai nėra sudėtingi, juos tereikia atrasti. 94 p.
Kiek šitame beprotišku greičiu įsilėkusiame pasaulyje kiekvienas iš mūsų sukuriame žygių, nudirbame darbų, sudedame pastangų, kokio dydžio investicijas paklojame it patikimą pamatą, kad palaiminga mina galėtume pasakyti: "Esu reikalingas, todėl esu"? 109 p.
Tų protaujančiųjų viduje pykčio, nuoskaudų, nevilties talpos nėra labai didelės, tad greit gaminamą ir jau sukauptą perteklių būtina nukrėsti ant bet ko, kas po kojom pasimaišė. Lengviausia, žinoma, ant to, kuris neapsigins ir niekam nepasiskųs.
Guodžianti žinia ta, kad su gerumo, meilės, džiaugsmingumo talpomis - irgi tas pats. Pasisekė tiems, kurių aplinka bagota laimigaisiais su visais jų vidiniais turtais. O kas iš tikrųjų yra protingas ir kas beprotis, tai tik visuomenės susitarimas, kuris man kartais atrodo labai kreivas. 124 p.
Nors, po teisybei, jaunos rankos nelabai kliudo mano žvilgsnį. Turbūt todėl, kad dar nepasakoja jokių įdomių istorijų. Kaip ir jaunas kūnas. 144 p.
Moteris - mokslininkė, knygų bendraautorė. Ir gerbiama, ir žinoma, ir svarbi, ir graži... Deja, tokia jau tik buvusi. Kaip netikėtai viskas gyvenime gali baigtis. Kaip netikėtai galime tapti buvusiais. Kai tavęs daugiau nėra, nei yra. Ar dažnai pagalvojam, ar iš viso pagalvojam kada, kad atsėlinusi liga iš mūsų gali išlupti viską, ką laikėm brangiausiu, parklupdydama niekaip neužbaigiamai maldai? 153 p.
Kaip veikia mūsų laiko žirklės?
Ar išmintingai?
Ar šiandien gebam savo dienas, valandas pakarpyt, pasmulkint taip, kad kažkuriame (tikėkimės, tolimame) rytojuje, kai mūsų čia jau nebebus, jie, mūsų mylimiausieji, jausis sotūs bent jau gausiais ir šiltais bendrais prisiminimais?... 177 p.
Bet man mirtis yra būtent tokia - kasdieniška, kaimiška, ūkiška, tokia, su kokia dar vaikystėj susipažinau. Bet tuo pačiu smarkiai sakrali ir be religijų religinga. 187 m.
...nes turiu galutinai įvertint situaciją ir grįžusi dukrai atraportuot.
Nes, suprantu, lauks. Jau vakar vakare nerimavo smarkiai. Kaip sugebėjau, taip raminau. Pagal atsisveikinimą galima buvo įtart, kad pavyko visai neblogai. 188 p.
Maloniai nuteikė tai, kad šitas rožančius turėjo stiprų, aitrų ir labai klampų senovės kvapą. Įsitaisius ant nugaros ir susižėrus jį į kaklo duobikę, visai nemenkai jo skleidžiamą kvapą užuodžiau.
Subuvusių metalinių kilpučių kvapas, susimišiuginęs su seno medžio ir, matyt, tų rudų dažų likučio kvapu, švelniai, draugiškai tarpu savi konkuravo.
Užsiėmimas visai fainas. Senolių tikrinta ir pertikrinta meditacija, turėtų veikt, nes tada žmonys dar labiau intuityvūs buvo, pagal gamtą ir tiesiog gamtoj gyveno. 189 p.
Žinoma, visada gražiai prisiminsiu savo vaikų motiną, dėkosiu likimui už jos buvimą mūsų gyvenimuose. Iškeliaudama ji mumyse giliai įspaudė suvokimą, kaip viskas gyvenime trapu ir laikina. Ir kad džiaugtis, mylėti, branginti reikia šiandien, nes rytojus negarantuoja nieko.
Nuo savęs pridūriau - kuo labiau jaučiame dėkingumą ir džiaugsmą, kad žmogus su mumis buvo, tuo greičiau mąžta skausmas, kad jau nebėra. 222 p.
Atidėlioti gyvenimą, užuot jį gyvenus... 232 p.
