What do you think?
Rate this book
Negrįžtantys
Tai istorija apie likimą ir gydantį laiką. Apie meilę ir kitus keistus dalykus, kurie iš tikrųjų nutinka, nes negali nenutikti.
Mergaitės vardu Ryga neatnešė gandras, kaip įprasta kaime. Tėvai ją nusipirko Rygos turguje už dalgio antgalį. Vėliau Ryga ištekėjo už Vaitiekaus, galinčio nuspėti bet kokio vaiko ateitį. Jų pirmagimė Marguolė vos gimusi žino ir moka beveik viską. Ji kartais sapnuoja būtybes, traukiančias gilyn į sapną, kviečiančias ją negrįžti. Vieną dieną Marguolė išeina, palikusi tik raštelį ir besisupančias sūpynes. Kol jos lauks ir ieškos, tėvai ir sesuo Varvara pradės geriau numanyti, kas iš tikrųjų yra tas gyvenimas.
Antrasis Ievos Dumbrytės romanas „Negrįžtantys“ – mūsų kolektyvinės pasąmonės gelmė su protėvių kulto ir religinio sinkretizmo fragmentais. Šiame beerdviame ir belaikiame pusiau pasakiškame, grubiame ir juokingame pasaulyje galime išgirsti savo protėvius, o politinis korektiškumas čia negalioja.
Mergaitės vardu Ryga neatnešė gandras, kaip įprasta kaime. Tėvai ją nusipirko Rygos turguje už dalgio antgalį. Vėliau Ryga ištekėjo už Vaitiekaus, galinčio nuspėti bet kokio vaiko ateitį. Jų pirmagimė Marguolė vos gimusi žino ir moka beveik viską. Ji kartais sapnuoja būtybes, traukiančias gilyn į sapną, kviečiančias ją negrįžti. Vieną dieną Marguolė išeina, palikusi tik raštelį ir besisupančias sūpynes. Kol jos lauks ir ieškos, tėvai ir sesuo Varvara pradės geriau numanyti, kas iš tikrųjų yra tas gyvenimas.
Antrasis Ievos Dumbrytės romanas „Negrįžtantys“ – mūsų kolektyvinės pasąmonės gelmė su protėvių kulto ir religinio sinkretizmo fragmentais. Šiame beerdviame ir belaikiame pusiau pasakiškame, grubiame ir juokingame pasaulyje galime išgirsti savo protėvius, o politinis korektiškumas čia negalioja.
- GenresMagical RealismFiction
332 pages, Paperback
First published November 28, 2024
35 people are currently reading
372 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 72 reviews
January 1, 2025
jei trumpai: šleivas romanas, bet pamilau.
šiaip keista skaitymo patirtis - iš dalies knyga anachronistiška (žemaitės ir pasakų miksas), bet kalboje radau netikėto šviežumo, frazių, kurios niekada neateitų man į galvą ir kurių pas jokį kitą autorių nerasčiau: „pirštų paduškėlės“, „rūgšto pieno ir pečiaus dūmo kvepalas“, o ypač daug netikėtų, vaizdingų palyginimų, tie pilasi kaip iš gausybės rago: „jo gera ir trapi it vaflis siela“, „šaižus klyksmas, lyg kas varstytų senos pilies sunkias metalines duris“ (apie gerves), „dėdė Pranas turėjo ilgą kaip lydekos nosį“, „akuliorių blizgantys stiklai ją žavėjo kaip kaštonas karkvabalį“ ir pan.
labiausiai skaitant žavėjo, kaip dumbrytė mato pasaulį – pasakiškai, keistai, nevėkšliškai ir nuoširdžiai. buvo nuostabu įsivaizduoti šabaną, tą fioletinį mėnulį, į kurį nuėjus gali paprašyti, kad išpildytų norą, sujaudino herojės kelionė į vaikystę (čia toks vaistas, grįžti į vaikystę ir turi perkelti kokį nors daiktą, kad pakreiptum likimą), momentais užkrėsdavo tarp puslapių pulsuojantys jausmai.
kita vertus, skaitydama kamavausi, pagaudavau save laukiant, kada gi jau čia baigsis, ir tik į galą ėmė aiškėti kodėl - prisiminiau arestotelišką fabulos sampratą: gera fabula ta, iš kurios išlupus vieną įvykį, subyra visa grandinė, o čia atvirkščiai, gali ištraukti ir vieną, ir kitą, gali sukeisti vietomis ir nebus griūties, nes šitas pasakojimas - toks palaidas srautas, ir kaip niežtėjo nagus nukirpti paskutinį skyrių (gal bent savo egzemplioriuj iškirpsiu :D).
netobula knyga, bet savo aistra pralenkia daug kitų, tarsi geresnių, labiau „susivaldžiusių“ knygų.
