What do you think?
Rate this book
Kambarys
Žinomo menininko, skulptoriaus ir rašytojo, Mykolo Saukos (g. 1989) romanas „Kambarys“ – tai autofikcinis pasakojimas apie nesusikalbėjimą tarp lyčių, charakterių, o sykiu – apie jauno žmogaus ir jo kartos vienatvę. Merginų paieškas pažinčių programėlėje ir trumpus pasimatymus trisdešimtmetis skulptorius Mykolas vadina „meniniu tyrimu“. Negailestingas sau, jis atsiduoda negailestingų jam merginų tardymams ir teismui. Komiškos, graudžiai absurdiškos situacijos, į kurias patenka nuo vienatvės bėgantys romano personažai, stebimos ir fiksuojamos pastabaus menininko žvilgsnio.
Mykolo Saukos romanas – įtaigus ir sąžiningas dabarties laiko, dabarties mieste tvyrančios atmosferos liudijimas.
***
Autofikcija – nemoralu, bet sąžininga.
Mykolo Saukos romanas – įtaigus ir sąžiningas dabarties laiko, dabarties mieste tvyrančios atmosferos liudijimas.
***
Autofikcija – nemoralu, bet sąžininga.
- GenresFiction
272 pages, Paperback
First published January 1, 2024
10 people are currently reading
273 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 70 reviews
March 16, 2025
3/5
Pabaigiau šitą ir visai patiko, gal nes tie pasimatymai pasirodė tokie gana pažįstami, vienaip ar kitaip patirti, keliantys nostalgiją, o dažnai ir cringe jausmą, kurį čia patiria bene visi. Pamenu kaip tie pasimatymai vargindavo, kaip vargindavo pažinčių programėlės, niekur nevedantys pokalbiai apie nieką. Neįmanoma be šypsenos skaityti jo ir vienos iš merginų pokalbių apie Lolitą, bet kažkaip... neerzina, nes tokių diedų tiek daug, gal šitas bent suvokia, kaip durnai iš šono atrodo? Tikiuosi, kad suvokia. Tik aišku, mintyse iškyla ta Bradley Cooperio foto, kur jis per pasimatymą maždaug 20 metų jaunesnei Suki Waterhouse skaito Lolitą. Pagūglinkit, verta.
Patinka, kad čia Mykolas laviruoja ant ribos - jis cituoja filosofus, bet nuolat kartojasi, pergromuliuoja tas pačias idėjas. Jis užsiima jaunesnių panų edukacija, nes nu aišku, kas kitas jom parodys tuos Kino pavasario filmus, pačios niekada nesusivoktų pažiūrėt, bet gali beveik atspėt, ką rodo ir jo idėjos tarsi ne savos, tik skolintos, bet turbūt panašiai elgiasi ir tos, su kuriomis susitikinėja. Jis nekenčia anglicizmų, bet negali nuo jų pabėgt. Jis nori bendraut su jaunesnėm, bet turi gūglint ką reiškia tai, ką jos sako. Tobulai parodytas atotrūkis, kuriame pats personažas/autorius - toli gražu ne visada aukščiau. Vietomis prailgo ir pasirodė, kad kalba galėtų būti natūralesnė, o ir galvoju vis - ar gali būti, kad ironija visai ne ten, kur įsivaizduoju ir pašiepia autorius ne savo veikėją ir tokius kaip jis, o tas merginas?
Pabaigiau šitą ir visai patiko, gal nes tie pasimatymai pasirodė tokie gana pažįstami, vienaip ar kitaip patirti, keliantys nostalgiją, o dažnai ir cringe jausmą, kurį čia patiria bene visi. Pamenu kaip tie pasimatymai vargindavo, kaip vargindavo pažinčių programėlės, niekur nevedantys pokalbiai apie nieką. Neįmanoma be šypsenos skaityti jo ir vienos iš merginų pokalbių apie Lolitą, bet kažkaip... neerzina, nes tokių diedų tiek daug, gal šitas bent suvokia, kaip durnai iš šono atrodo? Tikiuosi, kad suvokia. Tik aišku, mintyse iškyla ta Bradley Cooperio foto, kur jis per pasimatymą maždaug 20 metų jaunesnei Suki Waterhouse skaito Lolitą. Pagūglinkit, verta.
Patinka, kad čia Mykolas laviruoja ant ribos - jis cituoja filosofus, bet nuolat kartojasi, pergromuliuoja tas pačias idėjas. Jis užsiima jaunesnių panų edukacija, nes nu aišku, kas kitas jom parodys tuos Kino pavasario filmus, pačios niekada nesusivoktų pažiūrėt, bet gali beveik atspėt, ką rodo ir jo idėjos tarsi ne savos, tik skolintos, bet turbūt panašiai elgiasi ir tos, su kuriomis susitikinėja. Jis nekenčia anglicizmų, bet negali nuo jų pabėgt. Jis nori bendraut su jaunesnėm, bet turi gūglint ką reiškia tai, ką jos sako. Tobulai parodytas atotrūkis, kuriame pats personažas/autorius - toli gražu ne visada aukščiau. Vietomis prailgo ir pasirodė, kad kalba galėtų būti natūralesnė, o ir galvoju vis - ar gali būti, kad ironija visai ne ten, kur įsivaizduoju ir pašiepia autorius ne savo veikėją ir tokius kaip jis, o tas merginas?
January 3, 2025
Nu jo. Parulskis Milenialsams, net tuos pačius autorius namedropina, kad knygą pamandinti.
Viena mergina narvesene sakė, kad knyga kaip serialas. Ir tiesa skaitosi greitai. Bet nu tas kur jau įsijungi kai guli pachmielingas ir ryji kebabą.
Be to, kad ilgiausias knygos skyrelis skirtas apžvelgti susitikinėjimui su devyniolikmete. Knygoje galite rasti bandymų kabinti merginą name dropinant random filosofų pavardes. Klasik vyro - I want to go with the flow arba “no labels”. Daugiau questionable amžiaus merginų kabinimo. Šiaip suprantu, kad neretai realybė imituoja meną dėl kultūros industrijos. Bet nu cmon kiek baltų dėdžių nesvarbu ar gen z ar boomerių bandymų kabinti merginas istorijų reikia dar LT literatūrai?
Viena mergina narvesene sakė, kad knyga kaip serialas. Ir tiesa skaitosi greitai. Bet nu tas kur jau įsijungi kai guli pachmielingas ir ryji kebabą.
Be to, kad ilgiausias knygos skyrelis skirtas apžvelgti susitikinėjimui su devyniolikmete. Knygoje galite rasti bandymų kabinti merginą name dropinant random filosofų pavardes. Klasik vyro - I want to go with the flow arba “no labels”. Daugiau questionable amžiaus merginų kabinimo. Šiaip suprantu, kad neretai realybė imituoja meną dėl kultūros industrijos. Bet nu cmon kiek baltų dėdžių nesvarbu ar gen z ar boomerių bandymų kabinti merginas istorijų reikia dar LT literatūrai?
March 16, 2025
Skaičiau iš didelio smalsumo, nors gana aiškiai nujaučiau, kad knyga nebus mano – vis mačiau ją šmėžuojant visokiuose sąrašuose ir apdovanojimų nominacijose, todėl nesusilaikiau. Labai nesikankinau, nes gavau tarsi žvilgsnį į nuo manęs nutolusį pasaulį, bet ir didelio malonumo nepajaučiau, nes gana greitai supratau, kad mes su autoriumi neturime daug panašumų ir jo kuriamas personažas man kėlė daugiau neigiamų emocijų nei teigiamų. Taip, kartais smagu skaitant knygą nekęsti pagrindinio veikėjo, bet tam, mano manymu, irgi reikalinga tam tikra meistrystė, o čia tiesiog atrodė, kad man ir autoriui nelabai pakeliui.
Visą knygą nepaleido jausmas, kad autorius tarsi piešia save tikėdamasis pasirodyti labai „relatable“ – jam vis nesiseka pasimatymai ir bet kokie bandymai užmegzti santykį su moterimis, sekso išvis negauna, jis toks nesuprastas, nors va ir skaito visokias geras knygas, ir intelektualiai padiskutuoti moka, o dar va ir toks senas kartais jaučiasi, nesupranta to jaunimo... Ir aš sunkiai visu tuo patikėjau, nes po šiuo fasadu mačiau tiesiog labai standartinį pavyzdį tokių vyrų, kurių pati realybėje itin privengiu. Pradėkim nuo to, kad pagrindinis knygos veikėjas nė neieško moterų – jis koncentruojasi į itin jaunas ir dažnai tik ką legalumo ribą peržengusias merginas, o tai buvo pirmieji man pradėję skambinti pavojaus varpai. Antra – jo gebėjimas pažvelgti į save iš šono, saviironija, noras „išmokyti“ tas merginas apie pasaulį buvo persunkti susireikšminimu, kuriam prijausti niekaip negalėjau. Trečia – didžioji dalis merginų, su kuriomis ryšį bando užmegzti veikėjas, tampa tarsi savo pačios karikatūromis. Jos hiperdramatiškos, hiperseksualios (bet, aišku, ne su juo), hiperemocionalios, labai standartiškai atspindinčios tas „crazy“ merginas, apie kurias girdint iš vyro lūpų norisi tik liūdnai šypsotis. Jau net nekalbu apie sceną, kur pagrindinis veikėjas nesugeba suprasti žodžio „ne“, išgirsto iš merginos lūpų – čia jau ketinau knygą užversti visam laikui.
Kai kur autorius nustebindavo visai neblogu humoro jausmu, kai kur buvo smagu rasti atpažįstamas nuorodas arba kažką, kuo esu gyvenusi ir pati. Visgi kūrinys tarsi neveda į jokią atomazgą, neatrodo, kad pasikeitė tai, nuo ko pagrindinis personažas pradėjo ir kur užsibaigė. Taip, kartais buvo smagu atrasti kokį įdomesnį ar tikresnį dialogą, kurie neabejotinai yra Mykolo Saukos stiprioji pusė, bet kiekvienas santykis su kiekviena mergina man nebuvo nei artimas, nei įdomus, nei toks, apie kurį labai džiaugčiausi skaitydama. Apskritai manau, kad čia pasireiškė mano antipatija tokio tipo vyrams ir tai, kad nuo jų traukiuosi kuo toliau realybėje, lėmė, kad norėjau trauktis ir knygoje.
