Тази първа подробна биография на Ромен Гари представя всички перипетии, белязали бурния живот на автора на една от най-забележителните литературни мистификации, наречена Емил Ажар. Роден в Москва през 1914 г. в бедно еврейско семейство, прекарал детството си във Вилно и Варшава, а юношеството в Ница, младият и амбициозен Роман Кацев прави своите първи стъпки на литературното поприще в навечерието и по време на Втората световна война, когато по призива на генерал Дьо Гол се сражава като боен пилот в Африка и Европа. След войната изпълнява дипломатически мисии в редица страни, включително в България, където изживява едни от най-вълнуващите моменти на своята дипломатическа кариера. Гари е единственият френски писател, получил два пъти наградата „Гонкур” под различни псевдоними. Необикновена личност и изключително даровит творец, със своите романи той оставя ярка следа във френската и световната литература и до днес си остава един от най-превежданите в чужбина френски автори. Ромен Гари Животът на Ромен Гари от първия до последния ден е едно неспирно приключение, което авторката на биографията Доминик Бона успява да превърне в история, не по-малко интересна от кой да е роман на писателя. Първият роман на Ромен Гари, излязъл на български език, е „Европейско възпитание” (1946). По това време писателят е съветник в посолството на Франция в София. Става известен на широката читателска публика у нас с „Животът пред теб” и „Голям гальовник”, но редом с тях на български език са преведени повечето негови творби: „Обещанието на зората”, „Сияние на жена”, „Големият дрешник”, „Хвърчилата”, „Европа”, „Корените на небето”, „Терзанията на цар Соломон” и др.
Son père, Arthur Conte, fut écrivain catalan et homme politique.
Études secondaires et supérieures à Paris.
Mémoire de maîtrise à la Sorbonne sur « les fées et les sorcières dans la littérature des XIIe et XIIIe siècles ». Agrégation de lettres modernes, en 1975.
Débute comme journaliste au Quotidien de Paris, en 1980, et publie son premier roman au Mercure de France, Les Heures volées, en 1981.
Critique littéraire au Quotidien de Paris, de 1980 à 1985, au Figaro littéraire, de 1985 à 2004, à Version Femina, depuis 2004.
À la fois romancière et biographe, reçoit le Grand Prix de la biographie de l’Académie française pour Romain Gary, en 1987, le prix Interallié pour Malika, en 1992, le prix Renaudot pour Le Manuscrit de Port-Ébène, en 1998, et la bourse Goncourt de la biographie pour Berthe Morisot, en 2000.
Prix de la Fondation Prince Pierre de Monaco, en 2010.
Membre du jury du prix Renaudot.
Élue à l’Académie française, le 18 avril 2013, au fauteuil de Michel Mohrt (33e fauteuil).
1. Gary buvo ekscentrikas! O_O Man kažkaip į galą susisiejo su Dali, dar net wilder. Bet sykiu toks trauminis ekscentrikas, viskas iš kančios ir nerimo - not so fun.
2. Aš buvau visai ne snobė, kai kažkada sakydavau, kad man patinka Ajaras, o Gary ne - jis iš tikrųjų Ajaro kūrinius rašė visai kitokius. Su daugiau laisvės, eksperimentavimo, mažiau noro įtikti de Gaulle'iui ar pademonstruoti kokias nors Teisingas Vertibes.
3. Skaičiau ir nuolat buvo visų gaila - istorija su mama, sudramatintai aprašyta "Aušros pažade" (kaip mama aukojasi aukojasi aukojasi, vaikas vis svajoja atiduoti jai tą skolą ir pateisint jos aukas... bet ji numiršta pirmiau, nei jis turi progą; kažkaip retrospektyviai romanas "Aušros pažadas", kuris man nepatiko, pasirodė prasmingesnis - kaip būdas ir įveikt traumą, ir simboliniu būdu tą skolą bent kažkaip grąžinti); abi žmonos, viena žiauriai faina, bet jam nebereikalinga, kita - visa pasaulio suėsta; vaikas, neaišku kam reikalingas (jau tikrai ne Gary); sūnėnas, kurio tapatybę, biografiją, vardą etc pavogė Gary - ir padarė jį Ajaru, o tada privertė pasirašyt popierius, kad jis nė eilutės neparašė ir nebuvo joks Ajaras.
