3.75/5
Ties ketvirta serijos dalimi, absoliučiai normalu ir suprantama, Beckettas imasi ieškoti naujų istorijos pasakojimo būdų. Ir jam pavyksta – kodėl turėtų nepasisekti? Visgi, tai, kas buvo jo išsikirtinumu pirmosiose knygose, šį kartą jam pakiša koją – buvo šiek tiek per lengva nuspėti kaip gi autorius viską pasuks. O ir veikėjai, įprastai turintys savo aiškias roles, šį kartą Becketto irgi bene prašėsi pergalvojimo – jau per lengva buvo numatyti kas ką slepia, kas su kuo miega ir kas ko bijo. Vis dėlto, praeities ir dabarties motyvas suveikia įtikinamai, knyga skaitosi taip greitai, kad net nespėji gaudytis, o Beckettas ir vėl pasiūlo kinematografišką, kriminologiškai teisingą, į Hunterio darbo smulkmeniškumą leidžiantį pažvelgti darbą. Ir šiuo atveju to smulkmeniškumo lieka bene mažiausiai – Beckettas apstato pagrindinį veikėją herojais, kurie leidžia pamatyti dar platesnį darbo prie nusikaltimo/su nusikaltėliu paveikslą, o tai atperka visokius minusus, su kuriais susiduria įmesdamas Hunterį į dar vieną bylos sprendimą, kai veikėjas jau pažįstamas pakankamai, kad žinotume kas jis, koks jis ir kaip veiks stresinėse situacijose.
Tiesa, man šiek tiek apmaudu, kad visada pas Beckettą atsiranda damsel in distress istorija, kai tenka jam gelbėti kokią moteriškę, o dar pakeliui ir su ja apturėti kokį romanėlį ar bent jau seksualinę įtampą pajausti. Bet gal tai bus išgyvendinta kitose dalyse – tikiuosi. Nepaisant menkų minusų, vis tiek užtikrintai imu Becketto knygas, kai noriu kokybiško, greito, galvos neapkraunančio pabėgimo nuo realybės. Tiesa, vertimas, nors ir neblogas, na visiškai prie policininkų kalbėjimo stiliaus nedera. Kodėl visi sako „rupūs miltai“ ir teigia, kad serijinis prievartautojas, žudikas maniakas „prikrėtė eibių“? Žodžiu, reikėtų priderinti vertimą prie 2022-ųjų metų, būtiniausiai.