What do you think?
Rate this book
Viena Indijoje
Žmonės kalba, kad tiems, kurie nukeliavo į Indiją, kažkas atsitinka. Vieni ten veržiasi ieškoti prasmės, kiti rinkti nuotraukų savo feisbuko kolekcijai, kartais grįžta susiraukę – „ten nešvaru...“, o kartais – visam gyvenimui susirgę šia šalimi.
Šios knygos autorė matė ir tradicinį, amžių glūdumas menantį kraštą, ir ties pamišimo ar nušvitimo riba atsidūrusius vakariečius. Ji lankėsi madingiausiuose Mumbajaus baruose ir garsiausiose šventyklose, ragavo Bolivudo aktorės darbo ir praktikuodama jogą ar kartodama šventas mantras braukė džiaugsmo ašaras, išmėgino įvairias alternatyviosios medicinos atšakas, gydėsi už pasakišką kainą įsigytu lydytu sviestu, nėrė į ezoteriką, žavėjosi sitaro melodijomis ir vėl grįžusi prie jogos juto bundančią Kundalini jėgą. Išmaišė visą šalį – nuo prieskoniais bei ajurvedos aliejais kvepiančio Trivandrumo iki „Mėnulio žemės“ Ladake...
Šios knygos autorė matė ir tradicinį, amžių glūdumas menantį kraštą, ir ties pamišimo ar nušvitimo riba atsidūrusius vakariečius. Ji lankėsi madingiausiuose Mumbajaus baruose ir garsiausiose šventyklose, ragavo Bolivudo aktorės darbo ir praktikuodama jogą ar kartodama šventas mantras braukė džiaugsmo ašaras, išmėgino įvairias alternatyviosios medicinos atšakas, gydėsi už pasakišką kainą įsigytu lydytu sviestu, nėrė į ezoteriką, žavėjosi sitaro melodijomis ir vėl grįžusi prie jogos juto bundančią Kundalini jėgą. Išmaišė visą šalį – nuo prieskoniais bei ajurvedos aliejais kvepiančio Trivandrumo iki „Mėnulio žemės“ Ladake...
360 pages, Paperback
First published January 1, 2014
52 people are currently reading
483 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 135 reviews
July 18, 2023
2/5
Su Indija man nėra pakeliui. Ir visgi, vengusi šios knygos, kad ir kaip mėgstu Rykštaitės kūrybą, pastaruosius dešimt metų, paveikta autorės žodžių, kad čia – jos pati pati geriausia, nusprendžiau duoti šansą. Ar knyga bloga? Ne, o ir tikrai neketinu ginčytis su autore. Ar istorijos, joje pasakojamos, gali būti įdomios? Žinoma, o ir tikiu autore, kad nemažai gavo atsiliepimų ir žiūrėjo į švytinčias skaitytojų akis. Bet ne pakeliui man su Indija ir ne pakeliui su Vaiva, po Indiją keliaujančią. Veikėjai man rodėsi neišpildyti, fragmentiški, kas natūralu, kai sutinkami vos trumpam, bet jų daug ir jei visai atvirai, man jie buvo tiesiog neįdomūs. Dialogai atrodė netikri, kam irgi galima rasti pateisinimų – gi užrašyti iš atminties, siekiant išlikti sąžiningu ir teisingu prieš tikrus žmones ir tikras patirtis. Bet neįdomūs ir jie. Neįdomūs triedimai, lašelinės, purvas. Neįdomūs gyduoliai ir neįdomi joga. Visi jie turi savo auditoriją ir dievaži, norėčiau, kad niekas mano žodžių nepriimtų asmeniškai. Nes man ir „Šantaramas“ nepatiko.
Skaičiau dar tris Vaivos knygas ir šią iškankinau tik todėl, kad vis atrodė – turiu bent pabandyti suprasti, kas gi tokio ypatingo. Ir nors niekaip nesinori numenkinti tikros patirties ir tikros istorijos, bet jaučiausi kaip žiūrėdama svetimos kelionės nuotraukas. Kelias gali mandagiai pakomentuoti, bet tūkstantį (ar daugiau!) palydimas pasakojimų ir inside jokes, kurie tik ten buvusiems aktualūs – kantrybės neturiu. Nors autorė rašė dar labai jauna, per daug man visokių pasvarstymų apie gyvenimo kelią, per daug dvasingumo, per daug visažinystės ir tuo pat metu per daug naivumo, per daug, per daug. Klaidos irgi čiut rėžė akį – pavyzdžiui dainų, angliškuose pavadinimuose. Kur kas arčiau širdies man „Lizos buto“ nostalgija, „Trisdešimt“ laisvė ir „Mėlyno namo Havajuose“ motinos proto įkaitų drama.
Su Indija man nėra pakeliui. Ir visgi, vengusi šios knygos, kad ir kaip mėgstu Rykštaitės kūrybą, pastaruosius dešimt metų, paveikta autorės žodžių, kad čia – jos pati pati geriausia, nusprendžiau duoti šansą. Ar knyga bloga? Ne, o ir tikrai neketinu ginčytis su autore. Ar istorijos, joje pasakojamos, gali būti įdomios? Žinoma, o ir tikiu autore, kad nemažai gavo atsiliepimų ir žiūrėjo į švytinčias skaitytojų akis. Bet ne pakeliui man su Indija ir ne pakeliui su Vaiva, po Indiją keliaujančią. Veikėjai man rodėsi neišpildyti, fragmentiški, kas natūralu, kai sutinkami vos trumpam, bet jų daug ir jei visai atvirai, man jie buvo tiesiog neįdomūs. Dialogai atrodė netikri, kam irgi galima rasti pateisinimų – gi užrašyti iš atminties, siekiant išlikti sąžiningu ir teisingu prieš tikrus žmones ir tikras patirtis. Bet neįdomūs ir jie. Neįdomūs triedimai, lašelinės, purvas. Neįdomūs gyduoliai ir neįdomi joga. Visi jie turi savo auditoriją ir dievaži, norėčiau, kad niekas mano žodžių nepriimtų asmeniškai. Nes man ir „Šantaramas“ nepatiko.
Skaičiau dar tris Vaivos knygas ir šią iškankinau tik todėl, kad vis atrodė – turiu bent pabandyti suprasti, kas gi tokio ypatingo. Ir nors niekaip nesinori numenkinti tikros patirties ir tikros istorijos, bet jaučiausi kaip žiūrėdama svetimos kelionės nuotraukas. Kelias gali mandagiai pakomentuoti, bet tūkstantį (ar daugiau!) palydimas pasakojimų ir inside jokes, kurie tik ten buvusiems aktualūs – kantrybės neturiu. Nors autorė rašė dar labai jauna, per daug man visokių pasvarstymų apie gyvenimo kelią, per daug dvasingumo, per daug visažinystės ir tuo pat metu per daug naivumo, per daug, per daug. Klaidos irgi čiut rėžė akį – pavyzdžiui dainų, angliškuose pavadinimuose. Kur kas arčiau širdies man „Lizos buto“ nostalgija, „Trisdešimt“ laisvė ir „Mėlyno namo Havajuose“ motinos proto įkaitų drama.
September 5, 2020
"Viena Indijoje" jau iš pačio pavadinimo labai aišku apie ką - mergina atsiduria Indijoje. Tai ji daro savo noru ir visas pasakojimas savaime tikriausiai būtų įdomus - sužinoti apie jos nuotykus, patyrimus, pojūčius, bet dar įdomiau tai, kad ta mergina ne kas kita, o mano taip mylima Vaiva Rykštaitė. Kai Vaiva atsirado Instagrame ir pradėjo ten aktyviai dalintis savo mintimis, gyvenimu, patirtimis, tai pats Instagramas nušvito kitom spalvom. Man ši moteris tokia savotiška ragana, deivė ir didžiulis įkvėpimas.
Įdomu tai, kad nors knygai tikrai daugiau nei šešeri metai, bet tos temos, kurios autorę jaudina išliko iki šių dienų. Čia aptinkame feminizmo problematikos, gamtosaugos klausimus ir savęs paieškas. Šiek tiek keista buvo skaityti, nes jausmas buvo toks, kad, rodos, fiziškai girdėjau pačią Vaivą pasakojant knygos turinį. Vėlgi - Instagramas. Tas moteriškumas, šiek tiek paslaptingas pasakojimo tonas - visa tai yra ir šioje knygoje.
