3,5/5
Sunku rašyti apie knygą, kuri nepatiko. Sunku todėl, kad pasąmonėje slypi mintis: o gal nesugebėjau joje įžvelgti kažką esminio, kažkokių poteksčių, autoriaus slėpinių? Tuo labiau, kad kaip skelbiama, I. Ambjornsen – vienas žymiausių norvegų prozininkų.
Iš kitos pusės – reikia pripažinti, kad papasakoti pirmu asmeniu psichopato (jei švelniau – sutrikusios psichikos žmogaus) pergyvenimus, atskleisti mąstyseną – tikrai nelengvas uždavinys, kai pats esi normalus žmogus, – tad pagarba autoriui.
Pagrindinis romano veikėjas – trisdešimt vienerių metų silpnaprotis, motinai mirus likęs be priežiūros ir sumanęs nusipirkti teleskopą. Apie tai, kaip tokiu būdu stebimas svetimas gyvenimas, parašyta nemažai knygų; ši – nėra didelė išimtis, be to, juk patys puikiai žinome, kaip elgiamės, kai manome esantys nematomi... Pasakotojas prisipažįsta, kad prie teleskopo „Tapdavau dievu, prieš kurį atsiskleidžia vaizdas į rojų“ – todėl ir knygos pavadinimas toks. Ar man joje atsiskleidė kažkas naujo, ypatingo – ne, tikrai, ne.
Šiaip jau toleruoju įvairius autorių metodus, skatinančius susidomėjimą savo kūriniu, bet šįkart (bent jau man atrodo) autorius šiek tiek peržengė ribas – taip negerbti savo gimtosios valstybės vadovės (tuo labiau, pačiam gyvenant Vokietijoje) tikrai nedera. Turiu omenyje ilgametės (ir pirmosios moters) Norvegijos ministrės pirmininkės Gru Harlem Brundtland (tikra pavarde ir pareigomis!) įvedimą į knygą pamišėlio klejonėse, ir tai daroma ne kartą ir ne du... (Pvz. „Vaje, kaip ji išsižiojo! Ir kokia jai teko porcija! Tų spermų pakaktų visai saulės sistemai apgyvendinti“). Netgi jei taip sapnuose klejoja jaunuolis, prisipažinęs: „Kurį laiką sunkios paauglystės rytais mane apimdavo beveik nesuvaldomas noras nužudyti motiną.“
Nenoriu atskleisti knygos turinio, nors jis vargu ar kurį skaitytoją nustebins. Ar skaitysiu kitas autoriaus knygas (yra parašyti net trys „Vaizdas į rojų“ tęsiniai) – ne, tikrai ne.