What do you think?
Rate this book
Nepriklausomybė
Kiek tik save prisiminė, Adomas visada linkėjo tėvui mirties.
Adomas ant pečių laiko visą pasaulį. Dirba šefu restorane, rūpinasi atmintį beprarandančiu despotu tėvu, paauglystės dramų draskoma dukra Toma ir net karjeroje panirusia žmona Ilze. Gal iš šio užburto rato padės ištrūkti jaunas teatro režisierius Kasparas? Tačiau šį vis labiau intriguoja ne tik Adomas, bet ir jo tėvo, kadaise garsaus dramaturgo, kūrybinis palikimas.
Naujojo Patricijos Tilvikaitės romano herojai ieško savęs ir meilės, susiduria su siaubingu žiaurumu tų, kurie turėtų būti patys artimiausi. Autorė klausia: ką daryti su monstrais? Svarbiausia – ką daryti su talentingais monstrais? Ypač jei jaučiame, kad patys tokie tampame?
Adomas ant pečių laiko visą pasaulį. Dirba šefu restorane, rūpinasi atmintį beprarandančiu despotu tėvu, paauglystės dramų draskoma dukra Toma ir net karjeroje panirusia žmona Ilze. Gal iš šio užburto rato padės ištrūkti jaunas teatro režisierius Kasparas? Tačiau šį vis labiau intriguoja ne tik Adomas, bet ir jo tėvo, kadaise garsaus dramaturgo, kūrybinis palikimas.
Naujojo Patricijos Tilvikaitės romano herojai ieško savęs ir meilės, susiduria su siaubingu žiaurumu tų, kurie turėtų būti patys artimiausi. Autorė klausia: ką daryti su monstrais? Svarbiausia – ką daryti su talentingais monstrais? Ypač jei jaučiame, kad patys tokie tampame?
276 pages, Hardcover
First published January 29, 2025
27 people are currently reading
638 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 118 reviews
February 7, 2025
Autorei reikėtų iškelti baudžiamąją bylą už žiaurų elgesį su personažais.
Ant centrinės romano figūros – Adomo – pečių ji negailestingai sukrauna sutrikimų turinčią dukterį, neįgalų vatinį tėvą, žmoną, kuriai daugmaž nusispjaut į viską, išskyrus karjerą. Tarsi to būtų negana, ant viršaus dar užverčia kiek užvėlavusias savo tapatybės paieškas.
Adomas gi kantriai velka savo kryžių. Gal net kiek per kantriai. Bandymas suteikti bent kažkiek laisvės sau atleidžia kai kurių priklausomybių pančius. Bet ar pasieks kada Adomas nepriklausomybę nuo kaltės?
Truputį nepatogi knyga, tarsi tie batai, kuriais avėdamas Adomas lipo į sceną. Šiek tiek spaudžia, pritrina. Kviečia pamąstymui.
Norėčiau truputį daugiau šviesos. Nesvarbu, kad tikrieji gyvenimai būna ir tamsesni. Bet norėt – galiu?
Ant centrinės romano figūros – Adomo – pečių ji negailestingai sukrauna sutrikimų turinčią dukterį, neįgalų vatinį tėvą, žmoną, kuriai daugmaž nusispjaut į viską, išskyrus karjerą. Tarsi to būtų negana, ant viršaus dar užverčia kiek užvėlavusias savo tapatybės paieškas.
Adomas gi kantriai velka savo kryžių. Gal net kiek per kantriai. Bandymas suteikti bent kažkiek laisvės sau atleidžia kai kurių priklausomybių pančius. Bet ar pasieks kada Adomas nepriklausomybę nuo kaltės?
Truputį nepatogi knyga, tarsi tie batai, kuriais avėdamas Adomas lipo į sceną. Šiek tiek spaudžia, pritrina. Kviečia pamąstymui.
Norėčiau truputį daugiau šviesos. Nesvarbu, kad tikrieji gyvenimai būna ir tamsesni. Bet norėt – galiu?
January 8, 2025
Labai laukiu galutinės versijos, skaičiau rankraštį
Knyga daug brandesnė, autorė labai patobulėjus
Jei reiktų trumpai apibūdint, vadinčiau knyga apie kaltę. Ilzė kalta, kad pasirinko karjerą, Toma kalta, kad nepritampa ir yra “kitokia”, Kasparas kaltas nes jaučiasi nevykėliu.
Adomas kaltas, kad pasirinko šeimą, kaltas,
kad nemyli tėvo, kad per mažai prižiūri.
Tas pareigos sunkumas kai tėvą prižiūri net ir jausdamas jam neapykantą. Ar čia tas mūsų tikrasis Sizifo akmuo? Kalėjimas? Karma? Ir ta kaltė nesibaigianti ką bedarytum. Sergančio tėvo kvapas einantis iš paskos kaip priminimas neleidžiantis pamiršti pareigos. Tik kieno tai kalėjimas? Adomo ar tėvo? Kuris bejėgis ir sėdi savo proto kalėjime ar Adomo kuris lyg ir neturi išeities
Muzika. Daug muzikos. Pvz The Cure “Love song”, kuri mano mylimiausia visų laikų meilės daina
Sutrigerino, kad vyras kuris prižiūri vaiką namie iš pradžių herojus, o paskui lūzeris, puikus šių dienų seksizmo problemos pavyzdys
Lygiai taip pat Ilzė smerkiama, kad ne mamiška, kad
karjerą daro. Ir vėl jie visi nelaimingi ir visi kalti
Truputi woke, bet ne per daug. Puiki pabaiga
Skaitykit net jei ir nepatiko debiutinis autorės romanas. Šis visai kitoks. Tik stilius ir humoras išlaikytas lygiai toks pats puikus
Knyga daug brandesnė, autorė labai patobulėjus
Jei reiktų trumpai apibūdint, vadinčiau knyga apie kaltę. Ilzė kalta, kad pasirinko karjerą, Toma kalta, kad nepritampa ir yra “kitokia”, Kasparas kaltas nes jaučiasi nevykėliu.
Adomas kaltas, kad pasirinko šeimą, kaltas,
kad nemyli tėvo, kad per mažai prižiūri.
Tas pareigos sunkumas kai tėvą prižiūri net ir jausdamas jam neapykantą. Ar čia tas mūsų tikrasis Sizifo akmuo? Kalėjimas? Karma? Ir ta kaltė nesibaigianti ką bedarytum. Sergančio tėvo kvapas einantis iš paskos kaip priminimas neleidžiantis pamiršti pareigos. Tik kieno tai kalėjimas? Adomo ar tėvo? Kuris bejėgis ir sėdi savo proto kalėjime ar Adomo kuris lyg ir neturi išeities
Muzika. Daug muzikos. Pvz The Cure “Love song”, kuri mano mylimiausia visų laikų meilės daina
Sutrigerino, kad vyras kuris prižiūri vaiką namie iš pradžių herojus, o paskui lūzeris, puikus šių dienų seksizmo problemos pavyzdys
Lygiai taip pat Ilzė smerkiama, kad ne mamiška, kad
karjerą daro. Ir vėl jie visi nelaimingi ir visi kalti
Truputi woke, bet ne per daug. Puiki pabaiga
Skaitykit net jei ir nepatiko debiutinis autorės romanas. Šis visai kitoks. Tik stilius ir humoras išlaikytas lygiai toks pats puikus
February 7, 2025
4/5 ⭐
Nepriklausomybę perklausiau per keletą dienų, vis išėjus į lauką iškart įsijungdavau, nes norėjosi nepaleisti (autorės įgarsinimas tikrai puikus!). Vakar pabaigiau ją klausyti ir kažkaip vis dar sunku sudėlioti mintis. Man patinka, kai knygos išmuša iš vėžių — tikiu, kad geras menas privalo pačiupti už kojų ir pakratyti, kol iš kišenių pradeda kristi rakandai. Nepriklausomybė mane tikrai pakratė, o kišenėse dabar švilpia vėjai. 😅
Knygoje labai patiko tai, kad veikėjai man tikrai kėlė aštrius jausmus, nors dažnai ir negatyvius. Ir pykau, ir liūdėjau su jais, kartais pakikendavau, bet bendrai žiūrint visi žmonės buvo itin tikroviški. Siužeto linija kiek užtruko įsisiūbuoti, bet kai įsisiūbavo, tai įsisiūbavo 🤪 Patiko pasikėlę seni menininkai, nors teatro pasaulis man ir visiškai svetimas, tokių žmonių kiekvienas kūrėjas savo srityje tikrai yra sutikęs. Ir, aišku, bi rep!! 💚
Manau, kad jeigu paimtum bet kurią knygos ar veikėjo liniją, iš to būtų galima padaryti atskirą istoriją. Man ši vieta — tarsi medalis su labai skirtingomis pusėmis: viena vertus, tiek daug skirtingų temų klijuoja įdomių šiuolaikinės visuomenės paveikslą, o kitą vertus, atima galimybę kiekvieną istorijos giją patyrinėti šiek tiek išsamiau.