šiaip keista skaitymo patirtis - iš dalies knyga anachronistiška (žemaitės ir pasakų miksas), bet kalboje radau netikėto šviežumo, frazių, kurios niekada neateitų man į galvą ir kurių pas jokį kitą autorių nerasčiau: „pirštų paduškėlės“, „rūgšto pieno ir pečiaus dūmo kvepalas“, o ypač daug netikėtų, vaizdingų palyginimų, tie pilasi kaip iš gausybės rago: „jo gera ir trapi it vaflis siela“, „šaižus klyksmas, lyg kas varstytų senos pilies sunkias metalines duris“ (apie gerves), „dėdė Pranas turėjo ilgą kaip lydekos nosį“, „akuliorių blizgantys stiklai ją žavėjo kaip kaštonas karkvabalį“ ir pan.
labiausiai skaitant žavėjo, kaip dumbrytė mato pasaulį – pasakiškai, keistai, nevėkšliškai ir nuoširdžiai. buvo nuostabu įsivaizduoti šabaną, tą fioletinį mėnulį, į kurį nuėjus gali paprašyti, kad išpildytų norą, sujaudino herojės kelionė į vaikystę (čia toks vaistas, grįžti į vaikystę ir turi perkelti kokį nors daiktą, kad pakreiptum likimą), momentais užkrėsdavo tarp puslapių pulsuojantys jausmai.
kita vertus, skaitydama kamavausi, pagaudavau save laukiant, kada gi jau čia baigsis, ir tik į galą ėmė aiškėti kodėl - prisiminiau arestotelišką fabulos sampratą: gera fabula ta, iš kurios išlupus vieną įvykį, subyra visa grandinė, o čia atvirkščiai, gali ištraukti ir vieną, ir kitą, gali sukeisti vietomis ir nebus griūties, nes šitas pasakojimas - toks palaidas srautas, ir kaip niežtėjo nagus nukirpti paskutinį skyrių (gal bent savo egzemplioriuj iškirpsiu :D).
netobula knyga, bet savo aistra pralenkia daug kitų, tarsi geresnių, labiau „susivaldžiusių“ knygų.
February 20, 2025
Broliai ir seserys tekstuose, potekstėse ir tarp eilučių, pamirškite visokius magiškuosius realizmus, dabar ant bangos lietuviškas fantasmagorinis ir siurrealistinis makabrizmas, o ryškiausiai čia švyti vienintelės ir nepakartojamos Ievos Dumbrytes žvaigždė. Toli gražu ne visi įveiks šią knygą, bus nemažai parkritusių ir nosį nusibalnojusių. Tekstas toks sodrus, riebus ir tirštas, kad nors ant buterbrodų tepk ir daugelį nuo tokio sunkaus maisto gali supykinti, tad turėkite angliuko ir pasiruoškite kokį viedriuką. Knyga patiks tiems, kas saldžiausiai miega ir gražiausius sapnus sapnuoja po kokio siaubiako, o jų mėgstamiausia šventė yra Visi Šventieji. Smagaus ir saugaus vaikščiojimo literatūrinėmis viršukalnemis.
Read
December 12, 2024Iš tų retų atvejų, kai knyga įveikia mane... t. y. neįveikiau, pasidaviau po maždaug 100 psl. Skaitydama "Negrįžtančius" galutinai įsitikinau, kad mano ir I. Dumbrytės literatūrinio kraujo grupės visiškai skirtingos. Man per sodru (taip sodru, kad už gerklės griebia), per daug tiesmuka. Pasakojimas labai labai labai tirštas, karnavališkai groteskiškas. Na, maždaug, jei jau mėnesinės, tai krenta mėsgaliai ir plūsta kraujas viedrais, jei muša, tai sudaužo kai mėsą, jei gydytis, tai, aišku, šlapimu ir tėvo nudobto naminio šuns mėsa ir sultiniu, jei seksas - tai tris paras ir taip ir nesuprasi, ar kažkam bent buvo malonu. Pats tikriausias lietuviškasis "Gargantiua ir Pantagriuelis". Rekomenduoju, kam patiko "Šaltienos bistro" arba "Gargantiua". O sužavėjo I. Dumbrytės užmojis, gebėjimas matyti plačiai, vaizduotės intensyvumas. Tai kažkaip ir gaila, kad negaliu pasimėgauti.
Read
September 29, 2025PA GA LIAU!! pabaigiau šią makabrišką pasaką be galo. Koks nenuspėjamas, savitas romanas, kupinas tokios autentiškai mielos kalbos 🥰!!! Man labai patinka, kad skaitant Ievos knygas niekada nežinai, kas tavęs lauks kitam puslapyje. Niekada neatspėsi, tavo smegenys tiesiog nesugebės to išfantazuot. Visgi, šioje knygoje man visko buvo per daug, tarsi trūko rimtesnio istorijos redagavimo, dar vieno griežto ir kritiško žvilgsnio. Manau, kad kai esi tokia talentinga, originali autorė, kuriai sveikai nuvažiavęs stogas — kartais reikia žmogaus, kuris tą stogą sugrąžintų atgal. Galbūt taip romanas būtų dar geresnis. O gal ir ne. Čia Ievos šiza, ji žino geriau!!!