4. Gary buvo drama-queenas (keršiju už mačizmą ir nevadinu kingu).
Mėgstamiausia knygos vieta - Gary laiškas po to, kai jis bandė atsisakyti neprestižinės, bet nuoširdžiai jam norimos įteikti premijos, kad gal gautų prestižinę Goncourt'ų premiją:
„Visa tai mane užknisa. Draugiškai – Romainas Gary.“
Горещо ви препоръчвам тази великолепна биография на Ромен Гари с автор Доминик Бона (1987 г.)
Доминик Бона е разговаряла с приятелите и блазките на Ромен Гари, изследвала е архивите на Ке д’Орсе (френското Вэншно министерство), на посолството на Франция във Вашингтон, на историческите отдели на Военновъздушните сили, на “Лайф магазин” и на “Пари Мач”, на множество музеи и библиотеки, познава отлично цялото му творчество и не на последно място е великолепен разказвач с усет за това какво е важно да включи в биографията на толкова забележителен творец.
Ромен Гари е необикновен, ярък човек, като че ли воден от щастлива звезда, който осъществява всичките си мечти: той обича и е обичан от забележителни жени, изгражда внушителна кариера на дипломат, за подвизите си като пилот по време на ВСВ е награден с ордена на Почетния Легион, ползва се с уважението и възхищението на Дьо Гол и на други влиятелни дипломати, политици и творци. Може да се каже, че е и звезда от Холивуд, за който пише няколко сценария, превърнали се в популярни филми, омъжен е за прочутата актриса Джийн Сибърг,
Ромен, с истинско име Роман Кацев, руски евреин, е с баща неизвестен, “копеле”, както той самият се нарича, единствено дете на второразрядна бивша актриса с огромни амбиции за сина си. Псевдонимът “Гари” на руски е инфинитив на глагола “торя”, тоест означава “Гори!”, а другият му популярен псевдоним “Ажар” всъщност идва отново от руската дума “жар” и се превежда като “Разжари!” И той действително гори - в живота и в литературата, които накрая се сливат в едно. Гори и изгаря. Остава след себе си 30 романа, а също новели, есета, мемоари. Това, което най-силно ме впечатли у него е изключителното му свободолюбие, което означава непринадлежност към никаква партия или организация, скептичност към всякаква идеология или доктрина. Той е свободен дух, космополит без корени, скитник, едновременно лоялен и дистанциран, не съвсем от този свят. Да, той е предан на идеалите на Съпротивата и служи вярно на Дьо Гол като войник и дипломат, защото ги асоциира със свободата и величието на Франция.Това е страната, която го е приютила, заедно с майка му Нина, след бягството им от Русия, Вилнюс, Варшава, този евреин без баща, минал през глад и унижения.
Ромен Гари получава два пъти “Гонкур”, втория път като Емил Ажар, псевдоним на персонаж. който става и литературен герой (“Психо”) освен че в живота е поверен на негов братовчед, представящ се за Ажар по молба на Гари. Но този неспокоен дух, който си играе със съдбата и читателите си, не открива утеха в нищо. Дали се увлича в играта със самоличности или прегаря, защото границата между живот и фикция се заличава? А може би така добре е замел следите си, че никога няма да разберем защо насочва дулото на пистолета към себе си и стреля. Ето откъс от предсмъртного му писмо;
“Естествено това може да бъде отдадено на нервна депресия. Тогава обаче би трябвало да се приеме, че тя трае откакто съм станал мъж; и ми е дала възможност да доведа до успешен край литературното си творчество.
Тогава защо? Отговорът трябва да се търси може би в заглавието на моето автобиографично произведение “Нощта ще бъде спокойна” и в последните думи от моя последен роман: “защото човек не би могъл да измисли нищо по-добро.” Най-после изразих всичко докрай.”
“Над кого се надсмивате, приятелю?, питат Лале. Над самия себе си.” (“Лале”)
Обичам много литературата, но животът е неизмеримо по-богат от нея. Животът на Ромен Гари е невероятен, бляскав и кратък, и крехък като най-красивото, разноцветно хвърчило, като любимите люляци на Нина и усмивката на Джийн, като произведение на изкуството, като…
Сърцето ми докосна тази книга. Незабравима ще остане за мен. Прочетете я! Роман Кацев-Гари, Емил Ажар и толкова много разноцветни герои и пейзажи ще ви залеят, че един огромен свят ще ви повика. И четете Ромен Гари! Не знам дали е чародей, но е човек и творец, когото си заслужава да опитате да познаете, защото можем ли да опознаем някого напълно? Аз продължавам да опитвам. Нищо повече.