Kiek mažai šiandien namų, į kuriuos Mirtis galėtų įžengti oriai, būti pasitinkama su visa derama pagarba ir rimtimi. Kaip dažnai į jos glėbį žmonės savo išvykstantįjį tiesiog išstumia per durų plyšį ir skubiai užtrenkia duris. Tarsi Mirtis per klaidą galėtų prigriebti dar kažką papildomai. O juk dažnai ji daro labai gerus darbus, po kurių pagaliau visiems eina ramiai atsikvėpti. 244 p.
Ne, nėra savaime suprantamas dalykas gyvybė, sveikata, puikiai veikiantis kūnas su visai visom detalėm. Tai tiesiog dovanos, kurias gauna ne visi. Kurias kai kurie gauna, bet laikinai. Kai kurie laikinai dėl to, kad nemokėjo vertinti, tinkamai naudoti, prižiūrėti. 261 p.
This entire review has been hidden because of spoilers.
November 6, 2025
Tikėjausi jautraus ir gilaus pasakojimo, tačiau knyga man pasirodė labiau kaip „skundų maišelis“ 😕.
Atrodė, kad viskas blogai – specialybė neįvertinta, o ir pati autorė pavargusi nuo pasaulio 😔.
Dirbdama gydymo įstaigoje puikiai suprantu, ką reiškia ilgos darbo valandos, nuovargis ir „pilnatis“ 🤭😂.
Vis dėlto klausydamasi knygos kartais jaučiausi lyg girdėčiau kolegų pasakojimus apie darbą, kuris nebeteikia džiaugsmo.
Dėl to man nepavyko iki galo įsijausti į aprašomas istorijas.
Atrodė, kad viskas blogai – specialybė neįvertinta, o ir pati autorė pavargusi nuo pasaulio 😔.
Dirbdama gydymo įstaigoje puikiai suprantu, ką reiškia ilgos darbo valandos, nuovargis ir „pilnatis“ 🤭😂.
Vis dėlto klausydamasi knygos kartais jaučiausi lyg girdėčiau kolegų pasakojimus apie darbą, kuris nebeteikia džiaugsmo.
Dėl to man nepavyko iki galo įsijausti į aprašomas istorijas.
October 21, 2025
Klausiau audioknygos. Tai ką joje radau-nepatiko. Nuo pat pirmo puslapio buvo aišku, kad reikalų bus su žmogumi, kuris nepripažįsta kitų nuomonės. Žinoma, gali su kažkuo nesutikti ir argumentuoti, bet kai išsakoma nuomonė ir dvelkia tuo, kad ,,aš teisi o kiti ne ir taškas", nuteikia nemaloniai. Šeimoje yra medikų, kurie pradėjo nuo padėjėjo, todėl tema pažįstama ir nors knygoje tikrai buvo gilių minčių priverčiančių giliau pamąstyti, vis gi kaip bebūtų gaila taip kalbėti apie knygą, didžiąją laiko dalį aš ją kankinau ir negalėjau sulaukti, kada gi bus pabaiga.
February 20, 2025
Vienas iš įspūdžių perskaičius šią knygą toks: lengvai, žaismingai, su humoru ir gal kažkiek sarkazmo parašyta apie sunkius dalykus – skausmą, ligas, žaizdas, slaugą, braškančią mūsų šalies sveikatos sistemą.
Visiems pravartu paskaityti, nes autorės gyvenimiška patirtis, nupasakotos situacijos nejučia lengvai supurto skaitančiojo mintis, įsitikinimus, juos supaprastina.
Kaip tik šiandien interneto platybėse už akių užkliuvo nepatenkinto pono pasipiktinimas apie tai, kokią nemalonią patirtį jam ir jo mamai teko patirti ligoninėje, kaip neva ten darbuotojai neparodė empatijos... O kai pagalvoji – iš kur jiems tos empatijos pasisemti metų metus besisukant lyg užburtame ligonių, skausmo, pykčio, didžiulių reikalavimų, mobingo, mažų algų ir t.t. ir pan.problemų rate.
Tiesiog. Ačiū autorei už drąsą dalykus vadinti tikraisiais vardais.
Visiems pravartu paskaityti, nes autorės gyvenimiška patirtis, nupasakotos situacijos nejučia lengvai supurto skaitančiojo mintis, įsitikinimus, juos supaprastina.
Kaip tik šiandien interneto platybėse už akių užkliuvo nepatenkinto pono pasipiktinimas apie tai, kokią nemalonią patirtį jam ir jo mamai teko patirti ligoninėje, kaip neva ten darbuotojai neparodė empatijos... O kai pagalvoji – iš kur jiems tos empatijos pasisemti metų metus besisukant lyg užburtame ligonių, skausmo, pykčio, didžiulių reikalavimų, mobingo, mažų algų ir t.t. ir pan.problemų rate.