Buvo ir dalykų, kurie nebuvo mano stiliaus. Man ne visada patiko ilgi veikėjų apibūdinimai, nusakantys jų esmę — man daug smagiau buvo skaityti juos veiksme ir taip po truputėlį sužinoti jų charakterio bruožus. Taip pat man nelipo ir būsimojo laiko naudojimas, bet čia tik mano asmeninė pet peeve. 🫡
Labai džiaugiuosi, kad rašytojai ir leidyklos žengia drąsius žingsnius bei nepabijo kalbėti sunkiomis, nepatogiomis, bet realistiškomis temomis. Visų žmonių nepriklausomybės siekimas ir skirtingi jos būdai gražiai šią skaudžią istoriją supakavo į dovaninį popierių — man labai patiko, kad knygos pavadinimas taip gražiai susiclickino. 💚
‼️ASMENINIAI DALYKAI, PAMĄSTYMAI, SPOILERIAI PABAIGAI ‼️
‼️
‼️
‼️
‼️ FOR REAL, SPOILERIAI ‼️
Pagrindinis dalykas, dėl ko man taip sunku sudėlioti mintis yra tai, kas nutinka knygos pabaigoje tarp Kasparo ir Adomo. Klausant grafiškos scenos man reikėjo sustoti (psichologė protingai yra sakiusi, kad nereikia išmokti turinį su tokiomis scenomis vėl vartoti, o geriau vengti to, kas gali pabloginti savijautą). Matyt šioje vietoje aš toks žmogus, kuriam reiktų perspėjimo. Atrodo, kad čia moderni Hamleto problema: perspėti ar neperspėti? Štai kur klausimas. Vieni sakys, kad spoileris, kiti — ačiū. Tad čia nei blogai, nei gerai, nėra vieno teisaus būdo. Tiesiog asmeninė patirtis. 🫣
Taip pat nemėgstu, kai tiek knygose, tiek filmuose seksualinė prievarta naudojama kaip istorijos kulminacija ar kažkoks šokiruojantis plot twist. Nepriklausomybėje plot twistu šios situacijos nelaikau — manau, kad ji logiška Kasparo veikėjo atomazga, nors ir belekaip bjauri (ir pateisina tai, kad nuo pat pradžių man šis veikėjas nepatiko, tad turiu gerą blogų vaibų radarą). Bet jeigu į prievartą ir jos pasėkmes nėra žiūrima giliau, ar tikrai jos reikėjo?
Lyginant tai, koks grafiškas dėmesys buvo skirtas pačiai prievartos scenai ir tai, kiek nedaug aprašyta Adomo emocinė ir fizinė stadija po to, man pasirodė nesmagu. Pasakyta, kad Adomas nepradės gerti ar vartoti vaistų, neskandins skausmo tokiu būdu, nekiš kojos gyjimo procesui. Žinau, kad kiekvieno patirtis visada bus drastiškai skirtinga, bet man tikrai norėjosi daugiau dėmesio tam, kas vidiniame Adomo pasaulyje vyko po to.
Seksualinė prievarta prieš vyrus yra viena tų temų, kurioms tikrai reikia skirti daugiau dėmesio, tačiau šioje vietoje, mano nuomone, yra labai slidus kelias tarp problemos paminėjimo ir aptarimo. Vėlgi, galima sakyti, kad nors trumpas paminėjimas yra geriau nei nieko, bet aš čia vėl matau tas dvi skirtingas medalio puses. Gal aš tiesiog esu per arti problemos ir nemoku matyti be savo bias. ☹️
Nepriklausomybę perklausiau per keletą dienų, vis išėjus į lauką iškart įsijungdavau, nes norėjosi nepaleisti (autorės įgarsinimas tikrai puikus!). Vakar pabaigiau ją klausyti ir kažkaip vis dar sunku sudėlioti mintis. Man patinka, kai knygos išmuša iš vėžių — tikiu, kad geras menas privalo pačiupti už kojų ir pakratyti, kol iš kišenių pradeda kristi rakandai. Nepriklausomybė mane tikrai pakratė, o kišenėse dabar švilpia vėjai. 😅
Knygoje labai patiko tai, kad veikėjai man tikrai kėlė aštrius jausmus, nors dažnai ir negatyvius. Ir pykau, ir liūdėjau su jais, kartais pakikendavau, bet bendrai žiūrint visi žmonės buvo itin tikroviški. Siužeto linija kiek užtruko įsisiūbuoti, bet kai įsisiūbavo, tai įsisiūbavo 🤪 Patiko pasikėlę seni menininkai, nors teatro pasaulis man ir visiškai svetimas, tokių žmonių kiekvienas kūrėjas savo srityje tikrai yra sutikęs. Ir, aišku, bi rep!! 💚
Manau, kad jeigu paimtum bet kurią knygos ar veikėjo liniją, iš to būtų galima padaryti atskirą istoriją. Man ši vieta — tarsi medalis su labai skirtingomis pusėmis: viena vertus, tiek daug skirtingų temų klijuoja įdomių šiuolaikinės visuomenės paveikslą, o kitą vertus, atima galimybę kiekvieną istorijos giją patyrinėti šiek tiek išsamiau.
Buvo ir dalykų, kurie nebuvo mano stiliaus. Man ne visada patiko ilgi veikėjų apibūdinimai, nusakantys jų esmę — man daug smagiau buvo skaityti juos veiksme ir taip po truputėlį sužinoti jų charakterio bruožus. Taip pat man nelipo ir būsimojo laiko naudojimas, bet čia tik mano asmeninė pet peeve. 🫡
Labai džiaugiuosi, kad rašytojai ir leidyklos žengia drąsius žingsnius bei nepabijo kalbėti sunkiomis, nepatogiomis, bet realistiškomis temomis. Visų žmonių nepriklausomybės siekimas ir skirtingi jos būdai gražiai šią skaudžią istoriją supakavo į dovaninį popierių — man labai patiko, kad knygos pavadinimas taip gražiai susiclickino. 💚
‼️ASMENINIAI DALYKAI, PAMĄSTYMAI, SPOILERIAI PABAIGAI ‼️
‼️
‼️
‼️
‼️ FOR REAL, SPOILERIAI ‼️
Pagrindinis dalykas, dėl ko man taip sunku sudėlioti mintis yra tai, kas nutinka knygos pabaigoje tarp Kasparo ir Adomo. Klausant grafiškos scenos man reikėjo sustoti (psichologė protingai yra sakiusi, kad nereikia išmokti turinį su tokiomis scenomis vėl vartoti, o geriau vengti to, kas gali pabloginti savijautą). Matyt šioje vietoje aš toks žmogus, kuriam reiktų perspėjimo. Atrodo, kad čia moderni Hamleto problema: perspėti ar neperspėti? Štai kur klausimas. Vieni sakys, kad spoileris, kiti — ačiū. Tad čia nei blogai, nei gerai, nėra vieno teisaus būdo. Tiesiog asmeninė patirtis. 🫣
Taip pat nemėgstu, kai tiek knygose, tiek filmuose seksualinė prievarta naudojama kaip istorijos kulminacija ar kažkoks šokiruojantis plot twist. Nepriklausomybėje plot twistu šios situacijos nelaikau — manau, kad ji logiška Kasparo veikėjo atomazga, nors ir belekaip bjauri (ir pateisina tai, kad nuo pat pradžių man šis veikėjas nepatiko, tad turiu gerą blogų vaibų radarą). Bet jeigu į prievartą ir jos pasėkmes nėra žiūrima giliau, ar tikrai jos reikėjo?
Lyginant tai, koks grafiškas dėmesys buvo skirtas pačiai prievartos scenai ir tai, kiek nedaug aprašyta Adomo emocinė ir fizinė stadija po to, man pasirodė nesmagu. Pasakyta, kad Adomas nepradės gerti ar vartoti vaistų, neskandins skausmo tokiu būdu, nekiš kojos gyjimo procesui. Žinau, kad kiekvieno patirtis visada bus drastiškai skirtinga, bet man tikrai norėjosi daugiau dėmesio tam, kas vidiniame Adomo pasaulyje vyko po to.
Seksualinė prievarta prieš vyrus yra viena tų temų, kurioms tikrai reikia skirti daugiau dėmesio, tačiau šioje vietoje, mano nuomone, yra labai slidus kelias tarp problemos paminėjimo ir aptarimo. Vėlgi, galima sakyti, kad nors trumpas paminėjimas yra geriau nei nieko, bet aš čia vėl matau tas dvi skirtingas medalio puses. Gal aš tiesiog esu per arti problemos ir nemoku matyti be savo bias. ☹️
February 3, 2025
Negaliuuuu, kokia šita knyga yra gera!
Skaitant antrą kartą dar geresnė ir nenustebčiau, jei su kiekvienu perskaitymu tik gerėtų.
Tikra, skaudi, daugeliui turbūt nemaloni, verčianti pergalvoti nemažai vertybių ir pamąstyti, kas būtų „o jeigu man taip?“. Bet toks man yra Patricijos balsas – nuolat kviečiantis pokalbiui, net jei jis ne visada patogus.