Най-хубавата биография, която съм чела! Съзнавам, че няма грам обективност в изказването ми, т. като безкрайно много харесвам личността на Ромен Гари. Колоритен, странен, цветен, безкрайно различен, свободолюбив, хубавец, космополит, несъобразяващ се с общоприетите рамки. Човек сбъднал всичките си мечти - онези които му предрича Нина Кацев - майката орлица, която пожелава за него всичко, което той постига.
Живот като на кино! Толкова е пъстър житейският му път, че сам по себе си е роман. В тази връзка горещо ви препоръчвам “Обещанието на зората”, която беше в топ 5 на най-любимите ми книги за миналата година.
Роман Кацев, Ромен Гари или Емил Ажар? Човекът спечелил 2 награди Гонкур, което е абсолютен прецедент. Дипломат, пилот, писател, бохем, Дон Жуан, ексцентрик, чергар с екзотични черти, покорил десетки читателски сърца.
Не зная дали заради хладната вечер и отворения ми прозорец или от емоция - може би микс от двете - настръхнах докато четях последните страници. Заради това и 4-тата звездичка.
Не, това не е Ромен Гари - стилът няма нищо общо с неговия, а и не виждам нищо по-нормално от това. Това е чудесна биография. Добре разказана - с много факти (някои от които не ми бяха известни, въпреки ровенето по гугъл, когато няколко пъти по разни поводи подготвях презентация за живота на Ромен Гари), впечатления на негови близки и познати, случки, споделени от самия него (дали в книгите му или в интервюта), заигравката с Пол Павлович (ситуация, която някак е доста потулена в информацията, която предлага гугъл) и много, много цитати, поставени на място и прекрасно включени на правилните места.
Сега съм щастлива, че си оставих три все още непрочетени книги на Ромен Гари след тази биография.
И ще се радвам да намеря скоро преведени на български и други - например, 'Чародеите', която често се споменава тук, особено в края в паралел с 'Хвърчилата', която май ми е любимата му...
А сега ме чакат 'Терзанията на цар Соломон', 'Лиричните клоуни' и 'Зарядът на душата'...
Pirmą kart paskelbta „Literatūroje ir mene“, 2020 lapkritis
2020 m. rugsėjo 9 d. „Le Monde“ komentavo: „...priešais Baltarusijos ambasadą Vilniuje keletas nenuilstančių protestuotojų dėlioja nuotraukas, kuriose žaizdos, kankinimų pėdsakai, įtampa.“ Ir tęsia: „Viskas vyksta toje pačioje Mindaugo gatvėje, kurioje 1914 m. gegužės 21 d. gimė Romanas Kacewas, būsimasis Romainas Gary.“ Taip dabartis dar kartą susipynė su autentiškos moralės sergėtojo ir kartu didžiojo mistifikatoriaus gyvenimu. Yra iškilių rašytojų, nepaneigiamų ir visuotinai pripažįstamų klasikų. Ar ekstravagantiškas Vilniuje gimęs žydas, tapęs prancūzu kosmopolitu, laisvai kalbėjęs 6 kalbomis ir dvejomis iš jų kūręs klampias istorijas, kuriose vaizduotė dažnai sutraiško tikrovę, priklauso šiems literatūros grandams? Nežinau. Abejoju. Palieku atsakymo ieškoti tuos, kurie geriau suvokia literatūrines ištakas, sąsajas, įtakas ir panašius teoretikams tokius svarbius dalykus. R. Gary (beje, išėjęs iš šio pasaulio lygiai prieš 40 metų gruodžio 2 d.) pakeri ne pasakojimo logika ar nepriekaištingu stiliumi. Jis pavergia asmenybės jėga ir gebėjimu taip surišti laiko ir minties mazgelius, kad net rūsčiausias kritikas atsitraukia. Kad ir kurią R. Gary (ar Emilio Ajaro, nors turėjo dar mažiausia du slapyvardžius) knygą skaitytum, visada suvoki esąs mažas atstumtasis, stovintis gimtojo miesto gatvėje su batuku rankose, laiptais namo bėgantis paauglys musulmonas, skuodžiantis sušildyti seniai mirusios tikrosios mamos, prostitutės, atstumtosios kūno. Visada jautiesi vaiku. Jautiesi saugotoju. Vaiku, įpareigotu kartu ir saugoti pažadus bei iliuzijas, ir įveikti nežinomos ateities šaltį.
