Pozuotoja

by Ieva Marija Sokolovaitė

Jaunosios kartos rašytojos, biologės, tarptautinių konkursų laureatės Ievos Marijos Sokolovaitės debiutinis romanas.

Merginos dėmesį patraukia skelbimas: tapytojas ieško pozuotojos. Sutiktas dailininkas apsisprendžia sukurti portretą nė karto nepažvelgęs į pozuotoją. Pozuodama paveikslui, kuriame nebus pavaizduota, Veronika atsiduria situacijose, kuriose yra priversta permąstyti santykį su savo ir kitų atvaizdais, tapatybėmis, anapus žvilgsnio liekančiais bruožais.

Įsisąmoninus, jog moderni kasdienybė neatsiejama nuo vizualinės kultūros, debiutiniame Ievos Marijos Sokolovaitės romane keliamas klausimas, kaip vizualybės visuotinumas keičia santykius, tarpusavio ryšio autentiką, savasties suvokimą. Kas nutinka, kai ištisa kasdienė realybė imama traktuoti kaip estetinis patyrimas? Kokią įtaką tai daro jaunos moters savivokai ir seksualumui?

Ieva Marija Sokolovaitė (gim. 1999) – rašytoja ir biologė. Vilniaus universitete įgijo biologijos bakalauro, o Kopenhagos universitete – ekologijos magistro laipsnį. Dirbo moksline asistente mikologijos tyrimų laboratorijoje. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja filosofiją. Be grožinės literatūros, rašo ekolingvistikos, ekokritikos, ekologinio sąmoningumo temomis. Kūryba skelbiama kultūrinėje spaudoje („Literatūra ir menas“, „Metai“, „Šiaurės Atėnai“, „Vilnius review“), įvertinta šalies ir tarptautiniuose literatūros festivaliuose, konkursuose („Prix Laurence“ Liuksemburge, „Literatūrinės slinktys“, kt.).

„Tai keistas ir žavus kūrinys, panardinantis į banguojančią neskubaus pasakojimo tėkmę, lydimą nuolatinių klausimų – kas aš esu? kaip regiu pasaulį? kaip apibūdinti, kaip suvokti tą regėjimą? Romano gelmė, slepianti netikėtą trilerio branduolį, panaši į tamsiąją visatos medžiagą, kurioje slypi mums nepažinios gyvybės ir laiko paslaptys ir kurioje lyg atsitiktinumas išsiskleidžia mūsų trapus, netobulas žmogiškumas.“ — Renata Šerelytė, rašytoja

264 pages, Paperback

First published November 1, 2024

Reviews

[Neringa · Rating 4 out of 5]

Anksčiau skaičiau psichologinius Sokolovaitės tekstus, todėl nustebino romanas su filosofine gyslele. Nemadingas ėjimas. Savaime jis nei geresnis, nei blogesnis - svarbu, ką su tuo darai. Vis dėlto romano pavadinimas šiek tiek apgauna, kad kalbama apie atvaizdą, meną. Pagrindinė jo problema stipresnė. Bent man tai - riba tarp kūniškų instinktų, fantazijų, perversyvaus grožio ir destrukcijos. Ji iš esmės apėmusi visas romano pasaulio puses. Man labai patiko klejojanti teksto atmosfera, kai slogūs potyriai nusakomi geometrija ir biologija. Sokolovaitė užčiuopia netikėtų dalykų. Perteikia juos per bręstančią moterį, kuri suvokia save kaip objektą lyties požiūriu, kaip patinišką įrankį, dėl to ne visada jaučiasi patogiai, muistosi. Ši jos savimonės dalis - man stipriausia romane.