May 7, 2025
Kokia palaima skaityti šiuolaikinius lietuvių autorius, gebančius taip nevaržomai paleisti fantaziją ir kartu taip jautriai atsiremti į tautos tradicijas. Taip tirštai parašytas romanas, kad, rodos, kirvį gali užkabinti ant sakinių ir prasmių gausos, kurioje sudėta mūsų protėvių atmintis: prietarai, legendos, papročiai.
Ši knyga man susijungė į vientisą kitų trijų knygų kontekstą. Pirmiausia - žmogaus ryšio su istorija ir laiku tyrinėjimais - romanas lyg lietuviška “Šimtas metų vienatvės” adaptacija, nenusileidžianti galia, mistika, filosofine gelme. Abu kūrinius jungia cikliškas laikas – ne linijinis, bet alsuojantis, keičiamas, lankstus – toks, kuriame mirtis ir būtis susilieja, o ribos tarp realybės ir mito ištirpsta siurrealistinėse, kūniškose metaforose. Į Makondą užklystantys Marquezo čigonai persipina su klajojančiu cirku Dumbrytės “Negrįžtančiuose”, žadindami ne tik personažų smalsumą, nešdami žinias, bet sykiu ir išreiškdami pokyčius, svetimkūnišką kultūrinį trikdymą, padedantį iškelti žmogaus ydas į paviršių.
Mintimis keliavau į Andrus Kivirahko “Žmogus mokėjęs gyvačių kalbą”, kur susijungė temos, nagrinėjančios miesto ir kaimo, archaiškumo ir modernybės priešpriešas. Dėdė Mėmė - paskutinis pagoniškos pasaulėjautos bastionas, trūnijantis, samanojantis ir vis labiau susiliejantis su gamta, savo žinojimu liudijantis prarandamą ryšį tarp žmogaus ir gamtos, Dumbrytės romane lyg atšvaitas įgavo Gintarėlio pavidalą - irgi įkūnija nepritapimą, išnykimą, susiliejimą su aplinka ir protėvių išmintimi.
Ir, žinoma, knyga lyg sesuo Kotrynos Zylės “Mylimiems kaulams”, kuriuose dar kartą atradau motės archetipą, daug dėmesio moters galiai: ne vien švelnumo ir globos figūrai, bet kartais kaip brutualiai jėgai, ištverme pranokstančiai vyrus, gebančiai išlaikyti tvarką chaose, kaip išlikimo garantas.
Wow kiek daug talentų mūsų literatūroje. Kol kas šių metų top 1!
Ši knyga man susijungė į vientisą kitų trijų knygų kontekstą. Pirmiausia - žmogaus ryšio su istorija ir laiku tyrinėjimais - romanas lyg lietuviška “Šimtas metų vienatvės” adaptacija, nenusileidžianti galia, mistika, filosofine gelme. Abu kūrinius jungia cikliškas laikas – ne linijinis, bet alsuojantis, keičiamas, lankstus – toks, kuriame mirtis ir būtis susilieja, o ribos tarp realybės ir mito ištirpsta siurrealistinėse, kūniškose metaforose. Į Makondą užklystantys Marquezo čigonai persipina su klajojančiu cirku Dumbrytės “Negrįžtančiuose”, žadindami ne tik personažų smalsumą, nešdami žinias, bet sykiu ir išreiškdami pokyčius, svetimkūnišką kultūrinį trikdymą, padedantį iškelti žmogaus ydas į paviršių.
Mintimis keliavau į Andrus Kivirahko “Žmogus mokėjęs gyvačių kalbą”, kur susijungė temos, nagrinėjančios miesto ir kaimo, archaiškumo ir modernybės priešpriešas. Dėdė Mėmė - paskutinis pagoniškos pasaulėjautos bastionas, trūnijantis, samanojantis ir vis labiau susiliejantis su gamta, savo žinojimu liudijantis prarandamą ryšį tarp žmogaus ir gamtos, Dumbrytės romane lyg atšvaitas įgavo Gintarėlio pavidalą - irgi įkūnija nepritapimą, išnykimą, susiliejimą su aplinka ir protėvių išmintimi.
Ir, žinoma, knyga lyg sesuo Kotrynos Zylės “Mylimiems kaulams”, kuriuose dar kartą atradau motės archetipą, daug dėmesio moters galiai: ne vien švelnumo ir globos figūrai, bet kartais kaip brutualiai jėgai, ištverme pranokstančiai vyrus, gebančiai išlaikyti tvarką chaose, kaip išlikimo garantas.
Wow kiek daug talentų mūsų literatūroje. Kol kas šių metų top 1!
June 11, 2025
Ši knyga - geriausia, kas galėjo nutik lietuvių literatūrai šiais metais! Rašymo ir žodžių parinkimo maniera, praeities akcentai ir nebūti nutikimai -jie sujungiami į kūrinį, kuris nepalieka net perskaičius knygą. Už kiekvieno mūsų - giminių ir pažįstamų istorijos, nuodėmės, tikėjimai ir svajonės. Norisi vėl ir vėl
panirt į šią knygą.
panirt į šią knygą.
