Vis matau savo sraute aikčiojančių, o man kažko nesiaikčioja 😞 knygą perskaičiau Repšio, Cicėno, Butvilaitės (tokią spektaklio versiją esu mačiusi) balsais ir likau su jausmu, kad jei matei meistriškąjį Koršunovo “Išvarymą”, tai skaitinys jokio gilesnio potyrio jau ir nepasiūlys. Kaip tik norėjosi kabinėtis prie kūrybinės redakcijos ar jos nebuvimo. Pavyzdžiui, kodėl penį erekcijos metu reikia vadinti DARINIU?! Ir ne, aš neturiu problemų su peniais, o skaitantys mane supras, tikiu. Bet kai kuriems rašytojams turi didesnių lūkesčių ir viskas. Atskirą botagą norisi paimti už knygos maketą. O gal tikslas buvo tuo skruzdės dydžio šriftu sugadinti man regėjimą?! Tikiu, kad dizaineriams tiesiog pritrūko patirties ir viskas kitu leidimu bus gerai. Ar skaitėt jūs? Ką manot?
3,5 ⭐️ Geriausia knygos dalis – nuostabus viršelis, puoštas Hieronymus Boscho triptiko „Žemiškųjų malonumų sodas“ fragmentu. Jame vaizduojama žemiškų malonumų scena, su papildyta paveikslo interpretacija, kurioje susiduria šiuolaikinio pragaro ir rojaus simbolika. Visa tai metaforiškai atspindi knygos turinį, nes abu kūriniai – tiek paveikslas, tiek knyga – kviečia žiūrovą ir skaitytoją susimąstyti apie žmogaus prigimtį, pasirinkimus, kovą tarp praradimų ir savęs atradimo; gėrio ir blogio; amžino siekio pasiekti nepasiekiamą rojų.
Rojus čia tampa svajonių apie geresnį gyvenimą idealu, kurį emigrantai nešasi su savimi, tačiau lieka klaidžioti tarp troškimų ir realybės. Žemiškieji malonumai – tai Londono realybė, kupina chaoso, kultūrinių susidūrimų, hedonizmo ir vienišumo. Pragaras tampa galutine vieta, kur praradimai, moraliniai konfliktai ir egzistencinė tuštuma užvaldo pagrindinio veikėjo gyvenimą.
Vis dėlto skaitant kilo stiprus vidinis pasipriešinimas. Protu suvokiau, kad knygoje taikliai įamžinta emigracijos tema su visais skaudžiais ir tragikomiškais jausmais, tačiau širdyje jutau atmetimo reakciją. Labiausiai pasigedau gilesnių protagonisto sluoksnių, įtaigos, vidinių monologų, todėl romanas liko teatro pjesės plokštumoje. Reziumuojant, manau, kad šiandieninė emigracija yra pasikeitusi ir praradusi dalį aktualumo, o vertinti ją iš istorinės perspektyvos dar per anksti.
Nesu mačiusi spektaklio, todėl skaitant niekaip netapatinau veikėjų su spektaklyje vaidinusiais aktoriais ir galėjau vertinti istoriją atsietai nuo vizualo, kuris galbūt būtų net trukdęs "pamatyti" situacijas ir veikėjus. Iš esmės tai pasakojimas apie mūsų sąmonės evoliuciją, kuomet, tik pajutę laisvę "pasileidome laukais ir miškais" nesuprasdami, kas mūsų laukia, o teko stoti akistaton tiek su aplinka, tiek su savimi pačiais, nei mačiusiais gyvenimo, nei žinančiais, kad jis gali būti ir kitoks. Kai kurie išvaryti ar patys išėję ne tik iš Lietuvos, bet ir savo aplinkos, kaip parodė laikas, visgi sugrįžo ir dabar visa tai liko tik knygos lapuose.
Gal ir yra racijos. Parašai pjesę, pastatomas jau keliolika metų iš populiarumo viršūnių nesileidžiantis spektaklis, o tada aplipdai papildomu tekstu, detalėmis ir išleidi romaną. Tikintis, kad spektaklio gerbėjams jis tiks ir patiks.
