"Pasak protestanto reformatoriaus Martyno Liuterio, turkai tuokdavosi su šunimis, ir iš šios sąjungos gimdavo mišrūnai. Kadangi pranašas Mahometas neva irgi buvęs šuo ir kartais vaizduotas su šuns galva, iš to radosi požiūris, kad visi musulmonai - galimi šuniagalviai."
"Šiuolaikinė valstybė gimė Vidurio Europoje - ten biurokratija pirmiausiai susilydė su ankstyvąja Apšvieta. Anglijoje, Prancūzijoje ir Šiaurės Amerikoje Apšvieta labiausiai skatino asmens laisvę, o Vidurio Europoje - valstybę ir valdžios teisę valdyti įsakais."
"Tacito aprašytos jaunatviškos gentys, vaikiškai besivaržančios tarpusavyje, atitiko romėnų stereotipus apie užsienio tautas: jų žmonės arba bjaurios išvaizdos, arba žaismingi, bet aikštingi nebrendėliai, reikalingi romėnų globos ir gero pavyzdžio. <...> Būtent romėnai pirmieji ir pavadino Vidurio Europos tautas germanais, mat jos pačios neturėjo savivardžio ar kokio nors bendros tapatybės suvokimo."
"Šiandien istorikai dažnai perdeda hunų stiprybę ir jų imperiją vaizduoja kaip valstybę, bet jokios valstybės nebuvo. Buvo padrikas hunų, germanų ir gotų genčių telkinys, kurio vienybę palaikė nuožmus ir ambicingas valdovas. Šio nelikus, jis suiro. <...> Hunų palikimas buvo ir plačios Vidurio Europos dalies kultūrinis bei ekonominis skurdas."
"Pirmasis jų karalius, apie kurį turime konkrečių žinių, buvo Childerikas (mirė 481 m. po Kr.), priklausęs vadinamųjų Merovingų valdovų dinastijai - jie buvo pavadinti vienos jūrinių gyvačių padermės vardu."
"<...> galima manyti, kad rytinėje Vidurio Europos dalyje (dabar apimančioje Čekiją, Vengriją, Lenkiją, Rumuniją ir Slovakiją) pirmame tūkstantmetyje gyventojų tankumas buvo mažesnis nei vienas žmogus kvadratiniame kilometre. O štai dabartinės Vokietijos teritorijoje galėjo būti aštuoni kvadratiniame kilometre."
"Pirmoji didelė valstybė, kuri subyrėjo ir paskui vėl atsikūrė, buvo Frankų imperija. Ji ėmė irti beveik tuoj pat po Karolio Didžiojo mirties."
"Jeigu tik regionai gali turėti gimimo liudijimus, tai Vidurio Europos gimimo liudijimas yra Otono III evangelijų knyga."
"Iš suirusios Karolingų imperijos ir vengrų proveržio gimė nauja Vidurio Europa, materialiai paremta vergų prekyba. Visai kaip hunai, kurie perbraižė Europos žemėlapį sugriovę Romos imperiją, vengrai permainė Vidurio Europos politinę geografiją."
"Tipiškas pono būdas kaupti savo galią buvo pažadant "apsaugą" - paprastai bažnyčioms ir vienuolynams. Toji apsauga dažnai būdavo gana reali, bet kartais jai apibūdinti labiau tikdavo žodis "reketas"."
"Pamarėnų prekyba su tolimąja šiaure Vidurio Europai davė Pomeranijos špicą. Iš pradžių tai buvo stiprus rogių šuo, panašus į haskį, bet ilgainiui veisiant žiauriai sumažintas."
"Jo akimis, vengrai esą kresni, stamantrūs, tamsiaodžiai ir aršūs; lenkai, nors gražesnės išvaizdos, gyvena tarp baisingų būtybių, kaip antai vienaragių, kentaurų ir tigrų; o čekai - vagys."
"Daugelyje Vidurio Europos kraštų karaliai ir valdovai savo lovose retai miegodavo ramiai, nes sosto siekė broliai bei sūnūs, dažnai pasiruošę griebtis smurto."
"Relikvijas Karolis vertino beveik taip pat kaip karūnas. Visą gyvenimą keliaudamas lauždavosi į kapus ir rankiojosi kaulus bei mumifikuotas palaikų dalis visoje imperijoje. "
"Kadangi Osmanai iš Krymo chanų atėmė pajūrio miestus, chanai vis labiau kliovėsi pajamomis iš vergų prekybos ir beveik netrukdė totorių gaujoms medžioti vergus. Dauguma vergų buvo grobiami iš Lenkijos - Lietuvos bei Rusijos, bet totoriai darbavosi ir Kaukaze ieškodami čerkesių dėl jų legendinio grožio, Pagrobtuosius parduodavo Krymo uostamiestyje Kafoje - jos turguose vienu metu kartais buvo prekiaujama net trisdešimčia tūkstančių vergų. Manoma, kad nuo 1500 iki 1700 m. totoriai pagrobė ir pardavė į vergiją maždaug du milijonus lenkų, lietuvių ir rusų."