Visą knygą nepaleido jausmas, kad autorius tarsi piešia save tikėdamasis pasirodyti labai „relatable“ – jam vis nesiseka pasimatymai ir bet kokie bandymai užmegzti santykį su moterimis, sekso išvis negauna, jis toks nesuprastas, nors va ir skaito visokias geras knygas, ir intelektualiai padiskutuoti moka, o dar va ir toks senas kartais jaučiasi, nesupranta to jaunimo... Ir aš sunkiai visu tuo patikėjau, nes po šiuo fasadu mačiau tiesiog labai standartinį pavyzdį tokių vyrų, kurių pati realybėje itin privengiu. Pradėkim nuo to, kad pagrindinis knygos veikėjas nė neieško moterų – jis koncentruojasi į itin jaunas ir dažnai tik ką legalumo ribą peržengusias merginas, o tai buvo pirmieji man pradėję skambinti pavojaus varpai. Antra – jo gebėjimas pažvelgti į save iš šono, saviironija, noras „išmokyti“ tas merginas apie pasaulį buvo persunkti susireikšminimu, kuriam prijausti niekaip negalėjau. Trečia – didžioji dalis merginų, su kuriomis ryšį bando užmegzti veikėjas, tampa tarsi savo pačios karikatūromis. Jos hiperdramatiškos, hiperseksualios (bet, aišku, ne su juo), hiperemocionalios, labai standartiškai atspindinčios tas „crazy“ merginas, apie kurias girdint iš vyro lūpų norisi tik liūdnai šypsotis. Jau net nekalbu apie sceną, kur pagrindinis veikėjas nesugeba suprasti žodžio „ne“, išgirsto iš merginos lūpų – čia jau ketinau knygą užversti visam laikui.
Kai kur autorius nustebindavo visai neblogu humoro jausmu, kai kur buvo smagu rasti atpažįstamas nuorodas arba kažką, kuo esu gyvenusi ir pati. Visgi kūrinys tarsi neveda į jokią atomazgą, neatrodo, kad pasikeitė tai, nuo ko pagrindinis personažas pradėjo ir kur užsibaigė. Taip, kartais buvo smagu atrasti kokį įdomesnį ar tikresnį dialogą, kurie neabejotinai yra Mykolo Saukos stiprioji pusė, bet kiekvienas santykis su kiekviena mergina man nebuvo nei artimas, nei įdomus, nei toks, apie kurį labai džiaugčiausi skaitydama. Apskritai manau, kad čia pasireiškė mano antipatija tokio tipo vyrams ir tai, kad nuo jų traukiuosi kuo toliau realybėje, lėmė, kad norėjau trauktis ir knygoje.
Read
December 6, 2024Smagi autofikcija, ir juokinga, ir liūdna labai šiandieninė knyga. Apie santykius, taip. Mykolas Sauka puikus portretistas, užgriebia gerai ir išorybę, ir vidujybę. Pradėjusi skaityti dvejojau, ar nebus tinderio moterų galerija seksistiška, bet ne, nebuvo. Merginos autonomiškos asmenybės, įdomios savaime, įdomus ir pasakotojas Mykolas, jis iš tų, kur ir ieško to ryšio, bet ir bijo, nori ir nenori. Įtikino. Rekomenduoju.
December 6, 2024
veganas, bet daug kur į moteris žiūri kaip į mėsytę :DDDDDDD
atsiprašau, nesusivaldžiau.
o šiaip tai ką – sulaukėm lietuviško Kunderos (su visais savo pliusais ir minusais).
atskiros pagyros pasakojimui per dialogą – nėr dažnas reiškinys LT romane.
atsiprašau, nesusivaldžiau.
o šiaip tai ką – sulaukėm lietuviško Kunderos (su visais savo pliusais ir minusais).
atskiros pagyros pasakojimui per dialogą – nėr dažnas reiškinys LT romane.
January 24, 2025
3.75/5 🌟
Mykolas Sauka - Lastauskas filologams, ŠMC kolorado vabalų dainuotojams, akademikams, Elektrito dartininkams, litmenio skaitytojams, Skalvijos mėgėjams, loftyno gyventojams, Lokio ir šakelės gerbėjams, etc etc...
Iš pradžių atrodė, kad knyga nepatiks, ar bent jau buvau taip nusistačius, nes iš aprašymo tikėjausi menkinančio jie-nieko-nesupranta požiūrio į gen z kartą ir moteris, bet buvau tikrai maloniai nustebinta. Tiek Mykolas pasakotojas, tiek Tinder deitai, tiek aprašytos merginos pažįstamos ir tikros, o ryšių paieška bei vienatvės vaikymas, manau, niekam nėra svetimas. Bet, nemeluosiu, yra man toks momentas dėl moterų vaizdavimo: ar tikrai taip jau visos ieško tik kūniškų malonumų? Ar toks paties pasakotojo tikslas? Kažkaip, atrodo, kad ieškoma ryšio, bet tik kūniško.
Kad ir kiek buvo vietom cringe ir nejauku, bet buvo taip atvira, tikra. Jaučiasi, kad autofikcija, tokių natūraliai awkward momentų iš niekur neištrauksi, pvz.: pamatai svarstykles ne itin pažįstamo žmogaus tualete ir sveriesi, žiūri, kad priaugai kelis kilus, žiūrinėji kremų etiketes tam, kad prastumtum laiką. Pirmą kartą per ilgą laiką skaitydama knygą balsu kikenau!
Džiaugiuosi, kad autorius neprisiima pozicijos kažkas su panom negerai, o aš tobulas (ko bijojau išgirdusi apie knygos idėją). Pasakotojas Mykolas supranta savo klaidas ir, mažiau ar daugiau, save, tad visa knyga taip gražiai, liūdnai ir juokingai susiskaitė per porą vakarų.
Nemeluosiu, į pabaigą knygą šiek tiek prailgo, gal kiek pametė savo ašį, bet dėmesį vis tiek išlaikė. Viena žvaigždutė realiai nuimta ne dėl to, o dėl paskutinės knygos eilutės. Na, ir dėl susitikinėjimo su beveik nepilnametėm - akmuo į Mykolo pasakotojo/autoriaus daržą.
PS kai žiūrinėjau šią knygą knygyne Eureka, man sakė, kad imčiau, nes susiskaitys kaip saldainiukas. Panašiai - man susiskaitė/susižiūrėjo kaip koks realybės šou livestreamas 😅
Mykolas Sauka - Lastauskas filologams, ŠMC kolorado vabalų dainuotojams, akademikams, Elektrito dartininkams, litmenio skaitytojams, Skalvijos mėgėjams, loftyno gyventojams, Lokio ir šakelės gerbėjams, etc etc...
Iš pradžių atrodė, kad knyga nepatiks, ar bent jau buvau taip nusistačius, nes iš aprašymo tikėjausi menkinančio jie-nieko-nesupranta požiūrio į gen z kartą ir moteris, bet buvau tikrai maloniai nustebinta. Tiek Mykolas pasakotojas, tiek Tinder deitai, tiek aprašytos merginos pažįstamos ir tikros, o ryšių paieška bei vienatvės vaikymas, manau, niekam nėra svetimas. Bet, nemeluosiu, yra man toks momentas dėl moterų vaizdavimo: ar tikrai taip jau visos ieško tik kūniškų malonumų? Ar toks paties pasakotojo tikslas? Kažkaip, atrodo, kad ieškoma ryšio, bet tik kūniško.
Kad ir kiek buvo vietom cringe ir nejauku, bet buvo taip atvira, tikra. Jaučiasi, kad autofikcija, tokių natūraliai awkward momentų iš niekur neištrauksi, pvz.: pamatai svarstykles ne itin pažįstamo žmogaus tualete ir sveriesi, žiūri, kad priaugai kelis kilus, žiūrinėji kremų etiketes tam, kad prastumtum laiką. Pirmą kartą per ilgą laiką skaitydama knygą balsu kikenau!
Džiaugiuosi, kad autorius neprisiima pozicijos kažkas su panom negerai, o aš tobulas (ko bijojau išgirdusi apie knygos idėją). Pasakotojas Mykolas supranta savo klaidas ir, mažiau ar daugiau, save, tad visa knyga taip gražiai, liūdnai ir juokingai susiskaitė per porą vakarų.
Nemeluosiu, į pabaigą knygą šiek tiek prailgo, gal kiek pametė savo ašį, bet dėmesį vis tiek išlaikė. Viena žvaigždutė realiai nuimta ne dėl to, o dėl paskutinės knygos eilutės. Na, ir dėl susitikinėjimo su beveik nepilnametėm - akmuo į Mykolo pasakotojo/autoriaus daržą.
PS kai žiūrinėjau šią knygą knygyne Eureka, man sakė, kad imčiau, nes susiskaitys kaip saldainiukas. Panašiai - man susiskaitė/susižiūrėjo kaip koks realybės šou livestreamas 😅
April 28, 2025
Pirmas sakinys: Tada telefonas suskamba ir praneša, kad mano simpatijų sąraše atsirado Amanda.
Jau galima rašyti palyginimus, analizes ir disertacijas apie kartas pagal auto ir nevisai auto fikcines knygas: Dariaus Žiūros (g. 1968 m.) "Diseris", Rimanto Kmitos (g. 1977) "Pietinia kronikas", Kastyčio Sarnicko (g. 1976 m.) "Turnė" bei "Voyage, voyage", Bartosz Polonski (g. 1981 m.) "Robčikas", Mykolo Saukos (g. 1989) „Kambarys“ ir Beno Lastausko (g. 1993 m.) "Tiems, kurie neskaito". Dar yra moterų balsas – Akvilina Cicėnaitė (g. 1979 m.), Virginija Kulvinskaitė (g. 1983 m.), Vaiva Rykštaitė (1985 m.), Gabija Grušaitė (g. 1987 m.), Jurga Tumasonytė (g. 1988 m.), – tačiau aš jų skaičiau mažiau.