Taip ir nutiko. Man spektaklis paliko didelį įspūdį. Iki šiol nepamirštamas Vandalas (akt. Marius Repšys), Benas (akt. Kęstutis Cicėnas), Tado Gryno vaidinamas Londono „babajus", svaigia trajektorija žemyn smukusi Eglė (akt. Gailė Butvilaitė). Iki šiol nepamirštami juokeliai, penkiaukščiai keiksmažodžiai, aktorių improvizacijos, žiūrovo įtraukimas į vyksmą. Ir tais laukiniais 90-aisiais į Londoną smirdančiu busiuku išvariusių/išvarytų/išviliotų skirtingų biografijų, svajonių, troškimų ir reikalų turinčių žmonių tragiški likimai. Obuolių, išmestų svetur be nieko – daiktų, dokumentų, lalbos. Urviniai „homo sovieticus" su savo mąstymu, jausena, nuostatomis, nemokšiškumu, sandūra su Vakarų pasauliu. Bandymas (bent laikinai) rasti savo vietą čia, kartu svajojant apie tėvynę. Atviros durys, kurios, pasirodo, ne tokios ir svetingos.
Šias istorijas turime ir romane „Išvarymas. Londono adata". Ir vėl įtraukia, vėl skaudu, sukrečia. Vėl pasimauni. Kartu kitaip, nes kur kas mažiau priežasčių juoktis. O jei vėl skaitant jausmai vartosi kūliais, vadinasi, viskas ok? Nes toks ir turi būti geras kūrinys.
Taip, romane spektaklio veiksmo dar nepasivejame. Autorius žada dar dvi knygas su naujais herojais, istorijomis. Tad skaitytojui lieka laukti, kada šį pažadą išpildys.
O kartu tikėtis, kad autorius ir leidėjas pagailės skaitytojo akių – kitas knygas spausdins didesniu šriftu.
Sakykim knyga ne man ar tai ne mano skonio. Ko gero Ivaškevičiaus rašliavos nebūčiau į rankas apskritai ėmęs, jei ne darbinis knygų klubas. Priežastis paprasta - “skaitytojo paprovokavimas” jo knygoj Žali. Skaitytoją tikrai puikiai galima paprovokuot dabar pvz. parašant romanėlį apie tai kaip puikiai broliški ruskiai dabar tvarkosi Ukrainoje irgi. Nu provokacija žinai, seni, grynai pamąstymui, brolau. Tiek to. Visą kontekstą padėjus į šoną tai labai patiko knygos viršelis ir buvo visai nebloga, nors ir kiek nenatūrali kalba knygoj. Tekstas visai plaukė, bet truputį su pastrigimais ir vietom tiesiog kažkokiu keistumu. Įsivaizduojant Tetą Betą sakant “kūrva kas per erekcija” maždaug duoda tokį patį keistą jausmą. Ir dar gerai, kad šita pirma trilogijos dalis nesibaigė blogiausiai kaip galėjo baigtis (o jau buvo įtarimas). Tai už tai ačiū. Kas blogiau - visiškai (subjektyviai man) neaktualios ir neįdomios temos ten emigracija, mafija ir t.t. Ir išpildymas su loginėm spragom, bet gal čia tokia menininko išraiška, nežinau. T.y. nors nemėginau ir ko gero nemėginsiu, bet pasileidus Foje - Laužo Šviesa gabalą, mano kuklia nuomone, iki dainos priedainio neįmanoma sudaužyt kėdę, pakurt židinį ir ties priedainiu jau šildytis. Nu smulkmena, bet kodėl? Arba gyventi taip, kad per du mėnesius benamystės jau miegotum šaldytuvo dėžėj po tiltu su lenkų chebrantais ir kovotum su indusais dėl išlikimo. Kas absoliučiai blogai tai - žmogau kas tau yra su tuo Fredžiu Merkuriu. Realiai knyga prasidėjo ties 4 žvaigždutėm, kad nu ok, ne mano tema, bet tebūnie, bet kai prasidėjo pagrindinio veikėjo obsesija Queenais tai buvo stipriai mušamas dugnas ir tik pabaiga kiek išgelbėjo, bet taip čiut čiut. Ta prasme, jei rašai apie skiauterėtus pankus skvoterius, kurie ten anarchistai prieš valstybę ir t.t. ir pradedi rašyt apie muziką, kuri apsiriboja Led Zeppelin ir Queen, tai nu labai blogai. Analogiškai dabar rašyčiau knygą apie visišką foodie maisto mėgėją ir jo nuotykiuose pastoviai kartočiau kaip veikėjas dievina apsilankymą čili picoj ir kaip nuostabu mėgti gerą maistą ir valgyt čiliake. Bet ne, nerašyčiau. Tai šitas buvo blogiausia. Nu ir viskas. Prieš pasiimant skaityti dar galvojau o gal reikės ir į spektaklį nueiti, bet jau matau, kad ne, nes jei ten 4-5 valandas reikės kartais Queenų klausyt, tai ko gero tai bus pernelyg sunki našta mano gležniems pečiams.