August 11, 2025
Keistai ir smagiai susiskaitė. Man tai dar ir tarmė labai atpažįstama. Ne visai penkios,bet keturios su puse tai tikrai.
April 30, 2025
Jaučiuosi visiškai įsisukusi į magiškojo realizmo ir mitologijos pasaulį su Jaujininku, tada Lydekaite ir užbaigiu su Negrįžtantys.
Visas tris skaityčiau dar kartą.
Visas tris skaityčiau dar kartą.
October 12, 2025
Siaubingai nuostabi knyga. Tokia siaubinga, kad nuostabi. Knygos kalbos dialektas - mano sielos kalbos dialektas. Taip kalbėjo mano promotės, aš dabar vis mažiau taip kalbu, bet siela žino šią kalbą.
Istorija-persunkta mito ir simbolių. Vietomis kasdieniškų, labiau paviršiaus, vietomis - pasaulio atsiradimo. Nežinau, ar supratau viską, ką autorė buvo sumaniusi pasakyti, bet mano sielai tai buvo tekstas nuruminuoti.
Ir taip, vietom žiaugčiojau, vietom liūdėjau, ašarą nubraukiau, vietom buvo saugu ir gera. Visko buvo išmaišyta. O po paskutinio sakinio apkabinus save laikiau.
Nėra lengva ją rekomenduoti. Išvis-kas tai per kūrinys? Bet pabandykit, mažu ir jums suskambės…
Istorija-persunkta mito ir simbolių. Vietomis kasdieniškų, labiau paviršiaus, vietomis - pasaulio atsiradimo. Nežinau, ar supratau viską, ką autorė buvo sumaniusi pasakyti, bet mano sielai tai buvo tekstas nuruminuoti.
Ir taip, vietom žiaugčiojau, vietom liūdėjau, ašarą nubraukiau, vietom buvo saugu ir gera. Visko buvo išmaišyta. O po paskutinio sakinio apkabinus save laikiau.
Nėra lengva ją rekomenduoti. Išvis-kas tai per kūrinys? Bet pabandykit, mažu ir jums suskambės…
May 8, 2025
Vietomis smagus, vietomis kraupokas pasakojimas apie mergaitės tapimą moterimi, šeimos kūrimą, santykius, bandymą atrasti save, o kartais pastangas tiesiog išbūti gavus dar vieną likimo smūgį. Viršelio dizainas puikiai atspindi ne tik knygos turinį, bet ir pasakojimo būdą bei nuotaiką. Visa istorija - tarsi beprotiškai besisukanti karuselė atlaidų mugėje šalia keliaujančio cirko palapinės. Tarp kitko, cirko motyvas ne kartą pasikartoja pasakojimo posūkiuose. Turbūt didžiausią žavesį siužetui suteikia neįtikėtini maginio tik realizmo dėsniams paklūstantys viražai. Bet tai ne šiaip maginis realizmas, o lietuviškų pasakų, sakmių, prietarų ir būrimų pasaulis, kuriame gali atrasti ir valtyje besiirstantį bernelį (kuris, pasirodo, iš tikrųjų yra jau senokai miręs kaimynas), ir svetimšalių (čigonų asmenyse) burtus, ir lietuviškoms pasakoms būdingus kanibalizmo elementus (tik valgomi ne raganos kauleliai, o mirusio ir stiklainyje užkonservuoto kūdikio mėsytė, iš kurios pagaminti šeimos problemas turintys Išspręsti zrazai). Ši tautosakos interpretacija man pasirodė mažumėlę per tiršta. O visa kita - pasigėrėtina autorės fantazija, gebėjimas pinti lyrizmą su sarkazmu, užuojautą personažams su sveiku humoro jausmu.
March 12, 2025
Ne knyga, o nacionalinė vertybė, paveldo objektas.
Read
February 28, 2025Nu ir viralą Dumbrių Ieva užtaisė iš žarnokų, posakių negirdėtų, vaizdų nematytų, nors viskas taip tikra, iš kažkur giliai išrauta – akimis ėsdams tokį tirštą gali ir atpilt, bet nuryji ir toliau kapanojies link dugno.
March 21, 2025
"Tėvus ir vaikus sieja dieviški saitai. Norint suprasti saitų tvirtumą reikia numirti, o norint juos pajusti, reikia gyventi taip, lyg vakarykštės dienos niekuomet nebuvo, o rytojus niekados neateis."
Magiška. Talentinga. Įkabinusi iki gilumos.
Magiška. Talentinga. Įkabinusi iki gilumos.
September 25, 2025
Knyga pilna liūdno grožio. Kartais istorija glumino, bet būtent tai suteikė jai dar daugiau gilumo. Norėčiau ją skaityt vėl kaip pirmą kartą
May 1, 2025
Kaip pradžioj klupau, griuvinėjau, kas keli puslapiai vis žnektelėdama žemyn nosim, taip į pabaigą pamilau ir prilipau kaip meška prie medaus puodynės.