Politika visada apgaulė Kas yra politika, jei ne bandymas žmogiškomis jėgomis dabarties disonansų lauke aptikti praeitį, tradiciją ir paversti ją trokštama ateitimi? Politika – tai tik vaizduotės bangos dilemų jūroje. Nors niekada netapo profesionaliu politiku, mistifikatorius R. Gary narsiai keitė kaukes ir su beatodairiška drąsa manevravo politikos jūroje. Karo lakūnas, Pasipriešinimo kovų dalyvis, garbės legiono vadas, sėkmingas valstybės vyras, diplomatas, Prancūzijos ambasadų Sofijoje ir Berne sekretorius, Los Andželo atstovybės generalinis konsulas, rašytojas, priešingai bet kokiam įstatymui – dukart Goncourt’ų premijos laureatas. Anapus nuobodžių valstybės tarno pareigų R. Gary matė gyvenimą ir regėjo jį tokį, koks ištinka tikrą, gyvą, taigi sutrikusį ir ieškantį, žmogų. Dokumentai, ataskaitos, privalomi priėmimai, net tokie jam patrauklūs radijo ar televizijos interviu, tuomet tik gimstantys viešieji ryšiai buvo erdvė, kurioje nardydamas R. Gary kūrė savo keistokas, nesušukuotas knygas. „Politika jam atrodė nesuderinama su literatūra, kuri pačia savo esme esanti nepagarbi, įžūli, netgi provokuojanti, kuri esanti „darbas vienatvėje“ ir „tikrų vertybių paieška“, – apibendrina Dominique Bona R. Gary biografijoje (beje, knyga verta tyrimo objekto!). Vis dėlto būtent literatūra rašytojui teikė galimybę mąstyti atsitraukus nuo valdiškos kasdienybės. Literatūra leido peržaisti tikrovę, ieškant atsakymo į esminį politikos klausimą – kaip sujungti nesujungiamą, o paskui dar gebėti žengti pirmyn. Literatūra dovanojo laisvę mąstyti, o tai ir yra tikroji politikos savastis. Ne veiksmas. O pirmiau bet kokio veiksmo esantis sielos judesys, pajauta, proto žaismė. „[P]olitikos atžvilgiu tai mąstytojas teroristas; jo humoras sujaukia gražiąsias nusistovėjusias vertybes, jis bemeilija laikytis atstu nuo bet kokio „isteblišmento“, net paties brangiausio jo širdžiai“, – aiškina D. Bona. Šis pasažas apie rašytoją yra atvertis vaisingai politikai: nusistovėjusios vertybės – visada prabėgusio laiko dvelksmas, tad ir jų paieška negali gimdyti vaisingos ateities. Vaisingos ateities nekuria ir jau įsitvirtinusios valdymo formos ar personos, kurios ikonizuojamos virsta savo pačių parodija. Ir nesvarbu, ar kalbėtume apie eilinį lukašenką, ar apie kokį garbstomą nepriklausomybės patriarchą. Pati gyvos politikos dvasia priešinga tokiai logikai, tad tuo sunkiau tame lauke išsaugoti ištikimybę tam, kuris matomas kaip prasmingo buvimo etalonas.