Rekomenduoju visiems į jį save pasikviesti ir susitikti su savimi.
Skaitant antrą kartą dar geresnė ir nenustebčiau, jei su kiekvienu perskaitymu tik gerėtų.
Tikra, skaudi, daugeliui turbūt nemaloni, verčianti pergalvoti nemažai vertybių ir pamąstyti, kas būtų „o jeigu man taip?“. Bet toks man yra Patricijos balsas – nuolat kviečiantis pokalbiui, net jei jis ne visada patogus.
Rekomenduoju visiems į jį save pasikviesti ir susitikti su savimi.
February 8, 2025
Jei pasauly nebėra nei vieno Kasparo heiterio - aš mirus
February 9, 2025
Brandus, gilus, jautrus ir labai svarbias temas nagrinėjantis kūrinys!
April 3, 2025
Negali nelyginti šio autorės kūrinio su pirmąja knyga. “Svetimkūniuose” veikėjai buvo labai skirtingi, chaotiški, tokios priešingybės, kad negalėjai nujausti kur viskas nuves. Tada pabaiga suglumino ir paliko labai daug klausimų.
Šią knygą nusprendžiau klausyti audio formatu, nes net ir turint popierinę, nežinojau kada iki jos prieisiu, tad autorės įgarsintas audio variantas man labai patiko ir tie trumpučiai skyriai nešte nunešė iki pabaigos žaibišku greičiu.
“Nepriklausomybė” man pasirodė daug sklandesnė, o pasakojimas plaukė lyg upė, nešdamasis mano susidomėjimą kartu su ja. Tiek griūvančios santuokos peripetijos, tiek ta daugybės moterų dalia atpasakota jau vyro vaidmeny (kas išties labai tiko pagrindiniam veikėjui), vis primenanti apie dvigubus standartus taikomus moterims ir vyrams. Parodytas labai gražus tėvo ir dukros santykis ir tas laviravimas tarp noro būti ir draugu, ir geru tėvu. O tada - teatras! Man labai patiko visi tie dar negirdėti prietarai, kaip ten visas tas vaidinimas statėsi iki premjeros, o kur dar Zigmas! Kai sugeba sukelti tiek pykčio, supranti, kad net ir neigiami veikėjai buvo aprašyti taip gerai ir taip įtaigiai. Buvo labai įdomu sužinoti pjesės likimą, kokios tiesos paaiškės po jos, tad autorė išpildė didžiausius lūkesčius.
Ši istorija tikrai mėgsta pašokiruoti, pasverti skaitytoją ant moralės ribų, pasvarstyti - “o ką tu darytum tokioje situacijoje?” LGBTQ+ linija čia aiški ir neužslėpta, su visom jausmų ir intymumo detalėm.
Nepriklausomybę šioje istorijoje labiau jaučiau veikėjuose, šiek tiek mažiau valstybiniu lygmeniu, bet ir tokių momentų netrūko, nes tie tamsumos garbintojai iki šiol vaikšto tarp mūsų, laviruojantys ne tik tarp nerealistiškų svaičiojimų, bet ir absurdiškai įžeidžiantys dėkojantiems už laisvę.
Klausydama vis jaučiau kylančią įtampą, artėjančią kulminaciją ir tas kelias link atomazgos buvo puikiai išlaikytas lygiagrečiai su pačių veikėjų augimu, o kai kurių gal tiksliau būtų pasakyti - kryčiu į savinaiką. Daugelyje vietų veikėjai savo jausmus ir mintis nutyli, nepasako visko, kas priveda prie dramatiškų įvykių ir siaubingos patirties. Su kiekviena artėjančios pabaigos minute jautėsi, kaip einama link to trokštamo išsilaisvinimo. Ir žinoma, pabaiga itin šokiravo, bei įskaudino už veikėjus, bet tuo pačiu suteikė kūriniui neišdildomo skausmingo įspūdžio. Tad labai džiaugiuosi, kad šios knygos ilgai neužlaikiau ir didžiuliai sveikinimai autorei už tuos visus sukeltus jausmus bei mintis beskaitant jos antrąją istoriją!
Šią knygą nusprendžiau klausyti audio formatu, nes net ir turint popierinę, nežinojau kada iki jos prieisiu, tad autorės įgarsintas audio variantas man labai patiko ir tie trumpučiai skyriai nešte nunešė iki pabaigos žaibišku greičiu.
“Nepriklausomybė” man pasirodė daug sklandesnė, o pasakojimas plaukė lyg upė, nešdamasis mano susidomėjimą kartu su ja. Tiek griūvančios santuokos peripetijos, tiek ta daugybės moterų dalia atpasakota jau vyro vaidmeny (kas išties labai tiko pagrindiniam veikėjui), vis primenanti apie dvigubus standartus taikomus moterims ir vyrams. Parodytas labai gražus tėvo ir dukros santykis ir tas laviravimas tarp noro būti ir draugu, ir geru tėvu. O tada - teatras! Man labai patiko visi tie dar negirdėti prietarai, kaip ten visas tas vaidinimas statėsi iki premjeros, o kur dar Zigmas! Kai sugeba sukelti tiek pykčio, supranti, kad net ir neigiami veikėjai buvo aprašyti taip gerai ir taip įtaigiai. Buvo labai įdomu sužinoti pjesės likimą, kokios tiesos paaiškės po jos, tad autorė išpildė didžiausius lūkesčius.
Ši istorija tikrai mėgsta pašokiruoti, pasverti skaitytoją ant moralės ribų, pasvarstyti - “o ką tu darytum tokioje situacijoje?” LGBTQ+ linija čia aiški ir neužslėpta, su visom jausmų ir intymumo detalėm.
Nepriklausomybę šioje istorijoje labiau jaučiau veikėjuose, šiek tiek mažiau valstybiniu lygmeniu, bet ir tokių momentų netrūko, nes tie tamsumos garbintojai iki šiol vaikšto tarp mūsų, laviruojantys ne tik tarp nerealistiškų svaičiojimų, bet ir absurdiškai įžeidžiantys dėkojantiems už laisvę.
Klausydama vis jaučiau kylančią įtampą, artėjančią kulminaciją ir tas kelias link atomazgos buvo puikiai išlaikytas lygiagrečiai su pačių veikėjų augimu, o kai kurių gal tiksliau būtų pasakyti - kryčiu į savinaiką. Daugelyje vietų veikėjai savo jausmus ir mintis nutyli, nepasako visko, kas priveda prie dramatiškų įvykių ir siaubingos patirties. Su kiekviena artėjančios pabaigos minute jautėsi, kaip einama link to trokštamo išsilaisvinimo. Ir žinoma, pabaiga itin šokiravo, bei įskaudino už veikėjus, bet tuo pačiu suteikė kūriniui neišdildomo skausmingo įspūdžio. Tad labai džiaugiuosi, kad šios knygos ilgai neužlaikiau ir didžiuliai sveikinimai autorei už tuos visus sukeltus jausmus bei mintis beskaitant jos antrąją istoriją!
February 15, 2025
Lengvai susiklausanti istorija apie gyvenimą, santykius su savim ir kitais: artimais ir nutolusiais. Patiko, kad autorė pasirinko neįvardinti sutrikimų, kuriuos turi veikėjai, pavadinimų. Gražiai skleista mintis, puikiai išpildyta. Patiko baigiamasis autorės žodis. Tiek, kad gal iki wow man kažko pritrūko.
Rekomenduoju.
Rekomenduoju.
February 9, 2025
● "Tyla yra priešakinė skriaudiko gynybos linija."
● "Žinojo, kad nepriklausomybė gali ateiti pačiomis įvairiausiomis formomis. Jos nepakanka tik tyliai laukti. Dažniausiai tenka išsireikalauti. Kiekvienam vis kitaip."
Tai man pirmoji autorės knyga, kurią išklausiau audio formatu. Ir labai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent šį formatą, nes įgarsino pati Patricija, o jos klausytis buvo tikrai malonu. Klausiau šį romaną iš lėto, neskubėdama, nes buvo ir įdomu, ir vietomis norėjosi sustoti - "sugerti" geriau visą informaciją, kurią išgirdau arba pamąstyti. Tai nėra greito skaitymo knyga, tačiau tikrai gili ir brandi, nagrinėjanti tam tikrus gyvenimiškus skaudulius. Skaitant vis galvojau, kurgi čia ta nepriklausomybė, ką gi ji reiškia, ir kai po truputį viskas ėmė aiškėti, o galiausiai, kai viskas paaiškėjo - likau sužavėta, kiek visko rašytoja palietė savo knygoje ir kaip išpildė.
Įdomiai paliesta ir teatro tema, Adomo santykis su tėvu, žmona ir Albertu. Ko labiausiai bijojau, kad nepatiks teatro tematika, kad bus nuobodu ir ne man, bet įvyko priešingai - tai nebuvo "sausas" tekstas apie tai, o perpintas ir personažų išgyvenimais.
