Jausmai

by Akvilė Kavaliauskaitė

2009-ųjų žiema Vilniuje. Visi kalba apie ekonominę krizę, o jauni žmonės tetrokšta skraidyti. Kino režisūros studentas dirba oro uoste, kiaurai šviečia žmones ir daiktus. Šaltą vakarą kino teatre jis sutinka Moną – į nieką nepanašią merginą it antenos styrančiais plaukais. Kartu jie kyla į pirmą gyvenime skrydį. Nusileidę išgyvena jausmus, kuriuos paskui norės ištrinti.

„Jausmai“ – tai šiltas, nostalgiškas romanas apie pirmąją Lietuvoje kartą, kuri jau galėjo gyventi kaip nori, tik nė velnio nežinojo, kaip.

Genres: Audiobook, Fiction

228 pages, Hardcover

First published January 1, 2024

About the author

Akvilė Kavaliauskaitė – žurnalistė, rašytoja, kūrybinio rašymo lektorė. Jos novelių rinkinys „Kūnai“ išrinktas 2020-ųjų Metų knyga suaugusiems, pateko į 15min.lt geriausių metų knygų rinkimų finalą ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tekstai versti į anglų, lenkų, slovėnų, hebrajų kalbas.

Reviews

[Kulvinskaitė Virginija · Rating 5 out of 5]

Įkritau į šį romaną nuo pirmojo labai gero sakinio (pirmas geras sakinys - rimtas pažadas) ir perskaičiau per vakarą, vienu prisėdimu. Atmosferiškas brandos, tapimo suaugusiu pasakojimas. Nostalgiškas, bet liūdnas. Tarsi laiko mašina grįžau į 2009 m., pati tuo metu įstojau į magistrantūrą. Ekonominė krizė, emigracija, Čili picerijos kuponai, nepriklausomo kino festivaliai. Hipsteriškosios kultūros banga: muzika ir interjerai nauji, bet atrodo kaip seni. Hipsteris yra amžinas turistas, nuolat save stebi iš šono - tarsi filmuotų, tarsi pats sau būtų personažas. Ironiškoji distancija, galų gale tampanti abejingumu. Arba nuolatiniu nesvarumu. Ar tikrai myliu? Ar jis/ji man svarbi? Kas man svarbu? O gal tikrai - niekas? Toks yra pasakotojas kino režisūros studentas Eimantas, kuris labai priminė mane pačią tame laike. Jo draugė Mona- kažkaip neapsiverčia liežuvis tų santykių vadinti romantiniais, greičiau abipusiu smalsumu - iš pradžių erzino. Tokia ypatinga: perrašinėja scenarijus, kaupia kino teatre rastus pamestus daiktus, prisigalvojusi keisčiausių istorijų. Žodžiu, manosi esanti ypatinga. Eimanto ir Monos kelionė į nuošalią Norvegijos salą - bandymas pakelti dangtį ir pamatyti bedugnę. Ieškoma kažko tokio, kažko unikalaus ir tikro, kas mane/tave/mus užbaigtų, suformuotų. Manai, kad būtent tada, kai tą bedugnę pamatysi, viskas ir prasidės. O jei bedugnė nei magija neegzistuoja, jei mes niekuo neypatingi? Kai tai supranti, pradedi suprasti savo tėvus, atleidi jiems ir pati tampi tokia pat. Tampi suaugusiu/ia. Švelniai liūdna, bet niekas ir nesakė, kad tapti suaugusia bus linksma.

[Diana Norkė · Rating 5 out of 5]

Klausiau audio. Labai patiko Giedriaus Savicko įgarsinimas, puikus lietuvių autorės kūrinys. Karta kuri jau galėjo gyventi kaip norėjo, bet nežinojo kaip.
Labai patinka kai aprašomi veikėjai yra kitokie, kai perteikiami gyvenimai ir jausmai atrodo gilesni ir įdomesni nei paprastos šiuolaikiškos, dažnai paviršutiniškos dramos. Knyga nėra lengvas vakaro skaitymas, knyga kurią norisi skaitant analizuoti, apgalvoti, įsijausti į situacijas.