„Golizmas man yra prisiminimas“ Savotiško R. Gary politinio gyvenimo personalizuota ašis buvo ištikimybė Charles’iui de Gaulle’iui. Vis dėlto, kad ir ištikimas Generolui (šis C. de Gaulle’io karinis titulas R. Gary išliks visam laikui), „savo golizmą jis nedvejodamas traukia per dantį“. „Golizmas man yra prisiminimas. Buvo toks istorijos momentas, susitikimas, kaip kartais būna kiekvienos šalies istorijoje, – dvelksmas, nusklendęs virš prancūzų žemės. Dabar viskas baigta – puiku, taip ir turi būti. Bus kitų akimirkų, kitų žmonių, kitų susitikimų, kitų dvelksmų. Tai nebuvo paskutinis. Tai buvo kažkas gyva ir to neužbalzamuosi“, – aiškina R. Gary, matyt, labiau sau nei skaitytojui. Ir tai dar vienas gyvos, tikros politikos veidas. Net jei garbinama politinė figūra nesitraukia pati, neišvengiama ateinančių kartų ironija (tegul ir atmiešta meile) apsaugo politiką nuo mirties. Taigi, ir nuo (kruvinos) revoliucijos. „Golizmas man yra moralinė jėga, dvasinis pakylėjimas, humanistinis tikėjimas, šviesa“, – rašo R. Gary. Jis ateina pagerbti mirusio patriarcho apsirėdęs savo karo metų striuke ir sulaukia viešo pasmerkimo dėl „maskarado“. Bet kas geriau nei maskaradas liudija pagarbą? R. Gary ištikimybės Generolui ištakos – jo filosofijoje, jo beatodairiškame atsidavime laisvei, kurią jam ir simbolizavo de Gaulle’is. De Gaulle’į jis mylėjo ne tiek kaip lyderį, kiek kaip Senąjį Burtininką (tai R. Gary duota pravardė), vienintelį, turintį galios pakeisti istorijos tėkmę arba, kaip padarė tragiškais Prancūzijai 1940-aisiais, „apleistą tautą permainyti į pergalingą“. „Aš suvaidinau savo kartų vaidmenį“, – pasakys apie savo įšventinimą į golizmo paslaptis R. Gary ir tuo vėl paliudys, kad visi esame iš istorijos, iš akimirkos, kai suvokiame save, kaip naują politikos žaidėją, kaip tą, kuris perima vėliavą. Bet perima tik tam, kad atiduotų ateinantiems.
Būti centre reiškia stovėti nuošalyje R. Gary laisvas iš prigimties: laisvas ne tik nuo aklo prisirišimo prie personos, lyderio (lyderystės galią jis randa savyje ir literatūroje), jis neprisiriša prie jokios ideologijos. Kiekviena politika jam gyva tik tol, kol nevirsta kraštutinumu. Kol ji nesustingsta, panaikindama paradoksą, taigi ir vilties bei aušros pažadą. R. Gary nekenčia kraštutinumų – fašizmo ir komunizmo. Nepriima ir tų, kuriems „trūksta ryžto, apatiškų ir nykių, niekingai materialistinių, apeliuojančių į masių vidutinybę“. „Gary apskritai nekenčia visų politikų. [...] Paklaustas apie „blogiausią šeštojo dešimtmečio prisiminimą“, atsakys: „Ketvirtosios respublikos deputatai“, – liudija D. Bona. Ir nori nenori sutinki su rašytoju: meilė politikai visada pasirodo kaip neapykanta konkretiems politikams, nes jie visada paradoksaliai liudija, koks nepasiekiamas yra idealas. R. Gary drąsiai keitė gyvenimo kryptį, sklandė tarp profesijų ir pašaukimo, tarp biurokratinės kasdienybės ir meilių, moterų, santuokų ir nuolat lydėjusios vienatvės. Vis dėlto, kai 1958 m. jam buvo pasiūlyta kandidatuoti į Prancūzijos nacionalinį kongresą ir tapti deputatu, rašytojas ryžtingai atsisakė. Niekados nedalyvavo jokioje politinėje veikloje tikrąja to žodžio prasme, išlikdamas didelis politikas. Jis turėjo tikro politiko sielą, nes gebėjo matyti kenčiančius ir atstumtuosius, tuos, kurie nuolat balansuoja nuošalėje. Antroji R. Gary knyga „Gyvenimas dar prieš akis“ (1975, liet. k. – 2015), tegul ir parašyta su naujai sukonstruotu E. Ajaro vardu, įvertinta Goncourt’ų premija, – tai „jausmingas ir makabriškas, tyras ir drumstas“ pasakojimas apie tikrą neviltį ir tikrą meilę, kokios ištinka tik anapus pasaldinto dirbtino sumeluoto gyvenimo. R. Gary supranta, kad vaikų gyvenimai ir senių mirtys yra tikroji politika. Momo – prostitutės pamestinukas ir Madame Roza, „buvusi kekšė, kuri grįžo po deportacijos iš žydų bendrabučio Vokietijoje ir atidarė pogrindinį pensioną kekšių vaikam“ yra tikrieji politikos kūrėjai. Ateitis neištinka, jeigu iš politiko regos lauko išnyksta būtent šie, atrodytų, tokie nekonvenciniai, gyvenimo liudytojai. Momo ir Madam Roza turi vienas kitą, nes kažką „reikia mylėti“. R. Gary paliudija savo pseudonimą ir sudega meilėje jiems abiem, nes mylėti privalu. R. Gary nekenčia tiek rasizmo, tiek veidmainystės visa kūryba liudydamas, kad kovoti verta tik dėl žmogiškosios būtybės – be lyties ar odos skirtumų.