Tiesiog. Ačiū autorei už drąsą dalykus vadinti tikraisiais vardais.
January 20, 2025
Gana sunkus rašymo stilius, bet nepaisant to pati knyga atspindi pačią tikriausią realybę. Be jokių “rožinių akinių”. Tiesų tiesa, visiems į akis.
January 12, 2025
Laimos Baršauskienės knyga „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“ – tai nuoširdus pasakojimas apie jos, kaip paliatyviosios pagalbos specialistės, darbą ir kvietimas pagalvoti apie gyvenimą, mirtį bei tai, kas iš tikrųjų svarbu.
Autorė dalijasi savo patirtimi ir atvirai kalba apie mirties temą, kurią dažnai stengiamės ignoruoti. Knygoje pasakojamos jautrios ir stiprios istorijos apie žmones, artėjančius prie gyvenimo pabaigos. Laima Baršauskienė rašo apie skausmą, baimę, neviltį, bet kartu primena apie meilę, šilumą ir artumą, kurie gali atsirasti net sunkiausiais momentais.
Knygoje daug dėmesio skiriama mirties temai – autorė kviečia nebijoti apie ją kalbėti, priimti ją kaip natūralią gyvenimo dalį ir atsikratyti mitų ar baimių, kurias dažnai skatina visuomenė. Ji parodo, kad mirtis – ne tik fizinis procesas, bet ir gili emocinė patirtis, kuri paliečia ir mirštančiuosius, ir jų artimuosius.
Kritikuodama sveikatos sistemos trūkumus, autorė atkreipia dėmesį, kad dažnai gydytojai koncentruojasi tik į ligos gydymą, pamiršdami paciento emocinius ir dvasinius poreikius. Ji ragina sukurti sąlygas, kuriose žmogus galėtų oriai ir ramiai pasitraukti iš gyvenimo, apsuptas artimųjų.
Ši knyga nėra vien apie mirtį – tai ir knyga apie gyvenimą. Susidūrimas su mirtimi padeda aiškiau suprasti, kas gyvenime iš tikrųjų svarbu. Autorė kviečia vertinti kiekvieną dieną, puoselėti santykius su artimaisiais ir gyventi prasmingai.
Autorė dalijasi savo patirtimi ir atvirai kalba apie mirties temą, kurią dažnai stengiamės ignoruoti. Knygoje pasakojamos jautrios ir stiprios istorijos apie žmones, artėjančius prie gyvenimo pabaigos. Laima Baršauskienė rašo apie skausmą, baimę, neviltį, bet kartu primena apie meilę, šilumą ir artumą, kurie gali atsirasti net sunkiausiais momentais.
Knygoje daug dėmesio skiriama mirties temai – autorė kviečia nebijoti apie ją kalbėti, priimti ją kaip natūralią gyvenimo dalį ir atsikratyti mitų ar baimių, kurias dažnai skatina visuomenė. Ji parodo, kad mirtis – ne tik fizinis procesas, bet ir gili emocinė patirtis, kuri paliečia ir mirštančiuosius, ir jų artimuosius.
Kritikuodama sveikatos sistemos trūkumus, autorė atkreipia dėmesį, kad dažnai gydytojai koncentruojasi tik į ligos gydymą, pamiršdami paciento emocinius ir dvasinius poreikius. Ji ragina sukurti sąlygas, kuriose žmogus galėtų oriai ir ramiai pasitraukti iš gyvenimo, apsuptas artimųjų.
Ši knyga nėra vien apie mirtį – tai ir knyga apie gyvenimą. Susidūrimas su mirtimi padeda aiškiau suprasti, kas gyvenime iš tikrųjų svarbu. Autorė kviečia vertinti kiekvieną dieną, puoselėti santykius su artimaisiais ir gyventi prasmingai.
January 3, 2025
Puiki knyga. Nors pagrindinė perspektyva yra iš slaugytojos/slaugytojo darbo ir patirčių pozicijos, tačiau jautriai atskleidžiama ir paciento perspektyvą. Į pacientą žvelgiama per jo orumo prizmę, o tiems, kurie praleido laiko ligoninėje ar slaugė artimąjį, turėtų būti svarbu suvokti kaip jie yra matomi. Knyga aktuali visiems dirbantiems toje srityje, susiduriantiems su priežiūra, bet ir tiems, kurie yra slaugomi, kad nepamiršti savo orumo. Tiks ir visiems kitiems, kad pažintų pasaulį, kuris kažkada gali laukti.