Norėčiau tokį kūrinį perskaityti jaunesnė, kai buvau ne tokia atspari lyrizmui. Dabar debiute dar tenka irtis per jaunatvišką dekoratyvumą, kai svarbu ne veiksmas, balsai, o įsijautimas. Oi, tie nemirtingi romantiniai menininkavimo standartai - su molbertais ir pridvisusiom palėpėm šiuolaikiniam Vilniuj! Sveiki, gutauskai ir skablauskaitės. Jie simpatiški, tačiau išaugami, kai pradedi norėt formuluoti tikroviškiau, bent ketvirtadaliu praskrost teksto apimtį. Bet dėl to “Pozuotoja” siūlo pasinerti į savotišką natūralizmo ir poezijos hibridą. Jis neužgožia Sokolovaitės žinių bagažo ir dramaturgijos pojūčio. Panašu, kad autorei rašymas - ne tiesiog temos, o noras racionaliai kurti sapnišką pasaulį, kuriame moteris mąsto, kodėl skauda. Man “Pozuotoja” skaitant vėrėsi kaip žuvies viduriai - nuo dailiai patamsėjusios vietos iki paslėptų gličių žarnų. Neprastas debiutas.

[Kulvinskaitė Virginija]

Viršelis neklaidino, romanas išsišakojęs, daugiakryptis ir kaip visuma man nesulipo. Ar neįtikino. Labiausiai įsiminė V. paauglystės linija, santykiai su motina, tėvu, su savuoju kūniškumu. Įspūdingos, puikiai, giliai parašytos atskiros scenos, metaforiški fragmentai: veronikos, mama-kubas, V. tėvas, simboliškai bandantis pertapyti/pakeisti motiną-paveikslą (tai neįmanoma, tėvo ir dukros dialogas kartu ir šaltas, bet ir jautrus), žuvų darinėjimas. Žavi, kaip autorė geba užčiuopti, įvardinti labai sudėtingus dalykus. Tarkime: "demiurgas tikrai buvo mergaitė". Moteriškumo traktuote I. M. Sokolovaitė man primena C. Lispector. Lauksiu antros knygos.

[Vladas Rožėnas · Rating 4 out of 5]

Gražiai parašyta. Vietomis gal kiek per gražiai - ne vieną sakinį, vietomis ištisus skyrius norėtųsi paprastinti. Atrodo, tarp visų tų žodžių imi ne geriau suprasi personažę, bet kartais kaip tik ją pameti, nebežinai, apie ką šis ilgas sakinys iš tiesų. Arba esu pernelyg išdeginto dėmesio skaitytojas (visiškai įmanoma), arba vietomis tekstas skleidžiasi kiek primirštant jo esminę funkciją, kur taikoma ir su kokia jėga norima pataikyti.

Dar vienas keistas, bendresnis, asmeninis pastebėjimas - pop literatūroje dažnai rašoma aukščiausiais laipsniais, begalybėmis, nuolatiniame zenite, nė akimirkos, iki paskutinio atodūsio, neįmanoma net pagalvoti. Bet poetinė/eseistinė literatūra neretai, kaip Pozuotojos atveju, daro kai ką labai panašaus. Pavargstu nuo to, pasaulis taip aukštyn žemyn nešokinėja. Švelnius niuansus pagauti sunkiau ir prasmingiau.

Labai smagu, kad Pozuotoja tikrai turi pamatą. Atskiras pasaulis čia sukurtas. Filosofinė nuostata yra, tai ne tik pozyva. Ir netgi intriga, konfliktas, to konflikto išsprendimas yra, o dangau, o Liudai Vasari! Užvis labiausiai patinka, jog iškelta savailaikė problema, kūrinys parašytas mūsų dienoms, bandant išreikšti tai, apie ką dar reikia kalbėti, užuot kartojus tai, kas jau įzulinta ir išpasakota. Tai mano kuklia nuomone (su manimi tikrai sutiks ne kiekvienas) yra daug svarbiau už dailų sakinio išrangymą.

[Darius Motiejūnas · Rating 5 out of 5]

Kai išgirdau Ievą skaitant būsimos knygos ištraukas, supratau – tikrai nusipirksiu.

Perskaičiau. Ne viskas yra priderinta prie mano skonio ar mano stiliaus, tačiau ar taip turi būti?