Politika yra tik dar vienas literatūros veidas Paklausk žmogaus, ką jo gyvenime reiškia knygos, ir jau pirmi sakiniai leis kalbėti apie to žmogaus patirtis. Jo nueitą kelią. Paklausk žmogaus, ką jo gyvenime reiškia politika, ir jau pirmi sakiniai leis brėžti to žmogaus ateities liniją. Jo būsimą kelią. Takoskyros stebėtinai tikslios: knygose randame tai, kas esame. Knyga – tarsi prožektorius, leidžiantis perskrosti pilkoje zonoje glūdinčias asmenines mąstymo, jausmo skeveldras. Įvaldyta knygos erdvė praplečia mūsų vidinės regos lauką, gali daug, labai daug, bet nėra tokios knygos, kuri paveiktų tam nepasiruošusį žmogų. Gera knyga skaitytoją veda į ateitį, bet gyvena ji praeityje. Politika – priešingai. Ji tiek gyva, kiek įsitvėrusi ateities. Ji dažnai nardo praeities nuoskaudose, tačiau net ir tada išryškina ateitį. Politika yra jausmas: net aptaisyta rūbu, pasiūtu iš skaitmenizuotų skiautinių, ji nevirsta rimtu racionaliu reiškiniu. Politika turi juokdario sielą. Kartais tiesiog komišką.
Dominique Bona atliko tikrai didelį darbą: surinko daug ir svarbios informacijos apie rašytoją. Biografija parašyta „romantišku“ stiliumi, kuris parodo, kad tyrinėtoja tikrai daug žinojo apie rašytoją ir bandė suprasti jo jausmus, mintis, pasakodama apie jo pasirodymus viešai. Šioje knygoje Romain Gary atsiskleidė kaip tyli, užsisklendusi savyje, jautri asmenybė, kuri labai bijojo pasenti, nuolat bendravo su gydytoju, nes vis atrasdavo sau ligų. Iš kitos pusės, jis – donžuanas, turėjęs daug moterų, nors susidariau išvadą, kad labiausiai mylėjo antrąją žmoną.Nepaisant puikios ir nuosekliai parašytos biografijos, Romain Gary vis tiek liko man neįminta mįslė. Tai patvirtina ir jo paties žodžiai:„Jei neturėtų paslapties, žmogus būtų tik pašvinkusi mėsa.“ (328 p.)
Neskaičiau Gary taip plačiai nuskambėjusio "Aušros pažado", nei kitų jo knygų. Pamaniau, kad bus puiki proga pradėti nuo biografijos. Ypač dėl to, kad jau esu patyrusi tą skaitymo malonumą, kai po autoriaus biografijos ar memuarų visiškai kitaip žvelgi į kūrinį. // Bet bet bet. Panašu, kad jei ir skaitysiu Gary knygas, tai ne artimiausiu metu. Pirma - pats Gary tikrai ne mano žmogus. Patirtas vargas, motinos lūkesčiai neprastai prisidėjo prie rašytojo ekscentriškos asmenybės susiformavimo. Ekscentriškos asmenybės man patinka, bet Gary atveju aš nepajutau didelių sentimentų. // Gal čia kaltas antras dalykas, kuris man pasirodė nepatrauklus - rašymo stilius. Labai daug detalių, bet daugiau jų blaškė, nei nuvedė į Gary vidinius pasaulius. Pritrūko emocijos - lyg valgyčiau ledus per stiklą, kai ledų skonį žinai, bet va nejauti. // Gary gerbėjams tikrai bus didesnis malonumas skaityti jo biografiją. Su manimi, deja, baigėsi šitaip 😚 // "Romainas Kacewas išsirenka karinį vardą <...>: jis vadinsis Gary. Nuo rusiško veiksmažodžio liepiamosios nuosakos, reiškiančios "dek". Iš atminties pačiu laiku išniro čigoniška daina: "Gari... Gari... Dek, dek, mano žvaigžde."