April 1, 2025
Sužavėjo rašymo stiliumi ir kalbos turtingumu 🥰
Na, tarkim...
Kai interneto pezuliai peza pezenas, mane jama dantgriežulys. Nu neturit žalio supratimo, ruktelkit rūras ir tylėkit.
☺️
Kalbėti apie Mirtį - tai kalbėti apie gyvenimą.
Ant išsimiegojusio veido šypsena geriau laikosi.
Kuo labiau jaučiame dėkingumą ir džiaugsmą, kad žmogus su mumis buvo, tuo greičiau mąžta skausmas, kad jau nebėra.
Kai ant nieko nepyksti, kožnam nusišypsai, tai nei burna teip greit runka, nei senatvė ar liga ima. Sirgt taigi laiko reik turėt, aš tau pasakysiu.
Na, tarkim...
Kai interneto pezuliai peza pezenas, mane jama dantgriežulys. Nu neturit žalio supratimo, ruktelkit rūras ir tylėkit.
☺️
Kalbėti apie Mirtį - tai kalbėti apie gyvenimą.
Ant išsimiegojusio veido šypsena geriau laikosi.
Kuo labiau jaučiame dėkingumą ir džiaugsmą, kad žmogus su mumis buvo, tuo greičiau mąžta skausmas, kad jau nebėra.
Kai ant nieko nepyksti, kožnam nusišypsai, tai nei burna teip greit runka, nei senatvė ar liga ima. Sirgt taigi laiko reik turėt, aš tau pasakysiu.
November 5, 2024
Ši knyga turėtų būti privaloma žmonėms, kurie nori tapti slaugytojais. Joje aprašoma tokį darbą dirbančių žmonių kasdienybė, tekstas atviras, be jokių pagražinimų. Bet tuo pačiu daug humoro, saviironijos. Įterpta net senovinių laidojimo papročių, tradicijų. Įdomu skaityti ir priverčia apie daug ką pamąstyti. Puikus skyrius apie tai, kad vaikai nieko neskolingi tėvams, nereikia savęs pasmerkti ir paaukoti savo gyvenimo slaugant senus tėvus, nes yra daugybė ir kitų išeičių, kaip jais pasirūpinti.
May 18, 2025
Lengvai sunki knyga.... Apie sunkų slaugytojų darbą, apie nepagražintas akimirkas ir apie nors kartais sutinkamus šviesulius jų sunkiu laiku... Knyga sužavėjo, o kai pasakojau mamai medikei, tai sakė, kad tokią specialybę turinčias ir dirbančias reikia tik gerbti... Gal dėl to ją ir myli jos kolegės, o ji nepamiršta jų pasveikinti, padovanoti kokią dovanėlę ar tiesiog pasiteirauti kaip laikosi net jei su kai kuriomis senai kartu nebedirba 😊 Pagarba jums ir ačiū už jūsų darbą
August 7, 2025
Labai įkvepianti gyvenimui, verčianti susimąstyti ir tikrai ne kartą sukikenti skaitant. Pabaiga mane nustebino. Tikėjausi idealizavimo apie slaugės specialybę ,kaip įprasta baigiamąjam žodžiui, tačiau sutikau nuogą , atvirą ir skaudžią tiesą. Kas iš tikro dar labiau priminė į viską pažiūrėti įvairiais kampais. Užvertus knygą dar ilgai norėjosi leisti viskam sugulti , viskam susivokti. Įkvepiantis kūrinys ❤️
January 28, 2025
Kartais nesusimastai, kokių žmonių ir jų istorijų, yra už užvertų namų durų. Kokiu sunkių ligonių, šalia esančių artimųjų ir neesančių...
Ačiū autorei už praplėstą akiratį. Labai įdomus rašymo stilius, kaip kada reikėjo grįšt atgal ir lėtai perskaityt iš naujo.
Knygoje yra labai jautrių vietų, ašarų neina sulaikyt.
Ačiū autorei už praplėstą akiratį. Labai įdomus rašymo stilius, kaip kada reikėjo grįšt atgal ir lėtai perskaityt iš naujo.
Knygoje yra labai jautrių vietų, ašarų neina sulaikyt.
January 22, 2025
Knyga tikra, kupina, emocijų, patirties, žmones supančios realybės, persmelktos nelengvais išbandymais, nežemiškomis kančiomis, sodriais kvapais ir visais įmanomais gyvenimo tikrovės atspalviais.
May 15, 2025
*4.5*
Displaying 1 - 30 of 36 reviews