Hva leter du etter, ulv?

by Eva Vezjnavets

Romanen «Hva leter du etter, ulv?» er blitt omtalt som «den nyere tids belarusiske epos». Boken starter som en moderne beatnikroman. Protagonisten Ryna befinner seg på en alkoholfylt reise fra Tyskland til Belarus for å delta i bestemorens begravelse. Den gamle damen var en tradisjonell healer som landsbyboerne trodde var en heks. Rynas indre dialog med sin elskede bestemor går umerkelig over i en monolog. Det som følger, er en beretning om de blodigste årene i belarusisk historie sett fra en liten landsbys perspektiv – fra første verdenskrig, Oktoberrevolusjonen, borgerkrigen og kollektiviseringen fram til andre verdenskrig og årene etter den. I det nye århundret blir Ryna konfrontert med hele slektens turbulente fortid. Gamle synder kaster lange skygger. Det gjenstår å se om Ryna klarer å finne fred med seg selv og ta vare på bestemorens ganske spesielle arv. Uten å glorifisere hendelsene finner denne melankolske og rystende boken håp i hverdagens magi.

Genres: Fiction, Womens, War, Audiobook

Unknown Binding

First published January 1, 2020

Reviews

[Ярослава]

Якщо ви читали "Амадоку", то це - така дуже концентрована й білоруська версія тієї самої проблематики: переплетіння всіх травматичних сторінок історії ХХ століття на прикладі однієї етнічно змішаної родини у провінційному містечку.
Рина, тиха алкоголічка, повертається з Німеччини, де гляділа старих, на похорон своєї бабусі в рідне село серед білоруських боліт, де страшні народні казки сусідують зі страшними історіями колективізації, предковічні забобони - з Голокостом, архаїчне міфологічне бачення природи - з масштабним нищенням екології в ході радянських проєктів підкорення світу. Чудова, подекуди нестерпна, однак, хай би що там казали, оптимістична історія, де болота врешті повертаються, змиваючи шмат того поганого, що було в інтервалі.

[I · Rating 5 out of 5]

Па што ідзеш воўча? - Па астатняе. Вельмі моцны твор. Мабыць нават жудасны. Гісторыя Беларусі ХХ стагодзьдзя ў кароткім пераказе старой шаптухі, які даходзіць да нас празь яе ўнучку, якой веды старой мала чым дапамаглі ў жыцьці. Крывавая мешаніна з камісараў, балахоўцаў, палякаў, немцаў, пыліцаяў, партызанаў ды яўрэйскіх пагромаў пасярод палескай тхлані з пункту погляду жанчыны, якая бегае балотамі як здань, лякуе, прымае роды, труціць, хавае ад сьмерці. Але менавіта з гэтага напаўмёртвага балота, залітага крывёй беларусаў, яўрэяў, немаўлят, жанчын, злодзеяў і ахвяр зноў і зноў прабіваецца крыніца з самага цэнтру зямлі.

[Kulvinskaitė Virginija]

Kokia apgaulinga knyga! Vos 126 psl., o kiek istorijų ir emocinių registrų. Moters istorija, šeimos istorija ir Baltarusijos pastarojo šimtmečio istorija. Dėžutė dvigubu ar net trigubu dugnu. Ir emociškai ne vien juodojo humoro ir magiškojo realizmo gausite. Gausite dar ir daug skausmo, tamsos ir nevilties verpetą, pelkę tokią, kad jau atrodo, nebeišklamposi. Patiks, jei patiko Danutės Kalinauskaitės "Baltieji prieš juoduosius" ar Nijolės Marytės Šerniūtės "Vilkų kampo Eliza". Greičiausiai nepatiks ethno-fantasy gerbėjams ir gerbėjoms. Nepramoginė knyga, labiau sunki nei lengva, istorinis kontekstas čia nėra atraktyvus fonas, magijos šaltinis. O kam romanas patiks, rekomenduoju Kateřinos Tučkovos "Baltųjų Karpatų raganas" - knyga, mūsuose išversta per anksti.

[Asta Sara · Rating 5 out of 5]

Stovėti sargyboje.

Kažkodėl prisiminiau vieną geriausių konferencijų, kurioje teko būti. Organizatoriai pranešimams skaityti skyrė vos 10–12 minučių. Manyta, kad tiek laiko turėtų pakakti išdėstyti temą nepersiplečiant, koncentruotai ir akcentuojant tai, kas svarbiausia, įdomiausia.

