Ką veikti muziejuje

by Aistė Paulina Virbickaitė

"Ši knyga – lengvas ir intriguojantis pokalbis apie meną su tais, kurie nori jį pažinti. Rašydama galvojau apie žmones, prisibijančius drąsiai žengti į muziejų arba nežinančius, ko iš tų muziejų tikėtis. Knygoje pinasi pasakojimai apie Lietuvos ir Europos menininkus bei muziejus, įdomios istorijos, netikėtos interpretacijos ir praktiniai patarimai. Tai tikrai nėra autoritetinga menotyros studija ar kavos stalelio puošmena, veikiau – tarsi kelionė į Paryžių, kad ir įsivaizduojama.
Tris knygos dalis – Ką planuoti, Ką veikti, Ką matyti – galite skaityti nuosekliai arba fragmentiškai, rinktis jums įdomiausias temas. Galite pritarti arba ginčytis – kaip ir dera įdomiuose pokalbiuose. Knygoje pateikiami patarimai, siūlomi žaidimai ir gvildenamos dilemos padės rasti raktą į naujas meno erdves, galų gale – atskirti asilą nuo Pegaso ir nenuobodžiauti muziejuje." - Aistė Paulina Virbickaitė

Dailės kritikė Aistė Paulina Virbickaitė rašo tekstus meno temomis, bendradarbiauja su įvairiais leidiniais. Dešimtmetį veda privačius dailės istorijos kursus, yra pažintinio meno kanalo Menas per prievartą autorė. Kartu su menotyrininkais Simona Makseliene ir Ernestu Parulskiu išleido knygą Menas ir pinigai: Apybraižos apie meno rinką (2015).

Genres: Nonfiction

335 pages, Paperback

First published January 1, 2024

Reviews

[Patricija || book.duo · Rating 4 out of 5]

Ko tikėtis iš šios knygos? Labai paprastai papasakoto žingsnis po žingsnis gido po muziejų gyvenimą – į kokius eiti, kodėl eiti, ką ten veikti, kokia sistema vadovaujantis vaikščioti po muziejų, į ką atkreipti dėmesį, kaip pasirinkti tai, kas domina ir kaip analizuoti tai, kas sudomino. Tikriausiai tiems, kurie ir taip eina į muziejus be jokio paskatinimo ir paraginimo, kurie juos renkasi per visas keliones ir ne tik, gali informacija pasirodyti arba savaime aiški, arba tiesiog ne(be)aktuali. Visgi, man labai gražu, kaip specialistė bendrauja su skaitytoju – ne iš žinovo pozicijos, ne snobiškai, apsvarstydama savo teiginius iš skirtingų perspektyvų, pasiimdama gausybę argumentų iš kelių pusių, įterpdama visokių įdomybių ir meninių anekdotų.

Būtent to, beje, aš ir tikėjausi – įdomybių ir anekdotų. Pasakojimų ir netikėtumų (daug daugiau, nei jų čia buvo), paskatinančių einant į muziejus žiūrėti dar giliau. Tikėjausi, kad knyga skirta labiau tiems, kurie ir taip eina į muziejus, tik gal ne visada žino, ar juose pabuvo, jei prie kiekvieno paveikslo nepraleido po 10 minučių. Tačiau atrodo, kad ji labiau svarstantiems, su kuo tie muziejai valgomi. Nieko blogo, o ir buvo įdomus, greitas skaitinys, tik gal mano skoniui truputuką per daug savaime suprantamybių. Bet vėlgi – gal aš ne auditorija (nors tikrai nesu jokia ten meno žinovė) ir nieko čia tokio. Knyga vis tiek nuostabiai išleista ir kokybiška, labai dovaninė.

[Miglė · Rating 5 out of 5]

Kadaise piešiau tokį eksperimentinį komiksą, kuris vadinosi „Mes nebijome meno“, ši frazė vis grįždavo galvon skaitant Aistės Paulinos knygą. Ramiai ir įdomiai, paprastai ir informatyviai, intelektualiai, bet nepamokslaudama autorė pasakoja, kaip galima lankytis muziejuose, ir iškart prideda – „bet nebūtina“. Šitas knygos aspektas man gal labiausiai ir patiko – sakoma, štai į tokį paveikslą galima žiūrėti taip ir anaip, pasidomėti tuo ar anuo, bet jei nenorite, tai ir nereikia, patys suprantate daugiau, negu nutuokiate. Kitaip sakant, skaitytojas nelaikomas nei meno studijų doktorantu („Kaip galima šito nežinoti!..“), nei neišmanėliu mokinuku.