Jeigu spręstume apie vyrus pagal "Kambarį", tai ši karta yra nūdniausia: BDSM dar nežino (203-204 p.), o Tinder'io jau nebemoka išnaudoti (šiuo atveju geru dešimtmečiu vyresniam Tobiui Fleišmanui (Taffy Brodesser-Akner "Fleišmanui nesiseka") Tinder'is buvo naudingesnis), būti Bukovskiu nenori ir (arba) nebegali (111 p.).
Galima sakyti, kad "Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį į besikeičiantį vyro paveikslą literatūroje: personažai vyrai lietuvių autorių prozoje ir poezijoje vaizduojami įvairiapusiškiau – jie jautresni, nesibaimina būti pažeidžiami, reflektuoja savo kompleksus, baimes.
Vienas tokio vaizdavimo pavyzdžių – rašytojo ir skulptoriaus Mykolo Saukos romanas „Kambarys“. Jame įprasminama socialinių pažinčių programėlių tema, apmąstomas žmonių vienišumas, individualizmas, baimė įsipareigoti, negebėjimas kurti ilgalaikių santykių. Sigitas Parulskis romane "Kaip aš mečiau" kelia ribų tarp jautrumo ir cinizmo klausimą, o "metimo" metafora aprėpia plačius žmogaus egzistencijos aspektus (nerimą, įsipareigojimus, kūniškus malonumus ir pan.)" (Tadas Zaronskis, "Apie vyrų literatūrą", „Literatūra ir menas“, 2025-02-07, Nr. 3 (3807)).
Arba galima manyti, kad autorius pasirinko per daug pretenzingą pozą – daryti meną iš fuck and run, nes apie tuos, kurie neskaito, skaityti buvo ir linksmiau, ir įtikinamiau. Net jeigu ir "tikras menas gimsta iš seksualinės įtampos. Dauguma tai žinojo ir tuo gyveno“ Kafka, Picasso, Schiel, Toulouse-Lautrecas, Rodinas, Updike‘as, Gary, na, ir, žinoma, Hemingway‘us, Remarque‘as, Kundera, Flaubertas, Beigbederis."(12 p.). Tačiau arogancija, snobizmas ir nuobodybė yra asmeninės savybės.
Autorius interviu www.15min.lt mini, kad "Vienu iš motyvų jam leistis į nesibaigiančius pasimatymus yra baimė kažką svarbaus praleisti, vadinamoji FOMO. Iš tos baimės žmonės nenustodami skrolina, galiausiai skrolinimas pereina ir į santykius.
Pažinčių programėlėse darai tą patį, tik ne iš apačios į viršų, o į kairę ir į dešinę stumdai kitų žmonių korteles – vienus atmeti, kaip tavęs nedominančius, kitus – pasidedi į savo kolekciją kaip potencialius santykių variantus. Visa tai daroma atsainiai ir lengva ranka tiesiog spontaniškai mečinant.
Tačiau tas pats atsainumas persikelia ir į gyvą santykį su kitu žmogumi. Nors personažai lyg ir yra išsiilgę ryšio, tačiau tuo pačiu yra absoliučiai abejingi: jie eina į pasimatymus ir kartu visiškai nenori bendrauti, tad pasitaikius progai tiesiog bėga ir slepiasi.
Tai neurotiško, išsiblaškiusio, pavargusio, nebrandaus ir kažką praleisti bijančio šio laikmečio jauno žmogaus bruožai. Šiame romane tai labiausiai gal atspindi Mykolo personažas, kuris turi romantišką, sakykime, XIX a. santykių modelį ir gan savotiškais būdais bando rasti ryšį su merginomis: į užrašų knygelę užsirašinėja, kokį kremą jos naudoja, o kai išeina kalba apie vaiko auginimą – išsigąsta ir nebenori nieko apie tai žinoti.
Infantilumas yra persmelkęs ne tik pagrindinį personažą, bet ir mūsų aplinką. Čia jaunatviški senukai maivosi tiktokuose ir vyksta kiti keisti dalykai.
Rašant romaną man norėjosi pagauti šio laiko dvasią ir ją užfiksuoti kaip tam tikrą dokumentinį-fikcinį liudijimą. Nes su laiku technologijos dar labiau blaškys mūsų dėmesį ir viskas, be abejo, eis tik blogyn. Po kelių dešimtmečių dabartinė jaunimo bendravimo kultūra mums atrodys labai romantiška."
Mykolo Saukos "Kambarį" vis lyginu su Beno Lastausko "Tiems, kurie neskaito": kambaryje nelabai kas vyksta (visas tūsas būna mieste), niekas neišsisprendžia (šios kartos esmė?) – net romanas neturi atomazgos (nors to ir nereikia, jeigu knygos tikslas – autoriaus saviterapija). Abiejuose yra pliusų: dabarties realijų, gero teksto fragmentų. Abu romanai perskaitomi lengvai ir greitai. Tik jeigu Benas Lastauskas nepretenduoja į kartos balsą, tai Mykolo Saukos atveju dar nesu galutinai nusprendęs, kas tai yra – kartos balsas ar tik noras pisti protą, kai negali gerai pasidulkinti*.
Ad se ipsum: Siužetas trumpai: (Gediminas Kajėnas, "Romaną apie pažinčių programėles parašęs Mykolas Sauka: „Infantilumas yra persmelkęs mūsų aplinką").
*"Tiesa, noriu pažymėti, kad rašydamas romaną nesiekiau nei kritikuoti, nei reklamuoti pažinčių programėlių – nesu nei jų ambasadorius, nei didelis priešininkas. Aš tiesiog rodau jaunų žmonių bendravimo aplinką, kurioje jie mezga santykius ir kuria tarpusavio ryšius. Ši tema domino rašytojus visais laikais. Ir aš darau tą patį, tik jau savo laike."
3.4/5✰
Jau galima rašyti palyginimus, analizes ir disertacijas apie kartas pagal auto ir nevisai auto fikcines knygas: Dariaus Žiūros (g. 1968 m.) "Diseris", Rimanto Kmitos (g. 1977) "Pietinia kronikas", Kastyčio Sarnicko (g. 1976 m.) "Turnė" bei "Voyage, voyage", Bartosz Polonski (g. 1981 m.) "Robčikas", Mykolo Saukos (g. 1989) „Kambarys“ ir Beno Lastausko (g. 1993 m.) "Tiems, kurie neskaito". Dar yra moterų balsas – Akvilina Cicėnaitė (g. 1979 m.), Virginija Kulvinskaitė (g. 1983 m.), Vaiva Rykštaitė (1985 m.), Gabija Grušaitė (g. 1987 m.), Jurga Tumasonytė (g. 1988 m.), – tačiau aš jų skaičiau mažiau.
Jeigu spręstume apie vyrus pagal "Kambarį", tai ši karta yra nūdniausia: BDSM dar nežino (203-204 p.), o Tinder'io jau nebemoka išnaudoti (šiuo atveju geru dešimtmečiu vyresniam Tobiui Fleišmanui (Taffy Brodesser-Akner "Fleišmanui nesiseka") Tinder'is buvo naudingesnis), būti Bukovskiu nenori ir (arba) nebegali (111 p.).
Galima sakyti, kad "Mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį į besikeičiantį vyro paveikslą literatūroje: personažai vyrai lietuvių autorių prozoje ir poezijoje vaizduojami įvairiapusiškiau – jie jautresni, nesibaimina būti pažeidžiami, reflektuoja savo kompleksus, baimes.
Vienas tokio vaizdavimo pavyzdžių – rašytojo ir skulptoriaus Mykolo Saukos romanas „Kambarys“. Jame įprasminama socialinių pažinčių programėlių tema, apmąstomas žmonių vienišumas, individualizmas, baimė įsipareigoti, negebėjimas kurti ilgalaikių santykių. Sigitas Parulskis romane "Kaip aš mečiau" kelia ribų tarp jautrumo ir cinizmo klausimą, o "metimo" metafora aprėpia plačius žmogaus egzistencijos aspektus (nerimą, įsipareigojimus, kūniškus malonumus ir pan.)" (Tadas Zaronskis, "Apie vyrų literatūrą", „Literatūra ir menas“, 2025-02-07, Nr. 3 (3807)).
Arba galima manyti, kad autorius pasirinko per daug pretenzingą pozą – daryti meną iš fuck and run, nes apie tuos, kurie neskaito, skaityti buvo ir linksmiau, ir įtikinamiau. Net jeigu ir "tikras menas gimsta iš seksualinės įtampos. Dauguma tai žinojo ir tuo gyveno“ Kafka, Picasso, Schiel, Toulouse-Lautrecas, Rodinas, Updike‘as, Gary, na, ir, žinoma, Hemingway‘us, Remarque‘as, Kundera, Flaubertas, Beigbederis."(12 p.). Tačiau arogancija, snobizmas ir nuobodybė yra asmeninės savybės.
Autorius interviu www.15min.lt mini, kad "Vienu iš motyvų jam leistis į nesibaigiančius pasimatymus yra baimė kažką svarbaus praleisti, vadinamoji FOMO. Iš tos baimės žmonės nenustodami skrolina, galiausiai skrolinimas pereina ir į santykius.
Pažinčių programėlėse darai tą patį, tik ne iš apačios į viršų, o į kairę ir į dešinę stumdai kitų žmonių korteles – vienus atmeti, kaip tavęs nedominančius, kitus – pasidedi į savo kolekciją kaip potencialius santykių variantus. Visa tai daroma atsainiai ir lengva ranka tiesiog spontaniškai mečinant.
Tačiau tas pats atsainumas persikelia ir į gyvą santykį su kitu žmogumi. Nors personažai lyg ir yra išsiilgę ryšio, tačiau tuo pačiu yra absoliučiai abejingi: jie eina į pasimatymus ir kartu visiškai nenori bendrauti, tad pasitaikius progai tiesiog bėga ir slepiasi.
