Jie jau pakeliui į Žemę. O ko jiems čia reikia? Didžiausią susitikimą žmonijos istorijoje temdo nežinomybė. Psichologinių knygų autorė pakviečiama sukurti įkvepiančią žinutę ateiviams. Jei šie nusiteikę draugiškai – pasveikinti. Jei nusiteikę karingai – perkalbėti. Žinutės autorei į pagalbą peršasi kariškiai, Holivudo prodiuseriai ir net prezidentai. Svarbu įrodyti, kad žmonija gera. Bet kuo ilgiau ji dirba, tuo panašiau… kad gal ir nelabai?
Moderni lietuviška mokslinė fantastika apie ateivius nemenkai suintrigavo, nors sutikti pačių ateivių knygos puslapiuose ir neturėjau daug vilties. Ir buvau teisi, nes iš tiesų fantastikos čia ne tiek ir daug, ji visai ne pačiame centre, nes autorius pasitelkdamas ateivius kalba apie žmones ir jų prigimtį.
Man knyga pasirodė perdėm banguojanti - ją sudaro lyg dvi dalys, vis keičiančios viena kitą - stipriai šaržuotos, humoru stipriai paaštrintos, dinamiškos veiksmo ir kalbėjimo scenos ir ilgų aprašymų bei tylių filosofavimų scenos, kurios tiek sulėtindavo knygą, kad prarasdavau visą skaitymo pagreitį ir dalį susidomėjimo. Negaliu sakyti, kad filosofinė knygos pusė neįdomi ar nuobodi, tiesiog kontrastas tarp abiejų knygos polių man kartais pasirodydavo per didelis, o ir tas pačias idėjas manau buvo galima parodyti, o ne pasakyti.
Romanas smagus, džiazuojantis, šiuolaikinės visuomenės kritika man patiko. Visgi istorijai įdriftinus į lemtingą posūkį netoli knygos pabaigos viskas stipriai susvyravo, nes aš sunkiai galėjau paaiškinti kas ir kodėl vyksta, viskas atrodė neįtikima, dirbtina, jau buvau knyga rimtai benusivilianti, bet tuomet smogė knygos pabaiga, o ypatingai epilogas ir likau sugniuždyta emociškai, bet lenkianti galvą prieš autorių.
Pradedam nuo gerų dalykų - smagu, kad turim vis daugiau lietuvių autorių, kurie nori ir moka pasakoti istorijas, o ne vien kalbėti apie itin gilius ir sudėtingus savo lyrinių herojų vidinius pasaulius. Katastrofa - toks minkštosios mokslinės fantastikos trileris apie pirmąjį žmonijos kontaktą su nežemiška civilizacija, ateivių laukimą, politiką, komunikaciją, žmogaus durnumą ir šiaip visą šiuolaikinę pop kultūrą. Nors romanas iš esmės satyrinis, patiko, kad to komiškumo čia saikingai ir tai nepersismelkia į pasakojimą tiek, kad atrodytų, jog čia viskas ant bajerio - pagrindinė herojė, kurios lūpomis pasakojama istorija, kalba rimtai, yra čia ir jautrių momentų, tragizmo, o humoristinis elementas atskleidžiamas per absurdiškas situacijas ir kai kuriuos antraplanius comic relief personažus. Dar yra nemažai filosofinių tropų ir sentencijų, kurios čia irgi suskamba kaip juokeliai, bet argi ne tam ta filosofija ir reikalinga? Knyga parašyta kinematografiškai, daug vizualių scenų, tarsi nukeltų iš holivudinių kriminalinių ar veiksmo filmų. Tikrai matosi, kad autorius kažką ten su kinu.
Man norėjosi daugiau fantazijos ir originalesnės istorijos - iš Liu Cixin'o trilogijos (ta, kuri prasideda „Triju kūnu problema") nukosėta šiek tiek per daug, kai kurios scenos per daug primena "Don't look up". Kažkiek galima būtų teisinti tuo, kad pats žanras linksta į šiuolaikinės kultūros parodiją, tad tos kultūros elementai turi būti aiškiai atpažįstami, bet man norėtųsi, jog esminės idėjos, be kurių pasakojimas negalėtų veikti, būtų originalios. Čia visų pirma turiu galvoje kosmosofiją, kuri yra ta pati Liu Cixin'o kosmoso sociologija, tik su kitokiomis išvadomis.
Suskaičiau per du vakarus, virškindamas kalėdinę silkutę ir karvutės saldainius. Nesigailiu nei valgęs, nei skaitęs.
