Žiemojimas su mirusiais

by Greta Gudelytė

Aš esu Greta. Augau Panevėžyje prie Petro ir Povilo bažnyčios. Ten važinėjau „Volga GAZ 24“, kuri anksčiu priklausė D. Banioniui, vėliau vienam mafijozui, paskui mano dėdei. Irklavau baidarę Nevėžyje, pamokas ruošiau senosiose kapinėse su cigarete dantyse, apsupta nebeskraidančių, iš lizdų išmestų varnų. Mokiausi mergaičių gimnazijoje, po to studijavau teologiją, o baigiau teatro režisūrą. Nors gyvenime atlaikiau ne vieną kovą už savo gyvybę ir žmogaus teises – mano bandymas dirbti nuoseklų, valstybinį darbą baigėsi po mažiau nei trijų mėnesių ir niekada nepasikartojo.

Žiemą, kai tamsa Lietuvoje tampa nepakeliama, išvykstu gyventi į Braziliją. Kitu laiku gyvenu Vilniuje ir Valėnų vienkiemyje, kuriame praeitą žiemą likau ir parašiau šią knygą. Į ją sudėjau savo pasakas, vizijas ir kerėjimus apie moteris, pokalbius su mirusiais, du medinius bajerius Sevilijoje, Kristaus konfliktą su santechnikais, rudimentine aureole apsisupusios išmatos kritiką, mirtį, kuri yra morka, ir taip toliau. Dabar vėl artėja žiema. Prisirinkau kaulų. Liksiu Lietuvoje, rekonstruosiu skeletus ir melsiuosi.

160 pages, Paperback

First published January 1, 2024

Reviews

[Vidinė vėjo pusė · Rating 4 out of 5]

Leidyklos skelbtame pirmosios prozos knygos konkurse autorė laimėjo pirmąją vietą. Viršelio iliustratorė Ieva Trinkūnaitė.
🍄🍄🍄🍄
Autorė veda mus iš pasakos į pasaką, iš sapno į sapną, kaži ar pati beatsirinkdama kur baigiasi jos sapnas ir prasideda klajonės anapus. Rodosi ji buvo užmigus žiemos miegu, kad tiek prisapnavo. O gal ir grybų karalystėje lankėsi. Giminės medis pasirodė kopos įkvėptas, bet perpintas su mūsų pagoniškom sakmėm. Autorė studijavo teologiją, baigė teatro režisūrą. Įkvėpimo sėmėsi iš kelionių po egzotiškas šalis, savo vaikystės, bei gyvenimo didmiestyje ir vienkiemyje vizijų. Ši knyga manyje susišaukia su David Lynch Pagauti didžiąją žuvį: meditacija, sąmonė ir kūrybingumas. Ir nors pirmoji Gretos Gudelytės knyga sudaryta iš labai trumpų pasakų, atrodytų nesusijusių tarpusavyje, jos suplaukia į vieną srautą, į vieną upę, kur ir veisiasi tos žuvelės didelės ir mažos.
“Pati nesikreipk į stichiją, jos neturi sentimentų. Be to, yra perdaug galingos, kad būtų jautrios žmogui, todėl gali tave pražudyti. Upė sutraiškys tave, nuneš į užmarštį ir nė nesupras, kad kažką blogo padarė. Jos nejautra- neatskiriama didelės galios dalis. Tokia pat yra Ugnis, Vėjas, Žemė. Tu per maža, kad būtum jų pastebėta. Kreipkis į augalus. Sakei, kad balti obelų žiedai tau protą sumaišė, vadinasi, medžiai, gėlės, žolės gali jį sugrąžinti. Augalai kaip ir žmonės turi sielą, kūną, sąmonę, jausmus, emocijas; didžiausias jų troškimas - būti žmogumi.„
Myliu tokias keistas, trenktas, drąsiais knygas, tokias galima skaityti dar kartą. Jei kažkuri pasaka ir papiktins, tai pažiūrėkite į veidrodį.

[Justinas · Rating 2 out of 5]

Taip ir nebaigiau skaityti. Atrodė, kad skaitau sapnus. Be konteksto. Vyksta dalykai, kurie neturi jokios prasmės (bent jau man, nes tai ne mano sapnai). Jei vertinti autorės gebėjimą rašyti - taip, kodėl gi ne. Bet pati knyga - nematau priežasties, kodėl būtų reikėję ją išleisti.
Jei ieškant kažko panašaus, bet daug kokybiškesnio, galima paimti Gintaro Beresnevičiaus "Paruziją", tai galėtų būti pavyzdys, kaip rašyti absurdiškumu persmelktą knygą. Arba David Lynch kūryba. Galiausiai, ar tai būtų knyga, ar filmas, ieškau tame pramoginio elemento, išbaigtumo. Jei to nėra, tai tik pabiri tekstai. "Žiemojimas su mirusiais" ir pati autorė potencialo turi, bet kol kas, tik tiek.

[Giedrė Mozūraitienė · Rating 5 out of 5]

Leidau "protui sutrikti, atsiriboti, pakilti ir galiausiai sklęsti". Stiprus debiutas!

[žemaitė · Rating 3 out of 5]

Psichodelinis, panardinantis į ilgą žiemos sapną, kuris ir baigiasi užvertus paskutinį knygos puslapį. Autorė tarsi per miegą skaitytojus veda per skirtingas savo vizijas, sapnus, gyvenimo tarpsnius. Stiprus debiutas, nors dar teks paieškoti, kaip iš vizijų suregzti vientisą tikrovę.

[Eglė Lašinskienė · Rating 3 out of 5]

3.5 ⭐️

"Senos trinkelės išklypusios kaip apatiniai mamos dantys."

"Žiūrėdama į kūno žemėlapį, pirmiausia prisimenu tuos žmones, su kuriais gyvenau byrančiame vaikystės dvare, ten ir sukaupiau dalį nedidelių, bet gilių randų. Tai nebuvo tikras dvaras, dvaru jį vadinau dėl lauko verandą puošiančių kolonų ir orios išvaizdos, išlikusios net sunkiausiais laikais. Kai į tą namą žvelgdavau iš lauko pusės, jis, regis, kviesdavo mane sugrįžti, o kai būdavau viduje - spausdavo neišeiti."

[Reda Marozienė · Rating 2 out of 5]

Visiškai nesupratau šitos knygos ir pabaigiau tik todėl, kad negaliu palikti neperskaitytos knygos Trumpos fantastinės novelės, kurios visos panašios į narkotinių medžiagų parūkusio žmogaus fantazijas. Perskaičius autorės biografiją pasidarė aiškiau dėl krikščionybės menkinimo, performansų užuominų.
Tiesiog ne mano knyga.

[Sigita Vaičiūnaitė · Rating 5 out of 5]

Absoliučiai gerai

[Ieva V · Rating 5 out of 5]

Bravo