Poezijos knyga „Liekamieji reiškiniai“ – devintoji Agnės Žagrakalytės (gim. 1979), ne vieną prestižinę literatūrinę premiją pelniusios poetės ir prozininkės, knyga, penktas poezijos rinkinys.
Liekamieji reiškiniai – tai, kas lieka po įvykio.
Ironija, sarkazmas, pokštai. Rimtis, istorinė tyla, apkasų nepatogus nerimas. Pagarba atminčiai ir pašaipa esačiai. Užklostyta erotika, padrėbta egzotika, nervinga tyla ir per šimtmečius ataidinti būtis. Žagrakalytiškai įprastos šėlionės ir žagrakalytiška ištikimybė istorinei tiesai. Faktams, raštams, teisybei ir neįmanomybei.
Skirtingo svorio ir apimties knygos skyriai, kaitaliojant aukštųjų ir žemųjų stilių registrus, pasakoja apie patirtis, kurios tiek intymios, kiek visuotinės. Apie meilę, mirtį, šokį su kardais ir įžūlią satisfakciją. Apie tai, kad nereikia mūsų erzinti. Apie tai, kad viskam yra ribos, bet yra ir ribytės. Apie tas voratinklio plonumo ribytes, o voratinklis, kaip žinia, – labai stipri medžiaga.
Toks jausmas, kad Žagrakalytė atsigavo ir dar segs kakton dviprasmiškų kirčių it bučinių. Taip fainai ji netelpa į rėmus, jais net žavisi, maišo kokteilį iš aistros ir ironijos. Išėjo įsimintinas, pulsuojantis revanšizmas sustabarėjusioms klišėms ir kasdieniškoms problemoms. Paskaičius lieka geras poskonis – daugiau meilės, mažiau pykčio rutinoj.
Atrodo, kad pas Žagrakalytę, su kurios kūryba dar tik pažindinuosi (ir jaučiuosi neprašovusi pirmai pradžiai pasirinkusi būtent šią knygą) labai organiškai, labai natūraliai po vienu skėčiu telpa ir modernumas, ir tokia senovė, kuriai net nostalgijos jausti, rodos, neįmanoma, taip ji toli, bet gi graži iki skausmo. Taip moka poetė žodžiais nukelti į toli toli, o ir vienu metu išlikti tokia aktuali ir taip arti. Vienu metu ir žaisminga, ironiška, ir rimta, gal net niūri. Vienam rinkiny ir “Karjeristė” ar “Kartą gyvenime tikrame”, kur sutinka “tą, kuris visoms mano knygoms / goodreads’uose inpiso po vieną / žvaigždutę”, ir “Kulipkom lyja, lyja obels šakelėm, gobiamas kūdikis glėby septintas / Šeši vaikai po žeme”.
Ir aišku, būtų galima apsimesti, kad esu aukščiau to, bet gi buvo baisiai įdomus skyrius apie literatūrinius reikalus, apie leidybos užkulisius ir jausmus, kuriuos leidyba ir leidėjai rašytojui sukelia. Tai, kad jau ne pirmoje eilėraščių rinktinėje, nepriklausomai nuo jos temos, užtinku poeto mintis šia tema, tik įrodo, kaip dažnai ir daug kiekvienas kūrėjas apie tai galvoja (net jei gali atrodyti, kad tiek patyrę ir pasiekę jau į širdį nebeima). Todėl pirma pažintis išties sėkminga, vien dėl to, kaip norėjosi skonėtis tuo, kokius žodžius autorė renkasi ir kaip norisi juos ištarti garsiai, pamurmėti panosėje, ne tik perskaityti.
Visada kažkiek baisu skaityti kitą patikusių autorių knygą: o jei nebepatiks, jei bus pernelyg atpažįstama (dar vienas pajojimas ant to paties arkliuko) arba pernelyg neatpažįstama (tikėjausi tai kažko tokio, kaip anoje, bet ne to paties...). Žodžiu, daug lūkesčių ir reikalavimų – sunku tiems autoriams.
Bet labai patiko – kaip ir "Katalikai", persiskaitė kažkaip itin gaiviai. Labiausiai įstrigo gal net ne vaizdiniai, bet neįprastos sakinių struktūros, lyg ir senovinės (matosi, kad autorei archyvai nesvetimi!), sykiais pavienės („rožės gražios, tiesa, bet tiesa gi didesnė sočių piniavijų“), sykiais atsikartojančios per kelis eilėraščius („patyrinėkite ir pamatysite“) arba net per visą rinkinį („paeiliui mes vaikštome į balkoną“), sukuriančios vieningumo įspūdį.
Labai rekomenduoju šią knygą, verta pagyrų ir haipo, lauksiu kitų!