Kodėl analogija šovė į galvą būtent dabar? Nes baltarusių autorė į 127 puslapius sutraukė kone 100-metį savo tautos istorijos, skaitytoją vedžiodama po skurdų velnio vėmalų kraštą, kuriame niekas nesilaiko. Priverstą išgyventi išbuožinimus, išdavystes, prievartą, klaiką, badą, neteisybę, socialistinius/komunistinius marazmus, pervartas, naganais įtvirtintą valdžią ir galią. Laikmečius, kada klestėjo melas ir netiesa, žmogaus vertė tapo minusinė, galvas kėlė niekšai, menkystos ir vidutinybės, žmogus žmogui buvo vilkas, savi šaudė į savus etc. Tam, kad skaitytojui būtų skaniau, pabarstydama magijos ir senųjų tikėjimų, gyvenimo tiesų ir papročių.

Knyga, kokių mums reikia ne vienos. Tam, kad nepamirštume ir budėtume sargyboje. Nes istorija linkusi kartotis, o analogijų su mūsų šalimi daugybė.

Atskiras pagiriamasis žodis kalbos grožiui ir vertėjos darbui.

[Алесь Плотка · Rating 5 out of 5]

Галоўная мальфарка сучбелліту Святлана Свет Curse выдала новую кнігу. Кароткая інструкцыя па выкарыстанні. Для прачытання добра падыйдуць сямейныя маршруты, хаты дзяцінства, сені і ганкі гаспадыні, з якой вы прыехалі развітацца. Самагон і крафт дадаць па гусце і настроі. Калі жарэш зямлю, чапляй кавалкі з дзмюхаўцамі.

[Natasha Matsiusheuskaya · Rating 4 out of 5]

кароткая аповесць, здаецца, лепшая за ўсе сённяшнія афіцыйныя падручнікі гісторыі. тое, што мы - кожны і кожная - чулі ад бабулі (бо нешта мужчыны ў нас радзей дажываюць да сталага веку), дзе спакойным голасам пераказаныя і войны, і голад, і то смешныя, а калі і страшныя забабоны і прымхі, і ўсё гэта нашае балота з крывёю. і ў кожным радку - боль разам з сумнай пасмешкай.

насамрэч першая кніжка, якую я чытала і літаральна чула, як мая бабуля і яе сёстры распавядалі свае гісторыі. у мяне няма ў сям'і шаптух і камісараў, мы крыху далей ад багны (хоць і ў нас ёсць у анамнэзе габрэйскае мястэчка, як ні дзіўна, Ліпень), але вельмі моцнае адчуванне, што ўся аповесць пра мяне і для мяне. нешта кшталту таго калі ўпершыню паслухаць колькі трэкаў Троіцы - вось калі ніколі іх дагэтуль не чула, але адразу адчуваеш, што музыка ідзе не звонку, а ў мяне знутры.

чатыры зорачкі толькі за тое, што фінал атрымаўся крыху пакамечаны і кароткі (так, хацелася яшчэ).

[Andrius Baležentis · Rating 5 out of 5]

Knyga plona, bet ją atvertus atsiveria lyg bedugnis istorijos šulinys – semk, ir kas kartą vis naujai pasemsi.

Vilkas čia - represinių valdžių metafora, o autorė pasakoja viso XX amžiaus Baltarusijos istoriją ir tokius baisumus, kad stebuklas, kaip apskritai kas nors išgyveno badą, žudymus, tremtį, alkoholizmą. O tie, kurie išgyveno, ir šiandien renkasi gyventi prievartaujami vilko, nes kitaip dar neišmoko.

Vertimo grožis tiesiog atima žadą – ta dzūkiška tarmė gaivina lyg ledinis vanduo tvankią dieną.

