Aš pamiršau savo vardą

by Oleg Surajev

„Aš pamiršau savo vardą“, tai – modernistinis, psichologinis romanas apie žmogaus būtį. Pagrindinio knygos „balso” vidinį dialogą – tarp būtojo-būsimojo „aš“, ištirpusių ir gimstančių tapatybių.

Genres: Fiction

133 pages, Paperback

Published January 1, 2024

Reviews

[Andrius Baležentis · Rating 5 out of 5]

Esu didžiai nustebintas. Žinojau, kad Olegas yra gilus ir intelektualus humoristas, tačiau parašyti tokią knygą – tai visai kitas lygmuo.

„Aš pamiršau savo vardą“ meta iššūkį pačiam knygos formatui. Ar tai tikrai knyga? Apimtis trumpa, bet gili; formatas – neįprastas, mažas, bet sunkiasvoris; o dizainas visiškai unikalus, stilingas ir drąsus. Šis literatūrinis eksperimentas verčia permąstyti, kas apskritai yra romanas, kokias ribas jis gali peržengti ir kaip jis geba sugerti įvairią literatūrinę entropiją į glaustą, gyvybingą tekstą.

Skaitant kyla asociacijų su Albertu Camus, Franzu Kafka, Tomu Mannu. Vien jau faktas, kad Olegą norisi gretinti su šiais vardais, yra didžiulė stiprybė ir pasiekimas. Tai sinkretiškas kūrinys – jungiantis absurdo, egzistencijos ir ironijos temas į naują, ambivalentišką visumą, kurioje kiekviena eilutė balansuoja tarp aiškumo ir neapibrėžtumo.

Ir mane tai palietė. Skaitant vėl grįžau prie absurdo jausmo, kuris lydi gyvenant visuomenėje, vis dar neigiančioje mano meilę, nepripažįstančioje mano teisės kurti šeimą ir rodančioje stulbinantį abejingumą. Tos eilutės man smigo po oda – jose pajutau ne tik asmeninį skausmą, bet ir egalitarinę viltį, kad literatūra gali būti atspirties taškas permąstant pačią bendruomenės tvarką.

Tai – neabejotinai vienas įdomiausių ir netikėčiausių pastarojo meto literatūros atradimų.

[MANTĖ || mantes.istorijos · Rating 4 out of 5]

„Pirmą kartą paprašyti pagalbos sunku. Dar sunkiau prašyti pagalbos šimtas pirmą kartą.“

[Vaiva Kairaitytė · Rating 4 out of 5]

Skaičiau knygą ir drebėjau (truputį) - atrodo, kad visą mano išprotėjimo baimę, kartais patiriamą neapsakomą siaubą, paniką, pokalbius su gydytojais, dienoraščio rašymą, tabletę kišenėję Olegas išvertė ant stalo. Tokią nuogą beprotybę - man tikra, o ar tikrai tikra? Gal būta manijos? O kas yra tikra?

[Anastasija Tamule · Rating 5 out of 5]

Kažkiek paskaitydavau Olego blogus, FB, bet be fanatizmo, be sekėjos mantros. Po šios mažos žalios knygutės viskas pasikeitė - šiandien tobulai aktualu ir giliai, be jokio asmeninio dugno 🔥. Bravo!

Užkrito: … “mes per daug investuojame į kelius, į asfaltą, bet kur tie keliai veda - nesvarbu, svarbu asfalto daug”.

[Jonas · Rating 2 out of 5]

"Gyvenimas yra socialinis eksperimentas, kuriame niekas nedalyvauja savo noru. Niekas neklausė, ar aš noriu gyventi, bet gyvenu", vau.
Knyga sudaryta iš padrikų, tarpusavy beveik nesusijusių gabalų, iš kurių blogiausi pagrindinio veikėjo (t.y. autoriaus) pamąstymai. Aprašomi pokalbiai, veiksmai ir mintys neturi aiškios įtakos įvykių eigai. Parašyta, nes autorius norėjo parašyti. Knyga trumpa, bet galėtų būti ženkliai trumpesnė.
2/5 nes visgi buvo įdomu kaip baigsis knygos pradžioje aprašyti įvykiai (neatsipirko).