Daug svarbiau, kad visus du šimtus penkiasdešimt puslapių aš jaučiau didelį malonumą mėgaujantis sklandžia ir vaizdinga autorės kalba.
Daug svarbiau, kad autorė sugeba skaitytoją nugramzdinti į mistišką pasaulį ir jį iš ten švelniai ištraukti.
Daug svarbiau, kad ji pasidalina savo išgyvenimais ir apmąstymais tokiu subtiliu būdu, kad skaitytojas nori-nenori su ja susitapatina.

Ačiū!

4,7 / 5,0

[Greta]

keistas romanas, skaitant blykčiojo ivanauskaitės mėnulio vaikai ir kunčino tūla, atrodė, kad reikia skaityti lėčiau, nei esu pratusi, bet, kartu, rodėsi, kad jeigu sulėtinsiu tempą, taip ir nepabaigsiu.

tąsus, klampus romanas, per savo betarpiškumą atskleidžiantis kažkokį pasaulio bleakness (bandžiau atrasti gerą lietuvišką žodį, bet atšiaurus-plikas-šaltas ne iki galo perduoda tai, kas žodžiais sukurta). viena to bleakness pusė – nemeilės, antimeilės išraiškos santykiuose, atsainumas ir atsietumas.

mintyse įsivardijau tai kaip lietuvišką young adult literatūrą – visiškai kitokią nei anglosaksišką, bet persmelktą klausimų, kuriems jau esu per sena (i am not young enough to know everything, hehe), bet jeigu būčiau dvidešimties tai tikrai primarginčiau į sąsiuvinį visokių rokokiškų citatų apie bėgantį laiką ir mėnulius.

(puikiai tiktų bakalauro darbui apie fenomenologiją)

rekomenduoju: tiems, kas domisi kūnais
nerekomenduoju: nerimtai žiūrintiems į gyvenimą

[Rasaxx · Rating 4 out of 5]

Kūnas nuspėjamas. "Kūnas - pigus, greitas, nepretenzingas menas. Mielas niekutis, kičinis daiktelis, absurdiška būtų jį sudievinti, nes, naudojamas kasdien, ištirpsta buity, įauga į nesąmoningai kartojamus ritmus, visai kaip negrabiai nudažyti magnetukai ant šaldytuvo, galvas kinkuojantys šuniukai taksistų salonuose, kalendoriai su kačiukams ir blizgantys Valentino dienos atvirukai."

Šiek tiek keistoka knyga. Sunkiai sekėsi skaityti. Lyg nieko nevyksta, pasakojimas painus, veikėjai pradingsta, vėliau trumpam vėl pasirodo. Pradedi galvoti, kad jie nėra svarbūs, taip ir lieki apgautas. Taip nutiko su V. motina.

Nors toks pasakojimas man nelabai patinka, bet knyga tikrai verta dėmesio.

[Sunny · Rating 4 out of 5]

Ilgą laiką vis atidėliojau šią knygą, kol galiausiai prisiverčiau ją perskaityti. Jei kas nors tada būtų pasakęs, kad ji man dar ir patiks, būčiau tik pasukiojusi pirštą prie smilkinio ir nuėjusi savo keliu.
Veikėjos kova su pačia savimi, bandymas suprasti ir atrasti save buvo nuostabiai aprašyti.
Tikrai puiki knyga!

[Arune · Rating 4 out of 5]

Sunkiai skaitėsi. Sunkus tekstas, klampus ir apvyniotas į begalinį kiekį palyginimų. Sunkios temos gvildenimas, iš pradžių atrodęs kaip užuomina, ilgainiui įgavo savo dydį ir svarbą.
Džiaugiuosi, kad nepadėjau knygos į šalį. Kad nepasidaviau pirmam įspūdžiui. Nepasitikinti savimi moteris ir ekscentriškas menininkas - ganėtinai stereotipinė situacija. Kas, kad aprazgyta intelektualiais pasvarstymais ir prasmės ieškojimais.
Bet kuo toliau, tuo labiau istorija įgavo pagreitį ir spalvas. Pabaiga buvo gerokai stipresnė už pradžią. Nežinau ar todėl, kad autorė įsivažiavo ir patikėjo savo jėga, ar todėl, kad pagaliau priartėjo prie idėjos ir nebereikėjo “tempti gumos”.
Visumoje- verta dėmesio knyga, sklandi, graži ir išraiškinga kalba, netikėta atomazga. Nesu tikra, kad norėsiu grįžti prie šitos knygos, bet kitą, tikrai, bus smalsu paskaityti.

