Visos tavo spalvos

by Ina Les

Monikos savaitėje yra vos viena diena, kai ji gali nesijausti gyvybiškai reikalinga kitam. Būtent šito ji tikėjosi vieną šeštadienį perduodama sūnų buvusiam vyrui Adomui. Bet gyvenimas netrunka pažerti staigmenų – kaltai šypsodamasis Adomas praneša vėl vedantis, ir ne bet kada, o per ateinančias Kalėdas – po pusantro mėnesio! Kol Monika bando susivokti jausmuose, nežinia iš kur išdygsta Rimantas, buvęs geriausias Adomo draugas, pakšteli jai į skruostą ir panardina glėbyje. Šypsena nuo buvusio vyro veido akimirksniu dingsta, o Monikai telieka pritarti nekaltam Rimanto melui.

304 pages, Hardcover

First published October 10, 2024

About the author

Ina Les - Danijoje gyvenančios lietuvių autorės ir vertėjos slapyvardis. Kartu su vyru augina du sūnus.

Reviews

[Justina Neliubšienė · Rating 5 out of 5]

Nuostabi, jautri istorija, palietusi pačia širdį. ❤️

" Kai pati šimtus kartų sulūžti, pradedi matyti, kaip gali padėti kitiems save suklijuoti."
" Pažiūrėk, į ką pavirtau be tavo meilės. O kuo pavirtai tu , kai nustojau tave girdėti?"

Ačiū Ina Les, jus begalo talentinga, patiko abi kmygos labai. Lauksim naujų knygų. 💛

[Gabija. Keista Skaitytoja · Rating 5 out of 5]

Tiesiog. Knyga, kurios nenorėjau padėti į šoną, kol neišsiaiškinau vieno dalyko😁 o tai nutiko tik paskutiniam skyriuje. Tad taip, aš šią knygą perskaičiau per vieną vakarą(‼️‼️‼️) 😍 Retai man taip būna su knyga, LABAI retai🙈 tad ką galima sakyti? Labai patiko! Labai! Ir nors manau, mamoms, ši knyga dar stipresnes emocijas gali sukelti, bet paverkiau ir aš… ir motinystės temos aš nevertinau, neturiu tam kompetencijos, bet mane papirko meilės istorija… ir nesvarbu man buvo tas vienas didelis red flag’as dėl Adomo, pamilau aš jį🥰🥹 žodžiu, aš knygas vertinu pagal sukeltas emocijas tik jas perskaičius, tai šioji kai užverčiau ją pasirodė tikrai verta visų 5⭐️👌

[Gabrielė|Kartu su knyga · Rating 5 out of 5]

Monika - mama, kuri be galo myli savo sūnų. Ir yra pasiryžusi viskam, jog jis būtų laimingas. Bet Monika nėra eilinė mama, o jos sūnus Matas paprastas berniukas.
Buvęs vyras Adomas kartą per savaitę pasiima sūnų ir taip Monikai suteikia valandėlę atokvėpio. Tokio kasdieniško bei reikalingo mamos gyvenime. Vieną iš tokių šeštadienių, kuomet Monika perduoda sūnų Adomui, ji sužino, jog jis ketina greitu metu vesti savo naująją merginą Austėją.
Ši žinia Moniką kiek šokiruoja. Vis dar bandydama susivokti ji net nepastebi, kaip netoliese pasirodo senas pažįstamas Rimantas, kuris išgelbsti Moniką iš nejaukios situacijos.

Ši istorija - pirmoji mano pažintis su autorės kūryba, tad tik pradėjusi skaityti nežinojau ko tikėtis, tačiau likau tikrai labai maloniai nustebinta. Visų pirma, knyga skaitėsi tikrai lengvai ir pagauliai. Antra ne mediniai dialogai bei labai tikroviški ir žmogiški veikėjai.
Man ši knyga pasirodė tarsi odė motinystei. Nors mano ir Monikos gyvenimas tikrai skiriasi, tačiau ne vienoje vietoje atradau save ar atpažinau ir pačios išgyventus jausmus. Apie vienišumą motinystėje, ir tą jausmą kuomet esi reikalingas kitam 24/7. Gimus vaikeliui tavo gyvemimas pasikeičia kardinaliai. Jis niekad nebebus toks kaip buvo.. O Monikos sūnelis turintis autizmą ir elgiasi kiek kitaip nei mums įprasta. Ir tai tikrai yra vis dar stigma mūsų visuomenėje. Be galo skaudu buvo skaityti apie Monikos mamą. Ir tai, kaip ji nesuprato nei savo dukters nei savo anūko. O Daiva buvo be galo palaikainti bei nuostabi draugė.
Džiugu, jog apie tai yra kalbama. Svarbu šviesti kitus. Tad nei kiek nesudvejosiu pasakydama, jog ši knyga yra svarbi ir reikalinga.

[Nora|KnyguDama · Rating 3 out of 5]

3.5 ⭐️

Kaip ir tikėjaus jautrumo, tai jo ir buvo. Pirma mano autorės skaityta knyga ir džiaugiausi kaip buvo įsigilinta į tikrai sudėtingą temą: autistišką vaiką ir kaip diagnozė gali išardyti šeimą. Kaip vienam pritrūksta kantrybės, o kita sugeba atlaikyti penkis griūvančius dangus.

Patiko, kad autizmo tema nebuvo tik prabėgom paliesta: daug informacijos, daug kasdienių momentų apie kuriuos nepagalvojame, daug tos sunkios realybės, kurią supranta tik patyręs. Labai patiko Monikos personažas ir ne tik dėl to, kad tai buvo absoliučiai atsidavusios motinos pavyzdys. Tai buvo ir realistiškas žmogaus, kovojančio su buvusiu vyru, buvusiais jausmais, mamos nemeile, sūnaus ypatumais, palūžimais ir atsikėlimais portretas. O kur dar nauji jausmai kurie irgi keistumo skraiste apgaubti. Man gal pritrūko kiek daugiau pačio Matuko, ryšio su mama, tų jautrių momentų, kuriuos panašias istorijas pasakojančios užsienio autorės (Chamberlain, Picoult) mėgsta įpinti. Kurie graudina iki negaliu ir lieka širdy ilgam.

Tokia tikra, gyva, sudėtinga, tačiau įkvepianti istorija. Smagu, kad knygos gale galėjau paskaityt ir tikrų istorijų apie autistiškų vaikų auginimą. Jautru ir taip tyrai gražu, kad ir susigraudinau. Kokia stipri ta mamos meilė ir kiek daug gali atlaikyti.