[Viktorija| Laisvalaikis su knyga · Rating 2 out of 5]

Nors Akvilė Kavaliauskaitė tik nesenai tapo rašytoja, bet apie ją jau žinau daug seniau. Kai buvau daug jaunesnė, skaičiau žurnalą "Panelę", o ji tuo metu rašė straipsnius, o dar kur "Emigrantų" laida, kur ji būdavo kalbinančioji emigravusiuosius. Tiek žurnalas, tiek laida Akvilės dėka pagyvėdavo❤️

Nors kūrinys yra tik 226 puslapių ir raidės didesnio šrifto, bet spėjo jis man prailgti, atrodė nesibaigiantis ir niekuo neypatingas. Taip, ir pačiai kūrinys šiek tiek buvo nostalgiškas, bet mažiausiai jausmingas. Veikėjai kai kada keisti, kai kurių jų poelgių niekaip negalėjau pateisinti. Vos galėjau save prisiversti skaityti. Perskaičiau vien dėl to, kad būčiau užsidėjusi pliusiuką dėl susipažinimo su kūryba. Jei šis geriausiai skaitytojų vertinamas kūrinys, tada žinau, kad daugiau nekils noro toliau tęsti pažintį su autorės Akvilės kūryba.

Vertinu: 2,5⭐️/ iš 5⭐️

[Gabrielė || book.duo · Rating 4 out of 5]

Nemeluosiu, šiek tiek bijojau pradėti skaityti Akvilės Kavaliauskaitės romaną, nes jos novelių rinkinys „Kūnai“ man paliko stiprų, ilgai neišblėstantį įspūdį. Po tokių atvejų kitus autoriaus kūrinius imi šiek tiek nedrąsiai – juk nežinai, ar pateisins lūkesčius, o gal čia tik vienkartinė sėkmė buvo. Bet „Jausmai“ tik įrodė, kad Kavaliauskaitė man artima, pažįstama ir tokia, kurios kūrybinį kelią seksiu tiek, kiek ji kurs.

Manau, kad šis romanas itin pritaikytas audio formatui, ir taip sakau ne tik dėl to, kad Giedriaus Savicko įgarsinimas puikus ir istorijai prideda papildomą sluoksnį. Apskritai tokio tipo kūriniai, kuriuose be pretenzingumo nagrinėjamos šiuolaikinių žmonių problemos ir tiesos, rodos, labai gerai suskamba ir man net ilgiau užsilieka mintyse. Nors knyga nedidukė, joje sutalpinama tikrai nemažai, ir ne vien 2009-ųjų nostalgijos. Tas itin specifinis Lietuvos istorijos laikotarpis čia pasirodė kuriamas labai natūraliai, dirbtinai neprikišant kiek įmanoma daugiau nuorodų, kad tik skaitytojas nepamirštų, kur dabar yra. Tą patį galėčiau pasakyti apie kuriamus personažus – jie ryškūs, su niekuo nesupainiojami, bet įtikinami. Net jei dažnai labai erzinantys, bet tai tikriausiai tik dar vienas artimumo jiems požymis.

Patiko, kad veikėjai neišsiaiškina gyvenimo tiesų ir nėra viską supratę ar į visus klausimus radę atsakymus. Patiko abejonės, klystkeliai (net jei ir ne visų jų priežastis iki galo supratau, bet tais keliamais klausimais kūrinys ir žavus), artumo akimirkos, ta, rodos, besikeičianti ir atgyjanti Lietuva ir tolima, nuo pasaulio atitrūkusi Norvegijos sala, kažkokiu būdu turinčios ir nemažai panašumų. Labai patiko autorės stilius, nuo kurio atsitraukti sunku. Tikrai rekomenduoju – labai gerai praleidau laiką su knyga.

[Zygintas · Rating 5 out of 5]

Pirmas sakinys: Oro uostai yra šiuolaikinės bažnyčios.

Supratau, kad esu Akvilės Kavaliauskaitės – rašytojos gerbėjas: esu perskaitęs visas jos knygas: "Du gyvenimai per vieną vasarą" (2015 m.), "Kūnai" (2020 m.) ir dabar – "Jausmai" (2024 m.).

Kažkada lietuviški filmai buvo pristatinėjami sakant, kad kaip lietuviškas, visai neblogas, kol atėjo laikas ir supratimas, kad užtenka lygintis tarpusavyje ir reikia lyginti su visu pasauliu. Šis prisiminimas atėjo į galvą skaitant Akvilės Kavaliauskaitės "Jausmus" – kabinančiai papasakota istorija, kurioje lietuvius ir Lietuvą drąsiai galima pakeisti kita tautybe ar šalimi. Jeigu lietuvių skaitytojas ir pastebės kokius niuansus ar detales (kaip ir airis Claire'ės Keegan "Tokiuose smulkiuose dalykuose", islandas Ragnar'o Jonasson'o "Akinančiame sniege" ar suomis Tommi Kinnunen'o "Name kryžkelėje"), tai noras pažinti tėvą (Simona ir Ingrid), nostalgija pirmai meilei (Eimanto Monai), ilgesys praeinančiam gyvenimo būdui (sala) yra universalūs.