[Lucia Nieto Navarro · Rating 4 out of 5]

Nos encontramos ante una obra de memoria familiar e historia del siglo XX en Bielorrusia, centrada en varias generaciones de mujeres. Un relato escrito de una forma lírica que reconstruye la vida de cinco generaciones en una pequeña aldea bielorrusa, en un momento duro debido a la violencia política.
La historia comienza con el regreso de Ryna, que tras emigrar a Alemania vuelve a su aldea tras perder su trabajo, acaba de morir su abuela, una curandera respetada.
Aunque la historia es una novela, la autora se ha apoyado en testimonios directos y en mucha investigación documental para contar como a pesar de todo, la supervivencia cotidiana es obligada.
Asique en esta breve novela vas a encontrarte una mezcla de esos “milagros” que han ido apareciendo a lo largo de la historia, como fue la llegada de la televisión, con las grandes catástrofes que han ido ocurriendo en el país, como fueron revoluciones, guerras, ocupaciones y persecuciones.
Una novela de memoria familiar con un buen trasfondo histórico, con voces femeninas potentes donde la vuelta a tu ciudad natal no es nostálgica, es un choque de lo que fue, y lo que la sociedad arrastra.

[Fantastiškų KŽL · Rating 4 out of 5]

https://knyguziurkes.com/2026/04/26/k...

[Noe herbookss · Rating 4 out of 5]

Así, de esta forma tan impactante, comienza esta historia. La historia de Ryna, una mujer completamente rota a la que ya no le queda nada. Después de intentar durante años salir adelante en otro país una fuerte adicción al alcohol ha podido con ella y le ha hecho perder su trabajo. Por ello, y por la reciente pérdida de su abuela, debe volver a su aldea bielorrusa natal y, en ese viaje de vuelta a sus orígenes, se reencuentran pasado y presente.
Los recuerdos, las historias que le contaba su abuela, nos llevan a un relato de memoria histórica y familiar, de varias generaciones de mujeres, de abuelas, madres, hijas y nietas en un rincón de Europa del este. De un país atravesado por la violencia, la guerra, el hambre y la pobreza, las revoluciones y ocupaciones, los cambios políticos... De la tragedia que parece perseguirlas como un lobo hambriento a su presa.

La narración es cruda y también poética, se mezclan historias y recuerdos y se evidencia cómo ese pasado ha arrastrado consecuencias en la presente generación. Aunque es ficción la autora hizo un gran trabajo de investigación documental y se basó en testimonios reales directos para construir esta historia. Es el retrato brillante de una época y una sociedad devastada por las circunstancias.
Por algo fue galardonado con el premio al mejor libro bielorruso y ha sido recomendado por la ganadora del Nobel Svetlana Alexievich.
Una historia muy impactante pero que recupera unas voces totalmente necesarias.

[Patricija || book.duo · Rating 3 out of 5]

Nuostabus vertimas, bet jau girdėtas sulyginimas su “Baltieji prieš juoduosius”, - labai tikslus. Abi žavi įspūdinga kalba, bet ne mano.

[Andrey Chu · Rating 5 out of 5]

Балотная казка, гэта жанр што найбольш пасуе каб апісаць балотнае жыццё

[Natallia Holubeva · Rating 5 out of 5]

Сярод аматараў беларускай літаратуры няма чалавека, каторы б не чуў пра гэтую кнігу. І ў большасці выпадкаў яе ўжо даўно прачытаў. Што ж мяне спыняла?

Не мала асобніку. Спрабавала аўдыёверсію, але не зайшло зусім. Не кожная кніга добра ўспрымаецца на слых. Але ж праз пэўны час прымусіла сябе купіць кнігу - і як жа добра, што я гэта зрабіла.

Менавіта ад папяровага варыянту не магла адцягнуцца. Фундаментальная праца Святланы Курс (Евы Вежнавец) даўжынёй у 10 гадоў. Канцэнтрат гісторыі гаротных простых людзей на беларусай зямлі ў танюткай кніжаццы, дзе няма лішняга слова. Вялізарная падзяка аўтарцы! Гэтая кніга стаіць на паліцы абавязковых да прачытання кніг беларускай літаратуры.

[Aurelio · Rating 3 out of 5]

Un libro para quien no conozca la historia de los judíos y los progromos en Rusia y Bielorrusia, la Segunda Guerra Mundial con los nazis y colaboracionistas y partisanos.
Los estalinistas y la colectivización salvaje sin horizonte productivo ninguno, hambres y miserias.

Lo más interesante es la historia de Ryna y su abuela que era curandera y algunas descripciones de los lobos. Por lo demás me ha parecido un déjà vu de otros libros, te puedes hacer una idea de una tierra quemada por la guerra, imágenes espeluznantes en carrusel de quién pasará por allí.