Jei įvertinimą rašyčiau ir pagal formatavimo bei redakcijos sprendimus, būtų 0/5. Jūs čia rimtai grožinėj literatūroj netaisyklingus žodžius ir slengo terminus rašot su italics?

[Emilija]

Orveliška, škėmiška ir dar šiek tiek Kamiu, arba tiesiog Olegas..., tik dar nežinau, ką apie tai manau; o gal žinojau, bet pamiršau?

[Svitlana · Rating 5 out of 5]

Уперше прочитала книгу литовською: радію, що саме цю. Олег, який народився в Києві, але ще в дитинстві переїхав до Вільнюса, – один із найпопулярніших стендап-коміків у Литві, активіст і волонтер, його фонд зібрав уже кілька мільйонів євро для ЗСУ і продовжує це робити.

Коментатори на goodreads пишуть, що книга вийшла «дуже олегівська», і я з цим погоджуюсь: хто бачив виступи Олега або читав його дописи, одразу впізнає і сумний абсурдистський гумор, і відвертість, що межує з селфхармом, і бажання робити світ кращим, яке завжди йде поруч із вигорянням.

Назва історії вже є переказом сюжету: після того, як головного героя викликають на рутинну зустріч до банку, де повідомляють, що його мають убити, він розуміє, що забув власне імʼя. Як до нього звертатись, не знають ані кохана жінка, ані колеги, ані друзі в соцмережах, при цьому герой продовжує ходити на роботу, волонтерити в ГОшці, боротись із ментальним розладом та рефлексувати все, що відбувається в світі після 2020-го, пандемію і російську агресію проти України (і загрозу агресії проти Литви).

Одразу виникає спокуса навісити на цю маленьку книжечку бірочку «kafkaesque», але мені не хочеться цього робити. Герої Кафки бояться близькості і уникають її, герой Олега робить надзусилля (певні ментальні розлади перетворюють ніби банальне людське на надзусилля) і відкривається близькості, і в кінці перемагає, хоч сам так не вважає, адже власного імені так і не згадує. «Усі битви важливі, навіть програні» – ця фінальна фраза довго крутилась у мене в голові, доки не спитала себе: а хто взагалі вирішує, програємо ми власні внутрішні маленькі битви чи виграємо? Лише ті, кому ми передаємо таку владу над собою.

Маленька людина у цій книзі лишається маленькою, але вона повертає собі трохи сили: якраз достатньо, щоб не шукати свого забутого імені десь зовні.

[Karolina Šilingienė · Rating 5 out of 5]

Geriausia 2024 metų knyga. Visiems teisininkams, bankininkams ir truputį neurotikams. Grynai apie mus.

[casey neko · Rating 2 out of 5]

ctrl+a ir remove formatting. šrifto dydis ++. ir šriftas. dar labai įdomus sprendimas buvo visus nenorminės kalbos dalykus sudėt į italics ir tada palikt tas skyrybos ir kalbos klaidas – apsimeskim labai intelektualiais ir rašykim bled, bet štai su „savipagalba“ viskas ok.

nežinau, jei išvis neturėčiau ką skaityt, gal ir būčiau normaliai viską perskaičiusi, o ne tik pravertusi, kai jau pradėjo belenkaip užknist. „dusina ir erzina“, rašiau Evelinai. dusinanti knyga savaime nebūtų blogai, bet su erzinimo prieskoniu? sori, seneliumbai, tai nėra tai

[Ramunė · Rating 4 out of 5]

3,5 ✨

[Arnas Raulinaitis · Rating 4 out of 5]

Kitaip. Kažkoks toks pirmas žodis ateina galvon. Kitaip formatas, kitaip rašymo stilius, kitaip istorija, kažkaip viskas kitaip, ne pagal įprastesnius standartus knygai.

Tiek pati istorija, tiek pats po ja paslėptas moralas — vertas gilesnių apmąstymų. Kyla klausimų, su kuriais norisi ilgiau pabūti ir išbūti.

Nors skaitosi lengvai, pati knyga nėra lengva — joje daug jausmų nuogumo, mums neįprasto, gėdinančio.