Rykštaitės Indija jokiais būdais nėra sausa vadovėlinė. Ji labiau juslinė, patyriminė. Čia daug kvapų, kurie, tiesa, nevisad malonūs, garsų, nuotaikų, skonių. Pasakojimas dinamiškas, jis nuolat kinta. Dauguma akcentuoja Indiją, kaip knygos dėmesio centrą. Man pasirodė, kad pagrindinis dėmesys čia labiau turėtų būti skirtas vidinei kelionei, o ne išorinei. Mano nuomone, ši knyga - tai kelionė ne Indijoje, o Indijos fone. Vidiniai išgyvenimai, apmąstymai čia vaidina gerokai svarbesnį vaidmenį.
Jaučiasi autorės simpatija Rytų kultūrai. Ji tame ne naujokė, bet tos žinios nėra prikišamai grūdamos skaitytojui į galvą. Sakyčiau jų yra tiek, kiek reikia - nei per daug nei per mažai. Tikrai sužinosite kažką naujo, bet tai nebus kelionių vadovėlių informacija.
Imponavo sveikas požiūris į save. Vaiva nebijo pasijuokti iš savęs. Ji drąsiai dalinasi tam tikrais savo poelgiais, iš kurių snobiškesni skaitytojai gali pasijuokti - nori ji pasidaryti gražių nuotraukų, gerų asmenukių ir nebijo to pripažinti. Gal ir gerai - nereikia čia kažko vaidinti - visi to norim. Juk smagu :) Aišku, svarbu išlaikyti balansą, kad kelionės netaptų tik gero albumo savo facebook ar Instagram paskyros pildymu.
Kliuvo istorijos išdėstymas laike. Man jis nebuvo visiškai aiškus. Štai jau rašo, kad liko savaitė iki kelionės pabaigos, o tuomet nuotykiai tęsiasi ir tikrai, rodos, ne savaitę. Liko neaišku - čia viena ta kelionė, ar jos kelios. Žinoma, nėra tai esminis dalykas ir mėgautis knyga netrukdė.
Įdomu tai, kad nors knygai tikrai daugiau nei šešeri metai, bet tos temos, kurios autorę jaudina išliko iki šių dienų. Čia aptinkame feminizmo problematikos, gamtosaugos klausimus ir savęs paieškas. Šiek tiek keista buvo skaityti, nes jausmas buvo toks, kad, rodos, fiziškai girdėjau pačią Vaivą pasakojant knygos turinį. Vėlgi - Instagramas. Tas moteriškumas, šiek tiek paslaptingas pasakojimo tonas - visa tai yra ir šioje knygoje.
Rykštaitės Indija jokiais būdais nėra sausa vadovėlinė. Ji labiau juslinė, patyriminė. Čia daug kvapų, kurie, tiesa, nevisad malonūs, garsų, nuotaikų, skonių. Pasakojimas dinamiškas, jis nuolat kinta. Dauguma akcentuoja Indiją, kaip knygos dėmesio centrą. Man pasirodė, kad pagrindinis dėmesys čia labiau turėtų būti skirtas vidinei kelionei, o ne išorinei. Mano nuomone, ši knyga - tai kelionė ne Indijoje, o Indijos fone. Vidiniai išgyvenimai, apmąstymai čia vaidina gerokai svarbesnį vaidmenį.
Jaučiasi autorės simpatija Rytų kultūrai. Ji tame ne naujokė, bet tos žinios nėra prikišamai grūdamos skaitytojui į galvą. Sakyčiau jų yra tiek, kiek reikia - nei per daug nei per mažai. Tikrai sužinosite kažką naujo, bet tai nebus kelionių vadovėlių informacija.
Imponavo sveikas požiūris į save. Vaiva nebijo pasijuokti iš savęs. Ji drąsiai dalinasi tam tikrais savo poelgiais, iš kurių snobiškesni skaitytojai gali pasijuokti - nori ji pasidaryti gražių nuotraukų, gerų asmenukių ir nebijo to pripažinti. Gal ir gerai - nereikia čia kažko vaidinti - visi to norim. Juk smagu :) Aišku, svarbu išlaikyti balansą, kad kelionės netaptų tik gero albumo savo facebook ar Instagram paskyros pildymu.
Kliuvo istorijos išdėstymas laike. Man jis nebuvo visiškai aiškus. Štai jau rašo, kad liko savaitė iki kelionės pabaigos, o tuomet nuotykiai tęsiasi ir tikrai, rodos, ne savaitę. Liko neaišku - čia viena ta kelionė, ar jos kelios. Žinoma, nėra tai esminis dalykas ir mėgautis knyga netrukdė.
July 14, 2022
Ši knyga turi tai ko reikia gerai knygai - daug veiksmo, mažai dialogų, šiek tiek pamąstymų ir humoro. Skaičiau su malonumu. Sužinojau, kad juodas liežuvis gali būti stiprios dehidratacijos požymis, tai paskui juokaudavau, kad reikia išgerti vandens, kad liežuvis nepajuoduotų. Patiko Vaivos, o tiksliau Justės pastabumas menkiausioms detalėms. Manau, kad ne kiekvienas pastebėtų, kad jogos mokytojai nemalonu liestis prie kitų žmonių. Patiko vaizdingi aprašymai. Maniau, kad aš pirmas sugalvojau frazę skysta elektra, o pasirodo, kad autorė daug anksčiau už mane taip apibūdina vandenyje plaukiojantį planktoną.
April 10, 2019
Nereali knyga! Net nesitikėjau, kad tiek patiks 🙏 Jau atpažįstamas autorės stilius - atvira, drąsi, nebijanti keisti nuomonės ar pasirodyti kvaila. Autorės kelionė po Indiją reali - svečių namai, sutikti žmonės, kavinęs, pokalbiai, pavojai, jogos mokyklos ir tiesiog labai daug visko, net nebevardinsiu. Jei būtų išgalvota istorija, tai sakyčiau laki autorės fantazija. Bet kai viskas buvo realu, tai wow, nereali ta Vaiva Rykštaitė, pavarė😁 Tikrai rekomenduoju, ypač, jei norit sužinot daugiau apie tą tikrą Indiją 😊
July 11, 2019
Šiais metais jau teko skaityti vieną iš Vaivos knygų, tai - "Pirmąkart mama". Man ji paliko labai gerą įspūdį. Tad galvodama kokią knygą galėčiau perskaityti apie keliones pasirinkau šią. Ir nei kiek nenusivyliau.
Yra sakoma, jog tiems, kurie nukeliavo į Indiją kažkas atsitinka. Kai kurie iš jų bando ten surasti gyvenimo prasmę, kiti tiesiog norintys pakeliauti ir pamatyti tą tikrąją Indiją. Savo knygoje Vaiva mums aprodė Indiją be pagražinimų, tiesiog tokią kokia ji yra. Leisdamiesi į šią kelionę mes kartu su ja aplankysime ir Mumbajaus barus bei didžiausias šventyklas, taip pat užsuksime į Bolivudą bei jo užkulisius. Reikėtų nepamiršti ir jogos instituto bei įvairių išbandytų alternatyviosios medicinos atšakų.
Nesu skaičiusi daug knygų apie keliones, tad su kitomis palyginti negaliu,bet ši man tikrai patiko. Buvo įdomu bei lengva skaityti, žavėjo autorės humoru jausmas bei charizmatiškumas.
Nors Indijoje neteko lankytis, bet perskaičiusi šią knygą jaučiuosi taip, jog ten jau esu pabuvojusi. Daug įdomybių sužinojau apie šį kraštą, ten gyvenančius žmones bei jų papročius.
Šiuo metų laiku jei norite pakeliauti, bet neturite galimybės.. Rinkitės šią Vaivos knygą. Kartu pakeliausite bei pasijuoksite, liūdėsite bei nerimausite, sutiksite naujų draugų ir ne tik. Tiesiog puikus skaitinys norintiems geriau pažinti Indiją.
