What do you think?
Rate this book
Dvikova, antra knyga
Visa Amerika, o gal ir visa Žemė susargdinta pragaištingo supergripo viruso. Kitados galingoje valstybėje teišliko saujelė žmonių, iš paskutiniųjų jėgų besistengiančių išgyventi.
Tačiau jau ir taip siaubingą jų padėtį dar beviltiškesne ketina paversti Tamsos žmogus, Šėtono parankinis, metafizinio blogio įsikūnijimas, telkiantis aplink save šlykščiausių atmatų armiją. Netrukus paskutinė dvikova išspręs, ar nugalės vos berusenanti viltis, ar ši juodžiausia pragaištis.
Tačiau jau ir taip siaubingą jų padėtį dar beviltiškesne ketina paversti Tamsos žmogus, Šėtono parankinis, metafizinio blogio įsikūnijimas, telkiantis aplink save šlykščiausių atmatų armiją. Netrukus paskutinė dvikova išspręs, ar nugalės vos berusenanti viltis, ar ši juodžiausia pragaištis.
- GenresHorror
479 pages, Paperback
Published January 1, 1997
About the author
Stephen King
2,242 books894k followersStephen Edwin King was born the second son of Donald and Nellie Ruth Pillsbury King. After his father left them when Stephen was two, he and his older brother, David, were raised by his mother. Parts of his childhood were spent in Fort Wayne, Indiana, where his father's family was at the time, and in Stratford, Connecticut. When Stephen was eleven, his mother brought her children back to Durham, Maine, for good. Her parents, Guy and Nellie Pillsbury, had become incapacitated with old age, and Ruth King was persuaded by her sisters to take over the physical care of them. Other family members provided a small house in Durham and financial support. After Stephen's grandparents passed away, Mrs. King found work in the kitchens of Pineland, a nearby residential facility for the mentally challenged.
Stephen attended the grammar school in Durham and Lisbon Falls High School, graduating in 1966. From his sophomore year at the University of Maine at Orono, he wrote a weekly column for the school newspaper, THE MAINE CAMPUS. He was also active in student politics, serving as a member of the Student Senate. He came to support the anti-war movement on the Orono campus, arriving at his stance from a conservative view that the war in Vietnam was unconstitutional. He graduated in 1970, with a B.A. in English and qualified to teach on the high school level. A draft board examination immediately post-graduation found him 4-F on grounds of high blood pressure, limited vision, flat feet, and punctured eardrums.
He met Tabitha Spruce in the stacks of the Fogler Library at the University, where they both worked as students; they married in January of 1971. As Stephen was unable to find placement as a teacher immediately, the Kings lived on his earnings as a laborer at an industrial laundry, and her student loan and savings, with an occasional boost from a short story sale to men's magazines.
Stephen made his first professional short story sale ("The Glass Floor") to Startling Mystery Stories in 1967. Throughout the early years of his marriage, he continued to sell stories to men's magazines. Many were gathered into the Night Shift collection or appeared in other anthologies.
In the fall of 1971, Stephen began teaching English at Hampden Academy, the public high school in Hampden, Maine. Writing in the evenings and on the weekends, he continued to produce short stories and to work on novels.
Stephen attended the grammar school in Durham and Lisbon Falls High School, graduating in 1966. From his sophomore year at the University of Maine at Orono, he wrote a weekly column for the school newspaper, THE MAINE CAMPUS. He was also active in student politics, serving as a member of the Student Senate. He came to support the anti-war movement on the Orono campus, arriving at his stance from a conservative view that the war in Vietnam was unconstitutional. He graduated in 1970, with a B.A. in English and qualified to teach on the high school level. A draft board examination immediately post-graduation found him 4-F on grounds of high blood pressure, limited vision, flat feet, and punctured eardrums.
He met Tabitha Spruce in the stacks of the Fogler Library at the University, where they both worked as students; they married in January of 1971. As Stephen was unable to find placement as a teacher immediately, the Kings lived on his earnings as a laborer at an industrial laundry, and her student loan and savings, with an occasional boost from a short story sale to men's magazines.
Stephen made his first professional short story sale ("The Glass Floor") to Startling Mystery Stories in 1967. Throughout the early years of his marriage, he continued to sell stories to men's magazines. Many were gathered into the Night Shift collection or appeared in other anthologies.