Jautrus ir pagaulus pasakojimas apie kelis gyvenimus: kūnus ir jausmus.

4.5/5✰

[Simona · Rating 5 out of 5]

Paskutinė šiemet ir oi, kaip stirpiai ji į 2024 geriausias man patenka! 💛

Ši knyga yra išvaikščiota katiniškomis nostalgijos pėdomis. Lėtomis, su pasimėgavimu, kartais klampinančiai purvinomis, kartais švariausiai išlaižytų letenų paknibinėtomis. Kaip aš mėgavausi pasakojimu, kaip džiaugiausi, kad tokių randasi, kaip norėjau, kad nesibaigtų. Visiškas literatūrinis malonumas. 💛

Man joje sužaidė viskas: nostalgija pačios devynioliktiems gyvenimo metams, pirmas skrydis, kurio kryptis taip pat buvo Norvegija, gyvenimas Šiaurės miestelyje su drauge ir draugų porele, ilgesys laikams, kurie buvo ir chaotiški, ir jausmingi, ir žiauriai gražūs. O kur dar vardas! Kurį, vis mąsčiau, kad supins su mūza ir Mona Liza, bet kai dėjo tai tiesiai į mane (skaitykit, kad sužinotumėt!).

Pagrindinis knygos veiksmas vyksta maždaug tuo metu, kai studijuodama turėjau pasirenkamą dalyką pavadinimu "Religinis kinas". Jo metu įdomiausių filmų žiūrėjom ir analizavom, bet vieną ryškiai atsimenu iki šiol - "A Pure Formality". Tuo metu mane labai palietė mintis apie atmintį, kuri kartais, rodos, iš mūsų tyčiojasi. Atsimena, tai, ką norėtume pamiršti, ar pamiršta tai, ką iš paskutiniųjų stengiamės išsaugoti. Knyga pabudino šias snaudusias mintis. Ji pasakojo apie galvoje įsirašančius kadrus, kuomet net kameros šalia gali nebūt. Visam laikui sustingstančias akimirkas, kurios įkrenta be jokių pastangų, o pasilieka stebėtinai ryškiai ir ilgai. Ir kartais tai tikrai žmogų suformavę įvykiai. O kitais kartais tokie eklektiški, sunkiai paaiškinimą į klausimą "kodėl jie čia nusėdę?" randantys epizodai. Visų jų čia radau. Kaip ir klausimų - ar aš esu baigtas ir kas mane kūrė? Ar aš pats kuriu save? Kurie yra svarbiausi momentai, į kuriuos noriu ar nenoriu grįžti? Tiek aš, tiek knygos pagrindinis veikėjas.

O be filosofinio ir nostalgijos fono- rašymo stilius, išbaigti veikėjai, šiek tiek paslapčių, netikėtumų, gal net magijos, jei ir jums, kaip man, norisi ja tikėti. Gamtos ir stichijų, pamojuojančių banginių ir oro uostų, kurie yra "kūnų ir jausmų paskirstytuvai", bei įsismelkiančios melancholijos. Į mane pataikė. Tiko, patiko, įtraukė, žavėjo. Ačiū, noriu dar. 💛

[Rasa|Knygų princesė · Rating 4 out of 5]

O kada tu pirmą kartą skridai lėktuvu? Aš metais vėliau nei romano veikėjai. Ir šis romanas apie mane - tą kartą, kai viskas pasikeitė ir apsivertė. 

Pagrindinis veikėjas - būsimas kino režisierius (o ar tokiu tapo, istorija nutyli) studijuodamas dirba oro uoste, tikrina lagaminų turinį, tačiau lėktuvo nebuvo skridęs. Tėvai smulkieji verslininkai, vos galą su galu suduriantys. Kine jis sutinka Moną, merginą su paslaptinga istorija. Ir vieną dieną jie abu pamato dokumentinį filmą apie salą Norvegijoje ir nusprendžia ten keliauti, vytis Monos praeities. 

Galbūt mane traukė laikmečio aprašymas, kai buvau studentė. Priminė vaikystę ir paauglystę, kai visko negalėjome sau leisti. Nekeliavome lėktuvais kartu su šeima įvairius pasaulio kraštus kaip dabartinės šeimos (na, nes lėktuvais skraido tik turtuoliai). Ir staiga tai galimybei atsiradus, tikrai buvo nejauku, reikėjo išmokti daugelio dalykų. Oro uostas, lėktuvai romane labai svarbūs: tai ne tik veiksmo vieta, bet ir veikėjų jausmų atspindys.