Kas man labiausiai patiko - tai pabaiga. Tokia, kuri verčia susimąstyti ir nustebinusi mane. Taip pat patiko autorės drąsa rašyti taip, kaip yra - nieko nepagražinant, atvirai ir skaudžiai.
Tai puikus, gilus ir įdomus kūrinys, kurį tikrai verta perskaityti / išklausyti.☺️ Būtinai nepamirškit ir autorės žodžio pabaigoje.❤️
● "Žinojo, kad nepriklausomybė gali ateiti pačiomis įvairiausiomis formomis. Jos nepakanka tik tyliai laukti. Dažniausiai tenka išsireikalauti. Kiekvienam vis kitaip."
Tai man pirmoji autorės knyga, kurią išklausiau audio formatu. Ir labai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent šį formatą, nes įgarsino pati Patricija, o jos klausytis buvo tikrai malonu. Klausiau šį romaną iš lėto, neskubėdama, nes buvo ir įdomu, ir vietomis norėjosi sustoti - "sugerti" geriau visą informaciją, kurią išgirdau arba pamąstyti. Tai nėra greito skaitymo knyga, tačiau tikrai gili ir brandi, nagrinėjanti tam tikrus gyvenimiškus skaudulius. Skaitant vis galvojau, kurgi čia ta nepriklausomybė, ką gi ji reiškia, ir kai po truputį viskas ėmė aiškėti, o galiausiai, kai viskas paaiškėjo - likau sužavėta, kiek visko rašytoja palietė savo knygoje ir kaip išpildė.
Įdomiai paliesta ir teatro tema, Adomo santykis su tėvu, žmona ir Albertu. Ko labiausiai bijojau, kad nepatiks teatro tematika, kad bus nuobodu ir ne man, bet įvyko priešingai - tai nebuvo "sausas" tekstas apie tai, o perpintas ir personažų išgyvenimais.
Kas man labiausiai patiko - tai pabaiga. Tokia, kuri verčia susimąstyti ir nustebinusi mane. Taip pat patiko autorės drąsa rašyti taip, kaip yra - nieko nepagražinant, atvirai ir skaudžiai.
Tai puikus, gilus ir įdomus kūrinys, kurį tikrai verta perskaityti / išklausyti.☺️ Būtinai nepamirškit ir autorės žodžio pabaigoje.❤️
April 4, 2025
Kai mokiausi gimnazijoje, turėjau klasiokę (linkėjimai, Auguste), kuri meistriškai valdė rašiklį. Klausydavau jos parašytų tekstų ir sunkiai galėdavau patikėti, kaip įmanoma tai sudėlioti tekstą, kad jis plauktų, būtų minkštas, jaukus ir tuo pačiu turėtų prasmę. Patricijos žodžių valdymas man labai prisiminė klasiokę, nes, nors knygoje daug šnekamosios kalbos, yra keiksmažodžių, tačiau visas tekstas be galo gražiai susijungia į visumą.
Be galo džiugu, kad Lietuvoje atsiranda autorių per romanų linijas kalbančių apie opias temas. Čia paliestos ir LGBTQ temos, ir toksiški tėvai, kaltės jausmas, pareigos jausmas, moterų ir vyrų dinamika šeimoje, auginančioje vaikus, consent tema. Jos visos taip natūraliai įsipina į kontekstą, kad gal net ne kiekvienam skaitančiam susidėlios galvoje, kodėl viena ar kita scena atsirado knygoje.
Labai laukiu, kuo Patricija nustebins ateityje!
Be galo džiugu, kad Lietuvoje atsiranda autorių per romanų linijas kalbančių apie opias temas. Čia paliestos ir LGBTQ temos, ir toksiški tėvai, kaltės jausmas, pareigos jausmas, moterų ir vyrų dinamika šeimoje, auginančioje vaikus, consent tema. Jos visos taip natūraliai įsipina į kontekstą, kad gal net ne kiekvienam skaitančiam susidėlios galvoje, kodėl viena ar kita scena atsirado knygoje.
Labai laukiu, kuo Patricija nustebins ateityje!
March 13, 2025
Na, labai puiku.
Gal pradžioj kiek ir kliuvo įvairiausių palyginimų gausa ir stilistika, vėliau jų arba sumažėjo, arba nepajutau.
Autorė pati savo dalyje labai taikliai pastebėjo ir dalinasi apie viltį, kad knygoje aprašyti lyčių vaidmenys jau artimoje ateityje taptų norma, o ne antakį keliančiu reiškiniu.
Bet būtent ši dalis man visai nekliuvo, nebuvo esmine ašimi. Man patiko veikėjų paveikslai, vieni išpildyti gal mažiau ir paliekantys klausimų, kiti, kaip Adomas, kupini tiek visko, kiek ir būna kupinas žmogus. Patiko jo pokytis, savęs atradimai. Juk niekada nevėlu!
Ir reiks kažkaip Kauno dramos teatrą aplankyti. Nenorėdama, bet vis tiek ieškosiu visų Tiškevičių pėdsakų.
Dar už sovietinio himno vertimą atskira žvaigždė. Herojam slava!
Gal pradžioj kiek ir kliuvo įvairiausių palyginimų gausa ir stilistika, vėliau jų arba sumažėjo, arba nepajutau.
Autorė pati savo dalyje labai taikliai pastebėjo ir dalinasi apie viltį, kad knygoje aprašyti lyčių vaidmenys jau artimoje ateityje taptų norma, o ne antakį keliančiu reiškiniu.
Bet būtent ši dalis man visai nekliuvo, nebuvo esmine ašimi. Man patiko veikėjų paveikslai, vieni išpildyti gal mažiau ir paliekantys klausimų, kiti, kaip Adomas, kupini tiek visko, kiek ir būna kupinas žmogus. Patiko jo pokytis, savęs atradimai. Juk niekada nevėlu!
Ir reiks kažkaip Kauno dramos teatrą aplankyti. Nenorėdama, bet vis tiek ieškosiu visų Tiškevičių pėdsakų.
Dar už sovietinio himno vertimą atskira žvaigždė. Herojam slava!
Read
January 8, 2025Istorija įsivažiavo lėtai, bet pamažu įgavo tempą, susiveržė, o kokia pabaiga! Suveikia kaip dvigubas smūgis, supurto. Nepaguodžia, o tarsi perskrodžia visą tą nemeilės pasaulį ir parodo, kaip veikia smurto, destruktyvių santykių ir šeimoje išmoktų vaidmenų ratas. Ir kad kartais geros pabaigos nebūna, net jei jos ieškoma, siekiama. Net jei pats esi geras. Nors romano tema sunki, bet yra smagios ironijos, juokingų epizodų, pvz. susireikšminusių teatralų, pavogto rankraščio istorija.
April 27, 2025
Ši autorės knyga man kur kas stipresnė nei SVETIMKŪNIAI, palietė labai daug socialinių temų: nuo moterų ir vyrų vaidmens visuomenėje, fizinio ir psichologinio smurto santykiuose, iki LGBT bendruomenės iššūkių. Tikrai ne lengvas romanas, teko atsikvėpti ne kartą.
February 11, 2025
Nepriklausomybės veikėjai ir jų sprendimai man rūpėjo nuo pat knygos pradžios ir rūpestis jais tik augo autorei plėtojant jų charakterius ir pasirinkimus. O tai jau yra vienas didžiausių pliusų knygai – kai parūpsta, kai negaliu paleisti iš rankų, kai laukiu, sergu, nusiviliu ir džiaugiuosi kartu. Kai veikėjai tampa tikri. Kai dienoje vis ieškau ir randu progų prie jų prisiliesti.
Ėmiau knygą smalsaudama, pirmosios Patricijos knygos neskaičiusi ir išties pasidžiaugiau tokia stipria istorija. Labai vertinu tai, koks didžiulis darbas buvo atliktas renkant informaciją ir išpildant knygos kontekstą. Bet čia tarsi tik maloni detalė. Dar labiau džiaugiausi rašymo stiliumi, laiku ir vietoj naudojama ironija, neišredaguotais keiksmažodžiais, stabtelėti iš grožio ir taiklumo verčiančiais sakiniais. Labiausiai, tikriausiai žavėjausi trumpais autorės pabėgimais į pasakojamos istorijos ateitį, tokie unikalūs, tokie nostalgiški ir tikri, padedantys skaitytojui jaustis svarbia dalimi, taip leidžiant pabūti daugiau, giliau ir toliau matančiu.
Ypač lietė knygoje skambėjusi diskusija apie kūrėjų moralę, jų asmeninius gyvenimus, bei sąsajas su kūryba. Čia buvo atstovaujamas ir lankstus požiūris, ir nepajudinamas moralinio kompaso turėjimas, rodos, išsamiai išanalizavus abi puses. Todėl diskusijos buvo ypač įdomios ir susimąstyti vertusios.