Pirma dalis („ką planuoti“) kiek išgąsdino rekomenduojamo planavimo gausa, antra („ką veikti“) labai nudžiugino „žaidimų“ skyreliu, o labiausiai patiko trečia dalis („ką matyti“). Mane baisiai džiugina visokios klasifikacijos, o čia jos, kaip priklauso menui, su išlygomis, savomis istorijomis ir savais konfliktais. Kelių kūrinių iš kiekvieno žanro aptarimas, išryškinant įvairius žiūros taškus, labai įdomus, bet ir vėl nepamokslaujantis, greičiau jau sukelia jausmą, kad (intelektualiai) pletkinu su autore:)

Labai įdomu būtų po kokių metų sužinoti, kokia buvo faktinė knygos auditorija. Turiu lengvą įtarimą, kad kol kas knygą perka tie, kurie nebijo meno, ir bando ją įkišti tiems, kurie bijo. Įdomu, kurie liks ją perskaitę.

Pabaigai – citata iš „žaidimų“ skyrelio, pasidėsiu čia, kad neužmirščiau kitąsyk eidama į muziejų:

Ką veikti prie to vieno paveikslo? Ką tik susigalvosite. <...> Įsivardyti spalvas ir pamėginti suprasti, kodėl pasirinkti būtent šie deriniai, įsivardyti svarbiausias formas ir vėlgi pamėginti suprasti, kodėl taip pasirinkta. Pajusti paveikslo nuotaiką, o paskui pamėginti išsiaiškinti, kokiomis priemonėmis menininkas tą nuotaiką sukūrė. Galima net įsivaizduoti, kad stovi šalia autoriaus, kaip tik šiuo metu tapančio šį darbą. Jis dirba greitai ir su įkarščiu ar lėtai ir meditatyviai?Drąsiai tepa dažus storu teptuku ar plonyčiu, iš susikaupimo vos iškišęs liežuvio galiuką? Gal įdėmiau įsižiūrėjus paaiškės, kad jis naudoja visai ne vieną, o du ar kelis skirtingus teptukus? Tepa vieną po kito kelis dažų sluoksnius ar apsiriboja vienu? Kaip komponuoja figūras ar tą vienintelę figūrą? Ką primena linijų ritmas? Gal kokį muzikos kūrinį ar gamtos garsą?

[Veronika Can · Rating 5 out of 5]

Knygos pavadinimas iš kart patraukė mano dėmesį. Dievinu muziejus. Tai pirmas dalykas ką susirandu keliaudama į naują vietą, tada net spirgu iš džiaugsmo. Man tai visada būna didelis nuotykis. Tiesa, aplenkiu tik šiuolaikinį meną, jo nesuprantu ir net nesistengsiu suprasti.

Įtraukė nuo pirmų puslapių, iš kart supratau, kad knyga patiks. Skaičiau neskubėdama ir gerdama į save kiekvieną temą. Tikėjausi praplėsti savo akiratį, žinias, pasisemti įdėjų. Galvojau gal yra dar kažkas ko nežinau, ko neišbandžiau ar nepastebėjau?

Buvo įdomu palyginti valstybinius ir privačius muziejus. Faktai apie kuriuos niekad neteko susimąstyti. Taip pat ir tamsioji muziejų pusė. Fotografavimas muziejuje, už ir prieš. Patarimai, žaidimai, kaip ir pačiam bent truputį prisiliesti prie meno ir atskleisti savo kūrybinę pusę. Labai įdomios istorijos apie paveikslus, googlinau norėdama pamatyti ir pati juos taip smulkiai patyrinėti. Daug negirdėtų autorių, skaičiau ir žavėjausi. Spalvų išgavimas, portretų, peizažų piešimas. Žodžiu, man labai labai patiko! Buvo apimta daugybė temų, viskas buvo įdomu, gavau net daugiau nei tikėjausi. Papildyta gražiomis nuotraukomis iš įvairių pasaulio muziejų.

Knygą ėmiau iš bibliotekos, bet dabar perskaičiusi mielai įsigyčiau ir pasilaikyčiau savo namų bibliotekoje, kad galėčiau bet kada panorėjusi atsiversti, nes tikrai išliko vietų apie kurias galvoju ir norėsiu perskaityti dar.