[Nei_dienos_be_knygos · Rating 5 out of 5]

#perskaičiau
Ina Les "Visos tavo spalvos"

Yra knygų, kurios labai gražios, yra knygų, kurios labai liūdnos, yra knygų, kurios labai tamsios, yra knygų, kurios labai šiurpios, yra knygų, kurios nukelia į fantastikos pasaulį, bet yra knygų, kurios gyvenimiškai tikros. "Visos tavo spalvos" - būtent gyvenimu alsuojanti knyga. O sakydama gyvenimu, turiu omenyje tikrus vargus, tikrus išgyvenimus, tikras kovas, tikrus mažus ar didelius laimėjimus, tikrą besąlyginę meilę ir deja tikrus nusivylimus ❤️
Išties labai daug jausmo sudėta į šiuos 303 puslapius. Čia visai nereikia siužeto atpasakojimų ar vardinti kas patiko ir nepatiko. Šią knygą reikia išjausti. Man labai gaila, kad daugybė mamų kasdien keliasi ir gulasi su amžina kova dėl savo gyvenimo šviesulėlių, bet man taip pat labai džiugu, kad tiek daug stiprių mamų yra. Begalo graži, liūdna, bet graži istorija, kurią rekomenduoju perskaityti ne tik moterims, labai rekomenduoju perskaityti vyrams, kurie nori kurti gausesnę šeimą, arba nori tapti tokios šeimos dalimi ❤️
Nemeluosiu, minčių kratinys galvoje, galvojau perskaitysiu, susigūlės mintys ir pasidalinsiu įspūdžiais, bet kuo daugiau dienų prabėga, tuo daugiau minčių kyla.
Jeigu dar abejojote ar skaityti, tai meskit abejones į šalį, jūsų laukia širdį daužantis, bet gyvenimu alsuojantis romanas ❤️

[Dorian Jandreau · Rating 5 out of 5]

Monika išsiskyrusi augina autistišką sūnų. Kartą savaitėje jį prižiūri jo tėtis. Netikėtai Adomas pasako Monikai, kad ves savo merginą Austėją. Tą pačią dieną jos draugas Rimantas prisipažįsta meile. Kaip seksis Monikai tvarkytis ne tik su problematišku sūnumi, bet ir savo širdies reikalais?

Šioje knygoje tema autizmas. Labai džiaugiuosi, kad autorė parašė tokią rimtą ir naudingą knygą. Ta meilės linija knygoje man net nebebuvo įdomi, mane domino Monikos sūnelis Matas ir kaip jam seksis. Taigi kodėl? Na, nesu diagnozuotas oficialiai ir e-sveikatoje neturiu autizmo diagnozės, bet turiu visus autizmo simptomus. Knygoje buvo parašyta, kad Matukas krenta ant žemės ir klykia. O jeigu aš papasakočiau kaip aš klykdavau ir dar sukdavausi ratu aplink ant grindų... Užtai mane mušė... Gera buvo knygoje skaityti, kad Matukas gauna terapijas ir turi tokią supratingą mamą. Mano laikais to nebuvo. Teko apsimesti „normaliu“, kad išgyventi.

Skaitant tikrai prisiminiau save vaikystėje. Kaip ir vaikystėje, taip ir dabar man reikalinga rutina ir nuspėjamumas. Gal dėl to ir skaitau meilės romanus, nes man reikia nuspėjamumo. Ir mane siutas ėmė ant tų veikėjų, kurie laikė autizmą tik „blogu elgesiu“. Vargšė Monika, ką jai kaip mamai teko iškęsti iš aplinkinių.

Man šita knyga gerokai labiau patiko nei pirmoji autorės knygas, nes čia aprašomas rimtas dalykas ir tos meilės-seilės tampa antraplaniu dalyku. Sveikinu autorę, kad parašė knygą apie autistišką veikėją. Bet kiek pastebėjau tiek akademinėje literatūroje, tiek grožinėje visada vaikai aprašomi. O kur suaugusieji? Čia toks mano pastebėjimas.

Knyga skaitėsi labai lengvai, skyriai neilgi. Labai džiaugiuosi, kad galėjau perskaityti šią įdomią ir jautrią knygą. Nors paskaičius atsiliepimus mačiau, kad daug ką sujaudino knyga, aš nebuvau sugraudintas, nes motinystė nėra ta tema kuri mane paliečia. Kaip jau minėjau prieš tai – man buvo įdomus pats Matuko gyvenimas ir kaip jis tvarkosi su pasauliu.

Rekomenduoju knygą visoms mamoms, o ypač autizmą turinčių vaikų mamoms. Bei visiems kurie nori sužinoti apie autizmą daugiau.

[Aiste Gashi · Rating 5 out of 5]

Pradėkim nuo to, kad dėl šios knygos tikrai pasidaviau bookstagramo bangai. Nors pirma autorės knyga man patiko ir taip pat vertinau 5⭐️, tikėjaus tiesog saldaus meilės romano. Ir labai klydau.

Nesu susidūrus su autizmu, bet tai nereiškia, kad nesu pagalvojus, kas būtų, jeigu būtų. Turint du vaikus skaičiau šią knygą iš mamos perspektyvos. Ir turiu pripažinti, kad didžiąją laiko dalį jaučiau gėdą. Kad skundžiuosi dalykais, dėl kurių juokinga skųstis, kad nebranginu laiko praleisto su vaikais taip stipriai, kaip galėčiau, nes juk tai savaime suprantama, kad nemoku pasidžiaugti mažais pasiekimais ir pan.

Daug minčių sukėlė Monikos istorija. Užjaučiau, mintimis palaikiau ir žavėjausi šia moterimi. Bet kartais nepritariau jai. Neištikimybė jau kita tema bet, mano nuomone, kalti abu.

Knyga beveik kiekviename puslapyje griebė už širdies, jautri, nuoširdi istorija. Kitokios pabaigos ir nesitikėjau, todėl su sudrėkusiomis akimis ir džiugia šypsena, laiminga užverčiau paskutinį puslapį. Tikiu, kad kiekvienas galime turėti gražią pabaigą. Bet dėl jos reik pasistengti.