Išvarymo spektaklį mačiau prieš 10 metų ir labai džiaugiuosi, kad pavyko gauti bilietus į vasario mėnesio parodymą. Kad tas teatrinis kūrinys yra šedevras mažai kas nuneigtų. O kaip su knyga?
Parašyta įtraukiančiai, vienas iš tų kūrinių, kur nenori padėti į šalį. Tema visiems pažįstama, asmeniška - kas neturėjęs aplinkoje ar pats nebuvęs emigrantu. Beno charakteris vystosi, tačiau kiti veikėjai lieka antraplaniai ir gan plokšti, iš čia ir nusiima žvaigždutė. Kitas dalis skaitysiu tikrai, bus dar įdomiau palyginti su spektakliu
Klausiau audio ir taip netikėtai pasibaigė... Būčiau dar mielai klausius valandėlę kitą. Paskaičius atsiliepimus, pasidžiaugiau, kad nesu buvusi spektaklyje. Neturėjau išankstinių nuostatų ir lūkesčių, ir veikėjai galvoje gimė tokie, kokius piešė mano vaizduotė. Kūrinys man patiko, labai priminė jaunystės keliones autobusiukais. Pirmąsias keliones į užsienį, pažįstamus emigrantus. Vertė susimąstyti kaip mes tuomet atrodėme Europos kontekste, kokie ubagai visom prasmės buvom. Labai taikliai atvaizduota požiūris į toleranciją, priėmimas kitokio, akiračio praplėtimas. Daug čia buvo taiklių dalykų. Gal kiek erzino Fredžio interpretacijos, su jom tikrai kiek perlenkta lazda. O ir šiaip Fredis ir anarchija, kažkaip nei šis nei tas.
Klausiau šią knygą audio formatu ir matau, koks geras tai sprendimas buvo. Vien jau dėl to, kiek atsiliepimų peikia mažytes raidės popierinėje knygoje. Popierinės, ypač, kietais viršeliais, yra mano mylimiausias formatas, bet knygas skaitau ir klausau įvairiai, neapsiriboja.
Ypač patinka, jei jas įgarsina pats autorius. Tada autorius turi tą galimybę atskleisti niuansus ir subtilybes balsų, net tik rašytu žodžiu.
Na, įdomu. Spektaklio nesu mačiusi, Londone esu buvusi ne kartą ir ne du, nors ten niekada ir negyvenau. Esu iš kartos kuri pažinojo to laikmečio emigrantus. Tai kiek kitokia nei dabartinė realybė.
Tema įdomi, pateikta laisva, nesuvaržyta kalba.. Kaip ir daugeliui, užkliuvo tai, kad tik vienas personažas kiek plačiau išvystytas, kiti tokie.. Na, plonyčiai. Vienasluoksniai. Nežinau, jei trilogija, gal bus dar. Bet jei atvirai, neapsisprendžiu, ar norėsiu kitas dalis skaityt.
Vietom nusibodo. Ypač tom, klejonių, sapnų, sumišusių su realybe. Vis dar bandau suprast kodėl. Nes šiaip sapnų tema įdomi, toks kaip pasąmoningas informacijos ir jausmų perdirbimas užmigus. O šiuo atveju, pasirodo, ir ne tik užmigus. Gal todėl?