🖋 Meno muziejus - tai nuotykis. Įeini pro duris iš miesto gatvės ar parko alėjos ir patenki į mažą uždarą pasaulį, turinti savą tvarką ir nuotaiką. Tai poezija, veikianti visus pojūčius. Čia gali netikėtai įsimylėti. Gali sutikti save. Nugvelbti kokią gerą įdėją. Kartais net pasijusti, tarsi į tave nuo sienos pažvelgė Dievas, kartais - tavo baimė.
🖋 Neiti į meno muziejus nėra jokia nuodėmė. Eiti į juos turėtų būti malonumas. Šypsenos, grožis, nauji atradimai, įdomumas, bendravimo džiaugsmas, intelekto ir empatijos mankšta.
🖋 Nedideli muziejai pasakoja nedideles, žmogiško mastelio istorijas, kurios įtraukia ir įsimena labiau nei iš visur surinktas prabangus šedevrų asorti.
🖋 Tikrai verta įprasti iš karto pasižymėti žemėlapyje kiekvieną įdomesnę vietą, vos apie ją sužinote, net jei artimiausiu metu neplanuojate vykti ta kryptimi.
🖋 Kuo daugiau sužinome apie muziejų iš anksto, tuo stipresni įspūdžiai jame lankantis.
🖋 Susitikimas su paveikslu, apie kurį žinai, bet dar nė karto jo nesi matęs, dažniausiai tampa malonus ir intriguojantis, lyg pagaliau išvystum ilgų susirašinėjimų draugą.
🖋 Pasidomėti muziejaus pastato istorija.
Pasidomėti, kieno ir kaip buvo surinkta muziejaus kolekcija.
Pasidomėti labiausiai suintrigavusiu menininku ar konkrečiu kūriniu.
🖋 Muziejinis nuovargis - tai juntamas fizinis nuvargimas, persisotinimas informacija, stresas, dėmesio atbukimas dėl informacijos pertekliaus.
🖋 ..gido paslaugos: ..formuojama nuomonė.
🖋 Visų sričių menininkai turi teisę neatsakyti į klausimus apie savo kūrinius, nes jie jau viską pasakė garsu, judesiu, žodžiu, teptuku ar kaltu.
🖋 Kartais garsūs autoriai brūkšteli pinklų rašinį, įmantria leksika siekdami pridengti nebrandžias idėjas arba išgarsinti menkaverčius kūrinius.
🖋 Fotoaparatas - tai skydas tarp žiūrovo ir kūrinio.
🖋 Fotografija - tai prisiminimas.
🖋 Dideli formatai - tai energija, svarbus pareiškimas, ryškios emocijos, o maži darbai - tai intymumas, dėmesys smulkiausioms detalėms, asmeninis pokalbis.
🖋 ..arba atsiliepia į paveikslą koks nors mūsų prisiminimas, patirtis ar emocija, arba nieko neįvyksta. Pirmuoju atveju netikėtai pajuntame bendrystę su paveikslu. Antruoju - įvertiname stilistiką, atlikimo techniką ir einame toliau.

[Dovilė Filmanavičiūtė · Rating 5 out of 5]

Nuostabi! Aistė Paulina mano aplinkoje per pandemiją buvo linksniuojama kaip kritiška, reikli ir žadą atimanti meno istorijos dėstytoja mėgėjams. Aš ją ir pati atidžiai seku, truput prisibijau (kodėl?!😂), bet labai žaviuosi. Ir jos knyga man tą įvaizdį tik sustiprino! Nors ir sušvelnino! 🤪Aistė Paulina rašo nepaprastai įtraukiai, elegantiškai, empatiškai. Atrodytų, jos patarimai muziejuje suprantami ir girdėti net pirmokui, tačiau ji juos supina su tokiais įdomiais kontekstais ir istorijomis, kad neįmanoma ant sofos nusėdėti, norisi pirkti lėktuvo bilietą ir mauti į tuos butikinius muziejus Paryžiuje. Lieka namų bibliotekoje 100%.

[Asta · Rating 4 out of 5]

Mėgstu meno muziejus, o ir ne vieną Aistės Paulinos dailės istorijos kursą esu išklausiusi, tad gal ir nesu tikslinė šios knygos auditorija.

Lengvai ir patraukliai parašyta knyga, daug kokybiškų iliustracijų.
Tik nusipirkusi ją perskaičiau 'greituoju būdu'. Tada nuėjau į knygos pristatymą ir kaip desertą suklausiau autorės pasakojimus apie kelis nedidelius žavius muziejus. Vieną jų jau spėjau aplankyti - Sir John Soane's Londone.

Po "greitojo perskaitymo" knygą skaitinėjau mažais gabaliukais. Mėgavausi Aistės Paulinos tekstu, įdomių muziejų ir paveikslų aprašymais. Norimų aplankyti meno muziejų sąrašas pasipildė. Muziejų, į kuriuos noriu dar kartą sugrįžti ir apžiūrėti "kitaip" - irgi.