Tai puikiai parašyta knyga apie xx amžiaus prancūzų rašytoją, palikusį gilų įspaudą literatūros padangėje. Prieš pradėdamas skaityti šią biografiją, tikėjausi, kad pavyks sužinoti pikantiškesnių R. Gary gyvenimo akimirkų, bet galimai jos yra gan gerai nuslėptos arba netiko šiai biografijai. Ši knyga - kelrodė žvaigždė, leidžianti ne tik geriau pažinti R. Gary asmenybę, bet padės geriau pajusti jo kūrinių dvasią ir svarbą. Autoriaus kūryba ir jo asmeninis gyvenimas yra glaudžiau susipynę nei mums gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Romain Gary'nin biyografisinin çevirileceğini duyduğumda çok sevinmiş ve fazlasıyla da şaşırmıştım. Türkiye'de çok fazla satma ihtimali olmayan bir kitabın Türkçeye kazandırılması Tefrika Yayınları adına da çok önemliydi. Ama sonuç sadece hayal kırıklığı.
Kitaba herhangi bir yıldız veremedim çünkü bu haliyle okuyucuya hiçbir şey ifade etmiyor. Belki biraz sert olacak ama çeviri, kitabın okunmasını imkansız kılıyor. Kitabı bitirebilmemi sağlayan şeyler Romain Gary ile ilgili daha fazla şey öğrenmek ve onu biraz daha yakından tanıyabilmekti. Ama kitaptaki anlaşılmaz cümleler ve bunun dışında neredeyse her sayfada yer alan zaman karmaşası kitaptan keyif almamı engelledi.
Kitaba dair söyleyebileceğim en güzel şey sanırım muhteşem bir kapak tasarımına sahip olması, gerisi başta da söylediğim gibi tamamen hayal kırıklığı.
به من حق بدید که وقتی از نثرِ رومن گاری و ترجمهی مهدی غبرایی به نثرِ و ترجمهی دیگری میرسم، نهایتِ دستودلبازیام دو ستاره باشد. ضعفِ ترجمه و ویراستاری چندجایی اذیتام کرد. اگر میعاد در سپیده دم رو خوندید فکر نمیکنم این کتاب بتونه چندان به اطلاعاتتون اضافه کنه.
کتابی بسیار خوب و پر از عشق و زندگی با ترجمه نامناسب که از همان عنوان کتاب مشخص است و در طول خواندن بارها و بارها آزار دهنده است. ولی در کل خواندنش لذت بخش است همراه با رومن عزیز و با احساس
Attila İlhan'ın bir yazısında bahsetmesi yoluyla ve adının da güzelliği nedeniyle ilk kez okuduğum Polonya'da Bir Kuş Var üzerinden neredeyse bir yıl geçti ve Romain Gary'nin "Yıldızyiyiciler" hariç Türkçe'ye çevrilmiş tüm kitaplarını okudum, bitirdim; şimdi ise biyografisi olan bu kitabı. Açıkçası çok hoştu çünkü Şafakta Verilmiş Bir Sözüm Vardı'da kendisinin anlattığı öz-yaşam öyküsünün ne ölçüde gerçekle uyuştuğunu görüyoruz, bir. İkincisi Romain Gary, halihazırda bir roma karakteri gibi bir hayat sürdüğü için herhangi bir şekilde sıkılmanın olanağı yoktu (belki biyografinin yazarıyla da ilgili). Son olaraksa çok sevilen bir yazarla kitaplarının ötesinde aşkları, mektupları, mesleği vs. her açıdan tanışmak müthiş tatlı bir iş elbette. 2019 yılındaki Türkiye'de bilmem kaç kişiyiz fakat Romain Gary ile yolu bir şekilde kesişmiş ve onu sevmiş tüm okurlara öneririm.
На днешната дата е роден един от Големите – Роман Кацев, далеч по-известен като Ромен Гари, а в края на живота си и като Емил Ажар. И какво по-хубаво от излизане на биография за автора на “Голям гальовник”, “Животът пред теб”, “Лейди Л.”, “Птиците идват да умрат в Перу”, “Сияние на жена”, “Зарядът на душата”, “Бурята” - и това са само тези, които аз съм чел, може да си допълните другите лесно, а колко още има да се превеждат…
An average biography about an amazing personality. Worth reading just because of Gary's accomplishments and approach to life, yet sometimes the book goes into too many tiny details.