[Ugnė Lukošienė · Rating 4 out of 5]

Rekomenduoju skaityti visoms mamoms, kurios dar tik pačioje pradžioje šio kelio, susitaikymui, priėmimui tai gal kiek padės...
Šią knygą priėmiau tik kaip romaną, bet tikėjausi kitokios finalinės eigos. Gražu, jauku, šilta.
Autizmo tema nenoriu nieko pridėti, nes asmeninė patirtis kitokia - skaudesnė daug kartų, sunkesnė daug sykių, todėl šioje vietoje tik galiu pasidžiaugti už kitus, kurių vaikai tėvams dar gali atnešti laikui bėgant susitaikymą, viltį ir tikėjimą.

[Sandra · Rating 5 out of 5]

Nerandu tinkamų žodžių pasakyti, kaip man patiko ši jauri istorija. Tiek daug jautrių ir gražių emocijų sukėlė ši knyga, skaitydama šią knygą negalėjau sulaikyti ašarų, skaičiau ir apmąsčiau kiekvieną knygos detalę. Labai sužavėjo, kad autorė dalinasi šeimų istorijomis kurios teikia vilties kitoms šeimoms. Autorė šaunuolė parašė tokią gerą knygą, kurią vertą perskaityti kiekvienam net neturinčiam vaikų. Ši knyga pamokanti, reikia priimti žmogų toks koks jis yra, nesigėdyti ir neatstumti jo.

[Ruta_skaito · Rating 3 out of 5]

Kitų skaitytojų aukščiausi įvertinimai užkėlė nerealius lūkesčius. Gavau jautrų pasakojimą, tačiau iki emocijų šuolio- pritrūko. 🫣

Su šia istorija autorė leido pamatyti šeimos, auginančios autistišką vaiką, kasdienybę. Žinojau, kad žmonės yra žiaurūs ir negailestingi, bet kad taip, tai nesitikėjau… 🥺 Tik perskaitę suprasite, su kokiais iššūkiais ir aplinkinių bei artimųjų reakcijomis kiekvieną dieną susiduria šeima.

Nors pati istorija jautri, man pasirodė per daug padrika. Trūko vientisumo, vietomis atrodė, kad tiesiog šokinėjama tarp epizodų. 🤷🏼‍♀️

[Bena Sarapaite · Rating 5 out of 5]

Nuostabi knyga! Pabaigoje neblogai nuverkiau, bet tiesiog labai rekomenduoju! Šokiruojanti, atverianti akis ir tiesiog labai graži bei įdomi istorija.

[Rasa · Rating 4 out of 5]

Labai greit perskaičiau ir galbūt būtų buvęs stipresnis įspūdis, jei būčiau mažiau žinojusi apie autizmą ar gal tiesiog būčiau jaunesnė. Labai puikiai perteikta aplinkos reakcija (visuomenės, artimųjų ir t.t.), bet man šioje knygoje daug ko per daug.. Ir pagrindinės herojės išgyvenimai dėl jai tenkančių motinystės iššūkių ir visos meilės peripetijos, ir užkabinama dar daugiau įvairių niuansų.. Mano asmenine nuomone, vietomis labai tikroviška, bet vietomis ir smarkiai "perspausta", ko turbūt ir reikia knygai, kurią skaitytų ir apie kurią kalbėtų :)

[Neringa Cikanaitė · Rating 5 out of 5]

Antroji autorės knyga, kurią tiesiog 'surijau'. Iškėliau kertelę aukštai ir tikrai nenusivyliau 💙
Ir ašarą ne kartą nubraukiau ir šypsojausi ir save 'pagavau' aprašomoje mamystėje. Juk kartais tikrai jautiesi, kad žinai geriau už kitus, kad gali pats, kad tau nereikia kitų patarimų ar pagalbos, viską pati pati pati... kol galiausiai tiesiog 'nuneša stogą' ir išmuša visus saugiklius... nuo visko. Ir net nereikia turėti autistiško vaiko.
Dėl to labai džiaugiuosi autorės aprašytais personažais, Monika ,šaunuolė, kad pagaliau išdrįso pasakyti mamai ką galvoja, ploju atsistojus. Adomas, nors ir pridaręs klaidų praeityje galiausiai pamatė ir suprato, kad jo vaiko motinai reikia pagalbos, nors ji ir sako kitaip.
Pabaiga - 💙💙💙 nėra nieko neįmanomo. Ir kartais antras šansas gali būti nuostabaus gyvenimo pradžia.
O kalbant apie autizmo sutrikimą turinčius vaikus tėvus, šie tėvai turi kažkokių antgamtinių galių, ne tik, kad išlikti žmonėmis kai kiti tiesiog šneka nesąmones tiesiai į akis, bet dar sugebėt susikoncentruoti į savo vaiką ir kažkokiu būdu išlikti stipriu, nors aš tikiu ,kad tiesiog norėtųsi išrėkti 'eik tu na****'😅

[Bent.viena.puslapi · Rating 4 out of 5]

Šios knygos dėka turėjau galimybę, bent maža dalele, pamatyti šeimos, kuri augina autistišką vaiką, kasdienybę. Perskaičius supratau su kokiais iššūkiais ir aplinkinių reakcijomis kiekvieną dieną susiduria šios šeimos. Ir kas blogiausia, kad čia buvo pateikiamos tik “gėlytės”.
Visos istorijos metu mane užplūdo daug skirtingų emocijų. Kartais negalėjau suprasti kodėl Monika su savimi ir aplinkiniais taip elgiasi, kodėl yra sau tokia griežta. Kitose situacijose jaučiausi blogai ir man buvo jos gaila. Taip kaip ir su Adomu. Pradžioje jis pateikiamas kaip šiknius, kuris išdavė savo žmoną ir paliko šeimą. Bet ar tik viena poros pusė būna kalta? Skaitymo eigoje pradėjau suprasti ir jį. Juk ne vien moterys išgyvena, bet ir vyrai. Tik galbūt jie ne visada tai parodo. Juk gyvename visuomenėje, kur vyrai yra stiprioji lytis! Vyrai ne verkia!
Nors ir nebuvau sugraudinta, knyga paliko gilų įspūdį.
Ačiū, Ina Les, už jautrų ir prasmingą kūrinį, kuris tikrai vertas dėmesio.