Patiko, kad Aistė Paulina kviečia į vizitą muziejuje pažvelgti kūrybiškai ir žaismingai - susigalvoti savo taisykles, nebūtinai sekti "muziejaus rekomenduojamu maršrutu", išsirinkti vieną "savo" paveikslą ar dailininką/ę ir prie jo ilgiau pamedituoti, ir t.t. ir kt.

[Miglė | Perskaičiau ir aprašiau · Rating 5 out of 5]

Kokia puiki knyga!

[Jurgita Videikaitė · Rating 5 out of 5]

Aistei galima pavydėti pasakojimo lengvumo ir įtraukių istorijų. Atrodytų anokia čia tema ir ką čia benaviguosi po tuos muziejus visokius neišmanėlius :) O gi smagiai struktūruoti autorės patyrimai virstantys neįkyriais patarimais visiems žioplinėjantiems muziejuose, o ypač nekeliantiems į juos kojos (dovanokite knygą tokiems, kad išdrįstų leistis į nuotykius).

Dvi žymas įsidėjau ir aš ateities kelionėms į Romą ir Paryžių - labai patiko mintis lankyti mažesnius muziejus ir neužmiršti šiek tiek namų darbų :)

[K]

Knygą nusprendžiau paskaityti beklausant įdomaus autorės knygos pristatymo Knygų mugėje. Knygos laukiau ir gavau po pusės metų!

Iš pristatymo labiausiai įsiminė:
- reikia žaisti žaidimus muziejuose
- galima fotografuoti muziejuose
- verta skristi dėl parodos

Knygą greit perskaičiau, vos per kelis prisėdimus. Lengva, visai įdomu skaityti. Gražios ir įdomios pačios autorės nuotraukos iš muziejų. Supratau, kad meno (paveikslų) muziejai - vis dar ne man. Ypač tie visi senieji, kur reikia suprasti istorijas, simbolius ir pan.

Įdomus supratimas apie simbolius: simboliai, vaizduojami paveiksluose, yra to meto kalba, kuri visiems to meto žmonėms yra suprantama. Dabartinių laikų kalba būtų supermenas, peliukas Pikis, Merlin Monroe ir pan.

Supratimas po simbolių supratimo: dėl to man patinka fotografija, nes ji egzistuoja mažiau nei du šimtus metų, tad viskas artimiau, aiškiau, įdomiau. Tikriau? Ir bendrai, visi knygoje vardinti būdai, kaip pažinti meną ir ką su juo veikti, pritaikomi ir fotografijoje (ką ir darau).

Patiko skaityti apie spalvas - kaip jas sudėtinga būdavo išgauti, tad spalvų neprieinamumas apribodavo menininkus, skatindavo kitaip mąstyti. Kuo ryškesnės spalvos - tuo brangesnis paveikslas.

Fotogrofavimas muziejuoje - dar vienas būdas kitaip pažvelgti į paveikslus.

Žanrų hierarchija (sudėliota kažkokio prancūzo kažkada seniai):
- istorinė tapba
- portretas
- žanrinė tapyba (buitekas)
- peizažas
- natiurmortas
- + abstakcija

Apie vieną paveikslą: "Žmogaus, kuriam nėra vietos gyvenimo šventėje" (261 p.)

[Sigita Žemaitytė · Rating 5 out of 5]

Esu šališka muziejininkė, kuriai gražūs ir geri, o čia dar ir šmaikštūs, tekstai apie muziejus glosto širdį. Tačiau ši knyga skirta visiems, o ypač tiems, kuriems muziejai vis dar nuobodu, nesąmonė ir tuščias laiko leidimas. Tiek daug įdomių dalykų gali pamatyti, patirti ir sužinoti muziejuose!

[Lina · Rating 5 out of 5]

Vertinant itin priekabiai - tai 5 žvaigždelės su avansu dėl to, kad turinys atliepia tik dalį pavadinimo. Teisingiau būtų ją vadinti "Ką veikti paveikslų galerijoje" arba "Į ką žiūrėti paveiksle" ar bent jau "Ką veikti muziejaus paveikslų ekspozicijoje", nes visa kaip ir kur žiūrėti tema skleidžiama per tapybą. O muziejuje juk įprastai yra ir ne tapybos.
Nepaisant to, bendrai knyga patraukli, lengva ją skaityti, duoda idėjų ir edukuoja apie tapybą.