Na, o jei trumpiau.. Knyga man pasirodė man tokia per vidurį. Negaliu pasakyt, kad rekomenduočiau, bet tuo pačiu, gal ir nevisai mnao skonio. Negaliu pasakyt kad ir niekinė, ar prasta. Na tai vat, tiesiog per vidurį...
Na ir aišku, akį traukiantis viršelis. Pliusiukas.
Įtraukianti istorija, tarsi svetima problema, bet tuo pačiu ir sava, artima, tarsi pažįstamo žmogaus istoriją skaitytum. O gal atpažįstamos Londono vietos ją tokia padaro... Paliečia išgyvenimai ir apima bejėgiškumo, susimaišiusio su galia jausmas. Galios keisti (atrodo, kad gali), bet paklusti ( ne, vis tik negali). Suvoki trapumą ir susitapatinimą su mažu sraigteliu dideliame mechanizme. Bijai, kad jis tave gali praryti, o ištiesų jau esi prarytas....
Priklausau ratui žmonių, kurie nematė spektaklio tuo pačiu pavadinimu, todėl išankstinių nuostatų neturėjau. Ir gerai, nes knyga susiskaitė tokia, kokia yra.
Klausiausi Ivaškevičiaus intervo, kaip jis pats patyrė aprašomas Londono vietoves, slampinėjo jo gatvėmis ir patiltėmis, ir galiu paliudyti, kad miestas romane tikras. O apskritai knyga įvėlė į kelionę atminties labirintais. Išvarymą patyriau dešimtmečiu vėliau už herojų, važiavau autobusu (nes savaitę prieš bankrutavo oro linijos ir nuplaukė skrydis) su didelėm tašėm, dešros kvapu salone ir labai įvairia publika. Tik tas mano išvarymas buvo savanoriškas, jauno žmogaus alkis pažinti nepažinta, o kad bus taip visaip ir ne visai lengva, nieks ir neperspėjo :) Kaip žinutėje, siunčiamoje knygos galiniame viršelyje, Boscho soduose: ieškodamas rojaus, nemažai perbrendi ir pragaro. Gal todėl tai, kas rašoma, ir palietė stipriau, ir suvalgiau vienu kąsniu.
Galėčiau kibti tik prie vieno netikslumo – Londėj metro •metro• niekas nevadina, tą išmokau pačią pirmą dieną autobusui įsukus į Victorią. Ten jis tiesiog tiūbas - vamzdis, kuriuo nesibaigiančiu srautu kasdien juda miesto planktonas.
Ilgai dirbdama su tekstais matau, kad formuojasi nedidelė kalbinė revoliucija, ir man tai visai patinka. Romanas redaguotas lengva ranka, kalba tarnauja žmogui, o ne atvirkščiai, todėl ji pagauli ir tikra, kitokios negalėčiau ir įsivaizduoti. Su makaronizmais, pertarais, keiksmažodžiais ir visa kita kalbos druska. Jokių kabučių ir kursyvų. Kai kurias vietas galbūt redaguočiau kitaip, bet ok, tai jau mano asmeniniai kalbos reikalai :)
Sako, kad romanas – trilogija, jau laukiu, kaip klostysis tolesnės Beno (Boscho dėžės dalis vs. Kensingtono prabanga - pragaras ir trumpa rojaus akimirka), Eglės, Vandalo ir Kailio istorijos. Esu tikra, kad bent kartą valgiusieji emigranto duonos kai kur atpažins save, o visi kiti pabus labai kinematografiškų istorijų statistais, niūniuojančiais kažką iš Queen :)
Jaučiuosi apgauta. Tikėjausi, kad „Išvarymas“ bus daugiau nei vien spektaklio tekstas – galbūt išplėstinė jo versija, gal papildomas kontekstas ar dar kažkas, kas praplėstų kūrinį. Tačiau tai tėra pirmoji spektaklio dalis, o autorius jau iš anksto aiškina, kad viskas netelpa nei į knygą, nei į šešių valandų spektaklį, todėl bus trilogija. Vietoj gilaus ar naujo žvilgsnio į kūrinį gavau tiesiog jo dalį, ir tai nuvylė. Jei tai būtų aiškiai įvardinta prieš skaitant, nusiteikčiau kitaip. Dabar liko tik jausmas, kad gavau mažiau, nei žadėta.
