Danės Griganės (tikr. Danutė Grigaliūnienė) „Šokoladiniai ledai“ – pasakojimas apie skirtingus dviejų moterų likimus. Lionytė – „vaiknaminė“ pusamžė moteris, staiga netekusi mylimo vyro ir likusi viena bei vieniša dideliame raudonų plytų name prie geležinkelio. Vaikų nesusilaukė, todėl vienatvė ir kasdienė rutina po netekties jos gyvenimą darė pilką ir vienodą. Nelabai su kuo ir bendravo geroji didžioji Lionytė. Jai užteko jos Antano. Kristina gi – jauna, graži, tačiau... bendraamžių vaikinų išniekinta, tėvelio netėvelio dar sykį pažeminta ir iš namų išvaryta. Išėjusi, kur akys mato, ji atsiduria Kiemelių geležinkelio stotyje, kurioje dirba Lionytė. Ši nelaimėlę priglaudžia. Netrukus paaiškėja, kad Kristina laukiasi. Name prie geležinkelio prasideda naujas gyvenimas – ankstų vasario 16-osios rytą gimsta Rytis. Tačiau... moterys šį vaiką priima skirtingai: viena mato jame neišsipildžiusios asmeninės laimės pakaitalą ir visą save atiduoda augančiam berniukui, kita gi mėgina atspėti, kurio iš ją išniekinusiųjų bruožai atsiskleis augančio sūnaus veide, judesiuose, elgesyje ir kaip tai pakeis jos požiūrį į sūnų. Autorė jautriai ir subtiliai atveria moters gyvenimo džiaugsmus ir skaudulius, kartu su savo knygos veikėjomis ieško paprastos moteriškos laimės paslapties, atskleidžia jų svajones, leidžia skaitytojui sužinoti slapčiausias mintis ir pažinti giliausiai paslėptas nuoskaudas. Tos neišsakytos nulemia ne tik pagrindinių knygos veikėjų, bet ir jas supančių žmonių likimus...
Be galo daug minčių ir emocijų sukėlusi knyga, kuri įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių – autorės stilius sklandus, vaizdingas ir lengvas, pulsuojantis, kupinas prasmės. Veikėjai gyvi, įdomūs, su savitais charakteriais, o jų emocijos ir išgyvenimai perteikti itin jautriai ir tikroviškai.
Skaitant knygą žavėjo meistriškai supinti veikėjų likimai – skaudūs, sudėtingi, kupini sunkių gyvenimo pasirinkimų. Autorė nebijo kalbėti apie skausmą, netektis ir vidines kovas, parodydama, kad išgyventas skausmas gali ne tik užgrūdinti ir sustiprinti, bet ir palaužti. Šios temos suteikia pasakojimui gilumo, neretai leidžia skaitytojui atpažinti save ar aplinkinius.
Knygos pabaiga – stipri ir netikėta, paliekanti gilų emocinį pėdsaką ir kviečianti susimąstyti dar ilgai po to, kai užverčiamas paskutinis puslapis. Tai tikrai labai jausminga, brandi, žmogiška knyga, kuri ne tik pasakoja istoriją, bet ir paliečia širdį. rekomenduoju drąsiai visiems, nes tikiu, kad kiekvienas ras joje tai, kas suvirpins, nustebins, privers suklusti...
Patiko pasakojimo stilius, skaityti buvo lengva ir įdomu, bet pati istorija man buvo ypatingai sunki, vietomis net kokti. Ar buvo tame purve ir kažko šviesaus? Tikrai taip, gal dėl to ir nemečiau skaityt..