Yra sakoma, jog tiems, kurie nukeliavo į Indiją kažkas atsitinka. Kai kurie iš jų bando ten surasti gyvenimo prasmę, kiti tiesiog norintys pakeliauti ir pamatyti tą tikrąją Indiją. Savo knygoje Vaiva mums aprodė Indiją be pagražinimų, tiesiog tokią kokia ji yra. Leisdamiesi į šią kelionę mes kartu su ja aplankysime ir Mumbajaus barus bei didžiausias šventyklas, taip pat užsuksime į Bolivudą bei jo užkulisius. Reikėtų nepamiršti ir jogos instituto bei įvairių išbandytų alternatyviosios medicinos atšakų.
Nesu skaičiusi daug knygų apie keliones, tad su kitomis palyginti negaliu,bet ši man tikrai patiko. Buvo įdomu bei lengva skaityti, žavėjo autorės humoru jausmas bei charizmatiškumas.
Nors Indijoje neteko lankytis, bet perskaičiusi šią knygą jaučiuosi taip, jog ten jau esu pabuvojusi. Daug įdomybių sužinojau apie šį kraštą, ten gyvenančius žmones bei jų papročius.
Šiuo metų laiku jei norite pakeliauti, bet neturite galimybės.. Rinkitės šią Vaivos knygą. Kartu pakeliausite bei pasijuoksite, liūdėsite bei nerimausite, sutiksite naujų draugų ir ne tik. Tiesiog puikus skaitinys norintiems geriau pažinti Indiją.
August 24, 2023
Nežinau, kaip kalbėti apie memuarus. Pagal ką vertinti? Įdomu/neįdomu, artima/neartima? Kokie kriterijai? Kaip vertinti dienoraštį?
Visiškai paprastai žiūrint - memuarai man patinka tik jei aprašoma tema įdomi man pačiai. Šiuokart įdomu nebuvo. Kita vertus - tokio tipo dienoraštis yra neįkainojama dovana vaikams, anūkams, proanūkiams. O ir, žinoma, tiems, kam Indija artima, patraukli, įdomi. Pagavau save mąstant - jei autorė parašytų knygą apie Londoną, aš ŽINAU, kad ji man patiktų, nes Londoną dievinu. Taigi, viskas labai subjektyvu. Plius, autorės kūrybą mėgstu, “Pirmąkart mama” man labai patiko, “Mėlynas namas Havajuose” man atrodo šedevras, žadu skaityti ir “Lizos butą.”
Svarbus momentas - knygą klausiau audiotekoje ir laaaabai nesuvaibinau su balsu. Manau, koją pakišo tai, kad sekant autorę socialiniuose tinkluose ir kone kasdien girdint jos balsą, intonacijas, kalbėjimo manierą, ima atrodyti, kad autorė įgarsintų kitaip. Iliuzija? Galbūt.
Klausant buvo sunku paleisti savo perspektyvą: nematau šios kelionės kaip nuotykio, į kurį pati leisčiausi, tad negaliu įsijausti. Nemalonius jausmus kelia stereotipai, kurių atsikratyt nejaučiu poreikio (:D): nešvara, gašlumas ant kiekvieno kampo, nepaliaujamos skrandžio bėdos, beatodairiškas vairavimas, moterų teisių nebuvimas… Uff, buvo nelengva nepraskipint kai kurių vietų (skipint neskipinau, bet įrašo pagreitinimo funkcija pasinaudojau). Knyga šiek tiek priminė “Valgyk, melskis, mylėk” lietuvišką versiją, tik ne su atvira širdim, kaip pastarojoje, o su žiupsniu arogancijos, nepamatuotu, mano vertinimu, itin rizikingu naivumu.
Kūrinio tempas man irgi buvo per greitas, vardai keitė vieni kitus, situacijos pristatomos, bet kartais nepabaigiamos. Tarkime, Džeisono reiki seansas - atrodė, kad autorei padarė įspūdį. Ir man, kaip skaitytojai, buvo taaaip smalsu: naa, tai kas paaiškėjo?? Kuo taip įtikino?? Bet smalsumas patenkintas nebuvo. :)
Kas visgi patiko - peržiūrėti Facebook paskyroje esantį “Viena indijoje” nuotraukų albumą. Kelios istorijos ypač įstrigo: apie Krišaną, Pajal. Tad pamatyti jų nuotraukas labai magėjo. Guglinau Gokarną, Hampį, jų aprašymai skambėjo viliojančiai. Dar buvo vietų, kėlusių apetitą, smalsu būtų paragauti kokybiškų indiškų patiekalų, atsigerti čiajaus. Taip pat mane žavi autorės drąsa sekti savo pajautimu, svajone (patirti Indiją, šiuo atveju), elgtis kitaip, nei dauguma, pažinti save ir keisti savo matymą, nuomonę, gyventi SAVO, o ne kitų akimis “normalų” gyvenimą. Šioje knygoje jutau bundantį autorės, kaip rašytojos, individualumą, rašymo manierą, kuri kitose knygose išryškėja dar didesniu autentiškumu, atvirumu.
Dar toks įdomus pastebėjimas, knygoje kelissyk nuskambėjo frazė “mėlynas namas”, kažkaip magiškai susiklausė turint omeny autorės dabartį.
Reziumė: jausmas toks, tarsi būčiau buvusi pasodinta ant sofos ir 3 valandas turėčiau stebėti kito žmogaus kelionių nuotraukų skaidres su komentarais, svarbiais keliautojui, bet nebūtinai skaidrių stebėtojui (esu tai patyrusi iš tikrųjų, o vargeli!). Rašydama apžvalgą grūmiausi su mintimi - lyg “ne fasonas” sakyt, kad nepatiko, juk visi alpsta: Indija - toooookia šalis. Gal aš dar jai nepribrendau, kaip kiti nepribręsta alyvuogėms? :) Bet kaip ir visur - kiekvienam savo, tiesa? Man skaitymo malonumo nebuvo. Poreikio keliauti po Indiją, smalsumo šiai šaliai šiuo momentu, matyt neturiu, knygos dėka pamačiau trupinėlį Indijos iš arčiau ir to pakako. Neteigiu, kad knyga yra bloga, suprantu, kad ji tiek pat apie Indiją, kiek ir apie kelionę į save, tačiau transformuojančio vidinio autorės virsmo irgi nepastebėjau.
Su mėlynu namu autorė uždavė toną, kad ją reik išjaust kažkaip ypatingai, su Indija keliauja šleifas - ji tobula, skaitytojai alpsta, net kritikai neprikibo. Tad tikiu, kad skaitant mano apžvalgą gali kilti mintis: nuu, šita knygos akivaizdžiai nesuprato. Bet.. juk meno nereikia suprasti, pakanka patirti, tiesa? :)
Visiškai paprastai žiūrint - memuarai man patinka tik jei aprašoma tema įdomi man pačiai. Šiuokart įdomu nebuvo. Kita vertus - tokio tipo dienoraštis yra neįkainojama dovana vaikams, anūkams, proanūkiams. O ir, žinoma, tiems, kam Indija artima, patraukli, įdomi. Pagavau save mąstant - jei autorė parašytų knygą apie Londoną, aš ŽINAU, kad ji man patiktų, nes Londoną dievinu. Taigi, viskas labai subjektyvu. Plius, autorės kūrybą mėgstu, “Pirmąkart mama” man labai patiko, “Mėlynas namas Havajuose” man atrodo šedevras, žadu skaityti ir “Lizos butą.”
Svarbus momentas - knygą klausiau audiotekoje ir laaaabai nesuvaibinau su balsu. Manau, koją pakišo tai, kad sekant autorę socialiniuose tinkluose ir kone kasdien girdint jos balsą, intonacijas, kalbėjimo manierą, ima atrodyti, kad autorė įgarsintų kitaip. Iliuzija? Galbūt.
Klausant buvo sunku paleisti savo perspektyvą: nematau šios kelionės kaip nuotykio, į kurį pati leisčiausi, tad negaliu įsijausti. Nemalonius jausmus kelia stereotipai, kurių atsikratyt nejaučiu poreikio (:D): nešvara, gašlumas ant kiekvieno kampo, nepaliaujamos skrandžio bėdos, beatodairiškas vairavimas, moterų teisių nebuvimas… Uff, buvo nelengva nepraskipint kai kurių vietų (skipint neskipinau, bet įrašo pagreitinimo funkcija pasinaudojau). Knyga šiek tiek priminė “Valgyk, melskis, mylėk” lietuvišką versiją, tik ne su atvira širdim, kaip pastarojoje, o su žiupsniu arogancijos, nepamatuotu, mano vertinimu, itin rizikingu naivumu.