Ir dviejų jaunų žmonių santykiai. Mona tokia klampi, mistinė… Ar jos apskritai būta jauno vaikino gyvenime. Kiekvienas su savo gyvenimo istorija. Viena nuobodi, tradicinė. O kita - intriguojanti, žadinanti smalsumą. Tokia Mona ir gyvenime - iki galo neišsiduodanti, šiek tiek besislapstanti po kauke, nutylinti ir tiesiog keista. Abu įtraukė ir buvo įdomu skaityti. 

Turbūt viską šiame romane suprasti ne kiekvienam. Bet romanas tikrai vertas perskaityti ir pagalvoti apie savo pirmuosius kartus, apie laisvę ir savo šaknis. O galima tiesiog skaityti kaip studijų metų ir pirmųjų pigių oro linijų skrydžių prisiminimą.

[Živilė · Rating 4 out of 5]

Ypatingai didelių sentimentų nesukėlė. Pagavau save, kad dažnai pagalvodavau, jog parašyta ne lietuvių autorės.
Skaityti buvo įdomu. Niekada perdaug neanalizuoju veikėjų sprendimų, nes žinau, kokie mes, žmonės, esame skirtingi.
Skaičiau visus Akvilės kūrinius ir žinau, kad jei dar ką išleis, skaitysiu vėl, nes kažkokio įtraukiančio cinkelio jos kūriniai visada turi.

[Gretos knygos · Rating 5 out of 5]

Vis dažniau ir dažniau mane maloniai nustebina lietuvių autoriai. Išvaro baisias mokyklos laikų baimes be egzorcizmo, švelniai, papasakojant jautrias, gražias istorijas ir paliečiant reikiamas stygas. Tokia yra šioji knyga – apie laikus, kai dar ne taip drąsiai pirkdavome lėktuvo bilietus ir kiekvienas praėjimas pro oro uosto kontrolę išmušdavo prakaitu net ir pačius drąsiausius. Ir sutapk tu man taip įdomiai – aš, kaip ir romano veikėjai, pirmąsyk skridau būtent 2009 metais, tais pačiais, kuriais vyksta šio romano veiksmas, tad visos kultūrinės nuorodos, visokios smulkmenos pasirodė itin artimos. Pradedant muzika, filmais, baigiant ekonominiais niuansais.

Eimantas susipažįsta su Mona kino teatre, kuriame ji tuo metu dirba. Tarp jaunų žmonių netrunka įsižiebti jausmai. Abu jaunuoliai kažko ieško gyvenime, randa, pameta, vėl ieško. Tačiau Mona visų labiausiai nori rasti savo tėvą, apie kurį nežino beveik nieko. Eimantas nuperka bilietus į Norvegijos šiaurėje esančią salą ir jie abu iškeliauja. Abu tikisi ten rasti atsakymus.

Šitas romanas yra toks, kokius aš mėgstu. Lėtas, jautrus, klampus. Veikėjai nedaugžodžiauja, o jei jau kalbasi, tai papaskaoja pačias neįtikėtiniausias istorijas. Arba pasidalina jautriausiais išgyvenimais. Man ir vėl norisi priminti jau ne kartą minėtus Linklaterio filmus, nes tokia ir ši knyga – puikiai ją įsivaizduoju filmo formate. Tiek veikėjus, tiek jų pažinties akimirkas, tiek salą ir jos atmosferą. O kur dar svetingi salos gyventojai, kurie, iš pradžių nenoriai, tačiau vėliau jau išskėstomis rankomis priimą Moną su Eimantu.

Norėjau, kad knyga nesibaigtų. Buvo aišku nuo pat pradžių, kur viskas galiausiai pasibaigia, tačiau be to, kad norėjosi istoriją pergyventi kartu su veikėjais, aš nenorėjau su jais atsisveikinti. Būčiau mielai pabuvusi saloje ilgiau. Arba grįžus dar mielai būčiau trynusis su jais kino teatre. Arba tiesiog kaip musė ant sienos klausiusis jų pokalbių. Bet yra gyvenimas, ir jis būna įvairus, kaip ir jausmai. Tereikia mokėti visa tai priimti atvira širdimi.

Leidyklos dovana.

Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygo...