[Ugnė · Rating 4 out of 5]

Pirmoji knygos dalis naudinga tiems, kurie pirmą kartą planuoja kelionę ar ruošiasi savarankiškai, be grupės, aplankyti muziejų, nes patarimai tikrai žmoniški ir pritaikomi. Taip pat prima dalis gali būti naudinga ir tiems, kurie į kurį nors muziejų atėjo arba ką nors atsivedė per prievartą, netyčia pataikė į neįdomią ekspoziciją ar kiti panašūs nusivylimai - kai kurie būdai būti gali atrodyti labai savaiminiai, tačiau kai ką pavertus žaidimu ir nuobodus apsilankymas gali praskaidrėti.

Antroji knygos dali apie tai, į ką žiūrėti, gerokai siauresnė, apima tik tapybą ir labiau tinka meno vadovui pradedantiesiems. Įdomi skaityti ir praturtinanti, tačiau kaip ją pritaikyti gamtos mokslų muziejuje - nežinau :)

[Darius · Rating 4 out of 5]

Tikėjausi paprastos draugiškai papasakotos kelionės po muziejų pasaulį. Su keliomis anekdotinėmis istorijomis. Su keletu naudingų patarimų. Be pozos ir per daug didelio rimtumo. Su užuominomis, o ne su konkrečiomis instrukcijomis. Su iliustracijomis akims paganyti. Ko tikėjausi, tą ir gavau.

[Eglė · Rating 4 out of 5]

Smagi knygelė, kaip kokybiškas straipsnis kokybiškam žurnale. Daug įdomybių, neprailgo. Ne visi paminėti paveikslai atvaizduoti knygoje, svarstau, ar dėl vietos stokos, ar dėl aut. teisių, ar gal tyčia, kad paskatintų domėtis. Polecam 👍 3.5⭐️

[Andrius Bagdonavicius · Rating 5 out of 5]

Skaitant knygą nesunku įtikėti, kad visgi tuose muziejuose labai paprasta eiti ir mėgautis ten užšifruotomis istorijomis, kad gali gvildenti autorių išgyvenimus ir vienoje vietoje rasti tiek daug įstabių kūrinių.

Bet galiausiai tenka pripažinti, kad daryti namų darbus reikia prieš einant į muziejų. O jų niekas nemėgsta. Todėl labai faina gauti tokią trumpą ir koncentruotą meno istoriją kaip kad ši knyga.

[Ai · Rating 5 out of 5]

Šmaikščiai, informatyviai ir nuotaikingai parašytas gidas kaip elgtis muziejuje, į ką atkreipti dėmesį ir kokius žaidimus žaisti:)
Bei ne vienas muziejus išsaugotas ateities kelionėms:)

[Artas Bartas · Rating 5 out of 5]

Kas galėjo pagalvoti, kad po tokiu kasdieniu pavadinimų slepiasi tokia nuostabi knyga! "Ką veikti muziejuje" gavau dovanų ir, nors laiko perskaityti knygą radau tik po gero pusmečio, galiu patikinti — jūs nerasite geresnės dovanos išsilavinusiam žmogui. Aistė Paulina Virbickaitė sugebėjo atlikti retą žygdarbį: papasakoti plačiai auditorijai apie meną ir muziejus taip įtaigiai ir žaismingai, kad kojos pačios traukia link artimiausios parodos.

Didelė dalis šio nuopelno tenka autorės erudicijos: kalbėdama apie konkrečius muziejus ir menininkus, ji traukia aprašymus iš atminties ir mielai dalijasi savo nepagražintais išgyvenimais. Pasirodo, meno kritikai irgi pavargsta visą dieną blaškydamiesi po didelius muziejus! O žinant tai, atsiranda tam tikras pasitikėjimas. Priimti autorės praktinius patarimus ir nuoširdžius padrąsinimus darosi lengviau.

Vis dėlto būtų nesąžininga apsiriboti vien tik liaupsėmis panelės Virbickaitės ekspertinėms žinioms. Šis gidas yra taip pat puikus redakcinio darbo pavyzdys. Vietoj to, kad sektų įprasta meno vadovų struktūra, autorė visų pirma detaliai aptaria praktines ėjimo į muziejus detales - visus tuos įkyrius "kur?", "kada?", "su kuo?" ir "kaip ilgai?" kurie pakiša koją mūsų kilnioms ambicijoms ir savišvietos savaitgaliams - o tik tada imasi kalbėti apie meno substanciją. Tokio neįprasto manevro rezultatas yra ramus protas, pasiruošęs priimti ir kontempliuoti meno esmę.

