AVROM SUTZKEVER (1913–2010) – garsus Vilniuje gyvenęs poetas. XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo vienas pagrindinių avangardinio žydų rašytojų ir dailininkų judėjimo „Yung Vilne“ narių. Nenustojo kurti uždarytas į Vilniaus getą, priklausė pogrindinei „Popieriaus brigadai“. Jis yra daugiau nei dviejų dešimčių poezijos ir eksperimentinės prozos knygų autorius. 1947-aisiais emigravo į Tel Avivą, 1985 m. apdovanotas Izraelio nacionaline premija.
JUSTIN D. CAMMY — žydų studijų ir lyginamosios literatūros profesorius Smitho koledže (Masačusetsas, JAV). Jo išverstas ir sudarytas angliškasis knygos Nuo Vilniaus geto iki Niurnbergo leidimas apdovanotas Šiuolaikinių kalbų asociacijos įsteigtu Leviantų atminimo prizu. Šio leidinio pagrindu Cammy kartu su istorike ir šios knygos vertėja Saule Valiūnaite parengė lietuviškąjį leidimą.
Abraham (Avrom) Sutzkever was one of the tiny percentage of creative artists who lived through and survived the devastation. He was one of fewer still who lived through it as a writer, producing between 1941 and 1945 some of his finest poems. The works of those years, written not in retrospect, and not at a distance, but during the daily wretchedness of ghetto life and under constant threat of death, constitute an exceptional instance in the history of art. Sutzkever knew that the writing of Yiddish verse could satisfy the demands of art. His ghetto poems are the more significant because they are not only expressions of the will to resist, but in their subtlety and power, obdurate proofs of survival in a body of work that stands beyond circumstance and time. Ruth R. Wisse
A carefully edited memoir written by a great poet who became the most important witness to the three year ordeal (1941-1944) in which over 95% of Vilna Jews lost their lives.
The footnotes to the book are especially comprehensive and useful, as is a comprehensive bibliography included.
Kai pirkau, rekomendavo prieš miegą neskaityti, nes sapnuosiu košmarus, bet tarp jų yra tokių stebuklų, kad iš naujo permąstai, kas iš tiesų yra žmoniškumas ir kokia stipri gali būti žmogaus dvasia.
A vivid evocation of the gruesome fate faced by the 80,000 Jews who once occupied Vilna and the partisans who found a way to fight back, despite the desperate circumstances. Must be read to remind us that human decency is not a constant
Knygoje Vilnius liūdnas, permirkęs gyvuliškumo ir užmaršties. Niūrus dėl prarastų dešimčių tūkstančių nekaltųjų, o dar labiau - dėl išlikusiųjų, kurie atnešė tokią trapią ir skaudžią atmintį…
Naujai dabar atrodo išvaikščiotos miesto gatvės, dabar jau pramogų vieta tapęs Lukiškių kalėjimas, Vingio parkas, mišku apėję Paneriai… Kaip mirtimi kvėpuojantis poezijos puslapis, geto rūsyje užkastą rankraštis, devynmečio Samuelio Bako piešinys.
Kaip begalinė viltis, kad tai niekada nepasikartos…
Didelį įspūdį paliko meistriškai sudėliota knyga - išieškotas kiekvienas faktas, pavardė ir tarp kelių knygos leidimų pasiklydusios istorijų versijos.
„Aš pats nekart slėpiausi malinoje. Gerai žinau jos skonį, laukinį susispaudusių kūnų siaubą. Kiekvienas šnabždesys, kiekvienas judesys stabdydavo širdį ir iki kaulų smegenų išsiurbdavo jėgas. Tokiomis aplinkybėmis žmogus pajėgus bet kam. Daug ką apie savo išgyvenimus pamiršiu. Jau dabar pradėjo blukti matyto kraujo spalva. Bet nepamiršiu momento, kai malinoje neužsidegė degtukas, nes nebepakako deguonies.“