[Živilė Matijaškienė · Rating 3 out of 5]

Kažkuom mane labai patraukė šis kūrinys. Toks nostalgiškas, atviras ir kartu toks mistiškas.
Rodos apie viską ir apie nieką. Apie jausmus ir kaip skirtingai mes juos suprantame.

[Vaida · Rating 4 out of 5]

„Oro uostai yra šiuolaikinės bažnyčios. Aidintys pastatai su bokštais, pilni žmonių, kurie nori į dangų. Viskas puiku - į oro uostą, viskas blogai - į oro uostą, viskas sudėtinga ir niekas neaišku - irgi ten pat. Nepriekaištingai sustyguotas kūnų ir jausmų paskirstytuvas.“

Akvilė Kavaliauskaitė su naujuoju savo kūriniu „Jausmai“ melancholiškai ir sentimentaliai nukelia skaitytoją į 2009-uosius, kuomet visus kankino ekonominė krizė, dėl darbo stokos buvo padidėjusi emigracija. Būtent į tokius laikus mane nukėlė Akvilė. Tai sentimentalūs laikai, nes tuo metu pati buvau studentė.

„Jausmuose“ pasakojama kino režisūros studento ir jaunos merginos Monos istorija. Du jauni žmonės svajoja, gvildena idėjas, galvoja apie ateitį, bet kartu jie vis dar ieško savęs. Būtent todėl jie nusprendžia pirmą kartą skristi į Norvegiją, į mažą salą, kurioje gyvena vos keletas gyventojų. Jie skrenda, nes tikisi sutikti Monos tėvą. Skrydis - tai ne tik patirtis, tai ir savasties paieškos. Skrydis – tarsi problemos sprendimas. Tačiau po kelionės visi patirti išgyvenimai, susitikimai ištrinami, nes jaunuolį ištinka gyvenimas ir tenka taikytis prie to - prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, padėti tėvams, baigti mokslus ir ieškotis darbo. Tai, apie ką jauni žmonės svajojo, paleidžiama, ištrinama, pamirštama.

Nostalgiška, sentimentali ir jautri knyga apie visų jaunų žmonių norą būti įdomesne, charizmatiškesne asmenybe, apie norą patirti, išgyventi, pažinti save ir kitus, tačiau visas iliuzijas sugriauna gyvenimo realybė. Dėkui autorei, kuri leido vėl patirti tą veržlios jaunystės jausmą.

„Oro uostas. Kūnų ir jausmų paskirstytuvas. Arka ir intro, arka ir intro - panašiai kaip pas Škėmą, tik nei aukštyn, nei žemyn, nei Niujorke. Turbūt nereikėjo valgyt Monos beprotybės obuolių. Retsykiais kitoj arkos pusėj išvysdavau pažįstamas akis. Nereikėjo didelės nuovokos, kad atskirtum, kas skrenda poilsiauti, o kas dirbti. Nusiminiau pro arką praleidęs savo kūno kultūros mokytoją. Mes, paaugliai, iš jo, aišku, tyčiodavomės, bet pamačius apdriskusį mokytojo krepšį su dviem blokais kontrabandinių „Saint George“ cigarečių, norėjosi pasiversti į slieką ir įsirausti giliai po žeme. Galėjau tik numanyti, kaip turėjo jaustis Antanas, pro patikrą praleidęs Julę.“

[Agnė · Rating 5 out of 5]

Netikėtas rytinis skaitinys įveiktas iki popietės. Puikus lietuviškas kūrinys it norvegiškos literatūros atkartojimas. Tik su lietuviška nostalgija, istorija. O gal norvegai ir lietuviai turi panašumų? Na, bent jau pilką dangų ir trumpas dienas.

[Kristina · Rating 5 out of 5]

Knyga apie laiką, kai man buvo 19. Gal niekada neskaičiau nieko, kas sugrąžintų mane į studijų metus, gal tokio kūrinio lietuvių literatūroj išvis nėra. Niekaip negaliu nupasakot to jausmo, kai knygos atmosfera tokia gyva, tokia tikra, kad gali ranka pačiupinėt. Niekaip negaliu įžodint to, kaip jaučiuosi knygą baigusi ir apsukusi 15 metų ratą: stebėdama save ir savo vienmečius, lipančius ir išlipančius iš lėktuvų, rūkančius pakampėse ir daugiabučių balkonuose, diskutuojančius apie gyvenimą, kurio nepatyrė, kuris dar tik bus. Nesuprantančius, tik bandančius nujausti, kas jie tokie yra ir visiškai nenutuokiančius, kas mūsų laukia.