Kūrinio tempas man irgi buvo per greitas, vardai keitė vieni kitus, situacijos pristatomos, bet kartais nepabaigiamos. Tarkime, Džeisono reiki seansas - atrodė, kad autorei padarė įspūdį. Ir man, kaip skaitytojai, buvo taaaip smalsu: naa, tai kas paaiškėjo?? Kuo taip įtikino?? Bet smalsumas patenkintas nebuvo. :)
Kas visgi patiko - peržiūrėti Facebook paskyroje esantį “Viena indijoje” nuotraukų albumą. Kelios istorijos ypač įstrigo: apie Krišaną, Pajal. Tad pamatyti jų nuotraukas labai magėjo. Guglinau Gokarną, Hampį, jų aprašymai skambėjo viliojančiai. Dar buvo vietų, kėlusių apetitą, smalsu būtų paragauti kokybiškų indiškų patiekalų, atsigerti čiajaus. Taip pat mane žavi autorės drąsa sekti savo pajautimu, svajone (patirti Indiją, šiuo atveju), elgtis kitaip, nei dauguma, pažinti save ir keisti savo matymą, nuomonę, gyventi SAVO, o ne kitų akimis “normalų” gyvenimą. Šioje knygoje jutau bundantį autorės, kaip rašytojos, individualumą, rašymo manierą, kuri kitose knygose išryškėja dar didesniu autentiškumu, atvirumu.
Dar toks įdomus pastebėjimas, knygoje kelissyk nuskambėjo frazė “mėlynas namas”, kažkaip magiškai susiklausė turint omeny autorės dabartį.
Reziumė: jausmas toks, tarsi būčiau buvusi pasodinta ant sofos ir 3 valandas turėčiau stebėti kito žmogaus kelionių nuotraukų skaidres su komentarais, svarbiais keliautojui, bet nebūtinai skaidrių stebėtojui (esu tai patyrusi iš tikrųjų, o vargeli!). Rašydama apžvalgą grūmiausi su mintimi - lyg “ne fasonas” sakyt, kad nepatiko, juk visi alpsta: Indija - toooookia šalis. Gal aš dar jai nepribrendau, kaip kiti nepribręsta alyvuogėms? :) Bet kaip ir visur - kiekvienam savo, tiesa? Man skaitymo malonumo nebuvo. Poreikio keliauti po Indiją, smalsumo šiai šaliai šiuo momentu, matyt neturiu, knygos dėka pamačiau trupinėlį Indijos iš arčiau ir to pakako. Neteigiu, kad knyga yra bloga, suprantu, kad ji tiek pat apie Indiją, kiek ir apie kelionę į save, tačiau transformuojančio vidinio autorės virsmo irgi nepastebėjau.
Su mėlynu namu autorė uždavė toną, kad ją reik išjaust kažkaip ypatingai, su Indija keliauja šleifas - ji tobula, skaitytojai alpsta, net kritikai neprikibo. Tad tikiu, kad skaitant mano apžvalgą gali kilti mintis: nuu, šita knygos akivaizdžiai nesuprato. Bet.. juk meno nereikia suprasti, pakanka patirti, tiesa? :)
May 26, 2022
Labai nuotaikinga ir intriguojanti knyga. Entertaining, kaip anglai pasakytų. Maloniai nustebino ir autorės gebėjimas valdyti žodį. Labai rimtai esu nusiteikusi ieškoti kitų Vaivos kūrinių. Puikiai praleistas laikas!
October 13, 2025
Jutau, kad kovoju su autore, su jos tonu, su kelionių logika. Knygoje Indija tampa dekoracija savęs ieškančiai europietei, kuri egzotizuoja skurdą, tuo pat metu mėgaujasi savo privilegijomis, ir net pyksta ant kitų darančių tą patį. Man pasirodė, kad jos kelionės ne bandymas pažinti pasaulį ar save, o dar viena galimybė patvirtinti savo išskirtinumą. Tekstas man pasirodė narsicistinis, kartais infantilus, o veiksmai vietomis atrodė neatsakingi arba nejautrūs aplinkai - Indija čia ne tiek atrandama, kiek vartojama. Tik kodėl man turi rūpėti autorės patirtys, kuo jos išskirtinės, ką iš to išsinešu pats? Neradau atsakymo. Turiu tokią nuostatą, kad dažnas turistas Indiją renkasi ne iš smalsumo, o iš vidinės tuštumos – lyg bandytų užpildyti save įspūdžiais, šalimis, naujais „iššūkiais“.
Skaitant prisiminiau pervargusius jaunus tėvus, kurie, nepaisydami emocinio ir fizinio išsekimo, jau planuoja dar vieną vaiką. Taip ir su šiomis kelionėmis – po kiekvieno „detokso“, po kiekvienos dvasinės krizės, liekama su naujomis diagnozėmis, bet vis tiek keliaujama, tarsi dar vienas bandymas ar dar vienas ritualas galėtų tapti panacėja.
Man nepatiko kovoti, geriau būčiau pasitraukęs iš ringo, negu kankinęsis iki paskutinio puslapio.
Skaitant prisiminiau pervargusius jaunus tėvus, kurie, nepaisydami emocinio ir fizinio išsekimo, jau planuoja dar vieną vaiką. Taip ir su šiomis kelionėmis – po kiekvieno „detokso“, po kiekvienos dvasinės krizės, liekama su naujomis diagnozėmis, bet vis tiek keliaujama, tarsi dar vienas bandymas ar dar vienas ritualas galėtų tapti panacėja.
Man nepatiko kovoti, geriau būčiau pasitraukęs iš ringo, negu kankinęsis iki paskutinio puslapio.
September 1, 2020
Esu skaičiusi Vaivos knygą 'Pirmąkart mama'. Tai ne pirmoji pažintis. Greičiau antras šansas.
▪️Apie Indiją. Indijoje nebuvau ir milžinišku noru ten keliauti nedegu. Apsilankyti norėčiau kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje (turbūt, reiktų pagalvoti gal kur nors ir visai nenorėčiau), tačiau tai nėra 'top priority' šalis.
▪️Tai va, Indijoje nebuvau, bet... ją man teko pažinti per žmones, bendrauti, dirbti, draugauti su indais ir Šri Lankiečiais (kaimynais). Kažkiek tikrai prisiliečiau prie jų papročių, tradicijų, mentaliteto, maisto ir net patyriau kultūrinius susidūrimus, ne visada patogius ir malonius. Buvo metas kai rytus darbe pasitikdavau su indiška muzika, per pietus gerdavau jų saldžią arbatą (tiesa, su pienu - suanglėjusią), valgydavau indišką pusiau naminį, prieskoniais išsprogdintą karį ir tarsi juokais, tarsi rimtai kartu svarstydavom ar mano pilve spurdanti gyvybė negims šokanti indiškus šokius, ar net tamsesnės odos spalvos.
▪️Teko girdėti labai asmeniškų skaudžių istorijų, pažinti tėvų suvestas ir apžendintas poras (beje, dauguma tikrai atrodo gyvena meilėje). Paėmusi šią knygą spirgėjau noru pažiūrėti, ar skiriasi mano, per žmones pažinta, Indija nuo tikrosios. Kuo skiriasi Anglijos indai nuo tenykščių? Ar tos girdėtos istorijos atspindi tikrąją Indiją? Žinokit, atspindi. Vaivos dėka prisiminiau savo pažįstamus, pokalbius, iš šono pažvelgiau į praeities save. Buvo įdomu.
▪️Vaiva nupiešė tikrą, nepagražintą Indijos portretą. Dalykų čia yra visokių, skonių, kvapų irgi (smarvės, beje ir netrūksta).
▪️Knyga spalvinga ne tik tiesiogine prasme, bet ir emocine. Joje visa paletė autorės jausmų. Knyga - gyva, pulsuojanti.
▪️Rašymo stilius - įvairus - gyvas pasakojimas persipina su dienoraščio tipo ir laiškų formatais.