[Mrs. Bunny · Rating 4 out of 5]

Knygoje atradau įdomių minčių, tačiau tekstas gana eklektiškas, nors tai galima būtų pateisinti knygos žanro neapibrėžtumu. Man atrodo, kad daug rašantiems socialiniuose tinkluose asmenims (tame tarpe ir Olegui) yra problematiška rašyti ilgesnės apimties tekstus, kurie reikalauja specifinių literatūrologinių dėsnių išmanymo (ypač tiems, kurie tuos dėsnius nori laužyti). Taip pat kritiškai pažvelgčiau į knygos įžangą - manau, kad nereikia skaitytojui paaiškinti kai kurių dalykų, geriau juos palikti jam pačiam suprasti, pačiam vertinti. Ir tekste buvo aptinkama tokių vietų, kur tarsi knyga būtų ir skirta tiktoko, instagramo reelsų išblaškytam skaitytojui, kuriam reikia pirštu parodyt, kad "štai čia nesvarbu, kur dialoge pasakė jis, o kur ji", o kodėl to pastebėti ir atradimo džiaugsmo nepalikti atidžiam skaitytojui?

Taip pat jau buvo kitų pasisakyta apie leidimą - knyga maža, smulkus šriftas ir t.t. nepatogumai. Pateisinkim tai menku biudžetu.

Na, kaip bebūtų, daugelis apibūdina knygą kaip "Olegišką". Manau, tai yra geras bruožas, nes autorių skaitytojai identifikuoja per jo rašymo manierą. O jei nežinotume, kad tai Olego knyga, ar taip pat apibūdintume?

[Daiva Ančeriavičiūtė · Rating 4 out of 5]

Daug minčių palikusi knyga. Labai aiškios kafkiškos, kamiškos aliuzijos, be jokios abejonės, – ir olegiškos, – kurios tekstą pavertė neapibrėžiamu, stipriu veikalu. Absurdas, beprotystė ar norma – neaišku, asmeninis ar kolektyvinis išprotėjimas – nesuprasi. Esi paliktas plaukti pats sau; lygiai taip pat plaukė ir tekstas – sunkiai (bet taip ir turėjo būti), fragmentiškai, nestandartiškai. Trumpai – kiekvienam, sekančiam Olego veiklą ir jį mėgstančiam, palaikančiam, privalomas perskaityti kūrinys.

[Gediminas · Rating 2 out of 5]

Absurdo istorija, sukurianti erdvę gilesniems pamąstymams. Visgi karts nuo karto įmetami filosofiniai teiginiai nėra išskleidžiami, ir taip ir lieka neaišku, ar už jų yra nuosekli idėjų sistema, ar tai tiesiog meninė priemonė.

Kai kurie teksto formos sprendimai taip pat nesužavėjo - išties originalu, bet jei tai apsunkina skaitytoją, ar verta?

[Ieva Luske · Rating 5 out of 5]

Perskaiciau knyga. Tiesiog nereali savo beprasmybe. Nieko nesitikejau pries skaitant, nes nezinojau net apie ka ji bus ir dabar, perskaicius, nemanau, kad geriau zinau. bet paliete labai; kiek daug Berlyno ir siaip didziuju miestu pasiklydusiu sielu klajones.
Saunuolis 💛

[Gerta Stanionytė · Rating 4 out of 5]

Išties nemalonu pamiršti savo vardą.

[Patricija || book.duo · Rating 4 out of 5]

4/5

Sumaištis, krizė. Tik tau, o gal visiems? Epidemija, o gal tik tavo asmeninė problema? Psichiniai sutrikimai ar tikrovė? Labai Olegiškai, labai humoristiškai rimtai, su akivaizdžiais Orwello, Kafkos, Camus ir filosofų įkvėpimais, autorius suka veiksmą greitai, realistiškai distopiškai, vienu metu ir absurdiškai, ir gąsdinančiai pažįstamai. Tai jautrus pasakojimas, skausmingas, rodos, dar ir labai asmeniškas – tiems, kurie daug metų seka Olegą, jį skaito ir eina į pasirodymus – nemažai temų ir pasakojimų bus pažįstami ar girdėti. Jokiu būdu čia jie nesikartoja, tiesiog akivaizdu, kad nors ne autofikcija ir ne autobiografija, knyga vis tiek asmeniška, o ir temos jam svarbios, ne kartą aptartos, čia įvilktos į literatūrinį rūbą. Patiks labiau tiems, kurie nesitikės čia komiko Surajevo, nors humoro čia daug. Bet empatijos, liūdesio ir skausmo daugiau.