[Justė · Rating 4 out of 5]

„Jei visada prieš išvykdami tiksliai žinotume, ar sugrįšime, ar kada nors keltume koją iš namų? […]“

___________

viena sudėtingesnių, ką teko šiemet skaityti, nors ir kaltinu per daug prie latinos įpratusią akį.

[an6ra · Rating 3 out of 5]

Gal atrodys griežtas įvertinimas, bet tekstas man pasirodė labai klampus. Tarpais net nesupratau apie ką išvis kalbama. Pats siužetas labai lėtas ir retkarčiais net nuobodokas. Daviau 3 žvaigždutes vien už tą pabaigą, nes nesitikėjau tokio siužeto posūkio. Bet šiaip ta tema galėjo būt gvildenama nuo pat pradžios, tuomet būtų buvę įdomiau skaityti.

[cypt · Rating 4 out of 5]

Sokolovaitę skaityti buvo sunku, bet savotiškai įdomu. Man asmeniškai buvo gana sunkiasvorė ta vidujybė, dominuojanti visam romane taip, kad įvykiai jei pasirodo kas 6-am puslapy, tai dar labai gerai. Vis galvojau, ar sunki pati ta vidujybė, o gal tiesiog mano akys (ir smegenys) atšipo prisirijusios įvykių+traumų+kalbos žaidimų ir nebepaveža jokios Liudo Vasario stiliaus vidinės kelionės.

Palyginimas su Altorių šešėly, aišku, per stiprus, bet kas nors turbūt turi tapti tuo XXI a (pradžios?) "Altorių šešėly", ir turbūt ne Grušaitė, nors apie Grybo sapną skaitydama nuolat galvojau. Pirmiausia dėl to, kad [toliau visoj pastraipoj turbūt spoileris] sutampa abiejų pagrindinių veikėjų "kilmės" atsiskleidimas ir trauma, ir čia, man atrodo, labai ryškus laiko ir XXI a. pr. psichologizmo / terapijos kultūros ženklas - kas aš esu, jei atsiradau iš prievartos ir kančios? Turbūt čia, o ne santykiuose su mama ar kopriklausomybėje ar bet kuriam lauke, kuris iš esmės priklauso nuo žmogaus pasirinkimo, atsiveria įdomesnis kelias literatūriniam ir šiuolaikinio psichologizmo, ir jo nuspalvintam žmogaus egzistencijos apmąstymui. Ir "Grybo sapne", ir "Pozuotojoj" šitas momentas yra ne atspirties taškas, o toks labai jau edipiškas atskleidimas pabaigoje, tikrai kaip iš graikų tragedijos, bet abu kūriniai lyg ir to nedramatizuoja - gal ir galėtum pamanyti, kad "tai va, viskas blogai klostėsi dėl to, jog mergina gimė išprievartautai merginai", - ypač "Grybo sapne", bet galiausiai vis tiek ir tokį likimą tarsi įmanoma priimti kaip savo dalį.