▪️Autorė - labai spalvinga, ryški, drąsi, emocinga, laisva, nuoširdi, atvira, paslaptinga, kartais tiesmuka, nepakanti, pramuštgalviška, bet tikra ir neapdirbta ('raw') asmenybė. Būtent tokią, gal tik brandesnę, pažįstu iš jos Instagram. Čia vertėtų paminėti, kad nesu didelė influencerių sekėja (sąmoningai vengiu ir nepersekioju, ypač LT žvaigždžių), bet Vaivą pasižiūriu ir paskaitinėju. Ji man kitokia, ji man įdomi.
▪️Labai patiko autorės humoro jausmas ir saviironija. Ne kartą skaitydama šypsojausi.
▪️Kas nepatiko? Hm, vienu metu rimtai svarsčiau, ar tik ne per daug čia tų tualeto reikalų. Taip suprantu, tai neatsiejama Indijos dalis (yra kaip yra, ištinka, kas ištinka), bet ar apie tai knyga, ar bus joje kitokio gylio. Šiek tiek išgąsdino. Tačiau nuraminsiu, ir kitokių gelmių knygoje tikrai yra. Patiko autorės filosofiniai nukrypimai, pamąstymai ir savianalizė, atviras ir dažnas pokalbis su savimi.
🔥Kitokia istorija. Savita. Tai nėra eilinis keliavimas iš taško A į tašką B. Man ši knyga pasirodė tarsi kelionė nuo žmogaus iki žmogaus, nuo santykio iki santykio, nuo patirties iki kitos patirties. Vidinė vieno be galo įdomaus žmogaus kelionė. Patiko!
▪️Apie Indiją. Indijoje nebuvau ir milžinišku noru ten keliauti nedegu. Apsilankyti norėčiau kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje (turbūt, reiktų pagalvoti gal kur nors ir visai nenorėčiau), tačiau tai nėra 'top priority' šalis.
▪️Tai va, Indijoje nebuvau, bet... ją man teko pažinti per žmones, bendrauti, dirbti, draugauti su indais ir Šri Lankiečiais (kaimynais). Kažkiek tikrai prisiliečiau prie jų papročių, tradicijų, mentaliteto, maisto ir net patyriau kultūrinius susidūrimus, ne visada patogius ir malonius. Buvo metas kai rytus darbe pasitikdavau su indiška muzika, per pietus gerdavau jų saldžią arbatą (tiesa, su pienu - suanglėjusią), valgydavau indišką pusiau naminį, prieskoniais išsprogdintą karį ir tarsi juokais, tarsi rimtai kartu svarstydavom ar mano pilve spurdanti gyvybė negims šokanti indiškus šokius, ar net tamsesnės odos spalvos.
▪️Teko girdėti labai asmeniškų skaudžių istorijų, pažinti tėvų suvestas ir apžendintas poras (beje, dauguma tikrai atrodo gyvena meilėje). Paėmusi šią knygą spirgėjau noru pažiūrėti, ar skiriasi mano, per žmones pažinta, Indija nuo tikrosios. Kuo skiriasi Anglijos indai nuo tenykščių? Ar tos girdėtos istorijos atspindi tikrąją Indiją? Žinokit, atspindi. Vaivos dėka prisiminiau savo pažįstamus, pokalbius, iš šono pažvelgiau į praeities save. Buvo įdomu.
▪️Vaiva nupiešė tikrą, nepagražintą Indijos portretą. Dalykų čia yra visokių, skonių, kvapų irgi (smarvės, beje ir netrūksta).
▪️Knyga spalvinga ne tik tiesiogine prasme, bet ir emocine. Joje visa paletė autorės jausmų. Knyga - gyva, pulsuojanti.
▪️Rašymo stilius - įvairus - gyvas pasakojimas persipina su dienoraščio tipo ir laiškų formatais.
▪️Autorė - labai spalvinga, ryški, drąsi, emocinga, laisva, nuoširdi, atvira, paslaptinga, kartais tiesmuka, nepakanti, pramuštgalviška, bet tikra ir neapdirbta ('raw') asmenybė. Būtent tokią, gal tik brandesnę, pažįstu iš jos Instagram. Čia vertėtų paminėti, kad nesu didelė influencerių sekėja (sąmoningai vengiu ir nepersekioju, ypač LT žvaigždžių), bet Vaivą pasižiūriu ir paskaitinėju. Ji man kitokia, ji man įdomi.
▪️Labai patiko autorės humoro jausmas ir saviironija. Ne kartą skaitydama šypsojausi.
▪️Kas nepatiko? Hm, vienu metu rimtai svarsčiau, ar tik ne per daug čia tų tualeto reikalų. Taip suprantu, tai neatsiejama Indijos dalis (yra kaip yra, ištinka, kas ištinka), bet ar apie tai knyga, ar bus joje kitokio gylio. Šiek tiek išgąsdino. Tačiau nuraminsiu, ir kitokių gelmių knygoje tikrai yra. Patiko autorės filosofiniai nukrypimai, pamąstymai ir savianalizė, atviras ir dažnas pokalbis su savimi.
🔥Kitokia istorija. Savita. Tai nėra eilinis keliavimas iš taško A į tašką B. Man ši knyga pasirodė tarsi kelionė nuo žmogaus iki žmogaus, nuo santykio iki santykio, nuo patirties iki kitos patirties. Vidinė vieno be galo įdomaus žmogaus kelionė. Patiko!
January 26, 2015
Turiu perspėti - kas nori skaityti knygą apie Indiją, rinkitės kitą. Nes ši - ne apie Indiją, o apie autorę Indijoje. Ir tas man asmeniškai daug įdomiau nei darkart skaityti tai ką jau skaitei kitur, žiūrinėti nuotraukas, kurias jau matei. Labai gyva, smagi knyga. Tik paskutinė dalis, Ladakas, įtartinai lyriška išėjo :).
Man buvo labai lengva įsijausti į pasakojimą, nes įsivaizduoju kad į daugelį dalykų reaguočiau labai panašiai - iš pradžių su skepsiu, paburbuliavimu, net pykčiu. O paskui žiūrėk ir prikepi visa oda prie šalies net nesupratęs kaip tai atsitiko.
Ačiū Vaivai kad nesimaivė ir neskleidė "pozityvo". Ačiū už nesumeluotus ir nepagražintus įspūdžius.
Man buvo labai lengva įsijausti į pasakojimą, nes įsivaizduoju kad į daugelį dalykų reaguočiau labai panašiai - iš pradžių su skepsiu, paburbuliavimu, net pykčiu. O paskui žiūrėk ir prikepi visa oda prie šalies net nesupratęs kaip tai atsitiko.
Ačiū Vaivai kad nesimaivė ir neskleidė "pozityvo". Ačiū už nesumeluotus ir nepagražintus įspūdžius.
March 10, 2019
4+ Taip lengvai ir smagiai skaitėsi ši knyga. Tikrai nelikau susižavėjusi ta aprašyta Indija, kad norėčiau ją apsilankyti, gal net priešingai... kaip tik dėkinga, kad atskleidė realybę ir nuplėšė tą Indijos mistiškumo kaukę. Skaitydama ne kartą šyptelėjau iš autorės saviironijos, sugebėjimo aprašyti žmones ir situacijas su humoru. Be to jaučiuosi šį tą daugiau sužinojusi apie tą kraštą, tradicijas, gyvenimo būdą.
Tiesiog tai vienos labai drąsios lietuvaitės knyga,kaip ji leidosi į avantiūras Indijoje.
Tiesiog tai vienos labai drąsios lietuvaitės knyga,kaip ji leidosi į avantiūras Indijoje.
July 9, 2017
A holiday read, but a damn good one!
April 15, 2024
Labai mėgstu kelionių knygas. Bet ne tas, turistines, kur aprašyta daugybė lankytinų objektų, muziejų, kuriuos tu “privalai” pamatyti. Mane traukia neturistinės vietos, žmonių jausmai ir emocijos, būnant vienoje ar kitoje vietoje. Juk iš tiesų, kartais atsisėdus kokioje pakelės kavinėje ir stebėdamas žmones apie šalį gali sužinoti milijoną kartų daugiau negu traukdamas su masėmis.
Ir jeigu kažkam knygoje aprašoma kasdienybė gali pasirodyti nuobodi, man būtent tos mažytės kasdieninės smulkmenos ir yra įdomiausios.