Antras puikus sprendimas buvo apibendrinti begalinį muziejų turinį pasinaudojant žanrais! Natiurmortas, peizažas, portretas, figūrinė tapyba ir abstrakcija - viso labo penkios kategorijos, bet kiek akademinio svorio nukrenta nuo gležnų lankytojų pečių susipažinus su šita klasifikacija. Virbickaitės apžvalga gražiai sujungia savyje apibrėžimus, teoriją ir konkrečių meno kūrinių istorijas. Tad pabaigę knygą galėsite kur kas aiškiau įvardinti aplinkiniams ką jūs norite pamatyti muziejuje.

Dar smagiau stebėti, kaip drąsiai Aistė Paulina Virbickaitė pagyvina skirtingus žanrus per savo parinktus kūrinius, asmeninius įspūdžius ir patyrimus. Skaitydamas šį gidą jaučiausi pakankamai saugiai, kad galėčiau pasakyti sau, “Taip man nepatinka peizažas ir natiurmortas, bet tai nereiškia, kad aš esu supuvęs miesčionis.” Jeigu jūs taip bandote susitaikyti su savo petit bourgeois visuomeniniu statusu, bet vis nerasdavote tinkamo būdo tai padaryti … tai jūsų šansas. Tik 20 eurų.

“Ką veikti muziejuje” taip pat džiugino savo kalba. Nepaisant rimtų temų ir daugelio verstinių citatų, knygos stilius yra atsipalaidavęs ir draugiškas, kartais net maloniai intimus. Prie šio pasiekimo matyt labai prisidėjo ekskursijos draugams ir bendraminčiams, kurias Aistė Paulina Virbickaitė organizuoja laisvu nuo knygų rašymo metu. Kai ekskursijų turinys nugulė į puslapius, pavieniai pasakojimai taip natūraliai pynėsi kartu, kad net nepastebėjęs įveikdavau po 50-60 puslapių vienu prisėdimu. Galiu tik palinkėti visiems autoriams tokio lengvumo! Dalykinės literatūros pardavimai šalyje nuo to stipriai išaugtų.

Dar viena nuostabi šio meno gido savybė - gebėjimas derinti įspūdžius iš plataus pasaulio su vietinėmis istorijomis. Knygoje sužinosite apie Mauritshuis ir Čiurlionio dailės muziejų, Peggy Guggenheim ir Kazį Varnelį, Paul Cézanne ir broliai Gataveckai. Kai Aistė Paulina Virbickaitė pasakoja apie tai, kaip Kauno biurokratai pešasi dėl muziejinių patalpų ar kas atsitiko su Kazio Varnelio dovana Lietuvai, ji tikrai nesinervina galvodama apie tai, "ką užsieniečiai pagalvos?!" Todėl lietuviškos vinjetės puikiai dera prie bendrojo pasakojimo ir vaizduoja mūsų šalį kaip natūralią didelio, margo meno pasaulio dalį. Jei kas nors organizuotų konkursą, sakyčiau "Ką veikti muziejuje" yra puiki knyga išversti į užsienio kalbas. Tokiu būdu Lietuvos muziejai ir menininkai atrastų naujų gerbėjų visame pasaulyje, o provincijų politikai gertų mažiau valerijonų!

Trumpai, drūtai - penki balai! Labai rekomenduoju visiems, kas nori žengti į muziejų užtikrintu žingsniu ar suprasti kur ieškoti meno atliepiančio vidinį pasaulį.

[Vaiva · Rating 4 out of 5]

Aistės Paulinos Virbickaitės knyga „Ką veikti muziejuje“ siekia supažindinti skaitytojus su menu ir meno muziejais. Knygoje pateikiami praktiniai patarimai ir asmeninės patirtys, naudingos lankant meno muziejus.

Knyga parašyta paprastai, aiškiai, suprantamai, bet jokių itin sudėtingų niuansų. Yra įdomių rekomendacijų ir patarimų, todėl skaičiau su malonumu. Turbūt įdomiausia mintis, kurią išsinešu kaip patarimą sau planuojant keliones (kurios dažnai būna labiau ekspromtu, nei suplanuotos) pabandyti nusukti nuo pagrindinių kelių, ir pasidairyti į kokius nors mažus arba nestandartinius muziejus. Ir tai manau galioja ne tik meno muziejams, bet ir visoms kelionėms apkritai.