Tai neurotiško, išsiblaškiusio, pavargusio, nebrandaus ir kažką praleisti bijančio šio laikmečio jauno žmogaus bruožai. Šiame romane tai labiausiai gal atspindi Mykolo personažas, kuris turi romantišką, sakykime, XIX a. santykių modelį ir gan savotiškais būdais bando rasti ryšį su merginomis: į užrašų knygelę užsirašinėja, kokį kremą jos naudoja, o kai išeina kalba apie vaiko auginimą – išsigąsta ir nebenori nieko apie tai žinoti.
Infantilumas yra persmelkęs ne tik pagrindinį personažą, bet ir mūsų aplinką. Čia jaunatviški senukai maivosi tiktokuose ir vyksta kiti keisti dalykai.
Rašant romaną man norėjosi pagauti šio laiko dvasią ir ją užfiksuoti kaip tam tikrą dokumentinį-fikcinį liudijimą. Nes su laiku technologijos dar labiau blaškys mūsų dėmesį ir viskas, be abejo, eis tik blogyn. Po kelių dešimtmečių dabartinė jaunimo bendravimo kultūra mums atrodys labai romantiška."
Mykolo Saukos "Kambarį" vis lyginu su Beno Lastausko "Tiems, kurie neskaito": kambaryje nelabai kas vyksta (visas tūsas būna mieste), niekas neišsisprendžia (šios kartos esmė?) – net romanas neturi atomazgos (nors to ir nereikia, jeigu knygos tikslas – autoriaus saviterapija). Abiejuose yra pliusų: dabarties realijų, gero teksto fragmentų. Abu romanai perskaitomi lengvai ir greitai. Tik jeigu Benas Lastauskas nepretenduoja į kartos balsą, tai Mykolo Saukos atveju dar nesu galutinai nusprendęs, kas tai yra – kartos balsas ar tik noras pisti protą, kai negali gerai pasidulkinti*.
Ad se ipsum: Siužetas trumpai: (Gediminas Kajėnas, "Romaną apie pažinčių programėles parašęs Mykolas Sauka: „Infantilumas yra persmelkęs mūsų aplinką").
*"Tiesa, noriu pažymėti, kad rašydamas romaną nesiekiau nei kritikuoti, nei reklamuoti pažinčių programėlių – nesu nei jų ambasadorius, nei didelis priešininkas. Aš tiesiog rodau jaunų žmonių bendravimo aplinką, kurioje jie mezga santykius ir kuria tarpusavio ryšius. Ši tema domino rašytojus visais laikais. Ir aš darau tą patį, tik jau savo laike."
3.4/5✰
Read
December 14, 2024Būna tapsmo, būna kelio, būna psichologiniai romanai ir yra Saukos knyga nuo mergos prie mergos.
Didelis minusas – struktūra. Knyga apima daug mažyčių intrigėlių, bet nėra vienos intrigos. Todėl neradau ir atomazgos. Tas kambario alegorijos išaiškinimas tėra sociologija à la parulskis. Visa Saukos pasakojimo filosofija parulskiška, tokia jaunimėliui adaptuota versija. Aš asmeniškai esmiškai iš to jau sooo išaugau.
Didelis pliusas – Amandos monologai. Galingi prozos gabalai. Gerų pasažų esti daugiau. Ir dar, kaip suprantu, pasakotojo didžiulės ne tik pėdos.
Pasakojimą išgelbėjo autoriaus taktas, kad jis savo teksto nepavertė pornokambariu nuo mergos ant mergos. Knygą verta skaityti kaip atvirą ir reikalingą antropologinę studiją.
Didelis minusas – struktūra. Knyga apima daug mažyčių intrigėlių, bet nėra vienos intrigos. Todėl neradau ir atomazgos. Tas kambario alegorijos išaiškinimas tėra sociologija à la parulskis. Visa Saukos pasakojimo filosofija parulskiška, tokia jaunimėliui adaptuota versija. Aš asmeniškai esmiškai iš to jau sooo išaugau.
Didelis pliusas – Amandos monologai. Galingi prozos gabalai. Gerų pasažų esti daugiau. Ir dar, kaip suprantu, pasakotojo didžiulės ne tik pėdos.
Pasakojimą išgelbėjo autoriaus taktas, kad jis savo teksto nepavertė pornokambariu nuo mergos ant mergos. Knygą verta skaityti kaip atvirą ir reikalingą antropologinę studiją.
December 6, 2024
Labiau juokingai liūdnas nei liūdnai juokingas skaitinys. Gerai nugludinti dialogai, įdomios ir keistos personažės, tik tuo personažu nelabai išėjo patikėt, gal jis ir pats savim netiki. Na, ir pabaigos gal tokios nenorėjau viską išaiškinančios.
January 9, 2025
„– Tai paveikiam kažką, – sako ji. – Tu gi mianininkas, galim nupiešt ką nors ant popieriaus?“
***
Kažkada Charles Bukowski nusprendė atlikti tyrimą apie moteris – taip buvo parašytas romanas „Moterys“. Dabar, atrodo, Mykolas Sauka nusprendė patyrinėti moteris, ir štai yra romanas „Kambarys“.
Pirmus 60–70 romano puslapių skaitydamas jaučiausi itin slogios nuotaikos. Trisdešimt kelerių metų veikėjas susitikinėja su kuo papuola, kartais su daug jaunesnėmis už save merginomis. Kartais jį kažkas apgauna, kartais jis patenka į situacijas, kurios yra beviltiškos, beprasmiškos, bet jis toliau renkasi jose būti, dalyvauti. Nors negalima dėti lygybės ženklo tarp romano autoriaus ir pagrindinio romano veikėjo, man buvo sunku susitaikyti su tuo, kad Mykolas – mano akyse visada protingas, išvaizdus, sąmojingas – leistųsi, kad su juo kas nors taip elgtųsi.
„Turėčiau nevažiuoti, turėčiau likti orus. Bet orumas yra atsisakymas, išėjimas, atsiribojimas. Netikiu istorijomis, kurios baigiasi oriai.“ – taip kalba romano pagrindinis veikėjas, netikėtai gavęs pasiūlymą susitikti iš merginos, kurį jį jau buvo prametusi anksčiau.
***
Nors aprašomi laikmečiai ir skirtingi, tiek Bukowskio „Moteryse“, tiek Saukos „Kambaryje“ pagrindiniai veikėjai, kad ir kiek moterų sutinka, nėra laimingi. Analizuojant Bukowskio biografiją galima daryti prielaidą, kad Bukowskis tyrinėti moteris užsigeidė ne šiaip sau, o dėl to, kad buvo vis paliekamas ir išduodamas vienos konkrečios moters, ant kurios baisiai siusdamas nusprendė arba pasmerkė save miegoti vos ne su visomis moterimis iš eilės. Skaitant Saukos „Kambarį“ man nuolat kirbėjo klausimas – o tai kas buvo prieš tai, kai pagrindinis veikėjas pradėjo be perstojo naudoti pažinčių programėles ir vaikščioti į nesibaigiančius pasimatymus? Apie tai trumpai užsimenama tik antroje romano pusėje, ir tai – labai lakoniškai; man lyg ir norėtųsi kažkokio platesnio paaiškinimo.
Kitas skirtumas tarp „Moterų“ ir „Kambario“ – Činaskis sekso gauna, o „Kambario“ pagrindinis veikėjas vis girdi ir girdi tą pačią frazę iš merginų, su kuriomis susitinka: Šiandien sekso nebus. Tiesa, skaitant romaną neatrodo, kad seksas yra pagrindinio veikėjo esminis tikslas. Kartais man atrodydavo, kad jis labiau ieško ryšio su kitu žmogumi, o ne sekso. Taip, jis nuolat mąsto kaip prieiti, prisėsti, paliesti; jaudinasi prieš susitikdamas ir dažnai nervinasi, kai nežino, kaip elgtis; kartais jis eina susitikti su aštuoniolikmetėmis, ir tos vietos yra labai nejaukios. Tai labai desperatiškas veikėjas, kuris, galiausiai net ir pasimylėjęs, vis tiek neranda ramybės. Ir nors romane šen bei ten yra įterpta įvairiausių pastebėjimų apie moteris, vyrus, santykius, santuoką, šis romanas nėra jokia moterų studija.
Tai apie ką jis yra? Manau, kad romanas puikiai parodo kaip technologijos pakeitė pačius pasimatymus. Jei trumpai: viskas, ką gali susikurti neinvestuodamas daug laiko, jėgų ir kantrybės, galiausiai yra tavo paties nevertinama. Pasimatymai vienkartiniai. Pokalbiai apie nieką. Seksas be pasitenkinimo. Kaip dainavo Depeche Mode: No strings attached, just free love.
Nemokama, vartotojiška, technologijų tempo padiktuota greita „meilė“, užmegzta ir pabaigta be didesnių jausmų.
„– Labai gaila tave palikti... – kreipiasi [mergina] į jį [penį].“
Romane daug absurdo. Tinderio pasimatymai absurdiški, varinėjamos kalbos absurdiškos, susirašinėjimai absurdiški, ir net seksas, kuris šiaip ne taip vėliau romane atsiranda, irgi dažnai absurdiškas. Kartais tas absurdas prajuokindavo, kartais – liūdindavo. Manau, kad visgi dažniau liūdindavo.
***
Kas patiko romane:
dialogai (ypač visas dialogas skyriuje „Something casual“) – jie labai gyvi, tikroviški;
įvairūs sąmojai, kartais išlendantys netikėtose vietose: „Laiptinės aikštelėje prie mano lofto neveikia lemputė, nes kai perdegė, nei aš, nei kaimynai iš principo jos nekeičiame“;
merginų portretai – įdomūs, detalūs, keliantys iššūkių, ypač už jį jaunesnių merginų (festivalyje jos numoja į jį ranka tarsi į senį, nes jis nebesupranta apie ką jos kalba; dvyliktokė Kaune nesivaržydama jam vardija jo asmenybės minusus).