April 19, 2025
Perskaičiau ir iškart vėl norėjau pradėti iš naujo skaityti!
Tokia tiršta, tokia sodri, kad skaitant vietomis pavargdavau, bet traukė lyg magnetas. Kaip tas sapnas-atbundi ir akys tokios sunkios-užsimerki ir toliau sapnuoji. Taip čia Rygos gyvenimas-tiek visko vis sukosi, kaip tame kaleidoskope- ir Šabano mėnulin lipo, ir negimusį vaiką raugė, pas čigonę ėjo, mėšlo kepurę lipdė, vaikystėn su bilietu grįžo, pirmagimę iš gervių atsiėmė, pirmą rozą savam kaime kaip tikra moteris pagimdė, kaimo keistuolį dabojo-ką čia besuvardinsi viską! Galva sukasi. Žodžiu, mano metų knyga.
<...>"O tą sekundę viską žinot valiojau kaip aiškiaregė, galėjau just, kad lauke nėra vėjo, girdėjau, kaip pievoj pašoko žiogas ir kada sustojo sraigė, žinojau, kas įvyko prieš šimtą metų. Žinojau, kad dabar kažkas pasauly muša žmoną, kažkur aistringai mylisi paaugliai, stora boba kepa riebius blynus, močiutės anūkams liepia daugiau valgyt, tyruose tupinėja gandrai ir gyvenimas bando tekėt tokia vaga, kokia dažniausiai tekėt mėgsta."
Tokia tiršta, tokia sodri, kad skaitant vietomis pavargdavau, bet traukė lyg magnetas. Kaip tas sapnas-atbundi ir akys tokios sunkios-užsimerki ir toliau sapnuoji. Taip čia Rygos gyvenimas-tiek visko vis sukosi, kaip tame kaleidoskope- ir Šabano mėnulin lipo, ir negimusį vaiką raugė, pas čigonę ėjo, mėšlo kepurę lipdė, vaikystėn su bilietu grįžo, pirmagimę iš gervių atsiėmė, pirmą rozą savam kaime kaip tikra moteris pagimdė, kaimo keistuolį dabojo-ką čia besuvardinsi viską! Galva sukasi. Žodžiu, mano metų knyga.
<...>"O tą sekundę viską žinot valiojau kaip aiškiaregė, galėjau just, kad lauke nėra vėjo, girdėjau, kaip pievoj pašoko žiogas ir kada sustojo sraigė, žinojau, kas įvyko prieš šimtą metų. Žinojau, kad dabar kažkas pasauly muša žmoną, kažkur aistringai mylisi paaugliai, stora boba kepa riebius blynus, močiutės anūkams liepia daugiau valgyt, tyruose tupinėja gandrai ir gyvenimas bando tekėt tokia vaga, kokia dažniausiai tekėt mėgsta."
July 9, 2025
Turėjau gana rimtai save supurtyti ir uždrausti toliau maklinėti ir ieškoti nuorodų iš pasakojimo. Iki trečdalio knygos bandžiau surasti gervei intertekstą ar simbolį, atpažinti Marguolės prigimtį ar klausti savęs, kam reikalinga šita baisiai šlykšti žmogaus vidaus skysčių estetika. Tai pasidaviau, o gal kažkur pajaučiau, kad čia visai nesvarbu, kuris paukštis ar žmogus tą vaiką į pasaulį atnešė.
Dumbrytės estetika yra perdėtai šlykšti. Kam ji tokia, aš nežinau. Apskritai, knygos herojei nėra nieko gražaus ir čia yra įspūdingiausias ir tuo pat metu labiausiai nesuvokiamas dalykas apie Rygą. Gyvenimas nėra nei laimingas, nei gražus, bet jo tokio niekas niekam ir nepažadėjo.
Stebiuosi tik, kaip čia vienu metu gimė tiek „Negrįžtantys“, tiek „Mylimi kaulai“. Ryga ir Ona man beprotiškai panašios. Neofolklorinis moters paveikslas kitų metų VBE?
Dumbrytės estetika yra perdėtai šlykšti. Kam ji tokia, aš nežinau. Apskritai, knygos herojei nėra nieko gražaus ir čia yra įspūdingiausias ir tuo pat metu labiausiai nesuvokiamas dalykas apie Rygą. Gyvenimas nėra nei laimingas, nei gražus, bet jo tokio niekas niekam ir nepažadėjo.
Stebiuosi tik, kaip čia vienu metu gimė tiek „Negrįžtantys“, tiek „Mylimi kaulai“. Ryga ir Ona man beprotiškai panašios. Neofolklorinis moters paveikslas kitų metų VBE?
August 15, 2025
Knygą užverčiau prieš savaitę, bet iš kelionės, į kurią mane nusitempė Dumbrytė, vis dar negrįžau.
Nubraukta ašara ir 9 bilietai į vaikystę iš 9.
Nubraukta ašara ir 9 bilietai į vaikystę iš 9.
