Augintiniai – tai ne naminiai gyvūnėliai. Taip vadinti vaikai, kurie buvo palikti ar apleisti artimiausiųjų, taip pat ir tie, kurie niekada neužaugo. Šis dviprasmiškas pavadinimas neatsitiktinis – jis nurodo santykio su gyvybe bei silpniausiaisiais nesuderinamumą, kuriam apibūdinti augintinio metafora, rodos, tinka labiausiai.
Dr. Ieva Balčiūnė bene pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje drąsiai ir kompleksiškai atsigręžia į slepiamą, ignoruojamą, nematomą ir neretai pamirštamą šeimos gyvenimo pusę – sprendimą apleisti, atskirti, panaikinti vaikus. Knygoje atskleidžiamas tyrimas, kuris išryškina sprendimo prielaidas, situacijas ir tuos, kurie tokiu būdu sprendė asmenines, šeimos, visuomenės ar valstybės problemas. Svarbiausia šio tyrimo aplinkybė yra sovietinis režimas Lietuvoje, tad pasakojimas apima 1944–1990 metus. Pasitelkus daugybę šaltinių – sovietmečio publicistiką, sakytinius liudijimus, spausdintus prisiminimus, įvairių institucijų dokumentus, atveriamas nevienareikšmis laikmečio visuomenės pjūvis.
Ieva Balčiūnė – humanitarinių mokslų daktarė, istorikė, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, Vilniaus universiteto dėstytoja. Tyrimų sritis – XX a. Rytų ir Vidurio Europos socialinė ir kultūros istorija, moterų, vaikų ir vaikystės studijos.
Labai liūdna knyga, nors parašyta santūriu moksliniu stiliumi, bet ją apmąstant pamatai visą tą baisią realybę, kuri lydėjo dalį vaikysčių. Sukrečianti dalis apie infanticidą (kūdikių žudymą), bet ir kitos - anaiptol ne lengvas pasiskaitymas. Autorė gailisi skaitytojų - tikros istorijos cituojamos negausiai, dauguma medžiagos - tiesiog apibendrinama, bet ir faktai, ir požiūris (o gal - ypač požiūris) parodo, kaip mes toli nukeliavome nuo tos tamsos ir skurdo pastogės.
Autorė parodo dar ir įvairių įdomybių, pvz., sovietmečiu moderni kontracepcija demonizuota kaip supuvusių Vakarų išmonė, o kaip alternatyva jai teikiama daug “saugesnė” medicininė procedūra, t.y. - abortas. Kaltė už pastojimus, kontracepciją, gimdymus, vaiko priežiūrą, kūdikių mirtis sukraunama daugiausia vien ant moters, jos dar taip pat viešumoje ir net šeimos ugdymui skirtose publikacijose būdavo kaltinamos, kad nepakankamai rūpinasi vyrais, dėl to jie jas palieka, geria, nesirūpina vaikais, muša, ir pan. Na, o vaikų paėmimas (o ypač - vaikų atidavimas į vaikų namus ar internatines mokyklas) būdavo visiškai paplitusi praktika, nors tie patys namai ir mokyklos buvo perpildyti, ir apie jokią gerą gražią vaikystę nelabai ten galėjo būti kalbos. Taip pat įdomu, kad vienu pagrindinių moterų pasiguodimo keliu buvo laiškai "Tarybinės moters" redakcijai, kuriuos (ne tokius žiaurius) kartais publikuodavo, ir tai išjudindavo kokią pagalbos mašiną, bet daugeliu atveju - jie nuguldavo į redakcijos archyvus. Ir būtent ten atsiskleidžia tas nepagražintas vaizdas.
Na, ir visa tai skaitydamas, žinoma, galvojau apie dabartinį ruskyną ir jų satelitus su "tradicinėmis vertybėmis", nes mūsuose, noriu tikėti, mentalitetas šiek tiek pakito.
Tad kaip darbą skaityti rekomenduoju, bet nusiteikit sunkiai medžiagai.
Slogu skaitant suvokti, kad gimei ir augai tais laikais, kai vaikystė buvo pigi ir nevertinga. Labai aišku pasidaro, kodėl kartais elgiesi atšiauriai ir nebūni jautrus aplinkiniams. Kažkada augai nejautrioje vaikui aplinkoje...
Labai baisi istorijos dalis apie sovietinį ruskyno laikmetį. Apie siaubingą vaikų namų būklę, apie nelegalius įvaikinimus, abortus, vaikžudystę.
Norma buvo tokia, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai negalėjo trukdyti tėvų pareigai dirbti, negalėjo apsunkinti jų normalaus gyvenimo bei kenkti tarpusavio santykiams - todėl buvo atiduodami į vaikų namus. Silpnaregiai patekdavo ten pat, nes nebuvo kur jų "kišti".
Vaikžudystė praktiškai tapatinama su abortu, nes gali būti suvokiama ne kaip veiksmas, nukreiptas prieš savaime vertingą gyvybę, teises turintį vaiką, bet kaip veiksmas už save - moterų siekis apsisaugoti nuo naštos ar pasmerkimo, išlaikyti garbę ir socialinį statusą. Vaikžudystė buvo praktikuojama kaip šeimos planavimo būdas.
Nesusituokusios šeimos su vaikais, neatsižvelgiant į tėvų tarpusavio santykius ir tai, kaip vaikai buvo prižiūrimi, galėjo būti priskirtos kategorijai kaip gyvenančios socialiai netvarkingą gyvenimą.
Režimui pakako to, kad visuomenė savais metodais, tik prisidengdama oficialia sistema, susitvarko pati.
Labai geras autorės darbas. Labai gerai aiškinama “ką jie mums padarė”. Ir skaitant labai labai liudna. Už žmones įklaintus rėžime. Už ištremtą inteligentiją. Už prarastą ateitį, kokie galejome būti be okupacijos. Vienas sviesis dalykas: pasididžiavomo jausmas tuo, kokia Lietuva yra dabar. Kaip stipriai atsitiesėme. Kova už laisvę niekada nesibaigia, todėl stipriai stovėti būtina. Kad negyventume ir vėl taip, kaip rašoma knygoje.
Skaičiau kol dar nebuvo išleista knyga. Labai įdomi, sakyčiau kiek per mažai Lietuvoje plėtota tema. Verta dėmesio, ypač kas domisi sovietmečio temomis.
Įspūdingas tyrimas, keliantis ir šiurpą, ir pagarbą autorei, kad ryžosi jo imtis, ir tuo pačiu dar daugiau klausimų, nei pateikia išvadų. Išties sunku suvokti, kaip tiek ilgai funkcionavo valstybė, kurios socialiniai aparatai veikė taip netvarkingai, kaip aprašoma knygoje. Ypač sunku priimti skaičius, nurodančius problemų mastą. Tuo pačiu nori nenori atkreipi dėmesį į detales, kurių pasitaiko ir šiuolaikinėje visuomenėje. Nors autorė dar įvade patikslina, kad itin sudėtinga rašant buvo cituoti interviu, visgi vertinant skaitymo patirtį tų liudijimų, kokie jie emocionalūs bebūtų, norėjosi daugiau.