„Kai dirbau žemei dangų, o jūrai dugną dėjau, o jūrai dugną dėjau – per Vokietijos gaisrą manęs išvest atėjo, <...>“
Šie žodžiai iš Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Kaip Kukutis protą atgavo“, greičiausiai, ne vieno galvoje skamba maestro Vytauto Kernagio balsu. Kaip ir daugelis kitų Kukučio nuotykius įamžinusių eilių, virtusių dainomis. Kukutis – literatūrinis personažas – įvairus, visur suspėjantis, parašantis apie savo gimimą ir savo mirtį, pardavinėjantis Raseinių turgaus aikštėj, kai kur vaizduojamas kaip vienaakis, vienakojis ir pusiau apakęs, spalvingas, galintis sau leisti kalbėti temomis, kurios viešojoje erdvėje buvo laikomos tabu.
„Kukučio baladės“ gimė sovietmečiu, kuris, perfrazuojant Marcelijų Martinaitį, buvo persmelktas visuotine, totalia cenzūra. Mitinės būtybės įkūnijimas mitopoetinėje erdvėje leido laisviau kalbėti Ezopo kalba. Atvirai paliesti temas, kurios sovietinės valdžios buvo cenzūruojamos, draudžiamos.
Marcelijus Teodoras Martinaitis – vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių poetų, aktyvus Sąjūdžio veikėjas.
1964 metais Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo įvairių žurnalų redakcijose, nuo 1980 m. dėsto Vilniaus universitete. 1989 m. išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Nacionalinės premijos laureatas (1998 m.).
Išleido dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui. Martinaičio kūryba išversta į daugiau nei keturiolika kalbų. Kūrybą ėmė skelbti nuo 1955 m.
1962 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys „Balandžio sniegas“.
Svarbiausias Martinaičio poezijos motyvas – senosios, archajiškosios, kaimo pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir žlugimas. Ši tema labai ryški bene žymiausiame Martinaičio kūrinyje „Kukučio baladės“.
Kai baigsiu visus savo darbus, laisvą užsidirbtą sekmadienį atsigulęs žolėj, laisvai pasidėjęs ant žemės rankas, norėčiau dar pamatyti tėvynę, kam nedavė laiko gyvenimas. Taip nieko daugiau neuždirbau ir taip nieko daugiau neturiu, kad jau nebenoriu turėti.
Kukutis is a fool. Because he doesn’t understand norms, he shows their absurdity and breaks them. The result often satirizes Sovietism. Top tips: Morning Cottage, Last Day.
Neapsimetinėsiu didžia literatūros kritike tikrai. 😅 Perskaičiau ir ėjau recenzijų apie Kukutį skaityt. Ir kuo daugiau skaičiau, tuo labiau jis man patiko. Net jeigu ne visas balades supratau.
Kukutis - personažas nei gyvas, nei miręs, tikras, bet ir išgalvotas. Labai patogus sistemoje, kurioje tiesą gali kalbėti gal tik puse lūpų.
Kukutis kalba apie žemę, kaimą, ūkį, moteris, santvarką ir save. Viską tiria ir tarsi kvailelio lūpomis juo kalba ir išmintis, ir teisybė.
Priminė Biblijos eilutes:
"Bet Dievas išsirinko, kas pasaulyje kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas išsirinko, kas pasaulyje silpna, kad sugėdintų, kas galinga." 1 Kor 1,27
Ne veltui tiek apie jį prirašyta, tiek pridainuota. Ne veltui ir Kernagis mylėjo Kukutį.
Nemeluosiu. Iki galo visko taip ir nesupratau. Bet įdomumo sėkla pasėta. Perskaitysiu tikrai ir dar kartą.
negalvojant galvoti ko nereikia galvoti nematant matyti ko nereikia matyti nesuprantant suprasti ko nereikia suprasti Iš naujo bandau perskaityti klasiką, įvertinti per suaugusio žmogaus suvokimą. Apie Kukutį dažniausiai buvo kalbama kaip apie keistuolį, kuris nepritampa prie sovietinių laikų. Manau, kad jis labai tinkamas ir šiems laikams, siedamas žemiškumą ir paprastumą su šių laikų beprotišku tempu.
Lipšnus, jukus ir įvairiaspalvis kūrinys. Labai patiko ir vis tas poemas iš naujo perbėgti akimis norisi ♡ Jau ta 'bulvė' tai taip prajuokino, o kur dar kumelaitė jo ausyje! ♡
kartą mieguos Kukučio užklausė: o ateities, Kukut, ar nebijais? iškart tą patį kartą jis atliepės: o ko gi man bijoties? gal sąjungos vienos kitos žlugimo ar Blinstrubiškės ąžuolo virtusio, kad moterų Žuveliškių neatpažinsiu iš kutenimo ir briedis liks kad vaiko nepaglostytas, pavasario pavasarį kad nepažinsiu iš gražumo dar gražesnio, trobos iš vieno galo neišvysiu savo galo kitame, kad koja nutraukta taip ir liks ne tik už rojaus vartų, bet ir teisman neįleista, blevyzgos baigsis kad, o taipgi pinigai ir Lietuva? o ko gi man bijoties, jei pats į mirusį save kadais dabojau, atguliau dukart, triskart atsistojau, net viską pamiršęs, net pačią valandą sunkiausią girdžiu gaidas aš Kukutynėj ir rankosna tuomet slapčia įspraudžia man už paskutinius turguj nupirktą nei muštą anei gyvą, bet - kukutį.
Kukučio baladės - nuostabi , keista, juokinga ir archaiška poezija, pasiekianti širdį ir tikriausiai kiekvienam žmogui pažadinanti vis kitas prasmes. Stebiuosi, kaip sovietiniais laikais tokį perlą praleido cenzūra, nes tiek meilės savo žemei, tiek pašaipos sistemai sudėti į eiles reikia sugebėti. Tikriausiai Martinaitį išgelbėjo Kukučio keistumas - cenzūra nesuprato, kas čia per velnias ir numojo ranka. Labai patiko! Nors ir aš pati nesupratau, kas tas Kukutis - matyt kažkoks darinys, mistinis veikėjas, kurį žmogus mato iš savo varpinės - savo vaikystės, savo kaimo, savo šaknų, savo skausmo.
Kas tas Kukutis? Paukštis? O gal žmogus? O jei žmogus, tai koks? Jis „...neturi konkrečios kūno formos, o fragmentiškas jo paveikslas gana groteskiškas – bekojis, vienakis, išbarstantis save visą, o jo nuodėminga dvasia daro tai, „ką draudžia įstatymai, kodeksai ir dešimt dievo įsakymų“. (Rimantas Kmita)
Kukutis – tai mieliausias visų laikų disidentas, kietai apsiginklavęs grotesku, ironija, paradoksais, Ezopo kalba... Tas jo tiesos sakymas galiai 🫶
Ir dar... Kaip gražiai Martinaitis baladėse užkoduoja lietuvių kultūros antropologiją. Kiek daug primirštų tradicijų ir papročių atsigaivino galvoje.
Geriausias leidimas. Nežinau, kur dar lietuvių kalba gražiau skamba. Pačios baladės kaip nuostabūs, spalvoti, purvini, linksmi ir liūdni sapnai. Mėšlini batai ir atominė katino akis, spragilai ir troleibusai Vilniaus centre. Klasikų klasika, 100/100.