O kur dar tėvystės ir motinystės, savirealizacijos, psichologinių sutrikimų, socialinių vaidmenų, meilės ir prievartos, politikos ir istorijos, bei senstančių tėvų priežiūros temos. Visos tikros, nepritemptos, giliai skaudančios.
Išbaigta, brandi, literatūriškai patikusi, skaudi iki negalėjimo. Ir pabaigoj smūgiavo paskutinį pagyrų iš manęs nokautą!
Klausymas pridėjo žavesio ir padėjo išgirst taip, kaip autorė girdėjo rašydama!
Ėmiau knygą smalsaudama, pirmosios Patricijos knygos neskaičiusi ir išties pasidžiaugiau tokia stipria istorija. Labai vertinu tai, koks didžiulis darbas buvo atliktas renkant informaciją ir išpildant knygos kontekstą. Bet čia tarsi tik maloni detalė. Dar labiau džiaugiausi rašymo stiliumi, laiku ir vietoj naudojama ironija, neišredaguotais keiksmažodžiais, stabtelėti iš grožio ir taiklumo verčiančiais sakiniais. Labiausiai, tikriausiai žavėjausi trumpais autorės pabėgimais į pasakojamos istorijos ateitį, tokie unikalūs, tokie nostalgiški ir tikri, padedantys skaitytojui jaustis svarbia dalimi, taip leidžiant pabūti daugiau, giliau ir toliau matančiu.
Ypač lietė knygoje skambėjusi diskusija apie kūrėjų moralę, jų asmeninius gyvenimus, bei sąsajas su kūryba. Čia buvo atstovaujamas ir lankstus požiūris, ir nepajudinamas moralinio kompaso turėjimas, rodos, išsamiai išanalizavus abi puses. Todėl diskusijos buvo ypač įdomios ir susimąstyti vertusios.
O kur dar tėvystės ir motinystės, savirealizacijos, psichologinių sutrikimų, socialinių vaidmenų, meilės ir prievartos, politikos ir istorijos, bei senstančių tėvų priežiūros temos. Visos tikros, nepritemptos, giliai skaudančios.
Išbaigta, brandi, literatūriškai patikusi, skaudi iki negalėjimo. Ir pabaigoj smūgiavo paskutinį pagyrų iš manęs nokautą!
Klausymas pridėjo žavesio ir padėjo išgirst taip, kaip autorė girdėjo rašydama!
March 23, 2025
Tikėjaus, kad patiks, bet net nenumaniau, kad taip stipriai!
Minčių dėstymas, sakinių konstrukcijos tokio grožio, kad net ir apie skaudžius dalykus skaitydama tiesiog tirpau. Istorija užkabino nuo pirmų sakinių, neteko nuobodžiauti iki pat pabaigos.
Emocijų išgyventas visas spektras. Įdomūs veikėjai, tokie tikri, kad kiekvienas, jei savo šeimoje nieko panašaus ir neturim, tikrai pažįstam bent vieną, su herojų iššūkiais susiduriantį. Žavėjo gyvi dialogai, puikiai perteikiantys veikėjų jausmus, ryšį, santykius. Baltai pavydėjau vaizduojamo tėvo ir dukters ryšio, kiekvienam linkiu gyvenime tokio žmogaus kaip Marija ir stiprybės visiems, kovojantiems su albertais ar jų šešėliais.
Akivaizdu, kad kūrinys išjaustas, įdėta daug darbo ir savęs, todėl taip ir paliečia.
Tiesiog imkit ir skaitykit, patys pajusit kūrinio svorį. Ir... Težydi! 💚
Minčių dėstymas, sakinių konstrukcijos tokio grožio, kad net ir apie skaudžius dalykus skaitydama tiesiog tirpau. Istorija užkabino nuo pirmų sakinių, neteko nuobodžiauti iki pat pabaigos.
Emocijų išgyventas visas spektras. Įdomūs veikėjai, tokie tikri, kad kiekvienas, jei savo šeimoje nieko panašaus ir neturim, tikrai pažįstam bent vieną, su herojų iššūkiais susiduriantį. Žavėjo gyvi dialogai, puikiai perteikiantys veikėjų jausmus, ryšį, santykius. Baltai pavydėjau vaizduojamo tėvo ir dukters ryšio, kiekvienam linkiu gyvenime tokio žmogaus kaip Marija ir stiprybės visiems, kovojantiems su albertais ar jų šešėliais.
Akivaizdu, kad kūrinys išjaustas, įdėta daug darbo ir savęs, todėl taip ir paliečia.
Tiesiog imkit ir skaitykit, patys pajusit kūrinio svorį. Ir... Težydi! 💚
March 16, 2025
Labiausiai patiko, kaip autorė lengvu tekstu geba nert į gilumas, atskleisdama sunkias, emocingas temas. Be galo daugiasluoksnis kūrinys. Vos užverstus šią, pasidarė smalsu, ką dar ši rašytoja parašys. 👏🏻
March 11, 2025
Šioje knygoje pilna nemalonių dalykų, apie kuriuos dažnai nesinori kalbėti. Užspausta seksualinė tapatybė, bukas vatnikizmas, paskendimas karjeroje nerandant laiko gyventi, psichosocialinės problemos, naftalininiai intelektualai, mizoginija, toksiška dar ne visur išsivadėjusio teatro kultūra...
Visi personažai čia neša savo kryžių, autorei kažkaip pavyksta kiekvienam iš jų suteikti bent akimirką, kai juos galima užjausti, net jei galiausiai nusprendi, kad vienas ar kitas vis dėlto šlykštynė. Tačiau tuo pat metu atrodo, kad visi kryžiai ir kryželiai sukrenta pagrindiniam veikėjui (vienu metu iš tiesų pasiskundžiančiam, kad nugara nebelaiko). Ir kažkaip, neįtikėtinai, jis tuos kryžius patempia. Ir dar kažkaip išlaiko jei ne tikrąjį, kaulinį, tai bent jau metaforinį, moralinį stuburą, išlaiko savo principus. Taip, sakyčiau išlaiko, nepaisant knygos pabaigos.
Knyga vadinasi „Nepriklausomybė“ ir priklauso kategorijai, kurią pavadinčiau „nepriklausomybės literatūra“. Tai knygos, kurias rašo jauni žmonės, gimę arba bent jau augę nepriklausomybės laikais. Ir jie rašo visiškai kitaip. Iš dalies todėl kad GALI rašyti visiškai kitaip, nes virš galvų nebekabo kūjo, pjautuvo ir dar visokie kitokie šešėliai, bet iš dalies ir todėl, kad LEIDŽIA SAU rašyti visiškai kitaip. Rašyti taip, kaip yra.
Sakot iš kur dabar tiek gėjų, biseksualų, autistų ir dar balažin ko? (Prašau man neprikaišioti terminų, kalbu nepatenkintos vyresnės kartos žodžiais.) Ogi jie visuomet buvo, tik vadinami iškrypėliais, pydarais ir šiaip keistuoliais. Aš garantuoju, kad ir sovietmečiu kas trečiam kaime gyveno koks „čiudikas“, drožiantis gražiausius šaukštus visoj parapijoj, bet lauko nesusiariantis už jokius pinigus, nes, nu, nesigauna jam. O kitas su žmona gyvena, bet nežiūri jos pusėn. Į kaimyną vogčiom daug dažniau pasižiūri.
Visada tie žmonės buvo, yra, visada bus. Labai svarbu suteikti jiems balsą ir mūsų literatūroje, teatre, visur kur. Dėkoju autorei, kad tai ir padarė.
Visi personažai čia neša savo kryžių, autorei kažkaip pavyksta kiekvienam iš jų suteikti bent akimirką, kai juos galima užjausti, net jei galiausiai nusprendi, kad vienas ar kitas vis dėlto šlykštynė. Tačiau tuo pat metu atrodo, kad visi kryžiai ir kryželiai sukrenta pagrindiniam veikėjui (vienu metu iš tiesų pasiskundžiančiam, kad nugara nebelaiko). Ir kažkaip, neįtikėtinai, jis tuos kryžius patempia. Ir dar kažkaip išlaiko jei ne tikrąjį, kaulinį, tai bent jau metaforinį, moralinį stuburą, išlaiko savo principus. Taip, sakyčiau išlaiko, nepaisant knygos pabaigos.
Knyga vadinasi „Nepriklausomybė“ ir priklauso kategorijai, kurią pavadinčiau „nepriklausomybės literatūra“. Tai knygos, kurias rašo jauni žmonės, gimę arba bent jau augę nepriklausomybės laikais. Ir jie rašo visiškai kitaip. Iš dalies todėl kad GALI rašyti visiškai kitaip, nes virš galvų nebekabo kūjo, pjautuvo ir dar visokie kitokie šešėliai, bet iš dalies ir todėl, kad LEIDŽIA SAU rašyti visiškai kitaip. Rašyti taip, kaip yra.