[Vidinė vėjo pusė · Rating 3 out of 5]

Tik neseniai perskaičiau debiutinę autorės knygą Paskutinis pavasaris, todėl normalu, kad šias dvi knygas lyginau tarpusavyje. Pirmąjai buvau nuolaidesnė, nes debiutas, bet dabar taip nuolaidžiauti nebegaliu, antraip apgaudinėčiau save. Noriu pasakyti, kad tai ką parašysiu, bus apie mane, mano gyvenimo matymą, ne apie autorę. Kas mane sekate, žinote, jog skaitau daug lietuvių autorių, vedama geriausių intencijų, noriu, tikiuosi, kad man patiks. Skaitymas mano hibis ir dienos dalis, viską perleidžiu per savo vidinį filtrą.
*Gali būti spoilerių *
Šią knygą, su pažadu apie autizmą skaičiau, nes ta tema domina, nes savo aplinkoje turiu tokių žmonių. Tai su ta dalimi kaip ir viskas buvo gerai, tiesiog buitis buvo pateikta per pasakiškai ir nerealistiškai. Motina gyvena viena su sūnumi ir auksiniu retriveriu dideliame name. Kas tą namą tvarko? Apie tai nieko, nė žodelio, bet buitis didelė mūsų gyvenimo dalis. Jai padeda vaiko tėvas, pinigais, ir kartą per savaitę būna su sūnumi. Moteris, pamiršusi save, gyvena ir kvėpuoja tik sūnumi, jo terapijomis, vėl gi, tai turtingųjų privilegija, bent Lietuvoje. Bandydama pritempti jį prie "normalumo". Kad negirdėtų aplinkinių užgauliojimo, kas irgi yra kiek perspausta mano akim, šiais laikais žmonės jau supratingesni ir labiau išprusę šiuo klausimu, net pas mus, o jei ir ne, tokių žmonių tiesiog gaila, jie nesupranta ką daro. Dar labai įdomus dalykas, kodėl mama nori vaiką leisti būtent į tą mokyklą, kuriai vadovauja labai nesupratinga jos mama, kodėl ne į kurią nors draugiškesnę, nes nors ir sąmoningai neminimi vietovardžiai, susudaro įspūdis, kad gyvena ne mažame miestelyje. Ir kodėl net nesvarsto galimybės leisti vaiko į specialiąją mokyklą?
Dabar grįžkime prie veikėjų, pagal mane autorė vyrus rašo geriau, adekvatesnius, dar, tokių moterų kaip Monika aš tiesiog nesuprantu. Paskutiniame pavasaryje buvo kelios perspektyvos ir tai buvo puiku, bet čia liko tik Monikos perspektyva, o taip būtų norėjęsi įlysti į vyrų galvas.
Kitas dalykas - knygų nuspėjamumas, tiek pirmoje, tiek šioje, jau pirmajame skyriuje man buvo aišku su kuo pagrindinė veikėja liks arba neliks, na tai ne trileris, bet vis tiek, intrigai ir netikėtumui turėtų būti palikta vietos.
Autorė geba pastatyti moterį tarp dviejų vyrų, jau antroje knygoje, ta pati dilema.
Jaučiu, kad imsiu nekęsti pirmu asmeniu parašytų knygų, tai kas turėtų likti tarp eilučių yra parašyta, o tai taip neįdomu, banalu ir nebelieka jokio nutylėjimo, jokios intrigos, tik akių vartymas. Jau minėjau, kad čia pritrūkau vyrų perspektyvos. Tėtis tobulas, mama netikusi. Akis vartydama, vos jų neišsinarinau.
Tikėjausi moters motinos tranzito, transformacijos. Jis įvyko, bet labai jau iškreiptu būdų. Ta panika vištidėje ir Pelenės lakstymas nukirsta galva tapo lyg knygos kulminacija. Pritrūko juodo humoro, kuris pirmąją knygą kilstelėjo.
Ai ir tikiuosi neišsiplikėt akių skaitydamos žodžius, Tesla, Trumpas.
Jautri vaiko tema tempia visą knygą, bet vien to neužtenka. Šiaip pabaiga gera ir teisinga, aš tik už tokius santykius, susikalbėjimą, atleidimą ir smegenų nelesimą.
"Kai vaikas pirmą kartą pasako" mama", jautiesi pakylėta. Kai šį žodį ištaria tavo nekalbantis beveik ketverių metų vaikas, galėtum numirti iš laimės. Tačiau kai išgirsti šaižiai išrėktą "mama" penktą kartą trečią valandą ryto, ima trūkčioti akies vokas."

[Justina - slaugytoja_skaito · Rating 5 out of 5]

Perskaičius šią knygą jaučiuos lyg po geros psichologo terapijos, kuri pažvelgė į didžiausias sielos gelmes ir atvėrė giliausiai paslėptus išgyvenamus jausmus. Kiek čia empatijos, gerumo, atvirumo. Visų tų abejonių, jausmų paletės, nerimo, savęs ir santykių paskandinimo dėl vaiko gerovės. Atveria akis, širdį, o sielą paliečia iki giliausių gelmių. Verkiau visą knygą ir nė vienoj knygoj nesu jau ašarojus su servetėlėm net knygai neįpusėjus, be jokio “plot twist” ar tragiškų įvykių. Tiesiog ši istorija tokia ypatinga, kad ir pati jaučiu besikeičianti, tampanti geresnė bei empatiškesnė, atlaidesne pačiai sau ir visoms juodoms dienoms. Priimanti ir sugebanti atleisti bei duoti. O kartais tiesiog uždaryti duris netinkamiems žmonėms.
Autizmas nesvetimas ir mano artimoj aplinkoj. Nors Matuko situacijos sulygint negaliu, bet tikrai suprantu visas kilusias reakcijas, tą negatyvą ir gyvenimo pokyčius, kai žinai, jog vaikas niekada nebus toks, kaip kiti. Beprotiškai jautru bei artima, pažįstamas tas nerimas, bet skaitant su kiekvienu puslapiu istorija veikia lyg gydanti arbata.
Knygos stiprioji pusė yra tas sugebėjimas paliest jautriausius taškus, bet negaliu nepasakyt, kad po ašarų lavinos aš vos ne iškart vėl šypsodavaus, o charizmatiški veikėjai sugebėjo ir prajuokint, ir pamilt! Meilės trikampis man tik pridėjo daugiau intrigos ir susidomėjimo, o intymios scenos buvo skoningos bei paliktos daugiau už uždarų durų. Tad labai įvairiapusiška istorija, pilnai išpildyti veikėjai, jų vidiniai pasauliai, tas “prieš” ir “po” glaudus santykis. Ir jūs net neįsivaizduojat, koks malonumas yra matyt tokį kokybišką tekstą ir redagavimą! Aš ir vėl neradau nė vienos klaidos, kuri trikdytų skaitymą! Paėmus Janinos knygas tikrai gauni tai, kas geriausia knygose - nuostabi ir jautri istorija bei nepriekaištinga kokybė!
Pabaigus viskas man priminė svarbiausius dalykus ir išmokė į pasaulį bei kitus žiūrėti atviresne širdim, su daugiau meilės ir supratingumo. Neabejotinai rekomenduoju visiems - mamoms ir ne tik. Moterims, vyrams, visiems dar linkusiems baimintis ir steoritipizuoti vaikus, turinčius specialių poreikių. Atvers ir akis, ir širdis!