Šiek tiek apie leidybinę pusę – knygos nepaprastai gražus dizainas, bet viršelis čiut per plonas, per lengvai lankstosi net tiesiog laikant rankose skaitant. Šriftas mažokas, o italicas kai kur nereikalingai kalbininkiškas – jis tik išmuša iš teksto tėkmės, ypač kai keiksmų, žargono ir pan. čia tiek daug. Įdomus pasirinkimas dialogų foną šiek tiek paspalvinti – tarsi labai švelniai, bet su teksto mažumu nedraugauja bet kokie trikdžiai. Na, bet kai knyga neilga, galima nekreipti didelio dėmesio. Bet kokiu atveju, solidus kūrinys, savo įtakoms nusilenkiantis, bet maloniai unikalus.

[Greta Skernauskytė · Rating 5 out of 5]

Knygą perskaičiau per du vakarus. Būčiau ir per vieną – įtraukė. Jau nuo pirmųjų puslapių pradėjau prunkšt, prisiminusi Olego dialogus iš FB, kurie visada prajuokindavo savo absurdiškumu. Skaitant negalėjau atsispirti įsivaizduoti, kaip šie tekstai skamba Olego balsu.

Objektyvi nebūsiu. Olegą seku jau ilgą laiką. Man patinka jo rašymo stilius ir humoras. Ir žanras mane natūraliai traukia – psichologinis pasakojimas su distopiniu prieskoniu.

Skaitydama jaučiausi, tarsi skaityčiau apie save ir savo vidinę krizę. Visa esybe jutau veiksmą ir atradau daugybę sąlyčio taškų su knygos siužetu. Buvo keista ir neįprasta taip stipriai susitapatinti su veikėju.

Ar knyga trumpa? Taip. Bet ji efektinga. Keletą dienų po skaitymo vis grįždavau prie minčių apie ją, gilindavausi į daugiasluoksniškumą – nuo savo vidinių jausmų iki globalių idėjų, kurios įpintos į pasakojimą.

Prieš pabaigą net susižvengiau dėl atomazgos – pagalvojau: „Na, nebūtų Olegas.“ Bet kartu pabaiga mane labai palietė asmeniškai.

Jautru. Juokinga. Olegiška.

Dėl knygos techninės dalies, kaip ir kiti minėjo, irgi atkreipiau dėmesį dėl šrifto ir paspalvojimų. Bet kaip sakant, tokia savita. Rankai visai miela.

[Eglė Lašinskienė · Rating 4 out of 5]

"Atmintis gali būti piktybiškai selektyvi: ištrinti geriausius gyvenimo momentus, o išryškinti gėdingiausius. Sunku gyventi turint gerą atmintį, ypač, kai nesi linkęs pagražinti savo praeities kaip žmonės, kurie sugeba sukabinti ant savo samonės sienos vien diplomus, pasiekimus ir gražias nuotraukas - aš taip nemoku."

"Apskritai, žmonės mėgsta svaigintis, nesvarbu, ar tai alkoholis, ar kompiuteriniai žaidimai, ar karjeros pasiekimai, ar seksas, ar saldainiai. Dar žmonės svaiginasi skaičiais, pavyzdžíui: ,,Negeriu jau dešimt metų", - mmm, orgazmas."

"Kodėl jūs įsitikinęs, kad praradot vardą būtent po apsilankymo mūsų banke? Apskritai, kaip galima prarasti savo vardą? Jei jūs jį pamiršot, tai jūsų atminties problema, jei praradot - jūs turit įrodyti, kad jį turėjot..."

"Keista, kad banke yra tokių patalpų. Viena vertus, džiugu, kad banko darbuotojai skaito, kita vertus, baisu, nes literatūra yra galinga jėga: piktavalių atrinktas knygų sarašas gali pasitarnauti labai blogiems tikslams."

[Agne · Rating 5 out of 5]

Momentais net nejauku paliko, nes atrodė, kad esu kito žmogaus galvoje ir matau mintis. Arba esu savo baimėse. Gal tas nejaukumas ir buvo, nes artima, pažįstama, empatiška.
Dar nežinau, su kuo palieka, bet norisi eiti šiek tiek patylėti ir pabūti empatiškesne visiems, kurių vardus pamiršau, kurie pamiršo manąjį, kurie norėjo pamiršti savąjį ar kurių niekada nesužinosiu.