Atpažįstamumas. Kiek daug jame telpa to, kas sukelia emocijas, kūno reakcijas, jaudinantį virpulį skaitant.
Man regis, taip daro geros istorijos.

[Gabija. Keista Skaitytoja · Rating 5 out of 5]

4,5⭐️

Koks gražus tekstas! Taip lengvai ir greitai skaitėsi, bet tikrai nepaprastas tas tekstas👌
Istorija įdomi, ir labai kinematografiška, labai lengvai galvoje į vaizdus kūrėsi visas knygoje skaitomas tekstas🤩
Ir net pati atrodo užsinorėjau aplankyti tą niekam nežinomą salą.
Man tik užkliuvo du momentai (tas pats veiksmas) skirtingu laiku. Aš nesupratau kam to reikėjo, kodėl pagrindinio veikėjo toks pasirinkimas,poelgis buvo🫣

[Viktorija Valeikienė · Rating 5 out of 5]

„Jausmai“: pirmasis skrydis į nostalgijos pasaulį.

O man labai patiko!
Dar tas oras toks… Taip nunešė mane į nostalgiją apie tą laikmetį ir mintis, o kaip aš prisimenu tuos metus. Skridome ir mes kaip bepročiai tais pirmaisiais pigiais skrydžiais, gėrėme pasaulį į save didelėmis akimis. :)

Vilnius, 2009-ieji. Krizė nenumaldomai veržiasi į kasdienybę, bet ši istorija ne apie finansus. Tai istorija apie du jaunus žmones, besiblaškančius tarp oro uosto ir kino salių, tarp noro jausti ir baimės tą jausmą išlaikyti. Režisūros studentas Eimantas ir kino teatre dirbanti Mona leidžiasi į savo pirmąjį skrydį, kuris baigiasi ne ten, kur suplanuota, bet tiksliai ten, kur prasideda suaugusiųjų jausmų geografija.

„Jausmai“ – tai nostalgiškai šiltas, lėtas, vizualus romanas apie mano kartą, kuriai vėrėsi visos galimybės, viskas greitai keitėsi, visko taip norėjosi, nors daug ko ir nežinojome. Akys didelės, noro ir energijos daug. Autorė puikiai užfiksavo to laikmečio pulsą. Viskas knygoje yra tikra, tikslu ir pažįstama. Koks puikus tekstas! Norėjau, kad istorija tęstųsi.

Romanas gali patikti tiems, kurie prisimena tą laikmetį, kuriems patinka gera, lėta nostalgiška literatūra.

[Giedre Balciute · Rating 5 out of 5]

Labai elegantiškas tekstas ir puikiai perteikta anų laikų nuotaika. Išties sužadino šiokią tokią nostalgiją ir priminė tai, kas buvo kiek primiršta. Klausiausi įgarsintą knygą ir Giedriaus Savicko balsas tobulai atskleidė pagrindinį veikėją bei jo nuotaikas. Man buvo įdomu viskas: ir keista Norvegijos sala, iš kurios galima stebėti banginius, ir oro uosto užkulisiai ir su pagrindiniais veikėjais susijusios istorijos. Neprailgo.

[Austėja Č · Rating 5 out of 5]

"-Žinai, nieko mes iš tikrųjų neištrinam, tik padedam kažkur, kad patys negalėtume rasti, bet paskui tai vis tiek išlenda - kokiu nors būdu, kai mažiausiai tikiesi..."

[Greta / meile.knygoms · Rating 3 out of 5]

3.5/5

/ „Yra žmonių, kuriuose lieka viskas, ką jie savo kelyje išgirdo, pamatė ar pamanė. Yra tokių, pro kuriuos gyvenimas teka lyg per kiaurą vamzdį.“ /

Žinot jausmą, kai šiek tiek baisu skaityti naują autoriaus knygą, nes ankstesnė taip patiko, kad įspūdžius nešiojaisi dar ilgai ne vienus metus? Tai taip man buvo su Akvilės „Jausmais“, nes „Kūnai“ tada, prieš penkerius metus, buvo viena įsimintiniausių mano metų knygų, su kuria tikrai radau artimą ryšį, ko, deja, negaliu pasakyti apie „Jausmus“. Ilgai galvojau, kur slypi ta paslaptis, kad šįsyk istorija manęs neprikaustė ir nepalietė taip, kaip buvo skaitant „Kūnus“, nes juk rašymo stilius man toks artimas ir tikrai patinka... Greičiausiai aš tiesiog per jauna tam laikmečiui, kurį čia autorė aprašė, todėl nei nostalgija, nei ilgesys ar panašūs jausmai man čia nebuvo atpažįstami. Kita vertus, turėjau progą į istoriją pažvelgti visai kitaip, atsiribojus nuo emocijų ir išankstinių nuostatų, kurios kartais pakiša koją skaitant lietuvių autorių kūrinius.