Kas nepatiko:
pagrindinio veikėjo ėjimas susitikti su daug metų už jį jaunesnėmis merginomis – šlykštu;
romanas tarsi neturi atomazgos, nieko neįvyksta, niekas niekaip neišsisprendžia;
merginų portretai – kartais jie atrodo karikatūtiški, kelios merginos atrodo ganėtinai išprotėjusios, atrodo, kad pagrindinis veikėjas yra savotiškai normalesnis už visas merginas, kurias sutinka.
***
Kažkada Charles Bukowski nusprendė atlikti tyrimą apie moteris – taip buvo parašytas romanas „Moterys“. Dabar, atrodo, Mykolas Sauka nusprendė patyrinėti moteris, ir štai yra romanas „Kambarys“.
Pirmus 60–70 romano puslapių skaitydamas jaučiausi itin slogios nuotaikos. Trisdešimt kelerių metų veikėjas susitikinėja su kuo papuola, kartais su daug jaunesnėmis už save merginomis. Kartais jį kažkas apgauna, kartais jis patenka į situacijas, kurios yra beviltiškos, beprasmiškos, bet jis toliau renkasi jose būti, dalyvauti. Nors negalima dėti lygybės ženklo tarp romano autoriaus ir pagrindinio romano veikėjo, man buvo sunku susitaikyti su tuo, kad Mykolas – mano akyse visada protingas, išvaizdus, sąmojingas – leistųsi, kad su juo kas nors taip elgtųsi.
„Turėčiau nevažiuoti, turėčiau likti orus. Bet orumas yra atsisakymas, išėjimas, atsiribojimas. Netikiu istorijomis, kurios baigiasi oriai.“ – taip kalba romano pagrindinis veikėjas, netikėtai gavęs pasiūlymą susitikti iš merginos, kurį jį jau buvo prametusi anksčiau.
***
Nors aprašomi laikmečiai ir skirtingi, tiek Bukowskio „Moteryse“, tiek Saukos „Kambaryje“ pagrindiniai veikėjai, kad ir kiek moterų sutinka, nėra laimingi. Analizuojant Bukowskio biografiją galima daryti prielaidą, kad Bukowskis tyrinėti moteris užsigeidė ne šiaip sau, o dėl to, kad buvo vis paliekamas ir išduodamas vienos konkrečios moters, ant kurios baisiai siusdamas nusprendė arba pasmerkė save miegoti vos ne su visomis moterimis iš eilės. Skaitant Saukos „Kambarį“ man nuolat kirbėjo klausimas – o tai kas buvo prieš tai, kai pagrindinis veikėjas pradėjo be perstojo naudoti pažinčių programėles ir vaikščioti į nesibaigiančius pasimatymus? Apie tai trumpai užsimenama tik antroje romano pusėje, ir tai – labai lakoniškai; man lyg ir norėtųsi kažkokio platesnio paaiškinimo.
Kitas skirtumas tarp „Moterų“ ir „Kambario“ – Činaskis sekso gauna, o „Kambario“ pagrindinis veikėjas vis girdi ir girdi tą pačią frazę iš merginų, su kuriomis susitinka: Šiandien sekso nebus. Tiesa, skaitant romaną neatrodo, kad seksas yra pagrindinio veikėjo esminis tikslas. Kartais man atrodydavo, kad jis labiau ieško ryšio su kitu žmogumi, o ne sekso. Taip, jis nuolat mąsto kaip prieiti, prisėsti, paliesti; jaudinasi prieš susitikdamas ir dažnai nervinasi, kai nežino, kaip elgtis; kartais jis eina susitikti su aštuoniolikmetėmis, ir tos vietos yra labai nejaukios. Tai labai desperatiškas veikėjas, kuris, galiausiai net ir pasimylėjęs, vis tiek neranda ramybės. Ir nors romane šen bei ten yra įterpta įvairiausių pastebėjimų apie moteris, vyrus, santykius, santuoką, šis romanas nėra jokia moterų studija.
Tai apie ką jis yra? Manau, kad romanas puikiai parodo kaip technologijos pakeitė pačius pasimatymus. Jei trumpai: viskas, ką gali susikurti neinvestuodamas daug laiko, jėgų ir kantrybės, galiausiai yra tavo paties nevertinama. Pasimatymai vienkartiniai. Pokalbiai apie nieką. Seksas be pasitenkinimo. Kaip dainavo Depeche Mode: No strings attached, just free love.
Nemokama, vartotojiška, technologijų tempo padiktuota greita „meilė“, užmegzta ir pabaigta be didesnių jausmų.
„– Labai gaila tave palikti... – kreipiasi [mergina] į jį [penį].“
Romane daug absurdo. Tinderio pasimatymai absurdiški, varinėjamos kalbos absurdiškos, susirašinėjimai absurdiški, ir net seksas, kuris šiaip ne taip vėliau romane atsiranda, irgi dažnai absurdiškas. Kartais tas absurdas prajuokindavo, kartais – liūdindavo. Manau, kad visgi dažniau liūdindavo.
***
Kas patiko romane:
dialogai (ypač visas dialogas skyriuje „Something casual“) – jie labai gyvi, tikroviški;
įvairūs sąmojai, kartais išlendantys netikėtose vietose: „Laiptinės aikštelėje prie mano lofto neveikia lemputė, nes kai perdegė, nei aš, nei kaimynai iš principo jos nekeičiame“;
merginų portretai – įdomūs, detalūs, keliantys iššūkių, ypač už jį jaunesnių merginų (festivalyje jos numoja į jį ranka tarsi į senį, nes jis nebesupranta apie ką jos kalba; dvyliktokė Kaune nesivaržydama jam vardija jo asmenybės minusus).
Kas nepatiko:
pagrindinio veikėjo ėjimas susitikti su daug metų už jį jaunesnėmis merginomis – šlykštu;
romanas tarsi neturi atomazgos, nieko neįvyksta, niekas niekaip neišsisprendžia;
merginų portretai – kartais jie atrodo karikatūtiški, kelios merginos atrodo ganėtinai išprotėjusios, atrodo, kad pagrindinis veikėjas yra savotiškai normalesnis už visas merginas, kurias sutinka.
June 16, 2025
Buvo smalsu susipažinti su kūriniu, pastebėtu kritikų ir įtrauktu į garbingus literatūrinius sąrašus. Kažkas dar sakė, kad perskaitysiu kaip saldainį, bet kankinausi kaip prie vėdarų lėkštės.
Filosofinės įžvalgos nestebino, o veikiau erzino, kambario metafora pasirodė pritempta, reikalinga tik merginų aprašinėjimams suklijuoti. Merginų portretai vienaplaniai, sukurti hiperbolizuojant tam tikrus bruožus, tarsi skaitytum seriją anekdotų apie blondines ar suvalkiečius: jauniklė, kuriai rūpi tik žvaigždžių gyvenimo užkulisiai, maroziško sukirpimo rusakalbė ir daug kitų, apie kurias iškart pamiršti.
Neapleido mintis, kad jei moteris išleistų panašią savo pasimatymų suvestinę, toks kūrinys liktų praignoruotas arba būtų vadinamas viešu triusikų skalbimu, o ne autofikcija apie santykius ir vienatvę.
P.S. Nors Zarasai - ne mano gimtasis kraštas, bet puikiai žinau, kad nėra ten prie ežero nė vieno tramplino. Bokštai ten, o ne tramplinai.
Filosofinės įžvalgos nestebino, o veikiau erzino, kambario metafora pasirodė pritempta, reikalinga tik merginų aprašinėjimams suklijuoti. Merginų portretai vienaplaniai, sukurti hiperbolizuojant tam tikrus bruožus, tarsi skaitytum seriją anekdotų apie blondines ar suvalkiečius: jauniklė, kuriai rūpi tik žvaigždžių gyvenimo užkulisiai, maroziško sukirpimo rusakalbė ir daug kitų, apie kurias iškart pamiršti.
Neapleido mintis, kad jei moteris išleistų panašią savo pasimatymų suvestinę, toks kūrinys liktų praignoruotas arba būtų vadinamas viešu triusikų skalbimu, o ne autofikcija apie santykius ir vienatvę.
P.S. Nors Zarasai - ne mano gimtasis kraštas, bet puikiai žinau, kad nėra ten prie ežero nė vieno tramplino. Bokštai ten, o ne tramplinai.
Read
January 1, 2025Klasikinė knyga apie ryšį tinderio ir “The room” režimu, gal todėl tokia saugi.
Labai patiko savarankiškų moterų portretai. Paskutinis sakinys nelabai, o už filosofuojančio menininko “tyrimą” (?) apie kitą lytį tai iškituočiau. Tai beskonybės pažadas, kurio Sauka, laimei, neištęsi.
Labai patiko savarankiškų moterų portretai. Paskutinis sakinys nelabai, o už filosofuojančio menininko “tyrimą” (?) apie kitą lytį tai iškituočiau. Tai beskonybės pažadas, kurio Sauka, laimei, neištęsi.
December 13, 2024
Labai įtraukianti knyga, daug juokiausi balsu. Džiaugiuosi, kad tinderis nebėra kažkoks kultūros paribys – tai mūsų šiuolaikybės dalis su vienokiais ar kitokiais atspalviais.
Kaip ir susikurti anketą, taip ir aprašyti patirtis reikalauja tam tikro atvirumo bei drąsos (nebent varai atbuliniu visišką post-postironiją). Buvo malonu ir net vietomis skaudoka pamatyti ir savo kartos šaržą, tą zoomerišką absurdą. Nors kūrinys pakankamai savireflektyvus, būtų įdomu paguldyti jį ant kušetės, jame yra kažko kiek daugiau nei įprasta mūsų kanonui. Tiesa, labai nervino išnašos. Absoliučiai bereikalingos, vietomis netgi labai netiksliai išverstos, tarsi kalbinė pornografija. Taip pat gerokai praslydo nepalietusi pabaiga, ji pernelyg aiški, didaktiška.
Ir užbėgant diskusijoms už akių – ne, ne kiekvienas gali aprašyti savo tinder deitus, kad ir kokie jie būtų literatūriški ar kinematografiški. Mykolui tai pavyko. Pavydžiu.