Knygoje taip pat rasite skyrių supažindinantį su menu. Kokios yra paveikslų rūšys, kaip jie klasifikuojami, į ką atkreipti dėmesį ir pan. Ši dalis buvo naudinga, nes kaip ne meno žmogus, aš turiu gana gilių sprangų šitoje srityje. Apibendrinant, buvo įdomu ir naudinga. Skaitėsi lengvai.
Nors tai nebuvo šios knygos tikslas, tačiau skaitant vis pagalvojau, kad labiau norėtųsi tokios knygos, bet ne apie meną, o apie muziejus apskritai. Mano lankytinų muziejų sąraše meno muziejai paprastai yra kokioje trečioje ar net ketvirtoje vietoje po technikos ir natūraliosios istorijos muziejų, istorijos ir visokių keistų nukrypimų, tokių kaip iliuzijų, šnipų, Gineso ir pan. muziejų. Nepaisant to, vis tiek buvo įdomu susipažinti, kaip profesionali akis žvelgia į meno muziejaus lankymą, ir kokius patarimus gali pasiūlyti.

[Frankie · Rating 2 out of 5]

Parašyta įdomiai, bet galėjo apsieiti ir be tos antros dalies. Toks įspūdis, kad autorei pritrūko įdėjų po kokio 174 puslapio, tai pradėjo tiesiog apie paveikslus rašyt. Kad ir kaip būtų įdomu tas paveikslų istorijas skaityti, knyga juk ne apie tai! Manau, gal čia man vienai tai užkliuvo, bet muziejaus institucijos ir jų pažinimas, bei dailėtyra yra dvi skirtingos temos, kaip ir dvi skirtingos (nors kartais susiduriančios, ypač kalbant apie dailės muziejus) disciplinos. Nors istorijos smagios, knyga nepadeda pabrėžti skirtumų tarp muziejininkystės ir meno kritikos, kurios iš tiesų yra atskiros sritys, ir kaip tik manyčiau jas suverčia į vieną paviršutinišką rinkinį pagal autorės asmeninį disciplinų suvokimą.

Knygos aprašyme nėra paminėta, kad apie pusė jos bus ne apie muziejus, bet apie pačius paveikslus. Žinios vertingos, bet ne į temą šitame kontekste. Knygą skaičiau siekiant sužinoti daugiau apie pačius muziejus (apie ką yra daug ko sužinoti ir papasakoti net neminint konkrečių darbų ir meninkų istorijų) ir kaip su ta institucija pažindintis/sąveikauti, ir buvau visai nepasiruošus toms ekpozicijoms apie natiurmortus ir portretus it t.t., tai dėl to kažkaip labai sunkiai skaitėsi ta antra dalis.

Galėjo būti arba dvi atskiros knygos, arba knyga išleista su labiau tinkamu pavadinimu bei aprašymu.

[Kamilė · Rating 5 out of 5]

Ką veikti muziejuje? Ką tik nori.

Griebiau šitą knygą, nes suintrigavo visur mano burbule matomi tik teigiami atsiliepimai, todėl smalsumas nugalėjo.

Skaitant pirmąją pusę knygos aš šiek tiek liūdėjau, nes man informacija atrodė labai jau ,,basic", bet ir suvokiau, kad ji labai svarbi, o ypač tiems, kas tik pradeda jaukintis norą eiti į muziejus. Tai šiek tiek padėjau knygą į šalį ir vėl ją griebiau tik gerokai vėliau.

Toliau skaitant knygos antrąją pusę, į knygą pradėjau žiūrėti jau kitaip. Taip stipriai įsitraukiau... Labai patiko įvairių garsių paveikslų trumpos istorijos ir paaiškinimai, kurių nežinojau. O ypač tų paveikslų, kuriuos esu mačiusi kabančius Lietuvoje. Galėčiau skaityti dar vieną tokios apimties knygą tik su tais paaiškinimais. Nesitikėjau, bet buvo žiauriai įdomu. Aišku, muziejų ekspertams ši knyga tikrai bus nieko gero, bet tiems, kas tik pradeda domėtis menu arba domisi labai paviršutiniškai (per daug nesigilinant), tai čia labai puiki knyga. Labai paprastai, lengvai ir kiekvienam suprantamai parašyta, atrodo, kad skaitydama mintyse kalbuosi su drauge. Visiškai susijungiau su tekstu. Man patiko ir džiaugiuosi, kad knygos nenumečiau.

[Sigita K-S · Rating 4 out of 5]

Labai maloniai skaitoma knyga. Man šiek tiek pritrūko gilesnio „nerimo“ į muziejus, bet galbūt ji labiau skirta tiems, kurie lankosi juose rečiau ar dar tik pradeda domėtis. Kadangi muziejai man nėra svetimi – tiek profesiškai, tiek asmeniškai dažnai juose lankausi ir dirbu. Vis dėlto radau vertingų įžvalgų ir įdomių patarimų, kuriuos pasižymėjau ir ketinu išbandyti.