Romano veiksmas ypač lėtas, ne kažin kas jame ir vyksta, tad tokiu atveju aš visuomet tikiuosi įdomių, charakteringų veikėjų ir gilių bei prasmingų dialogų, kuriuose jausmų slypi daugiau tarp eilučių nei tiesiogiai. Nežinau, ar aš nenuskaičiau viso to, kas slypėjo tarp eilučių, ar šiaip tokie dialogai ne mano stiliaus, nes vietomis jie man pasirodė kažkokie dirbtini, gana mediniai, o ta krūva angliškų žodžių situacijos tikrai negelbėjo. Paprastai man jie nekliūna, bet čia jų pasirodė kiek per daug ir pavartoti kažkaip neįtikinamai – nesu savo aplinkoje nė karto girdėjusi kažko taip šnekant.

Ir nors veikėjai blankoki, o jų tarpusavio santykių visai nesupratau (matyt, tais laikais taip bendrauti buvo normalu), tačiau pati istorija, sakyčiau, nors ir lėta, bet itin atmosferiška, ypač toji atšiauri Norvegijos sala. Neslėpsiu, antroji knygos dalis, kai veiksmas iš Lietuvos persikėlė į tą mažytę salą, man patiko žymiai labiau. Nors šalčio ir darganoto oro, švelniai tariant, nemėgstu, bet kažkodėl ta Norvegijos sala su mažai namų ir vos keliais gyventojais mane iškart papirko – taip ir įsivaizdavau save plaukiančią į ją, kai norėsis pabėgti nuo triukšmo, šurmulio, nuolatinio lėkimo ir rūpesčių, nes tik tokiose vietose sustoji, atsikvepi, permąstai dalykus, kuriems anksčiau tiesiog neturėjai laiko.

Vertinu už tą netikėtumo, sakyčiau, net lengvo šokiravimo įspūdį tam tikruose siužeto posūkiuose. Neabejoju, kad ne vienam šios vietos atrodys prasilenkiančios su vertybėmis ir moralės normomis, kai net nesinorės jų skaityti, arba sukels nepatogumo, nejaukumo jausmą, kaip nutiko ir man. Kaip bebūtų keista, čia bene vienintelės vietos visoje istorijoje, kurios man sukėlė šiokių tokių jausmų ir, mano nuomone, išjudino pasakojimą iš sąstingio taško.

Kaip bebūtų, knyga tikrai nėra prasta, vien dėl Akvilės rašymo stiliaus verta duoti jai šansą (kaip ir kitoms jos knygoms), bet, na, šįsyk tie jausmai buvo ne apie mane, kažkur prasilenkėm... Ne viską supratau, ne viską pateisinau, bet turbūt to ir nereikia... Nostalgijos pirmam skrydžiui, kaip ir apskritai lėktuvams, niekada nejutau ir nejausiu, nes man tame romantikos labai mažai, tačiau laisvė būti savimi, laisvė veikti ir daryti trokštamus dalykus – nėra savaime suprantamas dalykas. Ypač šiuo metu. Tad tą laisvės jausmą, neapčiuopiamą, bet tokį tikrą, ir pasilieku širdy perskaičiusi šią knygą, o likusius jausmus palieku atrasti kitiems „Jausmų“ skaitytojams...

[Kristina Monika · Rating 4 out of 5]

Kavaliauskaitės “Jausmai” sukelia nostalgiškus jausmus.

Ir tikrai ne vien dėl to, kad knygos laikotarpis - du tūkstantieji ir jų kontekstai artimi bei atpažįstami. Kavaliauskaitei pavyko perteikti tą nostalgijos bei ilgesio praeičiai, kuri atrodo jau labai toli (truputį keista ir nereali), bet kartu ir labai artima, jausmą. Tau gali net nebelabai patikti praeities personažai (tavo paties ar kitų), jų poelgiai ar aplinkybės, bet jausmas (geras, blogas, visoks) praėjusiam laikui išlieka.

Verta skaityti.

[Lina · Rating 5 out of 5]

4,5* nes iki pilnų 5 lyg kažko trūktų. Bet bendrai- tai gilus pasakojimas, kuriuo gali lengvai patikėti ir įsitraukti. Darkart įsitikinau, kad Akvilė puikiai valdo ir gerbia žodį. Kokybiška.
Rekomenduoju.

