Leisk tave mylėti

by Tyla Audroje

Monteljani pilį gaubia legenda apie prakeiksmą, kuris šimtmečius skiria dvynius, pasmerkdamas vieno iš jų sielą amžinybei. Grafas Andželas Monteljanis, netekęs brolio dvynio Džoelio, desperatiškai siekia nutraukti šią tamsią lemtį. Vienintelė jo viltis – Donata Vilimaitė, jauna ir talentinga fotografė, pakviesta į pilį kurti meno projekto. Tačiau ji nė neįtaria, kad charizmatiškasis grafas slepia siaubingą paslaptį.

Donata – nepriklausoma, aistringa moteris. Nuo pirmos akimirkos ją užvaldo nepaaiškinama trauka grafui, kurio akyse slypi pavojus, jėga ir pažadas. Tačiau pilies sienos slepia paslapčių, kurios gali tapti mirtinomis.

Ar Andželas išdrįs paaukoti nekaltą sielą, kad susigrąžintų brolį? O gal meilė, užgimusi tarp jų, sustabdys pražūtingą ritualą?

„Leisk tave mylėti“ – aistringas meilės romanas su įtampos ir mistikos elementais, kur kiekvienas pasirinkimas gali lemti gyvybę ar pražūtį. Tai istorija apie uždraustą meilę, siaubingą išdavystę ir sprendimus, galinčius pakeisti ne tik vieno žmogaus, bet ir amžinybės likimą.

236 pages, Paperback

First published December 1, 2024

Reviews

[Vidinė vėjo pusė · Rating 1 out of 5]

Su šios autorės kūryba susipažinau prieš 2 metus, kuomet ji išleido pirmąją knygą savilaida, nors tai buvo antroji publikuota jos knyga. Jau tada turėjau daug priekaištų, bet joje bent buvo kažkoks siužetas. Čia siužeto neradau, tik daug pysiaus be moralkių, moters sudaiktinimo, savininkiškumo, pavydo, šokinėjimo nuo bybio ant bybio ir milžiniškų ego. Tai ko ėmiausi skaityti, paklausit. Nes pasitaikė po ranka, nes angelas ant viršelio man žadėjo romfantazy. Esu ne vieną knygą apie angelus skaičius ir man buvo įdomu. Naivi esu ir nežinojau, kad jei ant knygos yra ženkliukas S tai papulsiu į pornhubo streemą. Viršelis mane apgavo, mistika Битва екстрасенсов šarlatanų lygio.
Pliusas knygos toks, kad labai greit persiskaitė, nes protui net nebuvo už ko užsikabinti, sustoti, pagalvoti. Pabaigiau grynai iš sportinio intereso. Naiviai tikėjau, kad dugno pramušt jau nebeįmanoma, bet banalybės tai padarė. Šablonas rašymo aiškus, dviejose knygose jis buvo vienodas. Visi tobulai gražūs ir turtingi, visi vienodi, tik pabaigoj kala moralą kokia svarbi šeima, ir būtinai reikia įvelti vaikus. Nes maži, protingom akim vaikučiai, kaip šuniukai ar kačiukai traukia akį ir širdį lydo.
Bet px, kad visą knygą žmonės elgiasi lyg triušiai, kad moteris yra paimama kai miega, arba kibinama kai guli komoje, kai tu esi jai lyg brolis, o ko ne, noriu ir imu. Kai tu esi jai lyg tėvas, vistiek gali akis blizgint ir grabaliot. Fu bled. Visko net neišvardinsiu, pasistengsiu kuo greičiau šį šedevrą pamiršt. "... man niekad galvos neskauda, o dulkintis galiu kiaurą naktį. Jaučiu, tu suklydai, norėdamas turėti mane. Lovoje aš uraganas. Man reikia visko tik labai greitai ir labai daug." - iš triušių gyvenimo.
Realiai tai nesmerkiu tokias knygas rašančių ar skaitančių, skanaus ir sėkmės kūryboje, tiesiog supratau, kad man nepakeliui. Karts nuo karto slysteliu, nes tikuosi vis tikiuosi, kad bus gerai.

[Ištvirkelė · Rating 5 out of 5]

Man ši istorija pasirodė išties žiauri. Skaitydama jaučiau daug įtampos, labai norėsi truputį atsikvėpti, bet neįstengiau, puslapiai tiesiog savaime vartėsi. Labai patiko, kad ten buvo žiauriai daug veiksmo.

Labai džiaugiuosi, kad Donatai vis dėl to viskas pasisekė ir nieko rimto nenutiko, bet tiesą sakant Andželą man norėjosi visą laiką užmušt. Nu vis kirbėjo mintis, kad gal būt jis persigalvos ir išmes tą durną mintį iš galvos, bet kai galiausiai jis pasiekė savo planus man kraujas užvirė.

Man ši knyga tikrai buvo viena iš geriausių Tylos Audroje kūrinių. Su kiekviena knyga ji tobulėjo. Laukiu nesulaukiu tolimesnių jos šedevrų.