[Leniwa Wenus · Rating 5 out of 5]

Праслухала аўдыёкнігу ў выкананні Алены Зуй-Вайцяхоўскай. Напачатку чытанне падалося манатонным, але хутка стала зразумела, што такая інтэрпрэтатацыя - гэта адбітак жыцця персанажа.
Кніга нагадала, што добрых часоў не бывае. Што за дрэннымі прыходзяць горшыя. Потым цыклы паўтараюцца. Сумна і бесперспектыўна.

[Ugnė · Rating 4 out of 5]

Matydama, kad knyga lyginama su Baltieji prieš juoduosius nerimavau, nes toji buvo mane nuvylusi, o kad būtų ir su šita taip nenorėjau - per daug jau man gražus viršelis. Palyginimas su Baltųjų Karpatų raganomis džiugino labiau, tačiau pagal apimtį atrodė, kad taip būti tiesiog negali.

Perskaičiusi sakyčiau, kad "Baltieji prieš juoduosius" artimesni ir pasakojimo būdui, ir istorijos sudėtingumui, tik tamsos šioje knygoje daugiau, istorija vienu metu ir paprastesnė (kažkaip su II pasaulinio pabaiga detalės užsibaigia), ir sudėtingesnė, nes veikiančiųjų ir besimainančių gyva pekla. Vietomis norėjosi padėt tašką, o vietomis atrodė, kad apie šitą galima ir daugiau parašyti.

Bet retas atvejis, kai viską atperka viršelis. Net nesitiki, kad ne šiai knygai jis nupieštas.

Atradau įdomų, daugiau konteskto duodantį interviu su rašytoja: https://www.15min.lt/kultura/naujiena...

[Audra · Rating 4 out of 5]

Truputį pabodo vidurys, bet rimta knyga.
P. S. Labai geras viršelio paveikslo pavadinimas!

[Aliaksei · Rating 5 out of 5]

Чытаючы кнігу я нібы апынуўся ў хаце бабулі. Хадзіў да дзеда, які пасля вайны і лагера ў Сябіры быў глухаваты.

Быццам бы наведаўся у тыя часы, калі маці цягала мяне да шаптух, каб вылечыць маю астму. А я стаяў і слухаў гэтыя ні то спевы ні то вершы-заклёны.

Кніга як ліхаманка, якой хварэе краіна пакуль жыць людзям не даюць, а ўсё таўкуць у плечы як трэба. Пакуль над былым гаманлівым балотам не пачынае насіцца сухі торф.

Асаблівая асалода, гэта мова якой напісан твор. Праз яе паўстае і старая шаптуха і маладая пьяніца, а ты нібыта сядзіш і слухаеш аповед.

[Maša · Rating 5 out of 5]

Цяжкая кніжка пра жыццё некалькіх пакаленняў жанчын з адного хутара. Гісторыя Беларусі, якая не пішацца ў падручніках, і складаннее за 'мы коцікі нас усе катуюць'. Пра беларускія габрэйскія пагромы я нават дагэтуль не чула і тое, што выкарыстоўваюцца сапраўдныя прозвішчы, цікава наколькі гэтая аповесць заснавана на сапраўдных падзеях і асобах

[Laura · Rating 4 out of 5]

Me tuve que comprar este libro porque empezaba chupando una llave, no necesito más, soy una persona fácil. Después vi que hablaba de la Bielorrusia del XX y dije, genial, aprenderé cosas. Ya en casa a las quince páginas no podía parar de pensar: “tremenda cagada, esto te pasa por ir de lista”. En las siguientes quince la cosa mejoró tan poco que cuando vi a mi madre leyendo este libro al haberse quedado sin móvil pensé: “de lujo, diez años intentando que lea, después de esto a ver quién remonta”. Bueno, pues resulta que he remontado yo, que esto de ser tremenda rata y que me duelan los euros en este mundo de pirateo me ha hecho que tire pa’lante y al final lo disfrute. No sé si es a partir de la cuarenta, pero empieza a coger ritmo y ya no para. Y qué desgracia que no pueda parar, porque qué de violencia sufre esta gente. El trauma intergeneracional está entretenidísimo con los bielorrusos. Por otro lado, se agradece el esfuerzo del rigor histórico y las mujeres, más si son brujas, eso siempre. Nada, que muy interesante, muy duro y muy bien escrito. Eso sí, a mí que no se me pregunte por ningún nombre que no esté en la contraportada (y pensar que estaba jodida con los personajes del Vaivén…)