Kaip ir susikurti anketą, taip ir aprašyti patirtis reikalauja tam tikro atvirumo bei drąsos (nebent varai atbuliniu visišką post-postironiją). Buvo malonu ir net vietomis skaudoka pamatyti ir savo kartos šaržą, tą zoomerišką absurdą. Nors kūrinys pakankamai savireflektyvus, būtų įdomu paguldyti jį ant kušetės, jame yra kažko kiek daugiau nei įprasta mūsų kanonui. Tiesa, labai nervino išnašos. Absoliučiai bereikalingos, vietomis netgi labai netiksliai išverstos, tarsi kalbinė pornografija. Taip pat gerokai praslydo nepalietusi pabaiga, ji pernelyg aiški, didaktiška.
Ir užbėgant diskusijoms už akių – ne, ne kiekvienas gali aprašyti savo tinder deitus, kad ir kokie jie būtų literatūriški ar kinematografiški. Mykolui tai pavyko. Pavydžiu.
April 28, 2025
Koks apdovanotas žmogus Mykolas Sauka.
Įdomu peržvelgti vien kiek minčių skaitytojams kelia ši knyga - kaip atskirą literatūros žanrą skaičiau apžvalgas, nes jose skleidžiasi tiek asmenybių, galima sudėti visą atskirą romaną.
Labai jaučiasi, kad autorius yra vaizduojamojo meno kūrėjas, kiekvienas jo dialogas ištraukia ir įpaminklina skaitytojo emocijas ir net nesvarbu - geras, blogas - svarbu, kad nepalieka abejingumo.
Man ši knyga yra apie buvimą vyru šiuolaikiniame pasaulyje, spaudimą būti stipriam, savarankiškam, emocijų slopinimą, kurį diktuoja visuomenės lūkesčiai ir bandymą atliepti savo poreikius, susigyventi su savo abejonėmis, baimėmis, ilgesiu tarp priešingų reikalavimų: būti švelniam, bet kartu tvirtam; rodyti jausmus, bet neprarasti galios įvaizdžio; siekti sėkmės, bet neprarasti žmogiškumo. Labai rezonavo!
Įdomu peržvelgti vien kiek minčių skaitytojams kelia ši knyga - kaip atskirą literatūros žanrą skaičiau apžvalgas, nes jose skleidžiasi tiek asmenybių, galima sudėti visą atskirą romaną.
Labai jaučiasi, kad autorius yra vaizduojamojo meno kūrėjas, kiekvienas jo dialogas ištraukia ir įpaminklina skaitytojo emocijas ir net nesvarbu - geras, blogas - svarbu, kad nepalieka abejingumo.
Man ši knyga yra apie buvimą vyru šiuolaikiniame pasaulyje, spaudimą būti stipriam, savarankiškam, emocijų slopinimą, kurį diktuoja visuomenės lūkesčiai ir bandymą atliepti savo poreikius, susigyventi su savo abejonėmis, baimėmis, ilgesiu tarp priešingų reikalavimų: būti švelniam, bet kartu tvirtam; rodyti jausmus, bet neprarasti galios įvaizdžio; siekti sėkmės, bet neprarasti žmogiškumo. Labai rezonavo!
August 5, 2025
Jei „vyrai darys viską, kad tik nereikėtų eit į terapiją” būtų knyga.
Tikėjausi kažko ironiško, šmaikštaus... Iš pradžių visai pavyko įsprausti pasakojimą į tuos rėmus: iki, maždaug, 50-o puslapio atrodė, kad laukia gan pesimistiška, ciniška, bet išsami ir nuoširdi, šių laikų santykių ir susitikinėjimo kultūros kritika.
Ir tada prasidėjo pasimatymai su vos pilnametėmis merginomis (pagr. veikėjui 31-33), pasiteisinimai ir išvedžiojimai. Iki ko visa tai atvedė? Neatrodo, kad buvo kažkoks tikslas. Veikėjas taip ir liko toks, koks buvo, o visos minėtos moterys, ar net geriausias jo draugas, taip ir liko antriniais, negana to dar ir plokščiais, to karikatūrinio vienišo menininko gyvenimo veikėjais.
Papildoma žvaigždutė (su pasilikta teise apsigalvoti ir vertinimą dar sumažinti) už gan realistiškus dialogus bei už tai, kad greitai skaitėsi.
Pamoka ateičiai: dar atsargiau rinktis vyrų autorių knygas.
Tikėjausi kažko ironiško, šmaikštaus... Iš pradžių visai pavyko įsprausti pasakojimą į tuos rėmus: iki, maždaug, 50-o puslapio atrodė, kad laukia gan pesimistiška, ciniška, bet išsami ir nuoširdi, šių laikų santykių ir susitikinėjimo kultūros kritika.
Ir tada prasidėjo pasimatymai su vos pilnametėmis merginomis (pagr. veikėjui 31-33), pasiteisinimai ir išvedžiojimai. Iki ko visa tai atvedė? Neatrodo, kad buvo kažkoks tikslas. Veikėjas taip ir liko toks, koks buvo, o visos minėtos moterys, ar net geriausias jo draugas, taip ir liko antriniais, negana to dar ir plokščiais, to karikatūrinio vienišo menininko gyvenimo veikėjais.
Papildoma žvaigždutė (su pasilikta teise apsigalvoti ir vertinimą dar sumažinti) už gan realistiškus dialogus bei už tai, kad greitai skaitėsi.
Pamoka ateičiai: dar atsargiau rinktis vyrų autorių knygas.
December 7, 2024
žavi ir pasibaisėtina, skausmingai nuoširdi ir juokinga, šiek tiek atstumianti ir labai įtraukianti.
Read
February 28, 2025Nesumatčinom.
September 29, 2025
Ši buvo pirmoji mano knyga, skaityta lietuviškai, per du metus. Išvis nesu tikra ar esu kažkada skaičius neseniai parašytą lietuvišką knygą, o šitą turėjau tik dėl to nes močiutė padovanojo. Nemeluosiu, labai greit persiskaitė, bet tikriausiai iš pykčio aš tuos puslapius taip greit verčiau.
Buvo labai smagu skaityti savo kalba, suprasti žargoną ir atpažinti aprašomas vietas, tačiau tokių vyrų, kaip pagrindinis veikėjas, esu daug Vilniuje sutikusi ir visad nuo jų bėgdavau kuo toliau. Pradedant nuo to, kad jis save paišo kaip kažkokį jau žiauriai protingą vyrą, visų aplinkinių nesuprastą, draugų neturintį - nežinau, ar čia gailesčio prašosi, bet aš skaitant tiesiog galvodavau kad suprantu, kodėl taip yra:DD Jis galėtų laisvai laimėt performative male contest su savo filosofijos knygomis ir temomis, kurių (aišku) jo moterys "nesupranta" ir neina į kalbas.
Ir čia aš dar net nepradėjau tos temos, kad 31m vyras varo į pasimatymus su 18-19m mergaitėm ir pripažįsta, kad jos jį seksualiai traukia. Tiesiog šlykštu buvo skaityt. Čia nėra normalu, o rašo kaip apie savaime suprantamą dalyką.
Baigus knygą pagalvojau, kad ji labai... lietuviška. Centre vyras, moterys visos emocionalios ir "crazy", o tekstas baigiasi labai pesimistišku, pasidavusiu tonu. Nebūtų lietuviškas tekstas, jei neturėtų blogos pabaigos.
Žodžiu, gal aš per daug woke, bet gerai nėra. Tikiuos Z karta užaugins geresnius lietuvius vyrus.
Buvo labai smagu skaityti savo kalba, suprasti žargoną ir atpažinti aprašomas vietas, tačiau tokių vyrų, kaip pagrindinis veikėjas, esu daug Vilniuje sutikusi ir visad nuo jų bėgdavau kuo toliau. Pradedant nuo to, kad jis save paišo kaip kažkokį jau žiauriai protingą vyrą, visų aplinkinių nesuprastą, draugų neturintį - nežinau, ar čia gailesčio prašosi, bet aš skaitant tiesiog galvodavau kad suprantu, kodėl taip yra:DD Jis galėtų laisvai laimėt performative male contest su savo filosofijos knygomis ir temomis, kurių (aišku) jo moterys "nesupranta" ir neina į kalbas.
Ir čia aš dar net nepradėjau tos temos, kad 31m vyras varo į pasimatymus su 18-19m mergaitėm ir pripažįsta, kad jos jį seksualiai traukia. Tiesiog šlykštu buvo skaityt. Čia nėra normalu, o rašo kaip apie savaime suprantamą dalyką.
Baigus knygą pagalvojau, kad ji labai... lietuviška. Centre vyras, moterys visos emocionalios ir "crazy", o tekstas baigiasi labai pesimistišku, pasidavusiu tonu. Nebūtų lietuviškas tekstas, jei neturėtų blogos pabaigos.
Žodžiu, gal aš per daug woke, bet gerai nėra. Tikiuos Z karta užaugins geresnius lietuvius vyrus.
December 19, 2025
Turbūt jausčiau nusivylimą, jei būčiau nusipirk* knygą, bet kadangi paskolino, tai toks... meh jausmas:D
December 19, 2024
Miksuoti jausmai. Visų pirmiausia norisi pasidžiaugti gerais dialogais, kuriuose ne tik stebėtinai kokybiškai skleidžiasi pasakojimas, bet ir esti nepritemptos gyvasties, natūralumo, sąmojo būtent taip, kaip žmonės šneka. Įkrenta, pavyzdžiui, klasterfako sąvoka, bet nenusigrušaitinama, stengiantis pagimdyti kažkokį soy.vilnius atspalvio kartos balsą.
Kartos balsu Mykolas ir jo personažas, akivaizdu, čia pat tarsi šiek tiek nori ir visai nenori būti („Visi iš pradžių norėjo būti išskirtiniai, bet tada staiga sutriko, išsigando ir savo gyvenimo šukei pradėjo ieškoti vietos mozaikoje, kuri vadinasi „mūsų karta“). Visgi beviltiškas lyg prie lošimų automato tinderinimas, ryšio paieškos ir negebėjimas jo užmegzti, kažkokia okvardi vieniša, autoironiška, bet ir savigailos siūlais vietom paženklinta egzistencija mane, trisdešimtmetę tarp trisdešimtmečių, įtikina.
