Toms Treibergs (gim. 1985) – latvių poetas, rašytojas, žurnalistas, aktorius ir režisierius. Baigęs mokyklą Taurupėje, įstojo į Latvijos universitetą, kur įgijo teologijos bakalauro laipsnį. Dirbo žurnalistu Latvijos televizijoje ir radijuje, šiuo metu yra TVNET kultūros redaktorius. Kartu su estų ir lietuvių kolegomis kuravo bendrą Baltijos šalių anglakalbį literatūros žurnalą No More Amber. Pirmoji Tomo Treibergo poezijos knyga „Apšvietimas“ (Gaismas apstākļi) 2012 m. buvo nominuota Latvijos metų literatūros premijai už geriausią debiutą. Antroji knyga „Drugys“ (Drudzis) pasirodė 2015 m.
Trečiasis poezijos rinkinys „Tankmė“ (Biezoknis) išleistas 2019 m., o 2024 m. vertėjo Dominyko Norkūno prakalbintas lietuviškai.
Pasaulis neteko kojų, tad lyg karo veteranas jis šliaužė ant pilvo, iš burnos jam tįso seilių upės, plūdusios į jūrų sūrymą, į ežerų gėlą; pasaulis šliaužė melsdamas skatikų, kaulijo iš tų, kuriems pinigo per akis; skatikų, už kuriuos kosminėj krautuvėj nusipirktų kokį pigų, nematerialų šūdą ir susikištų jį sau į kraterį ar povandeninę įdubą, kad šie pagaliau užsikimštų, kad pagaliau nurimtų ugnikalniai ir tektoninės plokštės; nusipirktų kokį šūdą, kuris padarytų galą šiam per amžius trunkančiam tąsymuisi tarp gyvybės ir mirties. Pasaulis neteko kojų, o tos lyg didžiuliai makaronai tabalavosi ir vėlėsi tarp palydovų ir kosminių stočių; pasaulis nebeturėjo jėgų, pasaulis neprakalbėjo, suknežintas lig paskutinio kaulelio, tik švokštė kimiu, džeržgiančiu balsu: Labai jūsų prašau… Labai jūsų prašau… Aš labai jūsų prašau…
„Tankmę paprastai siejame su tamsa, pavojumi ir nežinomybe. Tame yra tiesos. Tenka pripažinti, kad šiame rinkinyje galima aptikti visus šiuos tris dalykus. Ir vis dėlto kiekvienoje tankmėje, kiekviename šabakštyne atrasime properšą, pro kurią prasiskverbia – arba išsprūsta – šviesa.“ — Toms Treibergs
Treibergo eilėraščiuose viskas pavėluota, pražiopsoma arba negali įvykti. Jau nuo pirmųjų knygos eilučių („Jau lyg ir metas gultis – / o aš vis sėdiniuoju“) viskas prasilenkia: knygos vėluojamos grąžinti į bibliotekas, choras neturi natų, diskoteka – vangi, laiško adresatas persikraustė, o ir pranešimas paseno, mirtis, ne ir ta, neištinka, o tik užsuka pasižvalgyti. Atrodo, kad lyrinis subjektas juda vėluodamas, pražiopsodamas vyksmo įkarštį, rasdamas pasaulį apkerpėjusį, tankiai užžėlusį. Rinkinio pabaigoje ima aiškėti, kad šitas uždelstas pasaulis yra pasaulis be žmonių. Jie neišnyko: „Gal pietauja, gal išvažiavo/ į sodą ar pasiimti vaikų.“ Bet akivaizdu, kad vėluotojo akiratyje vis daugiau nežmogiškų būtybių: ligoninės priėmimo skyriuje pasitinka šuo ir kamanės, gamta nebekalba, išsiveržia iš žmogiškų prasmių tinklo. Tad iš pirmo žvilgsnio labai asmeniškas ir reflektyvus tekstas virsta ir ekologinių problemų metafora.