Sakot iš kur dabar tiek gėjų, biseksualų, autistų ir dar balažin ko? (Prašau man neprikaišioti terminų, kalbu nepatenkintos vyresnės kartos žodžiais.) Ogi jie visuomet buvo, tik vadinami iškrypėliais, pydarais ir šiaip keistuoliais. Aš garantuoju, kad ir sovietmečiu kas trečiam kaime gyveno koks „čiudikas“, drožiantis gražiausius šaukštus visoj parapijoj, bet lauko nesusiariantis už jokius pinigus, nes, nu, nesigauna jam. O kitas su žmona gyvena, bet nežiūri jos pusėn. Į kaimyną vogčiom daug dažniau pasižiūri.
Visada tie žmonės buvo, yra, visada bus. Labai svarbu suteikti jiems balsą ir mūsų literatūroje, teatre, visur kur. Dėkoju autorei, kad tai ir padarė.
February 23, 2025
Šių metų džiaugsmas. Knyga apie visapusišką nepriklausomybę, apie įvairias neoriklausomybes vienu metu... Apie žmogaus gyvenimą, tapsmą, savęs atradimą, išsilaisvinimą iš daugelio viduje sukurtų kalėjimų. Tai knyga aprėpianti tiek daug skaudulių ir pačių reikalingiausių temų vienu metu. Apnuoginanti dar vargu ar užsitraukusias mūsų tautos, istoriniu, emociniu pagrindu žiojinčias žaisdas. Tiesiog neįtikėtina kaip šitaip meistriškai įmanoma aprėpti tiek daug ir taip giliai paliečiant, visiškai neskubant, viskas savo vietoje ir laiku. Daug, bet nepergrūsta, o tikra, sava, nesumeluota, nesuvaidinta ir išjausta visu kūnu bei kiekviena ląstele.
Man asmeniškai buvo momentų, kur aš tiesiog itin asmeniškai pasiėmiau pasakojamos istorijos momentus. Pasiėmiau patirtis lyg savas, išjaučiau, nes buvo artima, suprantama ir nešiota viduje ne vienerius metus. Vaikystės, sovietmečio (kurioje pačiai ne itin teko gyventi, tiesiog auginta sovietmečio užaugintų tėvų) lydimas auklėjimas, požiūris ir nuostatos...
Man buvo taip stipru, kad perskaičiusi turėjau tiesiog pasėdėti ir pažiūrėti į vieną tašką, kad surinkčiau save iš tų šimtų subyrėjusių dalelyčių. Pabaiga šokiruojanti, bet kitokios negalėčiau įsivaizduoti, kitokia net netiktų. Tiesiog, aš galėčiau girti ir girti. Bijodama atskleisti knygos vidų kalbu labai "per aplinkui", tačiau pažadu, tiems, kas skaitys, laukia didžiulis džiaugsmas, kad Lietuvoje turime tokių jaunų, potencialių, nepaprastai taikliai sugriebiančių aprašomas istorijas rašytojų, iš kurių dar galime sulaukti kitų tokių nepakartojamų kūrinių. Še-dev-ras, nenustosiu to kartoti, esu pakerėta ir iki paskutinės kūno ląstelės žaviuosi autorės talentu rašyti, atskleisti savo mintis, dalintis jomis su mumis, prisiekiu, amžinais gerbėjais. :D
Man asmeniškai buvo momentų, kur aš tiesiog itin asmeniškai pasiėmiau pasakojamos istorijos momentus. Pasiėmiau patirtis lyg savas, išjaučiau, nes buvo artima, suprantama ir nešiota viduje ne vienerius metus. Vaikystės, sovietmečio (kurioje pačiai ne itin teko gyventi, tiesiog auginta sovietmečio užaugintų tėvų) lydimas auklėjimas, požiūris ir nuostatos...
Man buvo taip stipru, kad perskaičiusi turėjau tiesiog pasėdėti ir pažiūrėti į vieną tašką, kad surinkčiau save iš tų šimtų subyrėjusių dalelyčių. Pabaiga šokiruojanti, bet kitokios negalėčiau įsivaizduoti, kitokia net netiktų. Tiesiog, aš galėčiau girti ir girti. Bijodama atskleisti knygos vidų kalbu labai "per aplinkui", tačiau pažadu, tiems, kas skaitys, laukia didžiulis džiaugsmas, kad Lietuvoje turime tokių jaunų, potencialių, nepaprastai taikliai sugriebiančių aprašomas istorijas rašytojų, iš kurių dar galime sulaukti kitų tokių nepakartojamų kūrinių. Še-dev-ras, nenustosiu to kartoti, esu pakerėta ir iki paskutinės kūno ląstelės žaviuosi autorės talentu rašyti, atskleisti savo mintis, dalintis jomis su mumis, prisiekiu, amžinais gerbėjais. :D
April 10, 2025
Man prireikė laiko, susidėlioti viską, kas nutiko, kai užverčiau paskutinį puslapį. Nors romaną skaičiau tik kai jis pasirodė,jis manęs dar nepaliko ilgai. Džiaugiuosi, kad Patricija nekopijavo “Svetimkūnių”, o parašė visiškai originalų romaną.
Adomo ir Ilzės šeima neįprasta: vyras laiko visus namų kampus, o žmona atsiduoda karjerai. Kažkur tarp jų įsipina paauglė dukra Toma. Dar Adomas slaugo demencijos pakirstą savo tėvą, garsų dramaturgą. Mama, teatro kostiumų dizainerė ir siuvėja, jau seniai mirusi. Taigi Adomas vaikystę leido teatre ar su teatru. Anksti užklupusi tėvystė nepaliko pasirinkimo laisvės jaunystėje. Ir dabar viduramžio sulaukęs, jis peržengia teatro slenkstį, kur likimas suveda su jaunu režisieriumi Kasparu. Savęs ir savo vertybių paieškos supina skaudų romaną.
Kaip visada Patricija negaili skaitytojo. Romane vystomos net kelios temos: meilės, žinomumo, vaikų ir tėvų santykių, šeimos vertybių ir sugebėjimo tarp viso to laviruoti. Adomui teko nelengva dalia: jis ne tik laiko keturis namų kampus, augina dukrą ir dar rūpinasi senyvu despotišku tėvu. O kur dar Kasparo istorija… Adomo dukra su žmona taip pat įdomios asmenybės su savomis istorijomis. Viskas supinta į tvirtą gniutulą, kurį tenka skaitytojui išpainioti - po sluoksnelį, po užuominą.
Turbūt romanai labiausiai įsimena, kai paliečia asmeniškai. Šis buvo ne išimtis. Turiu aplinkoje ir slaugomų artimųjų, ir tie sovietiniai reliktai visai pažįstami… O ir Ilzės radau savyje. Kartais skaudėjo skaityti, nes Patricija nevynioja istorijų, apnuogina didžiausius skaudulius ir nukrapšto visus šašus. Ir vis dėl to, skaitydama mėgavausi: tiek siužetu, tiek santykaisi, tiek teatro užkulisiais. Tiesiog bravo ir didžiausios rekomendacijos ieškantiems įdomaus ir netuščio skaitinio.
Adomo ir Ilzės šeima neįprasta: vyras laiko visus namų kampus, o žmona atsiduoda karjerai. Kažkur tarp jų įsipina paauglė dukra Toma. Dar Adomas slaugo demencijos pakirstą savo tėvą, garsų dramaturgą. Mama, teatro kostiumų dizainerė ir siuvėja, jau seniai mirusi. Taigi Adomas vaikystę leido teatre ar su teatru. Anksti užklupusi tėvystė nepaliko pasirinkimo laisvės jaunystėje. Ir dabar viduramžio sulaukęs, jis peržengia teatro slenkstį, kur likimas suveda su jaunu režisieriumi Kasparu. Savęs ir savo vertybių paieškos supina skaudų romaną.
Kaip visada Patricija negaili skaitytojo. Romane vystomos net kelios temos: meilės, žinomumo, vaikų ir tėvų santykių, šeimos vertybių ir sugebėjimo tarp viso to laviruoti. Adomui teko nelengva dalia: jis ne tik laiko keturis namų kampus, augina dukrą ir dar rūpinasi senyvu despotišku tėvu. O kur dar Kasparo istorija… Adomo dukra su žmona taip pat įdomios asmenybės su savomis istorijomis. Viskas supinta į tvirtą gniutulą, kurį tenka skaitytojui išpainioti - po sluoksnelį, po užuominą.
Turbūt romanai labiausiai įsimena, kai paliečia asmeniškai. Šis buvo ne išimtis. Turiu aplinkoje ir slaugomų artimųjų, ir tie sovietiniai reliktai visai pažįstami… O ir Ilzės radau savyje. Kartais skaudėjo skaityti, nes Patricija nevynioja istorijų, apnuogina didžiausius skaudulius ir nukrapšto visus šašus. Ir vis dėl to, skaitydama mėgavausi: tiek siužetu, tiek santykaisi, tiek teatro užkulisiais. Tiesiog bravo ir didžiausios rekomendacijos ieškantiems įdomaus ir netuščio skaitinio.