Erzina sumėsintos moterys, kurios, žinoma, tikslingai tarnauja personažo ir visų tokių, kaip jis, vidinio klasterfako atskleidimui – O KAM DAUGIAU LITERATŪROJ MOTERYS! Visos kažkokios apyplokštės, nesuprantamos, iš kitos planetos, kad nė akimirkai nesuabejotum abipuse neįmanomybe užmegzti tą trokštamą/nekenčiamą ryšį. Dar personažui patinka biškį nenulaikyt rankų, kažkaip keistai čiupinėtis, galvot, kad gal „ne“ visgi nereiškia ne ir taip toliau. Dažnam 30–keliamečiui mano aplinkoje būdingas „vajezau kaip senstu“ motyvas sulaukia tiek dėmesio (ir tiek aštuoniolikmečių match’ų), kad balansuoja ant tiesiog krypo ribos.
Kaip ir faina, bet kaip ir ne.
Kartos balsu Mykolas ir jo personažas, akivaizdu, čia pat tarsi šiek tiek nori ir visai nenori būti („Visi iš pradžių norėjo būti išskirtiniai, bet tada staiga sutriko, išsigando ir savo gyvenimo šukei pradėjo ieškoti vietos mozaikoje, kuri vadinasi „mūsų karta“). Visgi beviltiškas lyg prie lošimų automato tinderinimas, ryšio paieškos ir negebėjimas jo užmegzti, kažkokia okvardi vieniša, autoironiška, bet ir savigailos siūlais vietom paženklinta egzistencija mane, trisdešimtmetę tarp trisdešimtmečių, įtikina.
Erzina sumėsintos moterys, kurios, žinoma, tikslingai tarnauja personažo ir visų tokių, kaip jis, vidinio klasterfako atskleidimui – O KAM DAUGIAU LITERATŪROJ MOTERYS! Visos kažkokios apyplokštės, nesuprantamos, iš kitos planetos, kad nė akimirkai nesuabejotum abipuse neįmanomybe užmegzti tą trokštamą/nekenčiamą ryšį. Dar personažui patinka biškį nenulaikyt rankų, kažkaip keistai čiupinėtis, galvot, kad gal „ne“ visgi nereiškia ne ir taip toliau. Dažnam 30–keliamečiui mano aplinkoje būdingas „vajezau kaip senstu“ motyvas sulaukia tiek dėmesio (ir tiek aštuoniolikmečių match’ų), kad balansuoja ant tiesiog krypo ribos.
Kaip ir faina, bet kaip ir ne.
May 27, 2025
Vidutiniškai susiskaitanti knyga - iš pradžių pasirodžiusi įdomiai įtrauki, ilgainiui nubanalėjo iki nuo pažinčių programėlių priklausomo, link viduramžio krizės artėjančio vyro bandymų auklėti genZ kartos jaunikles.
Nemačiau herojaus susidomėjimo tomis moterimis, nebuvo visapusiški portretai, situacijos. Gana daug padrikų bandymų pasirodyti intelektualiu. Ir tai, irgi, neatrodė natūraliai.
Smagioji dalis, pasimatymų dinamika, kai iš vienos pusės pameni visus savo kvailus susitikimus, nesusipratimus ar “dramas”, o iš kitos - labai džiaugiesi, kad neaktualu susidurti su genZ karta.
Nemačiau herojaus susidomėjimo tomis moterimis, nebuvo visapusiški portretai, situacijos. Gana daug padrikų bandymų pasirodyti intelektualiu. Ir tai, irgi, neatrodė natūraliai.
Smagioji dalis, pasimatymų dinamika, kai iš vienos pusės pameni visus savo kvailus susitikimus, nesusipratimus ar “dramas”, o iš kitos - labai džiaugiesi, kad neaktualu susidurti su genZ karta.
Read
January 5, 2025pabuvau kambary, kuriame vyksta deitai. nepaisant jų, kambarys pilnas vienišumo.
Read
January 27, 2025buvo juokinga
April 13, 2025
O gaila.
Jis – skulptorius, atliekantis tyrimą „Tinder" ir panašiose platformose. Savo patirtis perkeliantis į knygą.
Puiki tema, o bet tačiau...
Sunku su kūriniu, kai negali sirgti nė už vieną herojų. Kad ir nežinia ko norintį, žongliruojantį didžiųjų mąstytojų, kūrėjų ir pan. mintimis, tačiau realiame gyvenime niekinį. Nežinia kodėl kabinantį jam netinkamas moteris. Jų nesuprantantį, o dar dažniau – niekinantį. Nesugebantį nieko duoti. Regis, ieškantį santykių, tačiau traukiamą ne pačių merginų, o „tinderių" sūpuoklių.
„Meilė, apie kurią dainuojama dainose, baigiasi santuoka, apie kurią kuriami anekdotai".
Ir tiek.
Jis – skulptorius, atliekantis tyrimą „Tinder" ir panašiose platformose. Savo patirtis perkeliantis į knygą.
Puiki tema, o bet tačiau...
Sunku su kūriniu, kai negali sirgti nė už vieną herojų. Kad ir nežinia ko norintį, žongliruojantį didžiųjų mąstytojų, kūrėjų ir pan. mintimis, tačiau realiame gyvenime niekinį. Nežinia kodėl kabinantį jam netinkamas moteris. Jų nesuprantantį, o dar dažniau – niekinantį. Nesugebantį nieko duoti. Regis, ieškantį santykių, tačiau traukiamą ne pačių merginų, o „tinderių" sūpuoklių.
„Meilė, apie kurią dainuojama dainose, baigiasi santuoka, apie kurią kuriami anekdotai".
Ir tiek.
March 30, 2025
nežinau... pliusas greit skaitėsi, bet visa kita... kol skaičiau, lydėjo toks cringe jausmas:D
May 27, 2025
Neišbaigtos emocijos su šia knyga. Jei norėta sukelti gailestį - iki galo jo nepasijautė, jei norėta šokiruoti - nesėkmingai, jei norėta paskatinti susimąstyti - per švelniai. Tokios pat mintys ir apie kalbinę išraišką - pradeda kabinti, bet po kelių sakinių nuslopsta. Potencialo - turi, įsimenančio efekto - nelabai.
January 3, 2026
Skaitydama vis galvojau apie vieną Dariaus Žvirblio dainų, kurioje dainuojama "Pirmyn pirmyn vaikeliai, kol dar širdelė gali." ir supratau, kad mano jau nebegalėtų. 😀 Toks žiauriai įdomus supratimas, kad tiek jėgų visokiems date'ams tiesiog neturėčiau. Tiek tikėjimo, kad gali pasisekti. O ir ta sėkmė, nebuvau tikra, kas knygos herojui yra. Ar čia tiesiog taškų skaičiavimas ir visos reitingų lentelės, ar čia meilės paieškos, ar čia bandymas užsimiršt ir vienišumo pridengimas? FOMO? O gal viskas viename? Iki galo neaišku. Todėl ir atrodė, kad ir vėl, ir vėl, ir vėl nauja pažintis ir tai taip sekina!
Skaičiau ir toks nuovargis, begalinis nuovargis mintyse buvo, ką ir pats knygos herojus pabaigoje teigia. Vis iš naujo pažint naują pasaulį, prie jo trumpam prisiliest, bandyt prisitaikyt prie jo taisyklių, patirt nesėkmę, bandyt vėl. Tada vėl. Ir vėl. Oho, kiek jėgų, rodos pareikalauja. Ir neliko aišku, vardan ko? Meninio tyrimo? Galbūt. Bet ar giliai širdy išties dėl to? Man vis noris tikėt, kad dėl noro nurimt ir esminio meilės siekio. Bet ir į ilgalaikių santykių daržus akmenų kaip reikiant primėtyta, taigi, irgi neliko aišku kokia ta pozocija. Ir noriu, ir ne?
Pradžioje knygos apėmė beprasmybės jausmas ir kai kurios scenos su vos pilnametystę peržengusiom merginom, su neaiškiu sutikimu/nesutikimu vertė galvot ar reikėtų tęst. Iškalbingos ir mintys apie tai, kad savo amžiaus žmonių susitikinėjimui mažiausiai norisi. Nes geriau supras? O tai kaip ir blogis? O tuo pačiu man suvokimas, kad čia mano amžiaus bičas ir tas amžiaus permąstymas, kuriame galvoj tai man dar visiška jaunystė. Įvairiausių jausmų kėlė, kad gal nebe. 😀
Bet įsiskaičiau, lengvai verčiau puslapius, įpusėjus knygą sugebėjau net gerai pasijuokt ne vienoje vietoje iš absurdiškų situacijų, skirtingų žmonių, jų požiūrių ir potyrių. Nesu tikra, koks buvo autoriaus siekis. Jei tiesiog atvaizduot susitikinėjimų tikrovė ir margumyną, tai manau, kad jam pavyko. Kylantys dėl to jausmai ir išvados jau kiekvieno iš mūsų reikalas, ar ne? O dar ir daug naujo sužinojau, įskaitant terminus ir viliojimo subtilybes. 😀
Skaičiau ir toks nuovargis, begalinis nuovargis mintyse buvo, ką ir pats knygos herojus pabaigoje teigia. Vis iš naujo pažint naują pasaulį, prie jo trumpam prisiliest, bandyt prisitaikyt prie jo taisyklių, patirt nesėkmę, bandyt vėl. Tada vėl. Ir vėl. Oho, kiek jėgų, rodos pareikalauja. Ir neliko aišku, vardan ko? Meninio tyrimo? Galbūt. Bet ar giliai širdy išties dėl to? Man vis noris tikėt, kad dėl noro nurimt ir esminio meilės siekio. Bet ir į ilgalaikių santykių daržus akmenų kaip reikiant primėtyta, taigi, irgi neliko aišku kokia ta pozocija. Ir noriu, ir ne?