Малко раздута и все пак жива и приятна биография. Има момент, в които в прекалени подробности се представят странични лица и сюжети на книги и филми. Въпреки това, остава изключително магнетична от самото начало до края. Снимката на корицата много спомага за това. Честно казано, на края ми липсват десетина страници, в които да приключи историята на Емил Ажар. Приключи малко прибързано...
I read the English version of this book..He was born in Wilno in 1914, of a very poor Jewish mother who has great dreams for his son. He served as war pilot, worked as a diplomat in Europe and United States, and had a stormy relationship with the famous Jean Seberg. This book tells the story of this extraordinary man, his dreams, his transformation from Romain Gary to Emile Ajar, his relationship with his mother, his love and, the effect of his life to his extraordinary books.. It is better if this book is read before the ones written by Romain Gary/Emile Ajar in order to understand better his books and the motivations.
La vie de Romain Gary fut mouvementée et riche, il est donc intéressant de lire sa biographie. J'ai tout de même eu le sentiment de lire le portrait d'un homme assez stéréotypé, qui aime dominer de jeunes femmes, qui s'isole et ne doit pas être dérangé, et il m'a paru bien moins sympathique et pertinent que lorsque j'ai pu lire des entretiens. Je me demande donc s'il vaut mieux ne pas trop en savoir sur les écrivains que l'on apprécie, ou si certains choix de Dominique Bona paraissent malheureux maintenant (la biographie date des années 1980). Au final, cela m'a surtout donné envie de relire Le judaïsme n'est pas une question de sang (passionnant), et d'en savoir plus sur Jean Seberg.
Įsimintina knyga, gal ne tiek dėl rašymo stiliaus ir kruopštaus tiriamojo darbo (nors respectas ir dėl to), bet paties Romain Gary charakterio – jo kūrybiškumas bei drąsus, provokuojantis požiūris į gyvenimą, nebijantis laužyti jokių visuotinai priimtų elgesio normų, padarė jį mano asmeniniu didvyriu😊 Jis kaip bebaimis toreadoras išpuola į areną su raudonu skuduru ir meta gyvenimui iššūkį. Savo likimą jis pats visada aplenkia vienu žingsniu, net ir mirtį. O dar vienas pliusas knygai už tai, kad aprašomas Vilnius, nors ir nelabai palankiai.
3,5* Gavau šią knygą dovanų, apie šią asmenybę nieko nežinojau, todėl visai nenutuokiau kas manęs laukia. Man patiko biografiniai faktai, gal kiek mažiau dalys aprašančios jo kūrybą bei gausus kitų asmenybių vardinimas, manau, kad knyga galėjo būti parašyta sistemiškiau ir konkrečiau. Kaip bebūtų, mano žinių bagažą ši knyga tikrai praturtino.
Даже да не сте чували за Ромен Гари и да не сте фенове на биографиите, тази си заслужава. Изключителна книга за впечатляващи човек, или по-точно хора, понеже и обкръжението на субекта е доста интересно.
„Ромен Гари“ e първата задълбочена биография на твореца, подписал безсмъртната фраза: „Любовта е единственото имане, което нараства заедно с разточителството. Колкото повече давате, толкова повече ви остава.“
Доминик Бона разкрива всички перипетии, белязали бурния живот на Ромен Гари - неординерна личност и изключително даровит творец, който се нарежда до най-превежданите в чужбина френски автори. Той е създател на повече от петдесет романа, както и на забележителната литературна мистификация, наречена Емил Ажар. Единственият френски писател, получил два пъти наградата „Гонкур” под различни псевдоними, е известен в България с набор от най-красивите си произведения: „Животът пред теб”, „Голям гальовник”, „Обещанието на зората”, „Сияние на жена”, „Корените на небето”, „Терзанията на цар Соломон” и др.
Авторката на „Ромен Гари“ завършва съвременна литература в Сорбоната, работи като журналистка и литературен критик във френските радиостанции France-Culture и France Inter (1976 - 1980) и във вестниците Котидиен дьо Пари (1980 - 1985) и Фигаро през 1985 г. Носителка е на Голямата награда на Френската академия за биография.