[Indre · Rating 3 out of 5]

“Yra žmonių, kuriuose lieka viskas, ka jie savo kelyje išgirdo, pamatė ar pamanė. Yra tokių, pro kuriuos gyvenimas teka lyg per kiaurą vamzdį. Aš buvau prie pastarųjų.”

[Tomas Kirša · Rating 4 out of 5]

Palietė mano, 85’s laikų vaiko, širdį romano paprastumas ir momentas “čia apie mane”.

Kavaliauskaitė romane kalbėjo paprastai, tiek paprastai ir detaliai, kad atrodo iš naujo išgyvenau tuos laikus: ekonominę krizę ir neviltį dėl ateities, patirtus gyvenimo vingius ir savo paties sukeltas nesąmones. Kūrinys momentais atrodo toks kalbantis klišėmis, kad dar akimirka ir tuoj nuvils. Bet atsiranda iki gilumos paliečiančių detalių kaip:

“Pamilau Moną, kuri kliedėjo apie motelį kurio neįmanoma rasti, <..> o galiausiai liko tiesiog normali, lyg rūke pranykę už du milijonus nupirkti fejerverkai.”

Verta skirti keletą vakarų šiam kūriniui, jeigu ir nebuvote girdėję miesto legendose aprašytų 90s laikų ir dažnai tais gyvavusių naivių svajonių.

[RimaJ · Rating 4 out of 5]

3,5*

[AurelijaPo · Rating 4 out of 5]

Akvilė lengvu mostu užmeta į 2009. Ir iš užmaršties ištraukiau jausmą - kaip aš tą laiką pamenu - nusivylusius pilkus žmones, tuštėjančius kaimus, nepriteklių ir kažkieno n-tąjį kartą neįtikinamai pasakojamą istoriją, kad ‘londėj tai žinok labai gerai gyvent, nesvarstei išvaryt? NE.’
Bet romanas ne apie tai. Nors..
Man patinka Akvilė. Lengva, su trupučiu subtilios ironijos. Apie jaunus žmones - ieškojusius, neradusius. Apie ‘ištrintus’ žmones - iš kitų ir savo pačių gyvenimų. Nors turbūt taip jiems ir turėjo nutikti.
Ir net nesvarbu kontekstas ar dramos - šis romanas toks šviesus ir lengvas.

[Sigita Žemaitytė · Rating 2 out of 5]

Sunkiai ir 2* rašyčiau. Man tekstas pasirodė labai nenatūralus, tarsi būtų rašoma pagal kažkokias formules ar rašymo vadovėlius. Yra vietų, kurios bent jau man pasirodė nelogiškos, įvykių sekos irgi su gerokais trūkiais. Ir nostalgijos tam laikui man visai nesukėlė. Na matosi, kad autorė padirbėjo surinkdama, kas tų 2000ųjų pradžioje vyko ar buvo aktualu, bet tie visi inkliuzai, vėlgi, nenatūralūs.

[Marija Paškauskė · Rating 4 out of 5]

Knyga, persmelkta nostalgijos, personažų, netikėtų ir siužeto vingių. Šiek tiek magiškojo realizmo. Gražiai sudėliotos savo vietos ieškančių veikėjų istorijos, kurios artimos tam, ką mes ar mūsų pažįstami tais nesenais laikais išgyvenom. Labai patiko.

[Audrius Galinskis · Rating 5 out of 5]

nesitikėjau nieko, bet gavau viską! Daug nostalgijos, daug prisiminimų. Pati istorija ir jos pasakojimas kažkiek priminė filmą Amelija iš Monmartro. Aš irgi prisimenu savo pirmą skrydį ir ką veikiau per 09/11 :)
Audioknyga įgarsinta Giedriaus Savicko susiklausė per dieną.

[Ugnė (gyvenimai_knygose) · Rating 5 out of 5]

labai patiko! audio knyga tik dar labiau perteikė jausmus, veikėjus, laikmetį, siužeto vingius ir tas linijas tarp eilučių. kažkaip pabaiga labai greita, norėjosi dar dar ir dar ir dar laimingiau nors nežinau ir dar tiesiog. rekomenduoju!

[Ringa Sruogienė · Rating 4 out of 5]

7/10

[Laima · Rating 4 out of 5]

"Ar prisimeni savo pirmą skrydj lėktuvu, pirmą savo kelionę?"