Knyga labai įtraukia, nuotykiai veja vieni kitus. Kai kas šokiruoja, kai kas stebina, bet tokiai istorijai negali būti abejingas. Ir ne, ši knyga manęs neprivertė susiplanuoti kelionės į Indiją. Manęs nežavi tas purvas, nešvara, ir asmeninės erdvės nepaisymas. Bet skaityti apie kitų keliautojų nuotykius ir atradimus šioje šalyje man labai įdomu.
Ir jeigu kažkam knygoje aprašoma kasdienybė gali pasirodyti nuobodi, man būtent tos mažytės kasdieninės smulkmenos ir yra įdomiausios.
Knyga labai įtraukia, nuotykiai veja vieni kitus. Kai kas šokiruoja, kai kas stebina, bet tokiai istorijai negali būti abejingas. Ir ne, ši knyga manęs neprivertė susiplanuoti kelionės į Indiją. Manęs nežavi tas purvas, nešvara, ir asmeninės erdvės nepaisymas. Bet skaityti apie kitų keliautojų nuotykius ir atradimus šioje šalyje man labai įdomu.
July 26, 2019
Šiaip visada skeptiškai žiūrėdavau į knygas, kurios skirtos kitų žmonių kelionių aprašymams, nes smagiau yra keliauti pačiam nei skaityti kažkieno gana tipiškus turistinius įspūdžius. Visgi čia ne tokia kelionė, kurią kiekvienas sugebėtume atkartoti perskaitę šią knygą. Čia Indija iškyla prieš akis tokia gyva, su visa įvairove kvapų (tiek karvių mėšlo, tiek gardžiausių patiekalų), spalvų ir triukšmo bei tylos. Kvapą gniaužiantys nuotykiai sudarantys įspūdį, kad autorė buvo palikusi savo baimės jausmą namuose ir kelionės metu buvo nusiteikusi išnaudoti visas rizikingiausias galimybes. Manau kiekvienas norėtų turėti savo gyvenimo patirtyje tokių nuotykių bagažą, bet išdrįsti visa tai išgyventi yra jau šis tas. Visgi gera istorija reikalauja kainuoja išties daug.
Buvo labai įdomu skaityti. Ačiū autorei už nuotykį, į kurį pati tikrai neišdrįsčiau leistis.
Buvo labai įdomu skaityti. Ačiū autorei už nuotykį, į kurį pati tikrai neišdrįsčiau leistis.
December 28, 2017
Pirma dalis tikrai patiko. Ypač pirmieji šimtas puslapių, bet toliau darėsi vis banaliau. Nežinau ar tai labai tinkamas žodis tam apibūdinti, tačiau antroji knygos dalis ir paskutiniai puslapiai skaitėsi labai sunkiai. Atrodė, kad istorijos nėra tokios įtraukiančios, kaip prieš tai..
January 15, 2022
Kaip pažinčiai - užskaitau šį kūrinį. Skaitėsi lengvai, kai kada save pagaudavau labai nuobodžiaujančią, kai kada šypsodavausi ar vos galėdavau atsitraukti... Autorė rašė kūrinį be jokių pagražinimų bei aikčiojimų - kokia yra tikroji Indija, gyvenimas šioje šalyje. Per daug pačiai buvo aprašoma "tualetinių" reikalų bei visokių išbandytų alternatyvių medicinos atšakų. Atsirasdavo autorei rutininis gyvenimas kuriame mieste - tada pati skaitydama panuobodžiaudavau. Buvo ir tokių kūrinio vietų, kurios intrigavo - tai Vaivos dalyvavimas indų vestuvėse ar pabuvimas Bolivudo užkulsiuose... Ties šia perskaityta knyga tikrai nesustosiu - dar šiemet planuoju perskaityti kurį kitą Vaivos kūrinį - tik beliks išsirinkti.
January 28, 2024
Nesu daug skaičiusi memuarų, tačiau man įdomiausias bruožas būtent šio žanro yra tikrų, o neišgalvotų veikėjų, žmonių charakteriai. Rašytoja pasirodė savotiška ir mano susidomėjimo neprarado ne tik Indijos tema, bet ir jos pasirinkimais.
Kai knyga pabaigi, dažniausiai norisi dar kažkuo pildyti savo mintis būtent ta tema, o cherry on top buvo jos įkeltas albumas facebooke būtent su vaizdais, kuriuos aprašė knygoje.
Labiausiai man patiko pačios Indijos gyvenimo būdas ir daugiau sužinoti apie dvasines praktikas.
Kai knyga pabaigi, dažniausiai norisi dar kažkuo pildyti savo mintis būtent ta tema, o cherry on top buvo jos įkeltas albumas facebooke būtent su vaizdais, kuriuos aprašė knygoje.
Labiausiai man patiko pačios Indijos gyvenimo būdas ir daugiau sužinoti apie dvasines praktikas.
May 22, 2019
Paėmusi skaityti šią knygą, jau pirmame puslapyje išspaudžiu šypseną. Suprantu, kad bus įdomu ir tikrai visai kitaip nei, kad dauguma knygų apie Indiją ir savęs ieškojimą.
Vaiva keliauja į Indiją nežinodama nei ką veiks, nei ką turi pamatyti. Ji tik žino, kad Indijoje kažkas būna.
Vos tik nusileidžia lėktuvu į oro uostą supranta, kad čia toli gražu nėra taip kaip bolivude, niekas čia nešoka, nedainuoja ir tavęs nepasitinka. Va čia ir prasideda tikroji, nuotykių pilna kelionė!
Man labai patiko autorės drąsa rašyti viską taip, kaip ir yra. Ji palietė labai daug problemų:
visuomenės, kultūros skirtumų, darbo jėgos. Taip pat, išbandė įvairias praktikas, masažus, dietą, ajurvedą, jogą, bet išliko ištikima sau ir ieškojo toliau.
Skaitydama knygą dažnai susitapatinu su veikėjais, šiuo atveju su pačia knygos autore.
Vaiva drąsi moteris ir man daug ko iš jos reikia pasimokyti. :) Gera buvo keliauti kartu, užuosti kario, prieskonių kvapus, matyti margus, raštuotus sarius, lakstančias karves, skubančius vietinius, rykšas. Bet tuo pačiu buvo ir nejauku, nešvaru pagalvojus apie anti sanitarines vieteles, karšto vandens nebuvimą, tualeto reikalus, seksualines užuominas ir tamsias, vėsias naktis. Bet juk tokia jau ta Indija. Ji kitokia, ji turi kažką, ką turime kiekvienas atrasti savyje.
Šmaikšti, tikra, neapgaudinėjanti ir "nepersaldinta" istorija skaitytojui.
Vaiva keliauja į Indiją nežinodama nei ką veiks, nei ką turi pamatyti. Ji tik žino, kad Indijoje kažkas būna.
Vos tik nusileidžia lėktuvu į oro uostą supranta, kad čia toli gražu nėra taip kaip bolivude, niekas čia nešoka, nedainuoja ir tavęs nepasitinka. Va čia ir prasideda tikroji, nuotykių pilna kelionė!
Man labai patiko autorės drąsa rašyti viską taip, kaip ir yra. Ji palietė labai daug problemų:
visuomenės, kultūros skirtumų, darbo jėgos. Taip pat, išbandė įvairias praktikas, masažus, dietą, ajurvedą, jogą, bet išliko ištikima sau ir ieškojo toliau.
Skaitydama knygą dažnai susitapatinu su veikėjais, šiuo atveju su pačia knygos autore.
Vaiva drąsi moteris ir man daug ko iš jos reikia pasimokyti. :) Gera buvo keliauti kartu, užuosti kario, prieskonių kvapus, matyti margus, raštuotus sarius, lakstančias karves, skubančius vietinius, rykšas. Bet tuo pačiu buvo ir nejauku, nešvaru pagalvojus apie anti sanitarines vieteles, karšto vandens nebuvimą, tualeto reikalus, seksualines užuominas ir tamsias, vėsias naktis. Bet juk tokia jau ta Indija. Ji kitokia, ji turi kažką, ką turime kiekvienas atrasti savyje.
Šmaikšti, tikra, neapgaudinėjanti ir "nepersaldinta" istorija skaitytojui.
July 21, 2022
Klausiausi audio ir žiauriai fainai suklausiau, sakyčiau tokiai knygai toks formatas labai tinka!