Knyga man priminė meilės romaną: blanku, nuvalkiota, bandymas atgaivint buvusias aktualijas. Gal tie keiksmažodžiai ir turėjo pridėt "šaunumo", bet romano "neištempia".
Marius Ivaškevičius mano lentynoje įsitvirtino kaip vienas tų rašytojų, kurio naujas knygas pirksiu pernelyg nesvarstydamas. Autorius drąsiai kabina temas, apie kurias kai kam nesinori kalbėti (prisiminkime, kiek triukšmo sukėlė romanas apie partizanus „Žali“) ir „Išvarymas“ mano akimis tinka į tą pačią kategoriją.
Man labai patiko įžanginiame autoriaus žodyje iškeltas klausimas: kiek šiame romane tiesos? Klausimas gal ir natūralus, bet žvelgiant plačiau: o kiek tai svarbu? Aš manau kad tokiose aplink veikėjų dramas besisukančiose knygose visuomet yra tiesos, gal daugiau, gal mažiau. Rašydamas šias eilutes prisiminiau Beno Lastausko „Tiems, kurie neskaito“. Ta pati situacija: kasdienio Vilniaus personažai, šaržuojami, guldomi į koliažus, bet iš esmės realūs, tik pertvarkyti knygos puslapiams.
Na, o „Išvaryme“ nusikeliame dvidešimt penkeriais metais atgal, į pačią laukinių devyniasdešimtųjų pabaigą. Dardame į Londoną senu busiuku, ore lyg ir tvyro kriminalo kvapas, o jau Anglijos sostinėje įvykiai pasisuka netikėta linkme: stačia galva panyrame į nelegalių migrantų kasdienybę, panyrame ir neriame iki pat dugno, to, kur po tiltu.
Vienas ryškiausių pagrindinio veikėjo bruožų man pasirodė jį gaubianti nežinojimo aura. Žmogus išsiunčiamas į Londoną iš Kauno, angliškai temoka vieną žodį, nieko nežino apie garsius prekės ženklus, garsią vakarietišką muziką, sulig naujuoju tūkstantmečiu atranda „Queen“, „The Doors“ ir kitus. Nes internetas iki mūsų herojaus dar neprisibeldė, nes jis augo kitame burbule, iš kurio važiuojama į Londoną „tiesiog“: plytų kloti, fotografuoti ir panašiai.
„Išvarymas“ reflektuoja būtent apie šį socialinį segmentą. Tai ne apie mus, geriančius kavą už 4.50, mes jau ir angliškai mokame, bet kviečiu susimąstyti: kiek toli mes esame nuo tų migrantų? Turbūt jie mūsų draugai, giminės, klasiokai, ne? Iš pažiūros jie, regis, taip toli, o gal iš tiesų visai arti? Ar jie nusipelno mūsų sofistikuoto teismo? O kaip jums sektųsi Londono džiunglėse?
Svarsčiau 3 ar 4 žvaigždutės. Bet nugalėjo lietuviškas autorius. Spektaklio nemačiau, todėl neturiu su kuo lyginti šios knygos. Skaitosi tikrai lengvai, įtraukia greitai. Emigracijos aktualijos dabar ko gero jau kitokios, bet tikiu, kad buvo kažkas panašaus. Jei būčiau kažkur neišgirdus, kad tai pirma trilogijos dalis, labai rimtai burbėčiau, kad ši knyga man buvo absoliučiai be pabaigos. Be aiškaus, konkretaus finalo, netgi be kulminacijos. Tiesiog nutrūko vos ne pačioje įdomiausioje vietoje. Yra tokio lengvo chaosėlio visoje knygoje. Pritrūko ir ryškesnių kitų veikėjų paveikslų. O šiaip-visai skanu ir gerai. Lauksiu tęsinio. Į spektaklį irgi norėčiau, bet vargu bau, ar tokia laimė kada nusišypsos.