[peatrycze pergolette · Rating 5 out of 5]

niebywałe, uwielbiam

[Yuliya Verevkina · Rating 5 out of 5]

Па шчырасці здаецца, гэта лепшае, што я прачытала за белліта апошнім часам. Яно такое блізкае, такое свае, такое знаёмае. Сапраўды палеская казка. І героі ўсе знаёмыя і ва ўсіх адзін і той жа. Бабуля шаптуха, хтосьці на вайну сышоў, а хтосьці хаваўся ад саветаў, ад паліцаяў. Жывелу хавалі і ад партызанаў і ад саветаў. Немцаў амаль ніхто не бачыў у балатах, а вось свае ж і перабілі людзей. Карацей нібы з матуляй паразмаўляла, дарэчы ёй таксама параіла і ўсім палескім і не палескім, беларусікам, украінцам і нават палякам вельмі раю. Вельмі ў сэрцайка!

[Darya Pinchuk · Rating 4 out of 5]

Алкаголь, тхлань, гора, смерці, здзекі. Як у большасці беларускай літаратуры. Чытаць лёгка, прыгожая мова. А паслясмак такі сабе. Падзеі і факты апісаныя цікавыя, жыццёвыя, але зноў пра "вайну і вёску". Па анатацыі думалася, што будзе больш містычна і больш энергічна, але кніга - больш аповед, чым дзеянне і дыялогі.

[Andrey Panasiuk · Rating 4 out of 5]

Суцэльны дэпрэсняк і чарноцце. Гісторыя бабулі Рыны цікавая сваёй аўтэнтычнасцю і праўдзівасцю. Кніга падобная на вір сучасных медыя, яна паказвае найгоршыя рысы чалавецтва, але мала што кажа пра тое, чаму гэты свет дагэтуль існуе.

[Ana · Rating 3 out of 5]

Nota: 3 sobre 5

Premisa:
Ryna regresa a su aldea natal para asistir al funeral de su abuela. Deja atrás un pasado marcado por la decepción y el alcoholismo, llevando consigo su identidad hecha pedazos al hogar que la vio crecer. Al indagar en recuerdos familiares, descubrirá una herencia enterrada ligada al dolor, la pobreza y a los estragos causados por la guerra.

Opinión:
Puede que se deba a una mera casualidad, pero he acumulado en un corto periodo de tiempo varias novelas que siguen una trama similar: la de un alma que ha de indagar en su pasado familiar para encontrar respuestas que martillean el cerebro o que tienen un espacio reservado, a pesar de no haberse dado a conocer anteriormente. Encuentro un atractivo indiscutible en esa necesidad de revelar a qué se han estado aferrando las raíces que te han sustentado y alimentado.

La autora entronca la trama en la búsqueda de Ryna, una mujer básicamente desarraigada, acostumbrada a descarrilar y manejar las consecuencias de la derrota en diferentes ámbitos de su vida. Ahogada y prácticamente a la deriva, encuentra en el regreso a casa una forma de enfocar su atención en una empresa que resultó ser más valiosa de lo esperado. A través de recuerdos y saltos en el tiempo a un pasado antes difuso, conseguirá conectar con los eventos que han condicionado su legado.

Ante un contexto desolador y un pasado hecho añicos, no hay posibilidad de finales felices, pero sí de trazar trayectorias de forma consciente, valorando el autoconocimiento y el poder de la determinación en la búsqueda de nuestros propósitos vitales. Un mensaje poderoso, y más aún si la sangre y las lágrimas de tus antepasados ha constituido la tinta para que pudiera materializarse.

A pesar de la dureza del relato, en el que se nos muestran escenas con una crudeza nada amortiguada, no he llegado a conectar emocionalmente. Quizá por la distancia que la autora pone a la hora de contárnoslo, o puede que por el carácter de Ryna, desvinculada, casi gélida. El hecho es que he presenciado las repercusiones de la represión soviética o la ocupación nazi desde una distancia que no me ha permitido vincularme con la trama.