Skaitydama visą laiką pavydėjau autoriui! Žodingumo, fantazijos, ironijos, humoro, pasakojimo įtraukumo - aš viską "mačiau vaizdais". Vaizdais iš mano vyro mėgstamų apokaliptinių ir distopinių filmų. Pati tema tikrai ne mano, bet gebėjimas iškelti filosofines moralines potekstes vėlgi pavydėtinas.
Galvoju, kad jeigu būčiau skaičiusi šią knygą be viršelio inicialų niekada nebūčiau pasakiusi, jog ji lietuvių autoriaus ir mintyse keliolika kartų pagyrusi vertėjo ir teksto sąjungą. Kokia įvairi ir gera lietuvių literatūra pastaraisiais metais!
p.s. keturios žvaigždės tik dėl tos "ne mano" temos. Tikiu, kad esu tik pakeliui į santykį su ateiviais :)
Mokslinė fantastika nėra mano aistra, ypač knygose, bet patiko autoriaus pirmoji knyga ir rašymo stilius, tad... :) "Katastrofa" skaitėsi labai nuobodžiai, aprašymai ir moraliniai išvedžiojimai baisiai vargino, tad tekdavo vis daryti pertraukas nuo skaitymo. Kam tos moralės čia reikėjo nežinau, nelabai ji tiko, atrodo, autorius norėjo per daug visko pasakyti, kas kad ne labai į temą, ar bijojo, kad durniukai skaitytojai jo šedevro nesupras:))). Negalėjau knygos perskaityti vienu ypu, nes tiesiog pavargdavau nuo aprašymų ir mintimis blūdydavau kažkur kitur. Bet vis tiek buvo įdomu, kas bus toliau. O perskaičius atrodo, kad ne knygą skaičiau, o filmą žiūrėjau, ir įdomų filmą, daug įdomesnį negu buvo ši knyga, o tas labai fainai:). Ir dar mane įtikino, kad pasakojimo autorė - moteris. Tas irgi gerai.
Zinātniskā fantastika ar satīrisku skatījumu uz mūsdienu individuālisma un patērētāju sabiedrības vērtībām, politikas norisēm un kultūru. Sanāktu laba filma vai seriāls.
Paskutiniu metu Lietuvos autoriai vis dažniau renkasi fantastikos žanrus ir tai mane be galo džiugina. „Katastrofa“ - tai dar vienas (jau antras šiemet!) lietuvio parašytas mokslinės fantastikos romanas, kuris turėtų patikti tiek fantastikos fanams, tiek tiems, kurie šio žanro vengia it velnias kryžiaus. Pagrinde dėl to, kad tas fantastinis elementas knygoje atlieka tik katalizatoriaus funkciją, o visa knygos istorija iš esmės yra apie žmones ir kaip šie elgiasi „katastrofos“ akivaizdoje.
Jei trumpai apie siužetą, tai knyga pasakoja pirmojo kontakto istoriją. Į žemę skrenda neaiškios kilmės ateiviai, o žmonija ruošiasi neišvengiamam susidūrimui. Pagrindinė veikėja Oona, iš kurios perspektyvos ir patiriame pasakojimą, pasamdoma sukurti žinutę atvykėliams ir įtikinti juos žmonijos gerumu. Žinoma, kad politikai, kariuomenės vadai, įtakingi verslininkai nori prisidėti prie žinutės kūrimo, o procesas, kaip ir galima įsivaizduoti, absurdiškas.
Knygoje autorius visai puikiai ir su riebia doze ironijos kuria šiuolaikinio pasaulio karikatūrą. Jei kuomet dirbote ofisinio planktono darbą ir buvote bent viename strateginiame susitikime pabrainstorminti, maždaug galite įsivaizduoti ir nemažą dalį šios knygos scenų. Kariškiams reikia kažką sprogdinti, politikams - atrodyti svarbiais ir išlaikyti įtaką, verslininkams - parduoti savo prekes. Toks kreivas mūsų visuomenės veidrodis, kuriame šaržuojamos kone visos interesų grupės. Jei kada žiūrėjote filmą „Don’t Look Up“, tai čia kažkas panašaus.
Tik va tas šaržas, pastatytas greta rimtų egzistencinių temų, man skaitėsi pakankamai keistai, nors tikriausiai toks ir buvo Vlado užmanymas. Būna verti puslapius, skaitai kažką gilaus ir filosofiško, o kitame puslapyje autorius jau bando juokinti. Toks pasivažinėjimas emocijų kalneliais, kuris gali patikti ne visiems.