[Jūratė · Rating 5 out of 5]

Kokia graži ir iki širdies gelmių palietusi istorija. Su autizmu minimaliai esu “susipažinus” žiūrinti serialą “The good doctor” ir tai nereiškia, kad daug žinau su kokiais sunkumais susiduria artimieji, bet tam tikri aspektai sutapo. Knyga įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių, veikėjų išgyvenimai, susitaikymas su diagnoze. Ir žinoma romantinė linija, kuri mano nuomone buvo neperspausta. Viskas susidėjo iš mažų detalių ir sukūrė itin įdomią, įtraukiančią ir abejingų nepaliekančią visumą.
“Netobuli kitų akiai, bet tobulai netobuli mums”

Labai lauksiu kitų autorės knygų.

[Gitana Ričkienė · Rating 5 out of 5]

Labai patiko❤️ Jautri, tikra ir verčianti susimąstyti knyga. Išgyvenau viską kartu su Monika, atrodo pasinėriau į jos pasaulį ir nesinorėjo knygos nei akimirkos dėti į šalį. Labai retai skaitydama verkiu, tačiau pabaigoje tikrai susigraudinau. Aišku pabaiga buvo nuspėjama, tačiau tai malonumo skaityti nenumušė.
Tikrai rekomenduoju📚

[Simona Klasauskaitė · Rating 5 out of 5]

Ši knyga paliko labai didelį įspūdį, emocijų šuolį, ir priverčia pakeisti mintis apue gyvenimą, ir apie bendravimo trūkumus su aplinkiniais. Tai nėra tiesiog romanas apie meilę.

[Justina Čeporskienė · Rating 5 out of 5]

Patiko, net labiau nei pirmoji Autorės knyga, žaviuosi lengvu rašymo stiliumi nors aprašomi iššūkiai nėra lengvi. Jautri knyga, padėjus į šalį, mintys sukosi apie tai kaip kuo greičiau tęsti skaitomą knygą ❤️

Keletas patikusių minčių:
📝Taip ir stovime. Be žodžių. O kam jie reikalingi, kai jis laiko apglėbęs ne tik mane, bet ir mano širdį?

📝Kalbamės tol, kol žodžiai išsenka ir jaukioje tyloje ima šnabždėtis mudviejų sielos.

[Živilė · Rating 5 out of 5]

Apie autizmą žinau nemažai, tai nieko naujo šia tema nesužinojau.
Bet labai patiko pačių veikėjų išgyvenimai.
Taip pat labai patiko pagrindinė mintis, retai kada būna apie tai rašoma. Buvo gana lengva suprasti ir jausti simpatiją personažams.
Galop visada reikia atrasti laiko sau, kaip žmogui, nereikia visko tempti vienam, dėlto tikrai netapsi prastenė mama ar tėtis. :)

[1sakiniu · Rating 4 out of 5]

4,5

[Adelė]

Kokia reikalinga istorija, o ypač pagyrimas, kad tai lietuvių rašytojos kūrinys! Istorija yra apie mamą, auginančią vaiką, turintį autizmą, ir su tuo ateinantys iššūkiai. Aišku, tai nebuvo tik apie vaiko auginimą. Per visą istoriją ėjo ir meilės romanas. Tačiau man pasirodė, jog tai atima dėmesį nuo tokios aktualios temos. Aišku, aš ir šiaip nesu megėja meilės romanų, kuriose vyrauja pavydas, komunikacijos stoka, gal dėl to man pasirodė, jog tai buvo ne taip svarbu. Bet ką supratau, kad romano formatu parašyta knyga apie autizma yra yypatiiingai reikalinga. Įsijaučiant į veikėjus ir jų patirtis, galima daug geriau suprasti, k�� patiria mamos realiame gyvenime. Gal tada vietoj laidomų komentarų apie neišauklėtus vaikus, pagaliau bus ištiesta pagalbos ranka arba bent jau duodama erdvė nesmerkiančiai išbūti su vaiko emocijomis. Ir kaip puikiai buvo išvystyta tema apie vaiko diagnozės priėmimą. Kyla klausimas, kas yra geriau? Ar į diagnozę nekreipimas dėmesio, ar bandymas suteikti vaikui kuo daugiau pagalbos, kad jis pasivytų bendraamžius? Aiškumas atsiranda tik pačiam knygos gale.

[Julija · Rating 5 out of 5]

Negalėjau atsiplėšti :)

[Simona · Rating 4 out of 5]

Paskaičius pirmą @ina_les_rasytoja knygą tikrai laukiau antros, nes norėjau, kad su brandesniais žmonėm ir turimu humoru autorė nukeliautų savu jautrumo keliu. Ir su šia knyga taip ir įvyko! Sveikinu, tikrai!

Man ši knyga pasirodė kaip atpalaidavimo dozė visokiai motinystei. Visoms jos spalvoms, iššūkiams, netektims, gedėjimams, džiaugsmams, sunkumams ir begalinei meilei. Visam chaosui, kuriame atsiduria kiekviena pagimdžius vaiką, visoms dūžtančioms svajonėms ir didelėms viltims, o kur dar visiškam savęs perkūrimui. Vėl ir vėl. Prisitaikant prie nuolat kintančių aplinkybių. Ši dalis išties buvo vau. Šeima ir mama su autistišku vaiku. Nebėgant nuo realybės, bet žiūrint tiesiai jai į akis. Išdirbta, tikra, emocinga. Privertė susimąstyti, o informacija apie autizmą joje išties svarbi. Džiaugiaus, kad taip išsamiai iš visų pusių, visokiose situacijose buvo paliesta ir išplėtota.

Kalbant apie santykių trikampį ir intrigas buvo kelios tokios vietos kur pasiraukiau neįtikinta, bet skaičiau įsitraukus ir savo favoritus turėjau. 😀 Buvo ir labai smagių dialogų. Kartais tokiose meilės intrigose man pakiša koją perdėm dažnai netikėtai sutinkami tie patys žmonės, ar per linksmi dialogai situacijose, kurių aš gyvenime neįsivaizduočiau linksmų. Tai čia jau skonio reikalas. 😀 Santykių subtilybės pagautos pukiai!