"Pozuotojoje" man patiko gan lygus emocinis tonas, kurį kartais atrandu šiuolaikinėj LT poezijoj ir kurio nesuprantu, bet skaitydama jaučiu, kad tai kažkoks savitas santykis (man nepažįstamas, bet nu ir kas) santykis su pasauliu. Gal būtent dėl to ryškiai lenda į akis ir manieringumas (apie jį ir apie visa kita labai kietai rašė Neringa), ir, tiesą sakant, nebaisiai įdomi pagrindinė aplinka (pasakotoja/pagrindinė personažė vis vaikšto pas dailininką, kuris tapo jos portretą, į ją nežiūrėdamas). Bet dailininko dirbtuvės istorija mane nervino kitkuo - ne vieną kartą jau naudotą motyvą (laba diena, Wilde'ai) Sokolovaitė pasiima lyg ir nekvestionuodama, perima visus stereotipinius siužetus, kai kieno nors virsmas meno kūriniu išduoda kažkokią šiaip visiems paslėptą tiesą, o gal net tampa paskutine evoliucijos forma. Nu ir šiame romane tik pamačiusi tą meno kūrinį pasakotoja-personažė galiausiai supranta, kas tokia ji yra. Gana neįdomu, ypač kai tapymo sąlyga buvo ta, kad tapytojas nė nepažiūri į modelį - bet va, dėl visokių siužeto minidramų sugeba parodyti jos Esmę. Ar nebūtų įdomiau pagalvoti apie tai, kad nieko tas menas galiausiai neparodo?

Dar patiko - beveik parulskiškas egzistencinis mėnesinių ir PMS aprašymas, be poetizavimų ar sukilninimo, bet ir be cinizmo, ironijos ar tokio skubaus buitiškumo, kur kartais padeda "pasakyt tai ką reikia nes mums visai ne gėda". Tik skaitydama supratau, kaip tai neįprasta, - net pasidarė gėda :D Nurašysiu:

Vasara baigiasi vos užslinkus kruvinajam mėnuliui. Tuomet V. verkia. Nesuvokia, kodėl - tiesiog verkia, ir tiek, sėdi ant klozeto ir jai kliokia iš abiejų galų. Kraujas ir ašaros, amžinieji skysčiai, kalti dėl žmonijos istorijos, nevaldomai plūsta iš V. kūno, iš senovinio padaro, mergaitiško demiurgo kūno, nes demiurgas tikrai buvo mergaitė - kaip kitaip būtų įstengęs sukurti pasaulį, kuris pats tiesiog yra, yra ir nieko daugiau nereiškia, bet nuolankiai priima įvairių įvairiausias jam suteikiamas reikšmes? Kaip kitaip būtų įgyvendinęs pasaulį, kuriame tiek daug kraujo ir ašarų? V. ir verkia turbūt dėl viso pasaulio, dėl nesibaigiančio jo liūdnumo, negandų, bjaurasčių. O gal dėl grožio, dėl gebėjimo retkarčiais suspindėti, smigtelėti tuo savo abejingu buvimu tiesiai į paširdžius - kas ten žino. Sėdi, kraujuoja, žliumbia. Nenutuokia, kodėl turėtų verkti, ir tai ją juokina. Prajunka, žliumbia ir juokiasi, sriūbauja lyg melodramoje ir kvatojasi; springsta, nes ašaros teka į nosį ir graužia gerklę, o kaskart nusijuokiant taip sopiai kliokteli iš ano galo. Labai norėtų užsirakinti vonioje ir lindėti, kol viskas baigsis, kol apokalipsė praeis, nes puikiai žino, kad praeis. (p. 80-81)

Nepatiko, bet, tiesą sakant, labai gerai Sokolovaitė pagavo tą šeimyninę mizoginiją, kur boomerių kartos (stereotipinis) tėvas dėsto dukrai giwenimo pamokas. Čia jis postringauja dukrai taip:

Žvelgiau į tave miegančią - jauną tavo mamą - ir klausiau savęs, ar taip atrodo visos moterys, pradedančios skleisti moteriškumą, verti pirmąjį lėto ir daugiasluoksnio pumpuro vainiklapį? Ar visose žiedo nektaras sumišęs su mirties kvapu? Ar visos su jaudinančiu kūno šviežumu skleidžia mirtiną nuovargį, neaptinkamą liūdesį, ar brandina jį pumpuro šerdyje? [...] Tai klausimas tau, Vera. Ar visos merginos nešiojasi puvinį, kurio mes nepajėgūs suvokti? (p. 171)

Sakytum, nebūna taip gyvenime, o visgi būna (tikiuosi, nebeilgai bus).