Taip pat tikriausiai verta paminėti ir kitą man ganėtinai užkliuvusį dalyką - galbūt aš čia išsigalvoju, bet man pasirodė, kad tekstas labai stipriai įkvėptas puikios Liu Cixin knygų serijos „Žemės praeities atminimui“. Skaičiau tą seriją pakankamai seniai, bet net ir su kiek prislopusia atmintimi „Katastrofoje“ radau labai daug atsikartojančių minčių. Aišku, tema kaip ir ta pati, tai gal ir nieko tokio tokie sutapimai, juolab, kad skaitančiųjų „Katastrofą“ tarpe, be abejonės, atsiras ir nesusipažinusių su Liu Cixin kūryba. Lygiuotis į bene geriausiais pastarųjų metų mokslinės fantastikos knygas rodo ambiciją, o jos mūsų fantastikoje dažnai pritrūksta.
Ir nepaisant visos mano išsakytos kritikos, man knyga patiko. „Katastrofa“ man įrodė, kad Vladas Rožėnas moka pasakoti istorijas ir prie progos pačiupsiu ir jo debiutinį romaną „Viskas gerai, aš dar jaunas“ bei lauksiu sekančio. Noriu daugiau fantastikos, bet dar labiau noriu daugiau puikiai parašytų lietuvių autorių knygų. Tokių kaip ši.
Net jei nemėgstate fantastikos - rekomenduoju. Jei mėgstate, labai rekomenduoju. Beje, labai gražus knygos viršelis.
Neįtikėtinai malonu skaityti pažístamo parašytą kūrinį. Kažkoks pasididžiavimas net apima. Dar maloniau tai, kad knyga išties įtraukianti, lengvai skaitoma ir turinti gilias (bet ne tiek, kad tektų vargti) idėjas.
Nespėliosiu, ką norėjo pasakyti autorius, bet man šis kūrinys tikrai patiko. Jame užtenka ir absurdo, ir fantastikos, ir kritikos kapitalizmui, ir žmogiškų dorumo ir gobšumo, ironijos... visko po truputį, bet užtektinai.
Kai skaičiau Rožėno katastrofą, dvi draugės paklausė, ką skaitau, o tada klausė - ar čia pavadinimas, ar įvertinimas. Pagalvojau, kad jis specialiai taip pavadino romaną, kad bet koks šaipymasis iš pavadinimo jau būtų kaip medinis bajeris. Gudru! Skaityti nebuvo katastrofa - vis dėlto lietuviškas romanas apie ateivius!!! Beveik kaip lietuviškas romanas apie vaiduoklius. Ir perskaičiau kaip reta greitai.
Vis dėlto pabaigusi supratau, kad daugelis knygos bruožų tiesiog buvo "ne mano". Taigi -
NEPATIKO
1. Žanras. Man kaip visad sunku skaityti distopijas - nes, negana to, kad knyga apie ateivius, ji ir apie blogą mūsų ateitį; žanras kaip toks nėra blogas, gal tiesiog ne mano ar bent jau ne dabartinėms nuotaikoms, kai ir šiaip ne utopijoj ir net nelabai topijoj gyvenam.
2. Kaip ir suprantu, kad distopija - tai dabarties kritika ir išdidinimas, ir dar biškis konspiracijų, bet vis tiek sunku skaityti tokį ateities vaizdą, kur [SPOILER] pasiektas nemirtingumas ir vis tiek nėra nė žodžio apie ekologines ar kaip minimum tapatybės problemas, kaip McCarthy Kelyje veikėjai tiesiog susipjaustę kojas brenda per sąžalynus ir pergyvena, ar žmonėms bus leista gimdyti, o turčiai lobsta, bet pagaliau supranta, kad laimės nenusipirksi.
3. Kompozicija - visa knyga yra [SPOILER] mamos, rašiusios žinutę ateiviams, laiškas dukrai "kaip viskas nutiko", pačiam gale epiloge jau matom tą suaugusią, nemirtingumą įgijusią dukrą. Kaip laiškas / užrašai, romanas atrodė labai daugžodžiaujantis, atpasakojantis visus dialogus, visai nepersijungiantis į dabarties (rašymo) momentą - tik knygos gale sužinom, kad rašoma iš įkalinimo vietos. Aišku, anksčiau tas neišduodama dėl to, kad nežinotume, kas bus toliau. Bet užtat daug mažiau įtikėtina skaityti, ir tas laiško elementas galiausiai ima atrodyti tiesiog kaip dar vienas plot device, papildantis knygą, bet įdomumo nepridedantis (bent man).