Tai man antra Vaivos knyga ir kur kas labiau patikusi. Autorė puikiai, lengvai ir nebanaliai dėlioja žodžius, moka pasijuokti iš aplinkos bei aplinkybių, įvairių keistuolių ir svarbiausia - pati iš savęs. Tačiau ir tarp visų juokų labai organiškai įsipaišo teisingi ir prasmingi, gyvenimiški pastebėjimai, išplaukia nuostabios, paprastos, bet genialios mintys. Nors didelės dalies istorijos aš negalėjau suprasti - ta prasme, kad kaip taip naiviai, drąsiai, nesaugiai, neapgalvotai galima elgtis; gal tai ir buvo įspūdį darantis faktorius: juk pati taip tikrai neišdrįsčiau.
Kiek aš žinau, kiek mačiau, girdėjau ir skaičiau - Vaivos gyvenimas išties įdomus, tad man ir atrodo, kad pasakoti apie jį - jai sekasi geriausiai. Ir galbūt todėl romanas Lizos Butas, man pasirodė, kur kas silpnesnis, nei Indijos pasakojimas.
Išties knyga taip užkabino, kad jai įpusėjus ėmiaus googlinti, kaip tuomet autorė atrodė, kaip keliavo - apsidžiaugiau jos Facebooke radusi visą nuotraukų albumą dedikuotą Indijai, buvo žiauriai smagu matyti realius knygos herojus, ne tik savo vaizduotėje.
Taigi, pakibau taip, kad dar dvi Vaivos knygos jau mano namuos. Tikiuosi patiks, ne mažiau nei ši.
Tai man antra Vaivos knyga ir kur kas labiau patikusi. Autorė puikiai, lengvai ir nebanaliai dėlioja žodžius, moka pasijuokti iš aplinkos bei aplinkybių, įvairių keistuolių ir svarbiausia - pati iš savęs. Tačiau ir tarp visų juokų labai organiškai įsipaišo teisingi ir prasmingi, gyvenimiški pastebėjimai, išplaukia nuostabios, paprastos, bet genialios mintys. Nors didelės dalies istorijos aš negalėjau suprasti - ta prasme, kad kaip taip naiviai, drąsiai, nesaugiai, neapgalvotai galima elgtis; gal tai ir buvo įspūdį darantis faktorius: juk pati taip tikrai neišdrįsčiau.
Kiek aš žinau, kiek mačiau, girdėjau ir skaičiau - Vaivos gyvenimas išties įdomus, tad man ir atrodo, kad pasakoti apie jį - jai sekasi geriausiai. Ir galbūt todėl romanas Lizos Butas, man pasirodė, kur kas silpnesnis, nei Indijos pasakojimas.
Išties knyga taip užkabino, kad jai įpusėjus ėmiaus googlinti, kaip tuomet autorė atrodė, kaip keliavo - apsidžiaugiau jos Facebooke radusi visą nuotraukų albumą dedikuotą Indijai, buvo žiauriai smagu matyti realius knygos herojus, ne tik savo vaizduotėje.
Taigi, pakibau taip, kad dar dvi Vaivos knygos jau mano namuos. Tikiuosi patiks, ne mažiau nei ši.
February 28, 2021
Viena Indijoje - tai lengvai besiklausantis (aš klausiausi audioknygos. Rekomenduoju!) vienos moters travelogas apie klajones po Indiją ir tuo pačiu pačią save.
Pasakojama ir nuotaikingai, ir vaizdingai, ir atvirai, ir skeptiškai, ir savikritiškai, ir filosofiškai (ypač antroje dalyje).
Klausydama šios audioknygos jaučiausi kaip pati Indijoje pabuvojusi, atsigėrusi daug čiajaus, daug pamačiusi, patyrusi, išragavusi, išgyvenusi, išbandžiusi… žodžiu, puiki kelionė :) Prie šios iliuzijos dar prisidėjo autorės Facebook paskyroje patalpintos aprašytų kelionių nuotraukos.
Man truputį painoka buvo pasakojimo laiko linija, nors kaip vėliau supratau, knygoje aprašoma ne viena, o net kelios pakartotinos kelionės po Indiją.
Pasakojama ir nuotaikingai, ir vaizdingai, ir atvirai, ir skeptiškai, ir savikritiškai, ir filosofiškai (ypač antroje dalyje).
Klausydama šios audioknygos jaučiausi kaip pati Indijoje pabuvojusi, atsigėrusi daug čiajaus, daug pamačiusi, patyrusi, išragavusi, išgyvenusi, išbandžiusi… žodžiu, puiki kelionė :) Prie šios iliuzijos dar prisidėjo autorės Facebook paskyroje patalpintos aprašytų kelionių nuotraukos.
Man truputį painoka buvo pasakojimo laiko linija, nors kaip vėliau supratau, knygoje aprašoma ne viena, o net kelios pakartotinos kelionės po Indiją.
February 6, 2025
Toks paaugliškas, primityvus , padrikas kelionių nuotykių kratinys. Tarsi pasakotumei “geriausiai” draugei , kiek smagaus ir nerealaus patyrei superinės kelionės metu ir viskas, kas ten įvyksta, gali įvykti tik tau, su tavimi ir aplink tave.. Susidaro narciziškas įspūdis, kaip autorė pritempia savo nuotykius, pagražindama, suabsoliutindama sutiktus žmones, jų pokalbius, patirtis.. sutikti vyrai, jogai ir joga, dar kartą joga ir hyleriai, joga ir čiajus. Norisi prasiskalauti burną tyru vandeniu, po tiek čiajaus skonio ir cukraus.
Norėta nerealaus filmo, o gaunasi - pigus bolivudas.
Neįtikina. Ir momentais net juokinga ir primityvu.
Norisi mesti neįpusėjus. Antroji knygos pusė išvis labai silpna. Žodžiu, pervertinta knyga.
Norėta nerealaus filmo, o gaunasi - pigus bolivudas.
Neįtikina. Ir momentais net juokinga ir primityvu.
Norisi mesti neįpusėjus. Antroji knygos pusė išvis labai silpna. Žodžiu, pervertinta knyga.
September 15, 2019
Surijau net nekramtydama (tad turbūt teks skaityti dar kartą - neabejoju, kad bus dalykų, kurie šįkart praslydo pro akis). Aprašymas gyvas, įdomus, jaudinantis ir įtraukiantis, tarsi pati jau būčiau Indijoje. Vaizdai nepagražinti, filosofijos tiesos taip ir neatskleistos, gyvenimo beprasmybės pojūtis pabaigus knygą dar didesnis nei prieš ją pradedant - ir visgi širdyje gera, kad atradau tokį perliuką.
August 25, 2023
Kol kiti svajoja, Vaiva Rykštaitė daro. Ar bent kol svajoju aš: susikraunu ryškią kelioninę kuprinę, nusiperku vieną bilietą į vieną pusę ir išvykstu į tolimiausią pasaulio kraštą. Tame krašte aš ieškau prasmės, ieškau savęs, priimu avantiūras ir viena geriu balzganą kavą lauko kavinėje, stebėdama man nieko nereiškiančius veidus. Svajonės. Savo laiku to nepadariau, gal dar padarysiu gyvenimo rudeniui artėjant. Bet Vaiva prieš 10 metų padarė ir pasiėmė į tolimą kelionę po Indiją (ir po save) mane kartu.
Tiesa, pati Indija manęs niekada nežavėjo. Niekada netraukė jos didybė ir kontrastai, Bolivudas ir šventasis Gangas, tačiau įtraukė autorės pasakojimas. Puikiai supratau, kodėl skaitytojas gali painioti šiuos memuarus su romanu - čia jau nuo pirmųjų puslapių visko tiek daug, ir viskas taip absurdiškai kitoniška, kad iš karto dedi štampą - pramanas. Bet pamažu darosi aišku - ne pramanas, tiesiog kitas pasaulis. Indija.