Giliai kabino ir lietė santykių su mama, kuri gėdijasi autisto anūko, tema. Uf, kiek ten parako, skaudulių ir pamokų! Net kumščiai gniaužės! Kaip ir visos situacijos, kuriose svetimi žmonės kišasi ir aiškina, ką ir kaip reikėtų daryti, sakyti, išmokyti savą vaiką. Man tai verda kraujas visad. Virė ir čia. Ir gerai, ir reikia, ir skaitykim, ir žinokim, ir daugiau atjautos įgaukim.

Stipriausia, ką išsinešu:
"Autizmas išeiginių neturi."

[Goda l Knygu_jura · Rating 5 out of 5]

Tikrai nežinojau, kokią istoriją imu į rankas. Tuo metu, kai pradėjau skaityti šią knygą, pirmieji atsiliepimai ir įspūdžiai dar tik buvo pradėję plaukti, tai ištikrųjų nelabai buvau įsigilinusi nei į nagrinėjamas temas, nei turėjau kažkokių lūkesčių, tiesiog pilnu pajėgumu nėriau į autorės istoriją.

Na ir jums pasakysiu, nėriau taip giliai, kad blaškiausi tarp visų emocijų bangų, stengiaus nenuskęsti melancholijoj ir rasti kelią į krantą. Ir tas krantas visada buvo, nes ir vilties, ir gerumo, ir šviesos šioje knygoje labai daug, tik jos taip realistiškai suderintos su ta tamsesne kasdienybės ir santykių puse, kad autorė surado tą aukso viduriuką. Supurčius skaitytoją iškarto paglostyti.

Tai tokia emocija ir keliavau knygos puslapiais, absoliučiai mėgaudamasi istorija, palaikydama veikėjus ir "sirgdama" už jų tam tikrus pasirinkimus. Tai džiūgavau, tai skaudžiai išgyvenau nenugludintą žiaurumą, nesupratimą ir NENORĄ suprasti, priimti. Knygoje pasakojama istoriją apie moterį, auginančią autistišką vaiką, tačiau taip giliai ir prasmingai, kad istoriją sunku paleisti praėjus net ir kuriam laikui.

O dar, kai sužinai, jog didelė dalis istorijos ir įvykių yra sudėliota iš tikrų pasakojimų, visas emocijas išgyveni dar smarkiau. Labai, labai patiko man ši knyga, kurią be jokių abejonių visiems rekomenduoju!

[Knygų Romantikė · Rating 5 out of 5]

Užvertusi paskutinį puslapį vis dar braukiau ašaras ir tyliai kukčiojau... man tai buvo taip jautru, taip tolima (nes tik iš toli yra pažįstamų šeimų, kurios augina autistukus) ir kartu taip artima (kaip mamai, kaip moteriai, kuri atiduotų visą save ir kiekvieną savo gyvenimo sekundę dėl savo vaiko, net pamiršdama save ir savo vyrą). Labai gražiai rutuliojosi visa istorijos linija, taip žmogiškai, gyvenimiškai ir paprastai, bet kartu ir ypatingai. Iš tikrųjų kiek daug porų galėtų turėti antrą šansą, jei išsiskyrę pamatytų savo klaidas ir nuoširdžiai abu pabandytų pasikeisti ir pamilti dar kartą. Patys gražiausi atsiliepimai autorei, nes tikrai man pasirodė labai jautri ir stipri knyga, kuri vienaip ar kitaip palies skaitančias mamas ir moteris 🩷🩷🩷

[Kristina · Rating 5 out of 5]

Puiki knyga. ❤️

Tikiu, kad bent daliai perskaičiusių, padės pakeisti savo nuomonę apie kitaip besielgiančius, kitaip pasaulį suvokiančius vaikus - autistus.
Pakeis požiūrį į tėvus, auginančius autistiškus vaikus.
Labai jautriai aprašyta istorija. 👨‍👩‍👧

[Amelia Ūkas · Rating 2 out of 5]

Visos 5 žvaigždės užkėlė nerealius lūkesčius. Daug spoilerių. Jautrioms širdelėms nerekomenduoju skaityti apžvalgos.

Per savo susireikšminimo prizmę bookstagramas iškrypėliškai suvokia nuomonės išreiškimą painiodamas apžvalgą su autoriaus puolimu. Objektyvi, neigiama nuomonė priimama lyg negatyvumo skleidimas. Man tik gaila, kad nuoširdumas ir nemelavimas sau, bei kitiems, priimamas kaip nedorybė. Eik su banda, jei nori visiems patikti ir būti „geras“, ar ne? Nuo kada gerumas ir pozityvumas tapo autoriaus šiknoje sėdėjimas, nežinau. Galima daug kalbėti apie „nepatinka neskaityk“, „kokią teisę turi smerkti, jei pati nieko neišleidai/nesi mama/nesi autistė“, bet knygą nusipirkau vos tik ji išėjo su tikslu palaikyti autorę. „Paskutinis Pavasaris“ buvo labai patikęs ir smagus. Kainavo nemažai, tad savo pinigus aš „atskaitysiu“.

Iširus Monikos santuokai, didžiausias gyvenimo sunkumas yra ne meilės frontas, o sūnus Matas su autizmo diagnoze. Galvą dar apsunkina tai, jog buvęs vyras Adomas veda kitą per Kalėdas. Aplinkiniai Monikos nepalaiko, o ir prieš pat nosį išdygsta buvęs Adomo draugas Rimantas, mielai panardinęs Moniką savo glėbyje.

Ir taip, pliusai.
Paliečiama tema, kodėl mamos negali pasidalinti motinystės vargais, kas mano požiūriu teisinga yra. Reiktų vieną dieną nustoti vaidinti supermamytes ir prisipažinti, jog motinystėje būna visko. Motinos meilė vaikui puikiai perteikta, netgi aš (žmogus, kuris nenori vaikų!) patikėjau, kad visi tie vargai atsiperka, vos tik tavo vaikas tau nusišypso ir apkabina. Taip pat turim ir nemylinčią, nepalaikančią Monikos mamą, kurios toksiškumas jausmingai perteiktas. Skausmo tokie žmonės palieka daug, ypač kai juos mylime ir trokštame jų palaikymo. Patiko batelių mintis, kad daiktai nuo nelaimių mūsų neapsaugo. Puikus psichologinis patarimas su akmenėliais ir stiklainiu. Išimi tiek akmenėlių, kiek netenki dirbdamas ir akmenėlius įdedi atgal, nuo veiklų, kurios įkrauna tave energija. Matas buvo pats adekvačiausias knygos personažas. „Nusijuokiau pagalvojusi, jog su Matu kiekviena diena kupina skubėjimo, nors jis pats puikiai moka stabtelėti, kad pajaustų aplink jį esantį pasaulį“.