4. Vietomis - stilius. Skaičiau susidomėjusi, bet paskiri sakiniai nervindavo. Iš pradžių nervino pasakotoja, kuri, tarsi rašanti laišką iš distancijos ir jau viską galvoje perkračiusi, vis tiek spygčioja, šokinėja, nejuokingai juokauja - labai keistai tas atrodo retrospektyviniame pasakojime. Vėliau to lyg buvo mažiau. Kai kurie sakiniai irgi atrodė kaip nedaredaguoti ar šiaip perspausti, pavyzdžiui: "Kurjeris [...] iškėlė dvi kartonines dėžes, pakvipusias ką tik iš krosnies ištrauktais kepiniais" (tai picos; p. 40), "bent jau dėl įvykių dydžio Aldous nemelavo" (p. 52), "Konferencijų salės vyrai laukė atsako vilties kupinomis akimis - panorau lūkestį išpildyti ir nuo šoko apalpti ar bent jau susigriebti už širdies" (p. 54), "Dieteris pasisuko į mane norėdamas dar kilstelėti dramatiškos nuotaikos temperatūrą. Tolėliau Carlosas X ir Aldous žvelgė vos susiturėdami iš džiaugsmo" (p. 54), "Jei laiką pusrūsio žabtuose žymėjo nejaukaus, užgniaužto juoko tarpsniai, tarsi įvykiai dar jiems besitęsiant jau būtų tapę savo parodija, tai kelią atgal į miestą temdė nerimas. Kas, jei viskas tiesa: ateiviai, šnipai, numyžtuose baruose priimami sprendimai, kas, jei pasaulis ir vyksta lygiai taip, kaip čia jį aprašiau?" (p. 104), "Per trejus nesimatymo metus atrodė pasikeitęs daugiau nei per prieš ankstesnius penkiolika" (p. 119). Kita vertus, atsimenu, ir Gailiaus Oro man buvo sunku priprasti prie stiliaus, o paskui jau susigyvenau, tas pats buvo ir su Rožėnu.
5. Nesupratau, ką daryti su panašumu į "Don't Look Up". Ar "Katastrofa" - irgi satyra, kaip tas filmas? Pagrindinio kosmosofo Aldous personažas - tikrai šabloniškas bjaurybė, jis smagus ir teisingai parodytas (ar bent man taip atrodė). Kaip yra su prezidentu? Ar reikia ieškoti atitikmenų, ar tik stebėtis, kad jis durnas? Kaip su kosmosofės vyru Hu ir jo svarbiu indėliu? Ar pagrindinė kosmosofė Oona, studijavusi filosofiją, bet dabar uždirbinėjanti iš popfilosofijos knygų - komiškas, ar vis dėlto superprotingas personažas? Ar viskas čia - satyra, ar liūdna kritika? Iš pabaigos atrodo, kad satyra, bet stilius visai nekandus. Skaitant neapleisdavo jausmas, kad panašius dalykus jau mačiau - kad ir idėją iš kažkurios pasakos, kaip žmogus paprašo nemirtingumo, bet nepaprašo sveikatos ir pan. Tai niekuo ne blogai, tiesiog taip ir nepagavau, į kokį registrą visi šie elementai sugula - ar komišką, ar kritišką, ar "tiesiog". Gal "tiesiog"? Bet ar tada verta tiek cituoti? Piktasis Aldous - kaip Huxley, kosmosofė Oona - turbūt ne į temą, bet visą laiką skaitydama galvojau apie seniai matytą melsvą Meko video, kur jo dukra Oona kažkur vaikštinėja. Tačiau dabar pabandžiusi paieškoti Meko, neberadau - tai gal ir kiti "Katastrofos" motyvai, man pasirodę kaip citatos, iš tiesų tik kuria (ir gal tyčia) įspūdį, kad kažkur jau matei, girdėjai ar pagalvojai?..
PATIKO
1. Net ir randant visokiausių knygų, filmų atgarsių - buvo labai įdomus siužetas, man patiko, kaip išsisukta su ateiviais ir jų intencijomis, labai patiko visa tai, ką personažai išsiaiškino apie ateivių pasiekimus ir atskrendančio laivo įgulos charakterius. Neišsiplėsiu, kad nespoilinčiau, tiesiog pasirodė išties vykę.
2. Nors burbėjau dėl pagrindinės veikėjos, buvo faina, kad ji moteris, kad ir ateityje viskas vyksta taip pat - moteris sugalvoja, sėkmingas veikėjas nusavina. Aišku, "faina" - ne tas žodis, veikiau - liūdnai tikroviška ir tikėtina. [SPOILER] Gale paaiškėjantis twistas, kad visos privilegijos ir galimybė išgyventi, kai visas pasaulis ėjo velniop, atsirado ne dėl kosmosofės išradingumo, o dėl jos supergenijaus vyro, atrodė dar tikėtiniau ir depresyviau, tik gaila, kad ji pati apie tai nesusimąsto.
