Tankmė

by Toms Treibergs, Dominykas Norkūnas (Translator)

Toms Treibergs (gim. 1985) – latvių poetas, rašytojas, žurnalistas, aktorius ir režisierius. Baigęs mokyklą Taurupėje, įstojo į Latvijos universitetą, kur įgijo teologijos bakalauro laipsnį. Dirbo žurnalistu Latvijos televizijoje ir radijuje, šiuo metu yra TVNET kultūros redaktorius. Kartu su estų ir lietuvių kolegomis kuravo bendrą Baltijos šalių anglakalbį literatūros žurnalą No More Amber. Pirmoji Tomo Treibergo poezijos knyga „Apšvietimas“ (Gaismas apstākļi) 2012 m. buvo nominuota Latvijos metų literatūros premijai už geriausią debiutą. Antroji knyga „Drugys“ (Drudzis) pasirodė 2015 m.

Trečiasis poezijos rinkinys „Tankmė“ (Biezoknis) išleistas 2019 m., o 2024 m. vertėjo Dominyko Norkūno prakalbintas lietuviškai.

Pasaulis neteko kojų,
tad lyg karo veteranas
jis šliaužė ant pilvo,
iš burnos jam tįso seilių
upės, plūdusios
į jūrų sūrymą,
į ežerų gėlą;
pasaulis šliaužė melsdamas
skatikų, kaulijo iš tų,
kuriems pinigo
per akis;
skatikų, už kuriuos
kosminėj krautuvėj
nusipirktų kokį
pigų, nematerialų šūdą
ir susikištų jį sau
į kraterį ar povandeninę įdubą,
kad šie pagaliau užsikimštų,
kad pagaliau nurimtų ugnikalniai
ir tektoninės plokštės;
nusipirktų kokį šūdą, kuris
padarytų galą šiam per amžius
trunkančiam tąsymuisi
tarp gyvybės ir
mirties.
Pasaulis neteko kojų,
o tos lyg didžiuliai makaronai
tabalavosi ir vėlėsi
tarp palydovų ir kosminių stočių;
pasaulis nebeturėjo jėgų,
pasaulis neprakalbėjo,
suknežintas lig
paskutinio kaulelio, tik švokštė
kimiu, džeržgiančiu balsu:
Labai jūsų prašau…
Labai jūsų prašau…
Aš labai jūsų prašau…

„Tankmę paprastai siejame su tamsa, pavojumi ir nežinomybe. Tame yra tiesos. Tenka pripažinti, kad šiame rinkinyje galima aptikti visus šiuos tris dalykus. Ir vis dėlto kiekvienoje tankmėje, kiekviename šabakštyne atrasime properšą, pro kurią prasiskverbia – arba išsprūsta – šviesa.“
— Toms Treibergs

88 pages, Paperback

Published January 1, 2024

Reviews

[Lauryna · Rating 4 out of 5]

Treibergo eilėraščiuose viskas pavėluota, pražiopsoma arba negali įvykti. Jau nuo pirmųjų knygos eilučių („Jau lyg ir metas gultis – / o aš vis sėdiniuoju“) viskas prasilenkia: knygos vėluojamos grąžinti į bibliotekas, choras neturi natų, diskoteka – vangi, laiško adresatas persikraustė, o ir pranešimas paseno, mirtis, ne ir ta, neištinka, o tik užsuka pasižvalgyti. Atrodo, kad lyrinis subjektas juda vėluodamas, pražiopsodamas vyksmo įkarštį, rasdamas pasaulį apkerpėjusį, tankiai užžėlusį. Rinkinio pabaigoje ima aiškėti, kad šitas uždelstas pasaulis yra pasaulis be žmonių. Jie neišnyko: „Gal pietauja, gal išvažiavo/ į sodą ar pasiimti vaikų.“ Bet akivaizdu, kad vėluotojo akiratyje vis daugiau nežmogiškų būtybių: ligoninės priėmimo skyriuje pasitinka šuo ir kamanės, gamta nebekalba, išsiveržia iš žmogiškų prasmių tinklo. Tad iš pirmo žvilgsnio labai asmeniškas ir reflektyvus tekstas virsta ir ekologinių problemų metafora.