“Pirmą kartą paprašyti pagalbos sunku. Dar sunkiau paprašyti pagalbos šimtą pirmą kartą. Kelias į psichiatrinės pastatą yra gėdingas - užsidedi gobtuvą, nes žinai, kad tave stebi visi pažįstami. Kiek žmonių nenuėjo to gėdingo kelio ir paklydo? Kiek žmonių be vardų, kurių mes nežinome?
Visos kovos svarbios, net ir pralaimėtos.” (Pasibraukta tris kartus)

[Karolina Kaz · Rating 5 out of 5]

Knyga į mano rankas (tiksliau, krepšį) pateko netikėtai. Perskaičiau per vakarą, be lūkesčių ir papildomo konteksto.

Man čia coming-of-age žanro kūrinys, nors veikėjai toli gražu nėra jauni suaugę. Vidinė sumaištis ir egzistenciniai pamąstymai artimesni tam amžiaus tarpsniui, vyresni žmonės labiau linkę susitaikyti. Na, protagonistas iš krizės išbrido brandesnis, bet nepasidavęs, tai nepamirškime, kad pasirinkimų yra ir kitokių (tik reikia tų krizių nebijoti, kad juos atrastum).

Maloni tokia knyga, jauki. Apipavidalinimas patiko, vertinu tą "padariau kaip jaučiau" autentiką su savais netobulumais.

Įvertinimas su padrąsinimo nemarinuoti kito kūrinio dar 10 metų kreditu.

[Ožinis Pienas · Rating 3 out of 5]

Pats writing style gerėjo per visą kūrinio eigą. Pradžioje pastebėjau pora vietų, kur ta pati mintis kartojasi, lyg nebūta pasitikima skaitytoju, kad šis supras kas vyksta. Bendrai savo nuomone apie knygos siužetą, jos pagr. mintis, tradiciškai, susidarysiu po kurio laiko, kada knyga spės pabūti mano galvoje. Surajevo fanams kūrinys turėtų patikti, nes pagr. personažas labai ryškiai atspindi autotiaus jau anksčiau išsakyta pasaulėžiūrą.

[Brigita Pet · Rating 4 out of 5]

I really enjoyed this book. Definitely wanted it to be bigger. It touches many important topics as emotional and psychological problems, the absurdity of todays world, morals, and how different each individual reacts and adapts to change. Easy reading that I would recommend to friends. Hope in the future we will have an English edition.

[Simona Kalvelytė-Chomčik · Rating 3 out of 5]

Kaip pirmas bandymas, tai tikrai neblogas. Ypač idėjos ir jaučiamas autoriaus noras jas kuo taikliau perteikti. Pritrūko tiesiog daugiau rašymo patirties. Tada tas distopinis / metaforinis pasaulis būtų geriau išpildytas, dialogai taptų įtikinamesni (nebent užmanymas toks, kad tame pasaulyje jie neturėtų tokie būti), o bendras vaizdas bus ne tik šviežias, bet ir įtraukiantis.:)

[Darius Krulikovskis · Rating 4 out of 5]

Absurdiška knyga, kurioje kiekvienas gali rasti kažką, kas kris į akį.

[Tomas Kirša · Rating 4 out of 5]

Susiskaitė lengvai, bet kūrinys yra gana sudėtingas. Paėmęs knygą į rankas tikėjausi Olego. O gavau siurprizą, simbolizmais ir metaforomis primenantį ir G. Grušaitės “Grybo sapną”

[Rutkauskaitė Iveta · Rating 5 out of 5]

Nedejau daug vilciu, kad patiks, bet labai nustebino

[Mykolas · Rating 5 out of 5]

Nice tokia, šiuolaikiška, apie šiuolaikiškas problemas. Jaučiasi ir daug Olego, nors knyga tiesiogiai ne apie jį

[Gintė Rumbutytė · Rating 3 out of 5]

Visos kovos yra svarbios, net ir pralaimėtos

[Paulius Petrosius · Rating 3 out of 5]

3.5