Soy una lectora tremendamente emocional, y a pesar de que sé disfrutar de las lecturas que exploran otro tipo de planos, en este caso he echado en falta componentes que me hiciesen vibrar y mantener el foco. Entiendo que este carácter desgastado y férreo tiene un sentido y aporta coherencia en relación a su origen, pero también condiciona mi experiencia. No todas las lecturas están hechas para nosotros, y viceversa. Pero también os digo que siempre puede constituir una experiencia positiva: es el lector quien decide.

[Dovilė P]

Keliavimas į gimtąjį kaimą, žinojimas, kaip apeiti klastingasias pelkes, paskui pasakojimas apie babą Atkodėlčiuvienę buvo įdomiausioji dalis, kuri tiesiog nutrūko, užleisdama vietą papasakotai negražiąjai istorijos pusei. Karo meto žudymai, kurie vyko ištisai ir išilgai, dažniausiai lengva ranka. Daug brutalumo. Ši pasakojimo dalis prailgo. Atrodo, kad laikais, apie kuriuos rašyta, žmogus pats savaime neturėjo jokios vertės, visur slankioja mirtis. Su baltarusių tauta buvo elgiamasi visais įmanomais blogiausiais būdais ir visi jie čia aprašyti. Paskutinis knygos sakinys metaforiškai atspindi karo požiūrį į gyvybės vertę: "O alksnyne pakartas šuva čia apskritai niekuo dėtas. Šuns mirtis čia nei nesiskaito." Nors knygos apimtis nedidelė, ji stipri savo daugiasluoksniškumu ir vienu prisėdimu perskaityti nelabai pavyks.
Vertimas puikus, tarmiška kalba puikiai atskleidžia laikmečio ir vietos atmosferiškumą. Vietomis galima pasimėgauti autorės sugebėjimu rašyti gudriai-šmaikščiai. Taigi, maža knygelė, bet turi daug svorio.
Labiausiai įsiminė trumpas ir vaizdingas vilko aprašymas, kurio kiekvienas plaukelis spindi įvairiausiomis miško-vaivorykštės spalvomis.
Dabar populiarus magiškasis realizmas, bet čia jo, sakyčiau, ne tiek ir daug. Anūkė perima iš močiutės tam tikras žinias, užkalbėjimus.
Knygą visgi rekomenduočiau rimtesniam, išrankesniam skaitytojui, kuris ne tik mėgaujasi sodria, vaizdinga kalba, bet ir geba raustis po tam tikrus istorinius klodus, nes viena svarbiausių temų ir yra tautos likimas, (nors svarbus motyvas knygoje yra ir anūkės-močiutė santykis, per giminę besitesiantys sunkumai). Ši knyga turi tamsos. Manau, kad visai nepatiks tiems, kas mėgsta praeitį romantizuoti ar ieško idiliškos istorijos.

[Monika Baltrušaitytė · Rating 4 out of 5]

Tirštas, sodrus pasakojimas, sutalpintas į tokią nedidelę apimtį. Kaimo aktualijos, magiškojo realizmo, folkloro elementai, juodasis humoras ir pelkės kontekstas man priminė Juhani Karila „Lydekaitės burtus“, o šimtmetį menanti visos giminės ir tautos istorija - Danutės Kalinauskaitės romaną „Baltieji prieš juoduosius“. Sakyčiau, neblogas miksas.
Per visus įvykius, pavardžių jūrą ir skirtingus likimus kartkartėmis brautis kiek pabosta, ima atrodyti, jog visa tai - tik betikslis plepėjimas, tačiau knygos pabaiga viską atperka. O dar puikus vertimas ir nuostabi tarmė!

[María León]

qué difícil es entenderse a una misma cuando tampoco entiendes tu pasado o tus raíces, cuando todo parece confuso y no tienes claro lo que debes creer. suerte que existen las abuelas y la tierra y los conjuros.

[ouliana · Rating 4 out of 5]

па душу тваю іду

[lanius_minor · Rating 3 out of 5]

Ne tak vzdálená minulost, ke které se hojně obrací i česká literatura, tady ale z běloruského pohledu. A to na tom bylo pro mě nejzajímavější. Nemůžu ale říct, že by byla radost to číst...