„Knygoje „Renkant kaulus“ Vytautas Stankus rašo atvirai, be jokių kompromisų. Poeto balsas rinkinyje stiprus, atpažįstamas – nesvarbu, ar ironija, ar grynąja lyrika įkrautos eilėraščio eilutės. Eilėraščiai gema, kyla iš pradinės, svarbiausios medžiagos, beveik nesunaikinamos materijos, kurią galime pavadinti kaulais: „savo kaulais žymėsiu tau taką / jie išsprogs skiemenų krešuliais“.
Paradoksas tas, kad tam, jog rašytum atvirai, reikia kurti metaforas. Metaforos, tarsi uždengdamos realybę, atskleidžia daugiau, negu geba paslėpti buitis. Vytauto Stankaus knyga – kupina metaforų. Pro dūžtančias eilėraščių formas gali įžvelgti tylą ar begalybę, kuri ir yra nuspėjamas poezijos tikslas.
„Renkant kaulus“ – knyga-metafora, knyga-nuotykis, tikiu, daugeliui skaitytojų suteiksianti nemenką skaitymo malonumą.“ — Alvydas Šlepikas, rašytojas
Vytautas Stankus (g. 1984) – poetas, vertėjas. Anksčiau pasirodžiusios knygos buvo įvertintos skaitytojų ir literatūros kritikų, pateko į „Metų knygos“ rinkimų penketukus (2014 m. ir laimėjo), pelnė Jaunojo jotvingio, Vilniaus miesto, Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijas. Ketvirtasis poezijos rinkinys „Renkant kaulus“ pasirodo po aštuonerių metų pertraukos. Anksčiau išleistos knygos: „Vaikščiojimas kita ledo puse“ (2009), „Iš veidrodžio, už“ (2014), „Skruzdžių skandinimas“ (2016).
Viršeliui panaudota Mindaugo Sabaliausko fotografija.
Mėgstamiausia Vytauto Stankaus knyga, kam patiko senasis Stankus, tikrai patiks ir naujasis: labai panašus atmosferiškai, tik daug stipresnis. O kas nėra šio poeto skaitęs, tai rekomenduoju pradėti nuo "Renkant kaulus". Koncentruotos, sutelktos metaforos, yra žaismingų, ironiškų epizodų, smagių rimų. Tarkim, huj/danguj. Ir, aišku, toji atmosfera, ta žiema be sniego. Gerosios vilties rajone, be vilties ir visai kaip Tvin Pykse prie upės, kur sniegas ir rūkas ateina pro skylę danguj
Sunku nusakyti, kokia būsena mane apima skaitant Vytauto Stankaus kūrybą (mat poetė nesu, anei prozininkė), bet to patyrimo ir kelionės kiekvienam linkiu! Tiesiog tirpau nuo to, ką skaitydama mačiau, jaučiau, girdėjau... Nuostabu!
Pirma pažintis, bet niekaip neradau kelio į Stankaus poeziją, joje buvo per daug asmeniškumų, kančios ir jos metaforų. Metaforos gražios, bet aš niekaip nesugebėjau jų išgirsti, visko atrodė per daug - ir nebeskausminga. Pavyzdžiui, eilėraščio "Somnifobija" galas:
svarbiausia neužsimerkti stebėti savo rankas
per kambarį nubėga mane skaičiuojančios elektrinės avys - vienas - vienas - vienas -
venose pulsuoja įvairiaspalvės žuvys su peiliais vietoj žvynų
aš nemiegu - - - delčia nuo mano vyzdžių nuskuta sapnų rūką
(p. 23)
Skaičiau ir negalėjau pagaut, kodėl niekaip neatrakinu tų poetų, kažkada vadintų jaunaisiais, o dabar net nežinau - rimtaisiais? - Cibulsko, Noreikos, Stankaus, nes tikrai ne iš nenoro ir ne todėl, kad jų pasaulis atrodytų labai kažkuo svetimas ar nesuprantamas. Atrodo suprantamas, bet vis tiek sunku skaityti ir lieku kažkur už slenksčio. Bandysiu pasiieškoti recenzijų, kur rimtos kritikės ir kritikai juos aiškina, įdomu, kuris gi čia kabliukas nesuveikia.
Anotaciją rašau tuo metu, kai vienas prezidentas savo žodžiu daužo pasaulį. Suprantu, koks paradoksalus ir turbūt netikęs šis palyginimas, bet Stankaus žodis ne mažiau galingas už tų, kurie šalia tekstų žvangina ginklais (tik auditorijos skirtingos). Stankaus žodis performatyvus, jis savo tekstais pasaulį surenka iš aštrių ir skaidrių duženų: atminties, įvykio, tonos aliteracijų, keliaaukščių intertekstų ir metaforų su kietu reikšmės luobu. Jo eilėraščiai įbrėžia iš nušviečia. Nežinau kito savo kartos poeto, kurio tekstai taip paveiktų fizinį kūną.