Žinot, mąstau, kad eilėraštis po eilėraščio ir išgyvensiu rudenį ir žiemą. 💛 Mėgaujuos, nes koncentruotomis dozėmis ir neįpareigotai gaunu įkvėpimo ir naujų minčių. Tokie maži kasdienybės praskaidrinimo šotukai. 😀 O po @festivalis_openbooks ir dar labiau noris poezijos vis turėt po ranka. 💛
Jau ne pirma skaityta @agnezagrakalyte knyga. Randu jose ironijos ir cinizmo, bet ir atvirumo, bei švelnumo, intymumo. Daug eilėraščių prisiliečia, o kai kurie - ne taip kabina iki kokios vienos frazės apie klykiančius šauktukus, apie skilimą ir susiklijavimą akimoju, apie vapsvas geliančias obelį, Mūšos akmenį, rėkiančią kregždę, atvirukus vaikystės, kurios nesinori. Ir man jie turi tą nušvitusį "ak" momentą, cinkelį savy, kuris pagavęs nepaleidžia ir įsisuka galvoje! O dar tie, dukros užsakymu rašyti! 💛
Arba kad ir šis:
"širdele neverk negražiai išsižiojus"
Mačiau, kad kitą savaitę bus susitikimas su autore @pasvalys.biblioteka - labai tikiuosi pavyks papulti. Su knygu klubu vis kalbėjom, kad reikėtų autorę pasikviesti pas save. 💛
Lentynoj manęs dar laukia "Triukšmaujantys katalikai". O aš laukiu visų susidūrimų su autorės kūryba. 💛
pradžia buvo annie ernaux + sekmadienio popietė (maždaug iki 15 val.), su saulės spindulėliais, kurie akina. gerai, kad nemečiau, nes nuo vidurio jau įsuko į kažkokį šėlsmą.
p. s. pirma pažintis su žagrakalyte, dar nežinau, kaip vertint, o ir baisu, po to sutiksiu ir reiks kalbėtis apie dviračius.
labai džiugina ta energija, humoras, fizinė jėga! ir kaip tiksliai, komiškai pamato pasaulio detales, pavyzdžiui, kad kamanė "knisasi" po melisos žiedyną. :)
Kartą gyvenime tikrame sutikau tą, kuris visoms mano knygoms goodreads'uose inpiso po vieną žvaigždutę. Galvodavau, - ką gi daryčau, tą žvaigždutę gyvai susitikus? Kumštis - į nosį, kelis - tarpukojin, kakta kakton, peilis tarp šonkaulių, ar dar kaip atjungčiau kačiuką nuo visko tegu pats pasižiūri žvaigždučiıų? Bet tikrověj- buvau jam visai maloni, klausinėjau każką apie apie dviračius graveliu ar plentiniu, klausiau, - taip pro šali varai? - ar kažką panašiai mandagiai, šypsojaus. (bet salduma atsimenu)
This entire review has been hidden because of spoilers.
Labai savita, labai įdomi, persmelkta moteriškumo, feministinės tematikos. Ciniška, kandi, nevengianti aštresni žodžio, "pagavios" minties. Verta jos poeziją perskaityt, apmąstyti.
"širdele, neverk / negražiai išsižiojus"
"puikūs dalykai: šukuoti šunį (kai jis leidžiasi)
sklęsti nesiekiančiai kojom žemės (nes su ramentais) (šitą tai brauk)
sėdėti lauke ant kelmo akmens kai temsta bet kai rašyti dar matosi
žiedai ant pirštų žibantys linksmai žaižaruojantys akmenėliai, kai bulves skutu skutekliu sidabro nejuostančiu kai keptuvę mazgoju putų vaivorykštėje, kai popokšteli koks cremantas (šitą irgi išbrauk)
vėjo liežuviai per sprandą šilkiniai
šokio šveitrumas
šitiek dalykų, kad vienu ypu nei tiek įkvėpsi, nei atsikirsi."
Žagrakalytės lyrinei subjektei reikia daug visko sugebėti: būti dora katalike ir sykiu feministe, gera mama ir poete (dukra užsisakinėja eilėraščius), romantike ir aštrialiežuve, žaisti tautosakos motyvais ir džiaugtis cremant‘o pokštelėjimu. Užtat labai terapiškai susiskaitė: jeigu visa tai įmanoma sykiu, tai mano problemytės visai nesunkiai išsprendžiamos. Turbūt geriausia skaityti nusiteikus ne per daug rimtai: tekstai tėra likučiai kitų, solidesnių, tekstų paraštėse (gal pačios poetės kitų eilėraščių, gal bažnyčios metrikų knygos, gal kokio didžio lietuvių poetos). Ir visgi: toks išsicentravimas ironiškas. Kartais atrodo, kad išėjusi iš didžiojo teksto ribų, Žagrakalytė ruošiasi smogti iš pasalų (jei ne žodžiais, tai kardu) ir sugrįžti atgal. O gal ta centrinė pozicija niekada ir nebuvo prarasta, gal ji visada buvo čia.
Smagus skaitymėlis. Žaismingas. Yra daug smulkmenų grožio (pvz. figmedžio šešėlio pėdom nutapnotos terasos, medūzos kaip gėlės...), kasdieniškų ir nekasdieniškų istorijų, kurias tikrai verta papasakoti, kuriose pasaulis mirga šiltomis spalvomis net iš tamsos. A.Ž. tikrai trumpų istorijų karalienė ( žr. ir "Triukšmaujantys katalikai"). Tik šioje knygoje neužčiuopiau siūlo, ant kurio tos istorijos susivertų, o taip pat siūlo Dangun, taigi negaliu jos dėti poezijos lentynon, deja, deja.