"Vidurio Europoje niekada nebuvo homogeniškų gyventojų telkinių. Paribių srityje susiliedavo įvairios kalbinės ir kultūrinės grupės, be to, būta daug migracijos iš užsienio."
"Didelėje regiono dalyje valstybė suvirškino diduomenę. O Vengrijoje ir Lenkijoje diduomenė suvirškino valstybę."
"Kitaip buvo Lenkijoje ir Lietuvoje. Čia bajorija garsiai skelbė savo narių bendras šaknis su senovine sarmatų gentimi, per šimtmečius prieš Kristaus gimimą ir po jo atklydusią per stepę dabartinėje pietų Ukrainoje. Net tuo metu daugelis lenkų ir lietuvių bajorų žinojo, kad ryšys su sarmatais yra netiesa, bet bendra legenda padėjo jiems vienytis."
"Prūsijos valstybės tarnyba liūdnai pagarsėjo tuo, kad kokius keturis šimtus karo veteranų įdarbino "uostytojais" (Schnuffer), jų užduotis buvo aptikti, kas be licencijos mala kavą. Be to, keliasdešimt pareigūnų nutvėrę gatvėje ponus ir nutraukę peruką tikrindavo, ar jo viduje yra antspaudas, liudijantį, kad dėvėtojas už šį galvos apdangalą sumokėjo reikiamą mokestį."
"Tuo metu buvo kalbama, kad imperiją dabar valdo keturios armijos: "stovinti kareivių armija, sėdinti biurokratų armija, klūpanti kunigų armija ir šliaužianti informatorių armija"."
"Drabužiai buvo brangūs, tad Vengrijoje alternatyva tapo veido plaukai, ypač ūsai - vienas stropus stebėtojas šių suskaičiavo net dvidešimt tris įvairias formas. Pasak jo, kiekviena iš jų reiškė skirtingą tautinę priklausomybę, kaip antai "slaviškasis šamo" stilius."
"Publika muziką seniai siejo su tautiniai skirtumais - pasak seno prancūzų priežodžio, "Ispanija rauda, Italija aimanuoja, Vokietija mauroja, o Flandrija staugia."
"<...> Bismarckas visą likusį gyvenimą liko rajus, daug geriantis stuobrys - galiausiai net jo gydytojas atsisakė jį gydyti ir patarė kreiptis į veterinarą."
"Antisemitizmas buvo išankstinė nuostata, kuri tik ir laukė savo valandos. Per visą istoriją žydai buvo įsivaizduojami kaip svetimi kiti, nes jų kitokia religija, apranga, mityba ir užsiėmimai. O dabar jie tarsi tapo savi, tvirtai įsitaisė vidurinėje klasėje ir pelnė vietą ant olimpiados pakylos. Bet kaimo žydų antplūdis priminė, kad ir jie yra ateiviai, vos prieš vieną ar dvi kartas gyvenę visuomenės paribyje. Tačiau kaftanus dėvintys žydai bent jau krito į akis. O integravęsi žydai, neva slepiantys savo žydiškumą po verslo kostiumu ir nauja pavarde, buvo nematomi it todėl įsivaizduojami kaip dar pavojingesni. "Dviveidžiai", "slidūs", "sukti" ir "chameleoniški" - taip dažnai buvo vadinami karjeros laiptais kylantys Vidurio Europos žydai."
"Istorijoje antisemitizmas buvo toks daugialypis kaip ir jo taikinys - tai akcentuojantis žydų kitoniškumą, tai skelbiantis, kad grėsmę kelia žydų sukultūrėjimas. Vidurio Europoje buvo ne vientisas antisemitizmas, o keletas formų, besireiškiančių skirtingai pagal laiką ir vietą."
'Vidurio Europos lankytojai iš esmės susiformavo du vaizdinius. Vieną valstiečio nuskurusiais drabužiais, kuris elgiasi kaip stuobrys, bet vis tiek pataikauja tiems, kurios pats laiko viršesniais. Kitą pareigūno, amžinai reikalaujančio popierių."
"Iš viso maždaug trečdalį Vidurio Europos gyventojų sudarė tautinės mažumos, atsidūrusios valstybėse, kuriose vyravo ne jų tauta."
"Vidurio Europoje nemažai politinių partijų ir organizacijų turėjo savo sukarintas grupuotes."
"Neskaitant vokiečių, Vidurio Europoje buvo iškeldinta apie septynis milijonus žmonių, savo ankstesnio gyvenimo liekanas jie stūmė vežimėliuose ar vežėsi dviračiais arba su vieninteliu lagaminu buvo įmesti į sunkvežimio kėbulą."
"Vidurio Europai visada kildavo grėsmių iš visų pusių, bet istoriškai baisiausios buvo negandos iš rytų."