April 9, 2025
Pernai skaityti "Svetimkūniai" man tikrai paliko puikų įspūdį, tad jau prieš paimdama į rankas antrąją Patricijos knygą žinojau, jog bus gerai.
Autorė mūsų nei kiek nepasigaili ir iš karto supažindina su žiauria Adomo realybe. Jis rūpinasi savo sergančiu despotu tėvu, kuris nebuvo iš tų tėvų, nusipelniusio geriausiųjų titulo. Nelengvi santykiai su žmona Ilze, tačiau beproto stiprus bei gilus ryšys su dukra Toma. Skaitydama taip puikiai supratau Adomą, kuomet jis nori dukrai išlikti draugu, bet tuo pačiu turi nepamiršti ir savo, kaip tėčio pareigų. Laviruoju ir aš tarp to ir kartais tampa tikrai nelengva tai padaryti.
Santuokos krizė, savęs išbandymai bei paieškos to, kad širdžiai miela.. Ir taip pamažu į Adomo širdį bei gyvenimą atklysta teatras. O kartu su juo ir naujos draugystės nei jausmai.
Buvo nepaprastai gera skaityti apie taip puikiai pažįstamą Kauną, kadaise ir mano vaikščiotas vietas.
Mane papirko autorės sakinių sklandumas bei lengvumas ir gyvi veikėjų pokalbiai. Skaitant jautėsi kiek darbo buvo įdėta, jog mus pasiektų pati geriausia "Nepriklausomybės" versija.
"Svetimkūniai" mano širdžiai tapo artimesne istorija, tačiau ir ši knyga tikrai puiki. Rekomenduoju ieškantiems kokybiškos literatūros.
Autorė mūsų nei kiek nepasigaili ir iš karto supažindina su žiauria Adomo realybe. Jis rūpinasi savo sergančiu despotu tėvu, kuris nebuvo iš tų tėvų, nusipelniusio geriausiųjų titulo. Nelengvi santykiai su žmona Ilze, tačiau beproto stiprus bei gilus ryšys su dukra Toma. Skaitydama taip puikiai supratau Adomą, kuomet jis nori dukrai išlikti draugu, bet tuo pačiu turi nepamiršti ir savo, kaip tėčio pareigų. Laviruoju ir aš tarp to ir kartais tampa tikrai nelengva tai padaryti.
Santuokos krizė, savęs išbandymai bei paieškos to, kad širdžiai miela.. Ir taip pamažu į Adomo širdį bei gyvenimą atklysta teatras. O kartu su juo ir naujos draugystės nei jausmai.
Buvo nepaprastai gera skaityti apie taip puikiai pažįstamą Kauną, kadaise ir mano vaikščiotas vietas.
Mane papirko autorės sakinių sklandumas bei lengvumas ir gyvi veikėjų pokalbiai. Skaitant jautėsi kiek darbo buvo įdėta, jog mus pasiektų pati geriausia "Nepriklausomybės" versija.
"Svetimkūniai" mano širdžiai tapo artimesne istorija, tačiau ir ši knyga tikrai puiki. Rekomenduoju ieškantiems kokybiškos literatūros.
May 25, 2025
Neturiu atsakymo kaip autorei pavyko tiek skirtingu temu sudeti i viena kurini, sukurti tiek skirtingu veikeju, is kuriu kiekvienas galetu buti pagrindiniu. Labai stipri knyga, nepavyks greitai “atsigauti” ir yra apie ka pagalvoti…
February 4, 2026
sukūriau playlist'ą kaip buvusiam theater kid ir priklauso. ir ką jūs man.
https://open.spotify.com/playlist/3iy...
bet šiaip tikrai mėgavausi galimybe gilintis į veikėjų realybę, kuri momentais pasirodydavo tokia suprantama, nes veikėjų jausmuose, pamąstymuose bei išgyvenimuose dažnai pastebėdavau ir save. mielai dar būčiau paskaitęs ir daugiau, tų įdomių veikėjų nepaliestose ar nutylėtose gyvenimo akimirkose pabuvęs ilgiau…
https://open.spotify.com/playlist/3iy...
bet šiaip tikrai mėgavausi galimybe gilintis į veikėjų realybę, kuri momentais pasirodydavo tokia suprantama, nes veikėjų jausmuose, pamąstymuose bei išgyvenimuose dažnai pastebėdavau ir save. mielai dar būčiau paskaitęs ir daugiau, tų įdomių veikėjų nepaliestose ar nutylėtose gyvenimo akimirkose pabuvęs ilgiau…
February 3, 2025
klausiau audioknygą ir negalėjau sustoti. vis norėjosi dar ir dar. labai patiko rašymo momentai, nusakantys kaip bus, bet neišplečiant pernelyg plačiai. miestą nusakantys aprašymai ir vietovės yra labai artimos ir pažįstamos, kažkokiu būdu įtikinančios, jog iš tikrųjų knygos personažai vaikščioja Kauno gatvėmis ar repetuoja Dramos teatre.
February 17, 2025
Eina sau, kaip gerai! Negalėjau ir nenorėjau atsitraukti!
Knygoje apstu kaltės, savęs paieškų, nusivylimo, skausmo, o ir paliestos temos, tikiu, daug kam nepatogios, priverčiančios gūžtis ir susimąstyti.
Džiaugiuosi, kad radau dalykų kurie tą tamsą atsvėrė - šilti prisiminimai apie motiną, ryšys tarp tėvo/dukros ir stiprus noras savo gyvenimą paimti į savo rankas, tapti nepriklausomam.
Kartais, skaitant istorijas su panašiomis temomis, susidaro įspūdis, kad autorius užmeta visus pasaulio sunkumus ant pagrindinio veikėjo pečių, vien tam, kad iššauktų kuo stipresnes emocijas skaitytojui, bet ne čia.
Kad ir ką teko Adomui išgyventi, viskas atėjo labai natūraliai: pradedant netinkamais pasirinkimais, baigiant toksiškais žmonėmis.
Patiko tiek rašymo stilius, tiek humoras, ironija. Viskas labai savo vietose.
Būtinai skaitysiu „Svetimkūnius“! 🤍
Knygoje apstu kaltės, savęs paieškų, nusivylimo, skausmo, o ir paliestos temos, tikiu, daug kam nepatogios, priverčiančios gūžtis ir susimąstyti.
Džiaugiuosi, kad radau dalykų kurie tą tamsą atsvėrė - šilti prisiminimai apie motiną, ryšys tarp tėvo/dukros ir stiprus noras savo gyvenimą paimti į savo rankas, tapti nepriklausomam.
Kartais, skaitant istorijas su panašiomis temomis, susidaro įspūdis, kad autorius užmeta visus pasaulio sunkumus ant pagrindinio veikėjo pečių, vien tam, kad iššauktų kuo stipresnes emocijas skaitytojui, bet ne čia.
Kad ir ką teko Adomui išgyventi, viskas atėjo labai natūraliai: pradedant netinkamais pasirinkimais, baigiant toksiškais žmonėmis.
Patiko tiek rašymo stilius, tiek humoras, ironija. Viskas labai savo vietose.
Būtinai skaitysiu „Svetimkūnius“! 🤍
April 4, 2025
Širdį suvirpinusi knyga.
Labai nuostabiai parašyta, įgarsinta ir pateikta.
Labai patiko autorės indėlis į smurto, ligų, priežiūros, kitoniškos meilės ir šeimos temas. Patiko ir tai, kad ji jas savotiškai užmaskavo ir paliko vietos skaitytojo vaizduotei.
Labai rekomenduoju paskaityti nepriklausomybę ir patiems atrasti savąją.
Labai nuostabiai parašyta, įgarsinta ir pateikta.
Labai patiko autorės indėlis į smurto, ligų, priežiūros, kitoniškos meilės ir šeimos temas. Patiko ir tai, kad ji jas savotiškai užmaskavo ir paliko vietos skaitytojo vaizduotei.
Labai rekomenduoju paskaityti nepriklausomybę ir patiems atrasti savąją.
December 18, 2025
„Nepriklausomybė“: apie laisvę pažinti ir pripažinti save.
Patricijos Tilvikaitės „Nepriklausomybė“ – tai emocionaliai stiprus romanas apie vidinius kalėjimus ir bandymus iš jų ištrūkti. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai dar vienas pasakojimas apie eilinę šeimą, išgyvenančią eilinius sunkumus (ir tai gali būti toks pasakojimas), bet kiek jame daug visko. Pagrindinį veikėją Adomą, tikrą šeimos ramstį, slegia ne tik buitis ir šefo pareigos restorane, bet ir giluminiai, tėvo perduoti sužeidimai. Adomas balansuoja tarp išorinio stiprybės fasado ir vidinio nuovargio – rūpindamasis senstančiu, manipuliatyviu, kadaise garsiu ir emociškai žiauriu dramaturgu tėvu, prarandančiu atmintį, ir bandydamas išlaikyti ryšį su atitolusia žmona bei maištaujančia dukra. Ir tada jauno ir nepatyrusio režisieriaus Kasparo atsiradimas pažadina Adomo senus kūrybos ir tapatybės klausimus.