Pradžioje knygos apėmė beprasmybės jausmas ir kai kurios scenos su vos pilnametystę peržengusiom merginom, su neaiškiu sutikimu/nesutikimu vertė galvot ar reikėtų tęst. Iškalbingos ir mintys apie tai, kad savo amžiaus žmonių susitikinėjimui mažiausiai norisi. Nes geriau supras? O tai kaip ir blogis? O tuo pačiu man suvokimas, kad čia mano amžiaus bičas ir tas amžiaus permąstymas, kuriame galvoj tai man dar visiška jaunystė. Įvairiausių jausmų kėlė, kad gal nebe. 😀
Bet įsiskaičiau, lengvai verčiau puslapius, įpusėjus knygą sugebėjau net gerai pasijuokt ne vienoje vietoje iš absurdiškų situacijų, skirtingų žmonių, jų požiūrių ir potyrių. Nesu tikra, koks buvo autoriaus siekis. Jei tiesiog atvaizduot susitikinėjimų tikrovė ir margumyną, tai manau, kad jam pavyko. Kylantys dėl to jausmai ir išvados jau kiekvieno iš mūsų reikalas, ar ne? O dar ir daug naujo sužinojau, įskaitant terminus ir viliojimo subtilybes. 😀
January 10, 2025
Gera knyga su trūkumais. Be trūkumų gal nebūtų tokia žavi. Kaip ir daugumai – užkliuvo pabaiga. Toks įspūdis, kad autorius pavargo, gal spaudė terminai. Įdomu, kad padrikas minčių srautas pabaigoje, kuriuo užverčiamas skaitytojas, sutampa ir su skaitančiojo nuovargiu.
„Kambarys“ baigiamas pačiu laiku, nes per paskutinius keliasdešimt puslapių jau iriesi iš inercijos.
Patiko romano struktūra – pradedama ir baigiama (visom prasmėm) su ta pačia mergina. Amanda – tarsi moteriškas protagonisto alter ego ir pabaigoje jau nebesupranti, kas sako-galvoja-transliuoja minčių srautą – ji ar jis.
Viena mano pažįstama visą gyvenimą susitikinėja su dvidešimt kelerių metų vaikinais. Nepaistant jos pačios didėjančio amžiaus („amžėjimo“,
aha) vaikinų amžius lieka tas pats. Kažkada pasidomėjau, kodėl. „Tiesiog jų galvose dar nėra šūdo“, – pasakė.
Inkriminuojantiems Sauką (literatūrine) pedofilija, galima prikišti atitinkamus dalykus jų galvose. Kažkurioje vietoje yra gal ne tapatus, bet panašus „Kambario“ protagonisto pasvarstymas būtent apie kartos skirtis. Stebint iš savo kartos perspektyvos, jaunesnė karta dar gali
atrodyti nepersisunkusi tavosios kartos mėšlu. Ieškai to „kito“, galbūt savęs, koks buvai „iki“. Tik ar randi? Neteigčiau, kad apie tai yra visas romanas, bet ryškaus motyvo esama. Ir čia turbūt dar viena
„Kambario“ esminė savybė – romanas daugiasluoksnis ir tik nesigilinant gali būti praryjamas kaip vienplanis ir lengvas skaitinys.
Džiugu, kad knygos pradžioje vietomis prikaišiotų nevykusių inkliuzų ilgainiui nebelieka. Kaip antai: „Tada suprantu, kad dėl tokių akimirkų vyrai eina į naktinius klubus. Ne tam, kad susirastų, su kuo
permiegoti. Tam, kad du apgailėtini vyrai galėtų vienas kitam pasakyti: taip, mes apgailėtini. Na ir puiku.” Įspūdis, lyg rašytų sauka-martynenko arba sauka-kerė bredšou. Gal autorius pats juos
išravėjo, gal padėjo redaktorius. Iš wtf serijos liko: „...ant staliuko buvo padėtos dvi lėkštės, viena su takais, kita su žaliosiomis vynuogėmis, kurios po truputį nyko kaip šaltu azotu pridegintos karputės nuo odos.”, bet nesvarbu – knyga pilna stiprių
pasažų, kur tiesiog meistriškai aprašyti dalykai atgyja tavo akyse, tarsi žiūrėtum filmą.
„Priėjau prie kabyklos, apsivilkau striukę. Oro gaiviklis dar kartą pasaldino orą.
– Ačiū už vakarą, – pasakiau varstydamasis batus.
– Aš tik paprasta mergina, Mykolai, – tarė ji ramiai, ir aš uždariau duris.“
Patiko autoriaus gebėjimas leisti susimauti personažams patiems, išliekant visiškai neutraliu stebėtoju. Susimaudinėja ne tik merginos,
bet ir pats protagonistas ir šioje „lygybėje“ irgi esama knygos stiprybės.
Atskiri komplimentai knygos viršeliui – kai viena po kitos leidyklų štampuojamos knygos žliaugia ryškiomis spalvomis, šriftais, 3D efektais, tokie lakoniški viršeliai – atgaiva akims.
Prieš kokį mėnesį važiuodama įsijungiau mašinoje LRT ir išgirdau paskutinį Saukos sakinį laidoje „Be kaukių“. Tiksliai nepacituosiu, bet kažkas panašaus į „Kol kas neberašysiu, nes rašyti labai sunku“.
Taip, sunku, bet „Kambarys“ M. Saukai pavyko.
„Kambarys“ baigiamas pačiu laiku, nes per paskutinius keliasdešimt puslapių jau iriesi iš inercijos.
Patiko romano struktūra – pradedama ir baigiama (visom prasmėm) su ta pačia mergina. Amanda – tarsi moteriškas protagonisto alter ego ir pabaigoje jau nebesupranti, kas sako-galvoja-transliuoja minčių srautą – ji ar jis.
Viena mano pažįstama visą gyvenimą susitikinėja su dvidešimt kelerių metų vaikinais. Nepaistant jos pačios didėjančio amžiaus („amžėjimo“,
aha) vaikinų amžius lieka tas pats. Kažkada pasidomėjau, kodėl. „Tiesiog jų galvose dar nėra šūdo“, – pasakė.
Inkriminuojantiems Sauką (literatūrine) pedofilija, galima prikišti atitinkamus dalykus jų galvose. Kažkurioje vietoje yra gal ne tapatus, bet panašus „Kambario“ protagonisto pasvarstymas būtent apie kartos skirtis. Stebint iš savo kartos perspektyvos, jaunesnė karta dar gali
atrodyti nepersisunkusi tavosios kartos mėšlu. Ieškai to „kito“, galbūt savęs, koks buvai „iki“. Tik ar randi? Neteigčiau, kad apie tai yra visas romanas, bet ryškaus motyvo esama. Ir čia turbūt dar viena
„Kambario“ esminė savybė – romanas daugiasluoksnis ir tik nesigilinant gali būti praryjamas kaip vienplanis ir lengvas skaitinys.
Džiugu, kad knygos pradžioje vietomis prikaišiotų nevykusių inkliuzų ilgainiui nebelieka. Kaip antai: „Tada suprantu, kad dėl tokių akimirkų vyrai eina į naktinius klubus. Ne tam, kad susirastų, su kuo
permiegoti. Tam, kad du apgailėtini vyrai galėtų vienas kitam pasakyti: taip, mes apgailėtini. Na ir puiku.” Įspūdis, lyg rašytų sauka-martynenko arba sauka-kerė bredšou. Gal autorius pats juos
išravėjo, gal padėjo redaktorius. Iš wtf serijos liko: „...ant staliuko buvo padėtos dvi lėkštės, viena su takais, kita su žaliosiomis vynuogėmis, kurios po truputį nyko kaip šaltu azotu pridegintos karputės nuo odos.”, bet nesvarbu – knyga pilna stiprių
pasažų, kur tiesiog meistriškai aprašyti dalykai atgyja tavo akyse, tarsi žiūrėtum filmą.
„Priėjau prie kabyklos, apsivilkau striukę. Oro gaiviklis dar kartą pasaldino orą.
– Ačiū už vakarą, – pasakiau varstydamasis batus.
– Aš tik paprasta mergina, Mykolai, – tarė ji ramiai, ir aš uždariau duris.“
Patiko autoriaus gebėjimas leisti susimauti personažams patiems, išliekant visiškai neutraliu stebėtoju. Susimaudinėja ne tik merginos,
bet ir pats protagonistas ir šioje „lygybėje“ irgi esama knygos stiprybės.
Atskiri komplimentai knygos viršeliui – kai viena po kitos leidyklų štampuojamos knygos žliaugia ryškiomis spalvomis, šriftais, 3D efektais, tokie lakoniški viršeliai – atgaiva akims.
Prieš kokį mėnesį važiuodama įsijungiau mašinoje LRT ir išgirdau paskutinį Saukos sakinį laidoje „Be kaukių“. Tiksliai nepacituosiu, bet kažkas panašaus į „Kol kas neberašysiu, nes rašyti labai sunku“.
Taip, sunku, bet „Kambarys“ M. Saukai pavyko.
December 26, 2025
Pagal aprašymą buvau nusiteikęs galimybei turėti pikto skaitymo sesiją, dėl galimo seksizmo ir labai neskanaus stereotipo menininkų, kurie tai pateisina įkvėpimais ar mūzomis. Bet to lyg ir nebuvo. Turbūt. Taip iki galo ir neapsisprendžiau, ar ši knyga yra tikslingai juokinga autoironija, ar visgi nebuvo savęs ironizavimo tiek, kiek jo radau. Ir tai glumino, nes tikrai būna tokių personažų gyvenime, tačiau tuo pačiu metu, atrodo, neįmanoma netyčia taip aprašyti žmones. Noriu tikėti autoironijos variantu.
Ir stebėtinai pabaiga man pagadino šitą knygą (įterpti palyginimą su nepavykusiu čiuožėjo nusileidimu po šuolio) dėl to, kad daugiau ar mažiau tiesiogiai paaiškina apie ką čia viskas buvo.
Ir stebėtinai pabaiga man pagadino šitą knygą (įterpti palyginimą su nepavykusiu čiuožėjo nusileidimu po šuolio) dėl to, kad daugiau ar mažiau tiesiogiai paaiškina apie ką čia viskas buvo.
December 7, 2024
pagundė :)
Displaying 1 - 30 of 70 reviews