October 20, 2025
4* tik dėl šlykštukiškų intarpų, o šiaip negaliu atsižavėti, kaip autorė valdo žodį ir kokį fantasmagorišką pasaulį geba sukurti savo vaizduotės dėka! 😍
April 16, 2025
Nejauku man buvo šios knygos pasaulyje. Bent jau iš pradžių. Paskui pripratau prie pasakojimo keistumo ir groteskiškumo, savotiško humoro jausmo. Knyga tikrai nustebino. Net šokiravo. Bet susiskaitė stebėtinai lengvai ir greitai. Kai apsipratau su pasakojimo maniera, pasidarė smalsu, kur tas pasakojimas nuves.
Sunku apibūdinti, apie ką ši knyga. Man ji apie žmogaus prigimties nepastovumą ir irracionalumą. Taip pat apie planų ir lūkesčių trapumą, kai susiduriama su didesnėmis už žmogų aplinkybėmis. Šioje knygoje paliesta tokia daugybė temų, kad nelengva išskirti kelias svarbesnes. Turbūt, kiekvienas šią knygą prisijaukinęs skaitytojas įvardins vis kitas jam surezonavusias temas. Man rezonavo, kaip kūrybiškai atskleidžiamos vartotojiškumo (kaimo mugė) ir klimato kaitos (nesibaigianti vasara) temos.
Ryškus ir keistas, kaleidoskopiškas pasakojimas.
Sunku apibūdinti, apie ką ši knyga. Man ji apie žmogaus prigimties nepastovumą ir irracionalumą. Taip pat apie planų ir lūkesčių trapumą, kai susiduriama su didesnėmis už žmogų aplinkybėmis. Šioje knygoje paliesta tokia daugybė temų, kad nelengva išskirti kelias svarbesnes. Turbūt, kiekvienas šią knygą prisijaukinęs skaitytojas įvardins vis kitas jam surezonavusias temas. Man rezonavo, kaip kūrybiškai atskleidžiamos vartotojiškumo (kaimo mugė) ir klimato kaitos (nesibaigianti vasara) temos.
Ryškus ir keistas, kaleidoskopiškas pasakojimas.
December 23, 2025
Labai savita knyga.
Idomi.
Turtinga kalba.
Idomi.
Turtinga kalba.
November 24, 2025
Labai patiko. Lyg keistas sapnas.
December 10, 2025
Labai stipri knyga, įsiskverbianti atmintin ir turiu įtarimą liks ten ilgam. "Šaltienos bistro" taip pat paliko neišdildomą įspūdį.
"Negrįžtantieji" yra knyga apie meilę, šeimą, gyvenimą ir mintį. Bet šie žodžiai nieko nepasako apie šią knygą, nes visas smagumas skaityme yra šios autorės fantazija. O ji labai laki ir taip įdomiai mato, pateikę viską šioje knygoje, kad kartais stabteli ir susimąstai, kaip taip įmanoma sugalvoti.
Labai patiko!
"Negrįžtantieji" yra knyga apie meilę, šeimą, gyvenimą ir mintį. Bet šie žodžiai nieko nepasako apie šią knygą, nes visas smagumas skaityme yra šios autorės fantazija. O ji labai laki ir taip įdomiai mato, pateikę viską šioje knygoje, kad kartais stabteli ir susimąstai, kaip taip įmanoma sugalvoti.
Labai patiko!
November 21, 2025
Šioje knygoje gyvenimas teka kiek neįprastai, laikas ir erdvė nevisada aiškūs, atrodo lyg susipynę paraleliniai pasauliai - realus, mistinis, anapusinis. Kalba labai vaizdinga ir spalvinga kaip ir pačios knygos viršelis. Daug gražių palyginimų ir posakių. Stebiuosi autorės fantazija, kuri kartais net šokiravo. Aišku labai vaizdžiai papasakotos ir šlykščios scenos. Jų visai nemažai. Tad nerekomenduoju skaityti valgant ar labai jautriems.
Pats siužetas man priminė skurdų, menkai išsilavinusių žmonių gyvenimą gūdžiame kaime, gausiai pagražintą bobučių prietarais, keistomis ir išmoningomis jų bėdų sprendimų paieškomis bei emociniais išgyvenimais su fantastikos prieskoniu.
Pats siužetas man priminė skurdų, menkai išsilavinusių žmonių gyvenimą gūdžiame kaime, gausiai pagražintą bobučių prietarais, keistomis ir išmoningomis jų bėdų sprendimų paieškomis bei emociniais išgyvenimais su fantastikos prieskoniu.
March 26, 2025
Knyga sudomino, užkabino.
Iš pradžių skaičiau kaip pasaką, tada atsirado rimtesnis prieskonis, kuris dažnai vertė susimąstyti.