Labai tikiuosi, kad tai ne paskutinis Aistės leidinys šia tema. Ypač jautriai ir įdomiai susiskaitė žanrų aprašymai bei asmeninio santykio istorijos. Perskaičius knygą pirma mintis, kad norėčiau su autorę į ekskursiją po muzieju.

[Jūratė Baltušnikienė · Rating 4 out of 5]

„Neiti į meno muziejus nėra jokia nuodėmė. Eiti į juos turėtų būti malonumas“. Ir jeigu ten jau nuėjai, tai įdėmiai žiūrėk, netingėk galvoti ir daryti tai sau patinkančiu būdu. Gražiai iliustruota knyga, praturtinta intriguojančiomis istorijomis apie menininkus ir meno muziejus, „vedasi“ skaitytoją už rankos į pačias įvairiausias parodų sales ir atkreipia dėmesį, kur sudėti akcentus, norint patirti bei išjausti meno grožį ir didybę.

Pasipildžiau savo Google Maps paskyrą norimais aplankyti muziejais. Beliko laikyti kumščius, kad danguje palankiai išsirikiuotų žvaigždės 😊

[Vaida Kurpiene · Rating 4 out of 5]

Labai patinka skaityti knygas, kai žmonės rašo apie savo aistrą. Ne moksliškai, paprastai ir prieinamai. Pvz. net nesugalvočiau, kad galima paieškoti mažų muziejų, ar... kad verta pasiruošti ėjimui į muziejų.

Smagu buvo paskaityti ir apie fotografavimo niuansus ar kaip skiriasi lankytojai muziejų, niekad apie tai nesusimąsčiau. Kaip ir apie dailės žanrus ir kuo vienas už kitą "vertingesni" arba apie paveikslų pavadinimus ir jų nebuvimą.

Po kiek laiko mielai dar kartą paskaityčiau.

[Laurynas La'Dieta · Rating 5 out of 5]

Iš pradžių skaitant atrodė primityvoka tik bendro nieko su menu neturinčiam skaitytojui skirta knyga, bet neapsigaukite, vėliau atrasite puikų konkrečių muziejų ir konkrečių paveikslų aprašymą.
Itin dailiai išleista, priešingai nei Sabaliauskaitės "Kaip skaityti meną", kuri išleista kaip septintokų istorijos atlasas.
O šioji perskaičiųs papuoš kiekvieną biblioteką.

[Karolina · Rating 4 out of 5]

Dvejopi jausmai kankino - patiko rašymo stilius, apipavidalinimas, buvo įdomių minčių. Tuo pačiu skirta lyg visiškai nesidomintiems, tad artėjama prie primityvumo. Įdomiausia buvo apie stilius, kai naudojami konkrečių autorių pavyzdžiai, tuo pačiu jie gana banalūs ir didžioji dalis istorijų girdėtos.

[Ziburyte · Rating 5 out of 5]

Maloniai nustebino lengvai, grakščiai ir šmaikščiai parašyta knyga. Vertinu autorės puikią idėją parašyti tiek už, tiek prieš argumenus. Skaitydama ne kartą lindau į telefoną ieškoti kaip atrodo vieno ar kito menininko darbas, išsisaugojau ateičiai ne vieną muziejų. Labai įtraukūs autorės pasirinktų kūrinių aprašymai. Prisipažinsiu - po šios knygos tikrai į muziejus eisiu su kitokiu jausmu.

[Aurelija Mikalauskaitė · Rating 5 out of 5]

„Turėti meno kūrinį nepakanka, reikia jį laikyti savyje.“ Cituodama knygos autorę sau pažadu laikyti ir šią knygą savyje, kai tik susiruošiu muziejun. Taip įtraukiančiai, smagiai, įdomiai apie muziejus ir dailę retas geba rašyti. Tai ačiū A. P. Virbickaitei už retą malonumą.

[Fantastiškų KŽL · Rating 5 out of 5]

https://knyguziurkes.com/2024/12/08/k...

[Nerijus Linkus · Rating 4 out of 5]

Buvau nusiteikęs skeptiškai, nes knygos pradžia tai pilstymas iš tuščio į kiaurą, bet perskaitęs visą esu linkęs vertinti teigiamai.

[Augustė Tamulytė · Rating 5 out of 5]

Absoliutus perlas! Žaisminga, empatiška, įkvepianti - greit tapo labiausiai dalijamasi knyga draugų rate :)

[Sigita B · Rating 5 out of 5]

Įdomi, lengvai skaitoma knygą. Dėmesys skiriamas muziejų lankymui, pažinimui, bet daug dėmesio, žinių apie meno istoriją, pažinimą. Puiki knyga, plečianti akiratį.