Kaip man patiko pagrindinis veikėjas Adomas, vis bandžiau mintyse jį nupiešti, įsivaizduoti ir gaudavosi mielo veido vidutinio amžiaus vyras. Nepaisant vidinių išgyvenimų, man patiko jo stiprybė, jo atsakingas požiūris į šeimą (nėra vyriškų ar moteriškų pareigų), laisvumas eksperimentuoti ir pasiduoti savo senai aistrai. Atrodo, nėra nieko, ko Adomas nesugebėtų. Jau nekalbu apie tai, kad jo gamintų patiekalų tikrai norėčiau paragauti. :)
Autorė rašo aštriai ir jautriai, nebijodama mus, skaitytojus, vesti į diskomforto teritorijas. Ji kelia svarbius klausimus: ar galima mylėti ir rūpintis tais, kurie mus žeidžia? Ar kūrybinis talentas pateisina moralinę tamsą? Ar dar verta siekti pažinti ir pripažinti save?
„Nepriklausomybė“ – tai daugiasluoksnė šeimos drama, kurioje intymus psichologinis realizmas susitinka su egzistenciniais svarstymais.
Patiks tiems, kurie vertina psichologinius išgyvenimus, gilumines šeimos dramas, LGBTQ+ temą ir savęs paieškas.
Patricijos Tilvikaitės „Nepriklausomybė“ – tai emocionaliai stiprus romanas apie vidinius kalėjimus ir bandymus iš jų ištrūkti. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai dar vienas pasakojimas apie eilinę šeimą, išgyvenančią eilinius sunkumus (ir tai gali būti toks pasakojimas), bet kiek jame daug visko. Pagrindinį veikėją Adomą, tikrą šeimos ramstį, slegia ne tik buitis ir šefo pareigos restorane, bet ir giluminiai, tėvo perduoti sužeidimai. Adomas balansuoja tarp išorinio stiprybės fasado ir vidinio nuovargio – rūpindamasis senstančiu, manipuliatyviu, kadaise garsiu ir emociškai žiauriu dramaturgu tėvu, prarandančiu atmintį, ir bandydamas išlaikyti ryšį su atitolusia žmona bei maištaujančia dukra. Ir tada jauno ir nepatyrusio režisieriaus Kasparo atsiradimas pažadina Adomo senus kūrybos ir tapatybės klausimus.
Kaip man patiko pagrindinis veikėjas Adomas, vis bandžiau mintyse jį nupiešti, įsivaizduoti ir gaudavosi mielo veido vidutinio amžiaus vyras. Nepaisant vidinių išgyvenimų, man patiko jo stiprybė, jo atsakingas požiūris į šeimą (nėra vyriškų ar moteriškų pareigų), laisvumas eksperimentuoti ir pasiduoti savo senai aistrai. Atrodo, nėra nieko, ko Adomas nesugebėtų. Jau nekalbu apie tai, kad jo gamintų patiekalų tikrai norėčiau paragauti. :)
Autorė rašo aštriai ir jautriai, nebijodama mus, skaitytojus, vesti į diskomforto teritorijas. Ji kelia svarbius klausimus: ar galima mylėti ir rūpintis tais, kurie mus žeidžia? Ar kūrybinis talentas pateisina moralinę tamsą? Ar dar verta siekti pažinti ir pripažinti save?
„Nepriklausomybė“ – tai daugiasluoksnė šeimos drama, kurioje intymus psichologinis realizmas susitinka su egzistenciniais svarstymais.
Patiks tiems, kurie vertina psichologinius išgyvenimus, gilumines šeimos dramas, LGBTQ+ temą ir savęs paieškas.
February 3, 2025
Knygoje talentingai piešiami šiuolaikinių žmonių portretai, rodomi komplikuoti santykiai tarp nusenusio despoto tėvo ir subrendusio sūnaus, šeimai atsidavusio vyro ir karjeristės žmonos, homoseksualių meilužių poros; tėvo ir jo paauglės dukros. Tik tėvo ir dukros santykiai turi šiltų atspalvių, o visi kiti santykiai plėtoja “nemeilės” temą, pradėtą pirmame autorės romane “Svetimkūniai”. Romanas turi įdomią siužetinę liniją, kuri išlaikė dėmesį iki knygos pabaigos. Turtingai piešiama teatro pasaulio aplinka, su jos vidine kultūra ir anekdotais.
December 30, 2025
Jei galvojot, kad Svetimkūniai geri, tai šita DAR geresnė ;)
April 6, 2025
KNYGA IŠ BIBLIOTEKOS.
Adomas vargsta su demencija sergančiu tėvu, kurį jis prižiūri. Jo dukra Toma taip pat turi kažkokį sutrikimą (gal autizmą), kurio dėka dažnokai pasipyksta su tėvais. Netikėtai Adomas nusprendžia lankyti teatro būrelį, kuriame susipažįsta su gėjumi režisieriumi. Vyrukai greitai pasimyli... Tačiau Adomo gyvenimas nelengvas dėl senyvo tėvo ir santykių su žmona Ilze.
Knyga man labai patiko, nes daug radau savęs joje. Adomo tėvas man priminė mano prosenelį, kuris irgi sirgo demencija ir elgdavosi lygiai taip pat. Autorė puikiai pavaizdavo šia liga sergantį žmogų. Na, o režisierius Kasparas man priminė mane, nes jo namuose stirtos knygų dėžėse ir betvarkė.
Ši istorija taip pat gyvenimiška kaip ir pirmoji autorės knyga. Netrūko ir keiksmų, ir žargonų. Paliesta LGBT tema. Šeimyninės problemos. Paauglės gyvenimas, kuris tikrai ne rožėmis klotas. Toma priminė mane patį paauglystėje. Nuo Adomo tėvo dvelkė sovietiniu gyvenimu ir tas puikiai parodyta. Manau, kad šita knyga netgi dar įdomesnė ir geresnė už pirmąją autorės knygą.
Knygą skaičiau ilgai, nes čia koks seilėtas meilės romaniukas. Norėjosi pasigilinti labiau. O be to labai sirgau ir nesinorėjo skaityti. Būčiau užtrukęs trumpiau su knyga, nes ji tikrai ne stora.
Rekomenduoju visiems, kam patiko „Svetimkūniai“. Čia irgi nagrinėjamos sudėtingos gyvenimo temos.
Adomas vargsta su demencija sergančiu tėvu, kurį jis prižiūri. Jo dukra Toma taip pat turi kažkokį sutrikimą (gal autizmą), kurio dėka dažnokai pasipyksta su tėvais. Netikėtai Adomas nusprendžia lankyti teatro būrelį, kuriame susipažįsta su gėjumi režisieriumi. Vyrukai greitai pasimyli... Tačiau Adomo gyvenimas nelengvas dėl senyvo tėvo ir santykių su žmona Ilze.
Knyga man labai patiko, nes daug radau savęs joje. Adomo tėvas man priminė mano prosenelį, kuris irgi sirgo demencija ir elgdavosi lygiai taip pat. Autorė puikiai pavaizdavo šia liga sergantį žmogų. Na, o režisierius Kasparas man priminė mane, nes jo namuose stirtos knygų dėžėse ir betvarkė.
Ši istorija taip pat gyvenimiška kaip ir pirmoji autorės knyga. Netrūko ir keiksmų, ir žargonų. Paliesta LGBT tema. Šeimyninės problemos. Paauglės gyvenimas, kuris tikrai ne rožėmis klotas. Toma priminė mane patį paauglystėje. Nuo Adomo tėvo dvelkė sovietiniu gyvenimu ir tas puikiai parodyta. Manau, kad šita knyga netgi dar įdomesnė ir geresnė už pirmąją autorės knygą.
Knygą skaičiau ilgai, nes čia koks seilėtas meilės romaniukas. Norėjosi pasigilinti labiau. O be to labai sirgau ir nesinorėjo skaityti. Būčiau užtrukęs trumpiau su knyga, nes ji tikrai ne stora.
Rekomenduoju visiems, kam patiko „Svetimkūniai“. Čia irgi nagrinėjamos sudėtingos gyvenimo temos.
March 28, 2025
Visą laiką buvo sunku patikėti pagrindiniu veikėju, atrodė, kad į vieną sulipinta viskas, kas tik įmanoma - virtuvės šefas, namų šeimininkas, besirūpinantis žmonos, dukros ir namų gerove, prižiūrintis sergantį senyvą tėtį, po darbo lankantis teatro būrelį, beatrandantis savo seksualinę orientaciją ir visa tai dar nepasiekus keturiasdešimties metų. Bet knygos gale autorės žodis viską sudėliojo į vietas. Veikėjas atrodo nerealistiškas, bet… jei tai būtų moteris? Atrodytų absoliučiai normalu. Kaip ryškiai tada apsišviečia visuomenei priimtinos normos, net akis bado.
Displaying 1 - 30 of 118 reviews