Merginos, vardu Ryga neatnešė gandras. Ją pirko Rygos turguje. Nors šeip kaime dažną atneša gandras, kartais gervė, o kartais ir ne duok Dieve, gali rasti kopūstuose. Kaip ir pasakoje atsiranda stebukladarys, šiuo atveju gydytojas, kuris įtikina, kad geriausia, kai vaikas gimsta natūraliai. Jis tada ir sveikesnis būna, ir tikrai tavo, ne kažkieno kito. Ir Ryga pirmoji moteris kaime, pagimdo...
Knygoje tiek daug senoviško tikėjimo burtais, čigonais, ritualais... Vienas iš jų, kad per anksti gimusį kūdikį patariama užraugti, o paskui sumaitinti kitam, jau laiku gimusiam, kad pasveiktų nuo kažkokių ligų. Ir taip vaizdingai aprašyta, kaip tas vaikelis užraugiamas... Taip kaip raugiam agurkus...
Ir vistik knygoje labiausiai atskleidžiamas motinystės jausmo stiprumas. Neįprastai, bet labai kūrybiškai. "Abi jos susietos su manim dieviškais saitais. Norint suprasti saitų tvirtumą, reikia numirt, o norint juos pajust, reikia gyvent taip, lyg vakarykštės dienos niekuomet nebuvo, o rytojus niekados neateis."
Knygoje karts nuo karto pasirodo mirusieji, kurių dažnas mūsų ilgisi, sugrįžtama į vaikystę. Įdomiai į knygą įsiterpia cirko artistai irgi priverčiantys susimąstyti ir kaimas, kuriame visų kūdikiai yra bendrai auginami...
Manau, kad knyga verta apdovanojimo ir rekomenduoju ją perskaityti.
Iš pradžių skaičiau kaip pasaką, tada atsirado rimtesnis prieskonis, kuris dažnai vertė susimąstyti.
Merginos, vardu Ryga neatnešė gandras. Ją pirko Rygos turguje. Nors šeip kaime dažną atneša gandras, kartais gervė, o kartais ir ne duok Dieve, gali rasti kopūstuose. Kaip ir pasakoje atsiranda stebukladarys, šiuo atveju gydytojas, kuris įtikina, kad geriausia, kai vaikas gimsta natūraliai. Jis tada ir sveikesnis būna, ir tikrai tavo, ne kažkieno kito. Ir Ryga pirmoji moteris kaime, pagimdo...
Knygoje tiek daug senoviško tikėjimo burtais, čigonais, ritualais... Vienas iš jų, kad per anksti gimusį kūdikį patariama užraugti, o paskui sumaitinti kitam, jau laiku gimusiam, kad pasveiktų nuo kažkokių ligų. Ir taip vaizdingai aprašyta, kaip tas vaikelis užraugiamas... Taip kaip raugiam agurkus...
Ir vistik knygoje labiausiai atskleidžiamas motinystės jausmo stiprumas. Neįprastai, bet labai kūrybiškai. "Abi jos susietos su manim dieviškais saitais. Norint suprasti saitų tvirtumą, reikia numirt, o norint juos pajust, reikia gyvent taip, lyg vakarykštės dienos niekuomet nebuvo, o rytojus niekados neateis."
Knygoje karts nuo karto pasirodo mirusieji, kurių dažnas mūsų ilgisi, sugrįžtama į vaikystę. Įdomiai į knygą įsiterpia cirko artistai irgi priverčiantys susimąstyti ir kaimas, kuriame visų kūdikiai yra bendrai auginami...
Manau, kad knyga verta apdovanojimo ir rekomenduoju ją perskaityti.
October 11, 2025
Folkloriška, fantasmagoriška, makabriška, tiesmuka, pilna keistų tamsių prietarų, bet ir nuoširdaus ryšio, gilaus moterystės ir motinystės instinkto. Galiausiai labai prisijaukinau šį pasaulį. Pasakojimo kalba man - vykusi, iš vienos pusės tarmiška, bet joje puikiai tinka netikėtai įšokantys šiuolaikiški slengo žodžiai, ir net šiuolaikinio pasaulio elementai įsiskverbia į pasakojimą ir sukuria siurrealumo jausmą, įspūdį, kad veiksmas vyksta ne realiam laike ir ne realioj erdvėj.
August 13, 2025
Knyga nukelianti į pasaulį, koks iis būtų jei visi prietarai, mitai ir apeigos taptų realybe. Labai sodrus, ryškus, magiškas ir, kartu, labai žemiškas pasaulis. Iš pradžių, sakyčiau, net šiek tiek visko buvo per daug, sunkiai skaitėsi, tačiau po kelių skyrių tekstas įtraukė ir nebepaleido iki knygos pabaigos.
January 4, 2025
Kai imi skaityti be didelių lūkesčių, tai ir nustebina. Labai patiko, norėjosi versti puslapius kuo greičiau. Visi kūno pojūčiai išjudinti.