O dabar apie minusus ir kaip man norėjosi sviesti knygą į sieną. Visų pirma, knyga neturi siužeto. Skaičiau istoriją, kai ji tebuvo MRM klubo projektas. Tada trumputė kalėdinė istorija visai patiko, buvo smalsu, ką čia praplės. Tik nieko nepraplėtė. Istorija papildyta padrikomis scenomis, kurios niekur nenuveda, o ir veikėjų neatskleidžia. Kažkiek priminė kreivą „Nusivylusių namų šeimininkių“ seriją, kur neva yra visko, bet nieko nepasako. Autizmo tema neatskleista. Matas nuolat lanko visokias terapijas. Kokias, ką juos duoda vaikui, kaip jis keičiasi, apie tai nei žodžio. Knyga lyg užstrigusi plokštelė „Matas nuolat verkia, jam būtina rutina, neturiu jėgų, visuomenė manęs nesupranta“ ir taip visą knygą. Tema prabėgta paviršutiniškai. Tikromis patirtimis paremtas romanas? Jeigu taip, tai tada knyga privalėjo būti rimta meilės istorija atskleidžiant diagnozės siaubą ir sunkumus, o ne verkšlenimą ir nuolatinius svaigčiojimus dėl diedų. Pasakaitė, prisidengiant rimta tema ir tiek.

Dar mane kiek nervino pasenęs mentalitetas ir Lietuvos, kaip bananų respublikos, vaizdavimas. Iš Monikos lūpų, toks jausmas, kad tik ji viena žino, kas yra autizmas. Kiek iš jūsų nežino, kas tai per diagnozė? Ji aiškina visiems aplinkui, o ir visuomenėje neatsirado a nei vieno žmogaus suprantančio? Keista, kad neva net darželio pedagogai nežino, kas tai yra ir lesa Monikai smegenis. Dar keisčiau, kai ji pasakoja, jog vežė vaiką į ligoninę ir jai net medicininis personalas sako „neišsigalvok diagnozių“. WTF? Savo aplinkoje turiu net 3 įvairaus amžiaus medicinoje dirbančius asmenis ir jie visi puikia suvokia, kas yra autizmas. O kiek iš jūsų bado pirštais į moteris, kurių vaikai klykia gatvėje? Aš nebadau ir man labiau keisti tie, kurie taip daro. Bet anot Monikos į ją pirštais bado visi be išimčių. Cringe, kai netgi neįgaliųjų stovėjimo aikštelėje jai pisa protą, kad jos vaikas neatrodo kaip „ligonis“ ir jai čia ne vieta. Visų pirma kieno koks reikalas, o antra sugrįžtam prie bananų respublikos teorijos, kad mano tautiečiai ant tiek neišprusę, jog patys vairuodami nežino, ką reiškia neįgaliojo lipdukas ant automobilio. Taip, su logika knyga vietomis labai nedraugauja.

Adomas. Šlykščiausias metų personažas 2025. Daroma viskas, kad pateisintų kažkokį kuilį. Čiuvas, sužinojęs, kad jo vaikui autizmo diagnozė, palieka šeimą prisidengdamas „neva biznis griūva, Monika nebendrauja, neduoda pist ir niekas jo nesupranta“. Ir jis ne šiaip sau išeina dėl konfliktų, ne, jis pasipisa su kita ir santuoka išyra, nes blogietis Rimas apie tai pasakė Monikai. Gal gyvenu kažkokioj paralelinėj visatoj, bet jeigu myli kitą žmogų, tai nepalieki jo gyvenimo kryžkelėje ir neeini pistis su kita, apkaltindamas dėk visko gyvenimo sužlugdytą partnerę. Skaičiau ir galvojau, o tai jeigu Monika susirgtų vėžiu ar papuolusi į avariją liktų paralyžiuota visam gyvenimui, tai ką, jis irgi eitų pisti kitą? Suprantu, kad būna įvairių konfliktų ir situacijų, kai neištikimybę reiktų atleisti, bet tikrai ne tada, kai moteris depresijoje, nes pas vaiką nepagydoma diagnozė. Svarbiausia, Adomas vaizduojamas kaip koks didvyris tiesiog vykdydamas savo kaip tėvo pareigas. Wow, moka alimentus. Wow, davė vaikui stogą. Wow, gina sūnų. Wow, leidžia su juo laiką. Monika jas irgi vykdo, bet wow nėra.
Adomas veda trečią, Austėją, ir visą laiką aiškina Monikai, kad „JI NEPASIRENGUSI SANTYKIAMS IR, KAD JO VAIKO MOTINA NESUSITIKINĖS SU ŠIKNIUMI“ (pats veda kitą, nepamirštam), bet juk čia jo reikalas, ar ne? Juk bybis visada geriau žino kas geriausia moteriai, ar ne? Blogiausia, kad Monika puola prieš jį teisintis dėl santykių su Rimu. Jis apšviečia juos lazeriu, kai Rimas parveža Moniką namo. Turėtų lyg ir būti fun, bet nebuvo. Vaikšto po namus nuogas ir kai Monika prašo to nedaryti, negerbia jos sprendimo ir toliau mosikuoja birka aiškindamas „tu ten nieko naujo nepamatysi“. Užduoda manipuliuojančius klausimus „ar ji jį myli“ prieš einant į pokylį, aiškiai laikydamas ją daiktu. Pats veda kitą, nepamirštam. Linkęs savintis savo moterį, bet vos tik jai depresija eina pistis su kita? Austėja irgi paradoksas, medikė, bet autistišką vaiką leidžia prie kompo ir duoda čipsų, žinodama, kad tai jam kenkia? Adomas neištikimybės kaltę lyg ir pripažįsta, bet po to seka per daug „bet“. Ir kuom jis skiriasi nuo Rimanto? Jų abiejų pimpalai pabuvojo kiekvienam kurmio urve.