Išvarymo pjese pirmą kartą perskaičiau 16-likos, po savo pirmosios kelionės į Londoną, viskas buvo keistai artima, priminė sutiktus emigrantus besiglaudžiančius viename name ir jų atkeliavimo istorijas. Šią knygą perskaičiau grįžusi po paskutinės kelionės (kol kas), ji daug skaudesnė, sunkesnė, priminė būtent tas istorijas iš ankstyvųjų nepriklausomybės laikų, kur laimės ieškoti iškeliavo lietuviai apsirengę taip kaip stovi. Beno likimas žiaurus, akivaizdžiai nenorėjęs ten keliauti jis patiria emocinius ir fizinius amerikietiškus kalnelius, o visas patirtis sieja su žymiausiais Londono statiniais, labai įdomi istorija, kuri ir liūdino ir juokino ir kartais net graudino. Laukiu tęsinio
Veikejai pasirode padriki ir silpnoki. Placiausiai statytas Benas taip ir liko statyme. Visi kiti pasirode tik praeiviais visoje istorijoje. Knyga itraukia ivykiu sparta, taciau regis tie ivykiai niekur taip ir nenuveda. Pabaiga taip pat neaiski, nes apie veikeja is finaliniu scenu nieko nezinom. Galima pritempti daug prasmes, taciau visa ji salygine, o salygos butu menamos.
Is prologo knyga suteike didesne vilti. Kita vertus, pakankamai lengvai parasyta, net ir su didesnem petraukom skaitant nepasimestu veiksmo linija.
Idomus budas perteikti mintis cituojant dainas, man toks stilius visai patiko.
Romanas apie lietuvių emigrantų patirtis pirmosios emigracijos bangos Didžiojoje Britanijoje metu. Pagrindinis personažas, vaikinas iš sudėtingesnio socialinio sluoksnio atvyksta į Londoną, kur jam nutinka turbūt visi patys blogiausi dalykai, su kuriais žmonės susidurdavo pirmojoje emigracijos bangoje. Knyga visas šias negandas pasakoja su sveiko humoro doze. Knyga įtraukė iš karto. Suskaičiau per kelias dienas. Spektaklio nemačiau. Bet dabar galvoju, kad tikriausiai be reikalo. Turėtų būti įdomu.
"Taigi pasakojimo siūlai sintetiniai, bet tai, kas jais susiūta - tiesa. Personažai fikciniai, bet jų mėsa ir kraujas - tikri."
"Per paskutines dešimt dienų patyrė tokį srautą išvarymų - iš déžės, iš bažnyčios, iš laivo, - kad galimybė būti viduj daban atrodé vertybė savaime. "
"- Patikėk. Bošas - Jeronimas Boschas, - dar norėjo įvardinti kainą, bet suprato, kad pati jos nežino. - Maždaug kaip būtų Čiurlionis, tik tūkstantį kartų brangesnis."
galima skaityti ir lyginti su pjese, lyginti su spektakliu, lyginti 2000ųjų emigracijos bangą su šiandienine, bet taip tik pagadinsi reikalą. Reikia tiesiog skaityti atvira smegenine, kaip naują dalyką, tada už širdelės griebia tikrai
Tikrai smagiai susiskaitė. Nesu gerbėjas... o tiksliau - esu antigerbėjas istorijų apie „tuos laikus“ ir iš pradžių skaičiau šiek tiek atsargiai, „per atstumą“, bet pabėgti nepavyko. Istorija įtraukė ir tikrai gaudysiu antrą ir trečią trilogijos dalį :)
Kai prisiklausai per daug aikčiojimų, susikuri didelius lūkesčius. Deja, jie pateisinti nebuvo. Nieko tokio gilaus, kas sukrėstų, sužavėtų, supurtytų, įkvėptų ar šiaip paliestų... Net autoriaus žodis knygos pradžioje žadėjo skvarbiau, plačiau.
Apie laikmetį, herojaus vargus, išgyvenimus ir kt. gudrius reikalus tegu svarsto kritikai, o aš tai pražvengiau skaitydamas, nes man panaśiai kaip Kmitos “Pietinis”- savas toks skaitinys gavos…