February 14, 2025
Pasiutusiai
April 24, 2025
Pradėjus skaityti šią knygą iškart užplūdo palyginimai su senaisiais lietuvių „kaimo autoriais“: Donelaičiu, Žemaite, Boruta. Aš mokykloje, pavyzdžiui, Žemaitės labai nemėgau, man ji atrodė tokia „zanūda“, o štai verčiant šios knygos puslapius atrodė, kad tie senieji kūriniai grįžta, tik jau nebe tokie niaurūs ir nuobodūs. Gal reikėtų „Negrįžtančius“ skaityti vietoje „Baltaragio malūno“?
Kita vertus, tikrai nustebau liaudiško magiškojo realizmo kūrinio sulaukęs 2024 metais, iš autorės, gimusios jau nepriklausomybės laikais. Bet kažkaip viskas sugula į gražų naratyvą, primenantį liaudies pasaką (ją primena ir nuostabus knygos viršelis), tiesa, iš pradžių dar viena koja realybėje.
Tik maždaug ties romano viduriu, kai prasideda karas, ta viena koja visomis jėgomis šoka lauk iš realybės ir mes leidžiamės į visokeriopai magiškas klajones, metaforos ir simboliai pasipila kaip užtvankai sugriuvus. Man tas karo epizodas turbūt labiausiai ir įsiminė, kaip itin stipri alegorija. Beje, čia puikus pavyzdys, kaip suprasti tokias knygas. Turbūt atsiras besiskundžiančių, kad čia kažkokios fantastikos, kažkokios nesąmonės vyksta. Bet pagalvokite, kas nutinka žmonėms kare, kokie jie iš ten grįžta, kaip pasakoja, ką matę ir patyrę. Kartais ir tikrais karais sunku patikėti, kai girdi tik atgarsius.
Per visą romaną vingiuoja siužetinė linija, vingiuoja moters kelias per gyvenimą. Vėl galima juoktis iš visokių raugintų vaisių ar kitokių burtų, bet man regis prosenelių paklausę ne prastesnių monų išgirstumėt, o ir svarbiausia ne tai. Juk moteris, motina, iš tiesų bet ką padarys dėl savo vaikų, kryžiaus kelius nueis mėgindama jiems padėti ar ieškodama paklydusių. O kartais, nors ir skaudančia širdimi, leis keliauti į platųjį pasaulį, suprasdama, kad taip geriau.
Ši knyga iš skaitytojo reikalauja tam tikro filtro, negali jos skaityti va taip, tiesiogiai. Bet pasinėrus į alegorijų ir metaforų vandenis atsiskleidžia nuostabios idėjos, kurias moderniais laikais esame linkę pamiršti. Tikiu, kad visi savyje dar turime kažkiek ryšio su kaimu, su jo magija. Linkiu tą ryšį atrasti ir dėkoju autorei už nutiestą tiltą, kuriuo ir negrįžtantys vis tiek kada nors sugrįš.
Kita vertus, tikrai nustebau liaudiško magiškojo realizmo kūrinio sulaukęs 2024 metais, iš autorės, gimusios jau nepriklausomybės laikais. Bet kažkaip viskas sugula į gražų naratyvą, primenantį liaudies pasaką (ją primena ir nuostabus knygos viršelis), tiesa, iš pradžių dar viena koja realybėje.
Tik maždaug ties romano viduriu, kai prasideda karas, ta viena koja visomis jėgomis šoka lauk iš realybės ir mes leidžiamės į visokeriopai magiškas klajones, metaforos ir simboliai pasipila kaip užtvankai sugriuvus. Man tas karo epizodas turbūt labiausiai ir įsiminė, kaip itin stipri alegorija. Beje, čia puikus pavyzdys, kaip suprasti tokias knygas. Turbūt atsiras besiskundžiančių, kad čia kažkokios fantastikos, kažkokios nesąmonės vyksta. Bet pagalvokite, kas nutinka žmonėms kare, kokie jie iš ten grįžta, kaip pasakoja, ką matę ir patyrę. Kartais ir tikrais karais sunku patikėti, kai girdi tik atgarsius.
Per visą romaną vingiuoja siužetinė linija, vingiuoja moters kelias per gyvenimą. Vėl galima juoktis iš visokių raugintų vaisių ar kitokių burtų, bet man regis prosenelių paklausę ne prastesnių monų išgirstumėt, o ir svarbiausia ne tai. Juk moteris, motina, iš tiesų bet ką padarys dėl savo vaikų, kryžiaus kelius nueis mėgindama jiems padėti ar ieškodama paklydusių. O kartais, nors ir skaudančia širdimi, leis keliauti į platųjį pasaulį, suprasdama, kad taip geriau.
Ši knyga iš skaitytojo reikalauja tam tikro filtro, negali jos skaityti va taip, tiesiogiai. Bet pasinėrus į alegorijų ir metaforų vandenis atsiskleidžia nuostabios idėjos, kurias moderniais laikais esame linkę pamiršti. Tikiu, kad visi savyje dar turime kažkiek ryšio su kaimu, su jo magija. Linkiu tą ryšį atrasti ir dėkoju autorei už nutiestą tiltą, kuriuo ir negrįžtantys vis tiek kada nors sugrįš.
Displaying 1 - 30 of 72 reviews