Įdomu, kaip šitą kūrinį skaitytų šiuolaikiniai vėlyvieji paaugliai ir paauglės, ar jiems ir joms prakalbėtų labiau negu Liudas Vasaris, ar ne? Liudas Vasaris, kiek atsimenu (tolimai), kad ir dvejojantis, vis tiek yra aiškesnis ir kryptingesnis, visai kaip ir Grušaitės personažės. "Pozuotojos" V. (Veronikai) gal netgi labiau pritinka užaugimo romano forma (juk čia ne filosofinis ar idėjų romanas?) ir visas laviravimas - pasakotoja tai pati tapo kitus, tai tapo ją, tai ji nori surasti tapytoją, tai nenori, tai pyksta kad jis į ją nežiūri, tai ieško savęs šeimos prisiminimuose; radusi atsakymą, koks yra tas jos išorės vaizdas (portretas), kokios tragedijos jame atsispindi, lyg ir tampa apibrėžtesnė, bet irgi - tik per kito žvilgsnį. Jei būčiau davatka moralistė, sakyčiau: grynai kaip šiuolaikinis jaunimas, uchuchu. Bet gal tai tik į jaunimą suprojektuotas neapsisprendimo vaizdas, visai kaip Lastausko ar Saukos romanuose, tik čia nekomiškas.

Žvaigždutės - šiaip nesimėgavau tiek, kaip skaitydama kitas knygas, kurioms esu davusi 4*. Bet dabar galvodama prisiminiau Kavaliauskaitę, kuri atrodė aiškesnė, teziškesnė, ir vis dėlto gal Sokolovaitės plaukiantis monologas tiksliau nusako tą santykį su pasauliu, kokį rodytų ir Kavaliauskaitės romanas. Čia apsimetu, kad nesu ta davatka, ir spėlioju apie tą GAL pasaulį.

.....o gal tai baisusis johatsu??????? neduok dieve..... :D

[Jūratė Baltušnikienė · Rating 3 out of 5]

Nepykit, chebryte, bet visiškai sutinku su Jūrate Čerškute, pasisakusia laidoje „Perskaitymai“ apie lietuvių grožinės literatūros sąrašą 15min Metų knygų rinkimuose: „Šiais metais, viena vertus, knygų yra, bet tų tikrai wow, tai deja, nėra daug. Truputį silpnokas sąrašas, sakyčiau“. Tad ir nesistebiu, kad literatūrinės premijos, kurių Lietuvoje „priveista“ ant kiekvieno kampo ir prie kiekvieno kaimo bidono, išdalinamos kam papuola.

Ievos Sokolovaitės romanas „Pozuotoja“ buvo viena iš tų knygų, iš kurių tikėjausi daug – tiek dėl atgarsio, tiek dėl gautų premijų. Tačiau gavosi šnipštas. Romane jauna moteris sutinka pozuoti tapytojui, kuris pasirenka ją vaizduoti… nematydamas. Šis keistas meninis eksperimentas pamažu virsta psichologine įtampa, kur žvilgsnis, tapatybė ir intymumas susipina į neapčiuopiamą žaismę.

Tiesa, įdomu buvo užčiuopti, kaip autorės – biologės išsilavinimas – atsispindi kūrinyje: subtiliai, per kūniškumo, stebėjimo ir analizės temas. Matyti bandymas sujungti mokslinį tikslumą su meniniu jautrumu. Gan neblogai per romaną vedė psichologinė linija – vaikystės traumų, santykio su tėvais, tapatybės paieškų narpliojimas. Knygos idėja stipri, bet emocinė įtampa ir naratyvinė tėkmė ne visada išlaikoma, o kartais ir visiškai prapuola introspekcijos labirintuose.

„Pozuotoja“ — tai romanas apie regėjimo galią, savęs paieškas ir ribą tarp buvimo matomu bei suprastu. Deja, nors tema aktuali ir potencialo daug, knyga labiau primena idėjos eskizą nei gyvą kūrinį. Atrodo, lyg autorė būtų sustojusi pusiaukelėje – tarp intelektualaus eksperimento ir emociškai paveikios literatūros.