Ir moralė: Monika kalta, kad jis nuėjo į kairę, nes jis neteko draugės. Kai kurie dalykai neturėtų būti pateisinami ir romantizuojami. Aš žinau, kad tokių vyrų yra, bet kodėl reikia juos aukštinti ir leistis būti šiukšlės vietoje? Patinka, go on, būkit skudurais, į kuriuos vyrai valosi kojas, man negaila. Žinau, kad yra tokie vyrai, bet kam juos teisinti ir daryti iš jų herojus?

Monika taip nenervino, bet jos savivertės neturėjimas ir nuolatinis savęs kaltinimas užpiso juodai. Ta prasme, pasipisa su Adomu ir skelia tokį perlą kaip „ojej čia PER MANE Adomas paslydo ir susigadino santykius su Austėja.“ Vos ne, jis išdavė Moniką su kita, tada beveik išdavė Austėją su Monika, o kalta tik Monika, nes per ją Adomas „paslydo“? Savaime supranta, Adomo kaltės nerasta. Vos tik jis susišviečia namuose, lekia gaminti jam vakarienę, nors jie išsiskyrę. Vaizduojama lyg ir stipri, šneka, kad neleidžia sau pasijusti silpnai, bet be vyro, ji niekas. Jos sūnų keikia gatvėje (blet, jei mane ar mano vaiką kas nors gatvėje taip užgauliotų, kurva, taip akis išdraskyčiau ir bybiais apdengčiau, kad kitą kartą susitikus, šonu mane ir vaiką apeitų) ji negina vaiko, laukdama nežinia ko. Žinoma, tik Adomas užstoja sūnų. Dar ji šneka šūdus, kad Rimantas jai leido pasijusti moterimi. O tai, kas tu buvai iki to? Negi tik bybis verčia moterį pasijausti moterimi? Konflikto metu, Adomas meta „myliu tave“ ir visi argumentai dingsta. Kam logika, kai yra EMOCIJOS? Vos tik Adomas pamojo pirštu, ji ir nulėkė į jo glėbį. Skaitant išvis buvo nemalonus jausmas, kad čia ne Adomas, o ji pati nesugeba priimti sūnaus bandydama jį padaryti „normaliu“.

Rimantas, irgi cringe. Princas su Tesla, turi dvarą, verslininkas, menininkas, kukurūzniko pilotas, sexy bad boy, graž0lis, prieš kurį visos damos privalo praskėst kojas (kas nepraskėtė, susimąstykit!). Betrūko, kad dar fortepijonu pagrotų ir būtų Kristijanas Grėjus 2.0. Pratylėsiu, jog tai gyvybiškai nerealu, kad toks vyras pažvelgtų į užsipisusios mamos pusę. Už ką jis ją myli? Taip ir nesužinojau. Jo meilės iš oro per daug neįtikinama ir nuo pirmųjų puslapių buvo aišku, su kuo Monika liks. Ir kodėl jis vaizduojamas blogas? Negi tik todėl, kad išsinešė projektą ir atidarė savo verslą?

Knygos veikėjai lyg iš „Vyro/Moters Išminties“ nužengę personažai, kas liūdna yra. Ant bajerio pizdavojausi, kad tos knygos dalbajobams, bet beveik pasinaudoti tokiais seksistiniais patarimais kuriant veikėjus ir taip aukštinti vyrus, tai čia visai kitas level‘is.

Nepatikėjau pabaiga. Viskas buvo taip blogai, bet vos ik VYRAS sugrįžo namo reikalai pasitaisė? Ir draugai atsirado, ir visuomenę į vietą pastatė ir vaistų nachaliavai gavo. Ar čia bandyta parodyti, jog Monika kitaip pažvelgė į pasaulį? Gal ir taip, bet metamorfozė per diedo birką man šlykšti.
Kad patikėti šia istorija reikia turėti labai storus rožinius akinius. Gaila, kad per tokius vyrus, manieji nepataisomai sudužo jaunystėje.

[Loreta Griciutė · Rating 5 out of 5]

"... nėra taip, kad šis išbandymas " tik stipriausiems",kaip dauguma guodžiančių sako. Su tuo tiesiog tampi stipresnis, ir tiek.
Tai niekur nedings, jis turės su tuo gyventi visą gyvenimą.
Ne išgydyti ar pataisyti, o tiesiog judėti pirmyn jo ritmu.
Dieve, padėk man iškęsti viską, ką man siunti. Nes nežinau, kaip ilgai pajėgsiu taip tempti neišprotėjusi".

Labai nuostabi ir tokia reikalinga ir privaloma perskaityti knyga apie šeimą, kuri augina autistišką sūnų ir su kokiais iššūkiais yra susiduriama kasdien. Jiems reikia supratingumo, o nesmerkimo, ne žeminančių žodžių iš artimųjų lūpų dėl vaiko kitoniškumo (ypač sunku buvo skaityti tuos skyrius, kur močiutė nepriimė savo anūko tokio, koks jis yra ir gėdijosi jo), o palaikymo, supratingumo ir kantrybės. Apie tai, kad kartais poroms nepasiseka išsaugoti tvirtų šeimos santykių, vienas suklysta, kitam sunku atleisti, bet rūpestis ir pagalba išlieka, ir apie tai, kad gali įvykti stebuklas ir gali vėl būti šeima.

P. S. Aš pati turiu sūnų autistą, jam dabar 9metai,yra labai nuostabus berniukas, be kurio neįsivaizduoju nė vienos savo dienos❤️
Mums autizmas buvo įtartas, kai jam buvo 2m su trupučiu, pamenu išėjusi iš gydytojo kabineto ir gryžusi namo, skaičiau ir verkiau, verkiau ilgai, savaitę laiko, buvo daug klausimų, kodėl? už ką? kaip reikės toliau gyvent? ar pavyks man vienai su tuo susitvarkyt? Po savaitės sau pasakiau, kad ašarom sau nepadėsiu, manęs reikia vaikui.
Darbo buvo įdėta daug, per daug ką praeita, daug ko išmokta, bet dar liko kur padirbėti.
Mano aplinkoje yra tik tie stipriausi, kaip aš sakau, kurie mus priima tokiais, kokie esame, ir myli mus, ir padeda mums, o tie kurie nusigręžė, jiems ne vieta mūsų gyvenime.
Aš kiekvienai mamai, kuri augina ir rūpinasi savo ypatingu vaiku, užkabinčiau po medalį, nes žinau koks tai yra sunkus darbas kasdien. Svarbu nepasiduoti, judėti į priekį, turėti daug daug daug kantrybės, ištvermės ir meilės, ir stiprybės❤️