3. Visokie antraplaniai veikėjai, durni aktoriai, filmavimo aikštelės tvarkytojos, apsauginiai, spontaniškai susikūręs "Stiprūs kartu" stiliaus išgyvenimo ir pagalbos centras labai pridėjo gyvybės ir spalvų.
***
Žodžiu, burbėti ir kabinėtis prie žodžių visada lengva, o sukurti savo pasaulį, kurį kažkas kitas pamatytų ir dar visai tuo pasimėgautų, sunku. Antrąkart neskaitysiu, bet kaip žanrinė literatūra man buvo smagi, labai džiaugiausi, kad dar kažkas, be baisiojo Melniko, imasi niūrios ateities vaizdinių. Man patiko mažiau nei Oderis, bet gal net labiau nei 2084, tik kad Kaunaitės knyga geriau parašyta ir su aiškesne teze. Skaitysiu ir toliau Rožėną, jis savitas, įsimena, nors vietomis ir sveikai sunervuoja.
Duodu dvi žvaigždutes – už gražų viršelį ir už autoriaus pastangas. Malonu matyti šiuolaikinę fantastiką lietuvių autoriaus. Tačiau, deja, šiai knygai labai daug trūksta.
Visų pirma – gilumos. Geras pasakotojas privalo žinoti apie savo knygos pasaulį žymiai daugiau negu skaitytojas, o čia man susidarė įspūdis, kad autorius žino mažiau, nei nori parodyti.
Antra – konteksto, realių faktų, supratimo, kaip kas vyksta ir veikia. Pavyzdžiui, jokio mokslo knygoje praktiškai nebuvo, o jeigu buvo užsiminta, tai labai neįtikinamai arba absurdiškai netiksliai.
Trečia – autentiškumo. Praktiškai visos mintys ar idėjos jau girdėtos. Ir tai šiaip yra normalu. Bet gera knyga moka senas idėjas parodyti iš naujų kampų ir nustebinti interpretacijomis. Čia man tokio įspūdžio neteko patirti.
Na ir ketvirta – filosofiniams pamąstymams trūko išminties ir gilaus realybės supratimo. Atrodė, lyg pagrindinės veikėjos mintys būtų tik klaidžiojimas tamsiame minčių miške.
Nepaisant visko, labai tikiuosi, kad laikui bėgant autorius įgaus daugiau patirties, įkvėpimo ir drąsos, o ateityje dar nustebins mus gilesniais siužetais bei įdomiais, kokybiškais kūriniais.
"Kažką gelbėti, kažką žmonija. Aš šeimą turiu, man anksti keltis"
Gan lengvai suryjama mokslinė fantastika su daug ironijos ir filosofijos, bet mažai mokslo. Mano skoniui gal norėjosi čiut daugiau mokslo ir kiek mažiau filosofijos. Kai kurie pliūpsniai atrodė pritempti ar nereikalingi, lyg autorius norėtų nu tikrai užtvirtint kad ne viskas tik ant bairio čia.
Užtat gebėjimas įtikinamai, spalvingai nupiešt erdves (scenos požeminėje stovėjimo aikštelėje 'stovi' galvoje iki šiol) tikrai kabino. Humoras ir vaizdingumas skatins imtis Rožėno kūrybos ir ateity.
Leidykla „Oxford University Press“ ką tik 2024 metų žodžiu išrinko „brain rot“. Tuo pačiu metu pasirodė ir šis romanas, kuriame „brain rot“ užauga kaip atominis grybas. Taigi, diagnozės teisingumu galime neabejoti, deja. Knygoje daugybė aktualijų, dėl kurių tenka dūsauti ir slėpti galvą po pagalve. O ironijos ir sarkazmai tiesiog siautėja puslapiuose, pats R. Östlundas pavydėtų. Bet yra ir vilties, labiausiau - iš autoriaus amžiaus ir pozicijos. Pagarba. Gera knyga. Tik ne prieš miegą.
na man asmeniškai patiko, tik vat šiuolaikiniame debilų pasaulyje man šitas kūrinys panašus į realybę 😂😂😂 tarp eilučių galima įžvelgti gilesnės prasmės, pamąstymų... smagiai suėjo...
Skaitant knygą nuolat neapleido jausmas, kad nieko nesuprantu kaip ir pagrindinė veikėja, kuriai nuolat kildavo įvairūs klausimai, o visi aplink tik stebėjosi - "... nejaugi niekas tai nepanaiškino?"