Sužavėjo lengvas knygos tonas, skaityti buvo malonu, šmaikštu, kartais buitiška - paprasta. Ar daug naujo sužinojau apie pačią šalį? Paklauskit mano šeimos ir draugų, kuriems vis paduodavau po faktelį ne tik apie V. Rykštaitės solo kelionę, bet ir apie (ne)deginamus lavonus, vestuvių tradicijas ar įdomiausias alternatyviosios medicinos praktikas. Norėjosi dalintis! Indija manęs netraukia, jau minėjau, bet kažin ko taip maga dar ir dar apie ją kalbėti, o ir autentiško saldaus čiajaus taip norėtųsi paragauti…
Vis tik labiausiai knietėjo sužinoti, kokį stebuklą keliautoja tikėjosi rasti. Ar rado? Kodėl turėjo pabėgti beveik 6000 kilometrų, kad grįžtų į save? Susimąsčiau, kaip įdomu, kad žmogui, tokiai bendraujančiai būtybei, reikia vienatvės, kad viskas taptų aišku - ‘vienatvės jausmas viską išgrynina’. Ir nurimau supratusi, jog, veikiausiai, visi atsakymai į mums rūpimus klausimus, visos tiesos ir prasmės visada su mumis. ‘Viskas čia taip pat’ - ir Lietuvoje, ir Indijoje. Bet kartais tam, kad tai suprastum, reikia vienam nukeliauti į kitą pasaulį.
Knyga, norintiems susipažinti su spalvingąja Indija. Ir, drįstu sakyti, geriau pažinti pačią V. Rykštaitę.
Tiesa, pati Indija manęs niekada nežavėjo. Niekada netraukė jos didybė ir kontrastai, Bolivudas ir šventasis Gangas, tačiau įtraukė autorės pasakojimas. Puikiai supratau, kodėl skaitytojas gali painioti šiuos memuarus su romanu - čia jau nuo pirmųjų puslapių visko tiek daug, ir viskas taip absurdiškai kitoniška, kad iš karto dedi štampą - pramanas. Bet pamažu darosi aišku - ne pramanas, tiesiog kitas pasaulis. Indija.
Sužavėjo lengvas knygos tonas, skaityti buvo malonu, šmaikštu, kartais buitiška - paprasta. Ar daug naujo sužinojau apie pačią šalį? Paklauskit mano šeimos ir draugų, kuriems vis paduodavau po faktelį ne tik apie V. Rykštaitės solo kelionę, bet ir apie (ne)deginamus lavonus, vestuvių tradicijas ar įdomiausias alternatyviosios medicinos praktikas. Norėjosi dalintis! Indija manęs netraukia, jau minėjau, bet kažin ko taip maga dar ir dar apie ją kalbėti, o ir autentiško saldaus čiajaus taip norėtųsi paragauti…
Vis tik labiausiai knietėjo sužinoti, kokį stebuklą keliautoja tikėjosi rasti. Ar rado? Kodėl turėjo pabėgti beveik 6000 kilometrų, kad grįžtų į save? Susimąsčiau, kaip įdomu, kad žmogui, tokiai bendraujančiai būtybei, reikia vienatvės, kad viskas taptų aišku - ‘vienatvės jausmas viską išgrynina’. Ir nurimau supratusi, jog, veikiausiai, visi atsakymai į mums rūpimus klausimus, visos tiesos ir prasmės visada su mumis. ‘Viskas čia taip pat’ - ir Lietuvoje, ir Indijoje. Bet kartais tam, kad tai suprastum, reikia vienam nukeliauti į kitą pasaulį.
Knyga, norintiems susipažinti su spalvingąja Indija. Ir, drįstu sakyti, geriau pažinti pačią V. Rykštaitę.
February 20, 2024
Labai seniai norėjau paskaityti ką nors iš Vaivos Rykštaitės (gal labiau vien dėl to, kad turėjau gan skeptišką nuomonę). Išsirinkau šitą, nes norėjos senesnės jos knygos, nenorėjau pult į naujienas (Lizos butą ir etc.), jau tik knygos viduryje netyčiom kitam šaltinyje perskaičiau, kad pačios autorės nuomone, čia jos geriausia knyga - nu ir ką galiu pasakyt - buvau nuginkluota :D malonus buvo jausmas skaitant, kai pamiršti, kad skaitai lietuvių autoriaus kūrinį - taip įtraukiai parašyta, tokios gražios sakinių struktūros, taip lengvai leidžia atsidurt tose Indijos gatvėse - keliskart norėjos atsiverst ir pasižiūrėt, kas taip gerai išvertė, gi lietuviai paprastai taip nerašo (suprantu, kad čia tik mano iki šiol prasta patirtis, tikriausiai, su lietuvių knygomis) :D
Iš esmės, labai priminė neseniai skaitytą Valgyk, melskis, mylėk - tik DAUG GERIAU
Patiko, rekomenduoju, ir įstrigus eilutė - seno leidimo, 18 eilutės iš 348 puslapio, paskutinis sakinys :))
Iš esmės, labai priminė neseniai skaitytą Valgyk, melskis, mylėk - tik DAUG GERIAU
Patiko, rekomenduoju, ir įstrigus eilutė - seno leidimo, 18 eilutės iš 348 puslapio, paskutinis sakinys :))
October 9, 2025
Knyga neįtraukė - kaip žiūrėti tūkstančius kito žmogaus kelionių nuotraukų, taip ir skaityti kito žmogaus kelionių memuarus buvo nuobodu. Trūko istorijos nuoseklumo, trūko minties - kodėl visa tai išleista kaip knyga, o ne pasilikta sau? Bet rašo autorė gerai, tad pliusas už tai.
July 30, 2023
Tobula! Ir taškas 🌞
April 12, 2025
Visos skaitytos Vaivos knygos labai patiko, bet sita ypatingai! 🍬
September 2, 2023
Absoliutus geris!
Jauciuos tarsi buvusi Indijoje ir keliavusi kartu.
Jauciuos tarsi buvusi Indijoje ir keliavusi kartu.
July 19, 2023
Šita knyga buvo kaip sapnas, atrodė kartu esu ir keliauju po Indiją. Skaičiau lėtai, taupydama puslapius, kad taip greit nepasibaigtų, kad ilgiau pabūčiau tame sapne.
September 20, 2020
Įspūdžiai: Koronaviruso laikais, kai negalima keliauti realiai, tenka pasitenkinti knygomis. Ši - kaip tik tinkama tokiam tikslui - kupina skirtingų Indijos spalvų, skonių, kvapų, vaizdų... Jaučiuosi tam tikra prasme pabuvojusi šalyje, o dar priedu ir išvengusi kokios nors žarnyno infekcijos :) Knyga parašyta įtraukiančiai, intriguoja jau nuo pirmųjų puslapių, negana to - tą patį braižą išlaiko iki pat pabaigos. Autorė stebina ir įkvepia savo drąsa. Pati Indija kaip šalis gal ir nesužavėjo, tačiau mintis kelianti vienai ir tokiu būdu nardyti po savo vidinį pasaulį, kaip kad tai darė Vaiva, - dar ir kaip! :)
Patikusios citatos: "Virškinimo sutrikimai mane visada nuteikia filosofiškai. Jaučiuosi pelnytai nukarūnuojama, kai, nepaisant visų metafizinių įžvalgų ir perskaitytų knygų, man primenama: esi kūnas, esi gyvulys. Iš dulkės į dulkę. Iš mėšlo į mėšlą. Viskas."; "Indija iš esmės – tai didžiulė psichiatrijos ligoninė vakariečiams."; "Alkau vienatvės ir asmeninės erdvės."; "Karma? Ak, taip. Tai ne bausmė, atėjusi iš praėjusių gyvenimų, bet fizikos dėsnis – kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Tik tiek."; "Kiekvienas kąsnis atskleidžia mūsų požiūrį į gyvenimą."
Patikusios citatos: "Virškinimo sutrikimai mane visada nuteikia filosofiškai. Jaučiuosi pelnytai nukarūnuojama, kai, nepaisant visų metafizinių įžvalgų ir perskaitytų knygų, man primenama: esi kūnas, esi gyvulys. Iš dulkės į dulkę. Iš mėšlo į mėšlą. Viskas."; "Indija iš esmės – tai didžiulė psichiatrijos ligoninė vakariečiams."; "Alkau vienatvės ir asmeninės erdvės."; "Karma? Ak, taip. Tai ne bausmė, atėjusi iš praėjusių gyvenimų, bet fizikos dėsnis – kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Tik tiek."; "Kiekvienas kąsnis atskleidžia mūsų požiūrį į gyvenimą."
Displaying 1 - 30 of 135 reviews