[Lauryna · Rating 2 out of 5]

Romanas paliečia daug svarbių temų: tėvas smurtauja prieš psichikos liga sergančią motiną, mieste tvyro seksualinės prievartos šešėliai, ir protagonistė vis grįžta prie minties, kas būtų kitaip, jei ji būtų vyras. Labai smagu tai skaityti visuomenėje, pripildytoje vyriškų naratyvų, tačiau apie smurtą, nerimą ir traumas Sokolovaitė rašo pretenzingu stiliumi, su gausiom intelektualinėm nuorodom, lyg bandydama lygiuotis į didžiuosius rašytojus vyrus ar XIX a. didįjį romaną. Tarsi būtų įmanoma parašyti romaną, kuris būtų feministiškas savo turiniu, bet naudotųsi visais vyrų literatūros tropais ir klišėm!
Kalbant Pozuotojos stiliumi, de kirikiškas viršelis žada metafizinį išmėsinėjimą, tačiau tekste randi tik tvarkingą, užglaistytą, dailų ingresišką tekstą.

[Singing in the rain · Rating 5 out of 5]

Pradžia buvo sunki, slegianti. Pagalvojau, kad skaitant tekstą mano galvoje nesiformuoja naujos neuronų jungtys - visai svetima pasaulėjauta, autorė/ar protagonistė mato tai, ko aš nematau, jaučia taip, kaip aš nejaučiu. Kitoks, nesuprantamas jausminis pasaulis. Truputį toks skandinaviškai noir. Tačiau po truputį įtraukė ir įsiskaičius tas kitoniškumas ir filosofinis dėmuo pasirodė įdomūs, nunešė stipri energija, tas noras viską išsiaiškinti iš pagrindų, išversti žmogų išvirkščiai ir pažiūrėti, kas ten yra, prisikasti iki pačios šerdies. Kažkuo susišaukė su Gaveliu. Dar knyga sužavėjo savo literatūriškumu, whatever it means.

[Lapė su knyga · Rating 5 out of 5]

Viena estetiškiausių knygų struktūra, tema, veikėjais, viršeliu ir visu kuo kitu, kokią esu skaičiusi. Iš tiesų tai net nesu skaičiusi nieko panašaus su kuo galėčiau palyginti. Labai gili, labai kitokia, labai neeilinė knyga. Desertas sielai. Skaičiau, mėgavausi ir taupiau, nes skaitant tokią knygą kitaip būti ir negalėjo.

" neįmanoma pertapyti žmogaus"

Reziumė:
• unikali
• estetiška
• kitokia
• gyvenimiška
• gili

p.s. tai mano asmeninė nuomonė perskaičius knygą. Tavo nuomonė neturi sutapti su manąja :-)

[Lina Ožeraitytė · Rating 3 out of 5]

Patiko keletas stiprių, meistriškai sukaltų pasažų, gebėjimas subtiliomis detalėmis perteikti skaudžius veikėjų gyvenimo fragmentus.

Nors debiutas - stiprus,tačiau juntamas noras nustebinti skaitytoją, apraizgyti tekstą dirbtinais įmantrių kontrukcijų voratinkliais.

Išskirtinė tapymo technika (nežiūrint į pozuojantį) konceptualumu kiek priminė A. Baricco "Misteris Gvynas", kur portretai "tapomi" žodžiais.

[Marijus Gailius · Rating 3 out of 5]

Esama žavių, net įspūdingų, klausą kutenančių pasažų. Mano akimis per gausu savitikslio manieringumo, todėl „kažkas čia ne taip, kažkas įtartina“ (p. 17).

Linkiu autorei toliau kurti, rašyti: pirmoji paraiška rimta.

[Mamačiukė · Rating 5 out of 5]

Romanas, pranokstantis debiutą. Maloniai stebino, buvo kietas riešutėlis rašant apžvalgą "Metams". Sodrus, gilus, įsimenantis.