In the fall of 1971, Stephen began teaching English at Hampden Academy, the public high school in Hampden, Maine. Writing in the evenings and on the weekends, he continued to produce short stories and to work on novels.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 7 of 7 reviews
April 1, 2021
Pradėjęs skaityti Dvikovą ir įsijungęs Goodreads, kiek nustebau, nes šios dvi knygos dar neturėjo jokio įvertinimo. Mat skaitau aš ją jau kokį ketvirtą, gal net ir penktą kartą (tiesa, vėliau yla išlindo iš maišo - įvertinęs buvau anglišką leidimą). Ir po visų penkių kartų maniau, manau ir turbūt toliau taip galvosiu, kad Dvikova - tai TA knyga, ta mano pati pačiausia iš visų. Tiesa, paskutinį kartą skaičiau jau senokai, dar pirmasis mano amžių žymintis skaitmuo buvo tik tik persivertęs į 2, tad kilo ir natūralus klausimas: ar ši knyga vis dar bus TA knyga. Beeeeeet, kaip bepažiūrėsi, kada gi bus geresnis laikas skaityti knygą apie mirtiną supervirusą, nei pandemijos metu. Tuolab, kad ir naujas miniserialas išėjo. Peržiūrėjau, šiek tiek nusivyliau (nes kaip minimum dviem sezonais per trumpas, o ir castingas kiek šlubas), nusprendžiau, kad vėl atėjo metas JAI.
Ir viskas su ja gerai. Tas visas ~1000 puslapių, visi tipiškai Kingiški "tiesiai per aplinkui" aprašymai, milijonas personažų ir dar daugiau vardų. Viskas man, kaip ir anksčiau, tiko ir patiko. Tas lėtas, bet neišvengiamas viruso plitimas išvis ant tiek gerai parašytas, kad tą +- pusę pirmos knygos norisi skaityti ir skaityti ir skaityti vėl ir vėl ir vėl.
Kingas man apskritai visada buvo personažų kūrimo etalonas, nes turbūt pas jokį kitą autorių man jie nebūna tokie gyvi, visapusiški ir pilnai išpildyti. Bet jau šitoje knygoje bičas pralenkė pats save. Sure, antraplaniai dėmesio gavo mažiau, bet Stju, Haroldas, Laris, Franė, Glenas... Baigi knygą ir tau atrodo, kad šitą chebrą tu pažįsti geriau nei kai kuriuos savo draugus (greičiausiai taip iš tikro ir yra).
Vienintelis dalykas, prie ko noriu prisikabinti - tai vertimas. Kokybine prasme jis greičiausiai nėra blogas, beeeet... Bet tiesiog, net nežinau, koks tinkamas žodis. Sakyčiau, pasenęs, bet daug tiksliau mano mintį išreiškia outdated. Pilnas keistų, pamirštų, nebevartotinų žodžių, kaip kad "aiman", "kulonas", ir t.t. Ar sakau, kad vertimas blogas? Ne, tikrai ne. Bet laikmetis pasikeitė. Kas prieš dvidešimt metų net ir man pačiam visai nekliuvo, dabar jau skamba tiesiog keistai. Na, panašiai kaip prieš 20 metų buvo visiškai cool vaikščioti apsimovus lenarais, o dabar su jais išeiti jau būtų tiesiog elementariai keista.
Prieš porą metų skaičiau Swan Song, Roberto McCammon'o knygą, kuri, pasak gausybės skirtingų nuomonių, review ir komentarų, yra realiausia (ir panašiausia) konkurentė Kingo "Dvikovai". Tad, po ilgesnės pertraukos neskaičius Dvikovos, dabar jau galiu palyginti jas abi visiškai objektyviai ir išvada labai paprasta. Vis dar pasirašau po kiekvienu savo žodžiu Swan Song apžvalgoje. Ar Dvikova geresnė? Taip. Ar Swan Song irgi gera? Tikrai taip. Kurią iš jų rinktis? Akivaizdu, Vatsonai. Nereikia rinktis, reikia skaityti jas abi. :)
Pilnai tikiu, kad buvo, yra ir bus nemažai žmonių, kuriems atrodys, jog Kingo Opus Magnum šiek tiek serga Džordžu Martinu ir labai sveikintinas ir reikalingas šios ligos gydymo metodas būtų tikslingas, preciziškai kontroliuojamas judesys skalpeliu stambesnėse knygos vietose. Aš sutinku, kad tai padaryti būtų galima. Tačiau tuomet dingtų žavesys. Apkarpyk tekstą, ir iš 5* lieka 4*. Nes šioje knygoje nei vienas skyrius, nei vienas sakinys nėra perteklinis. Kiek teko skaityti kitų žmonių apžvalgas, dauguma labiausiai pretenzijas reiškia dėl antros dalies vidurio, arba jei detalizuojant tiksliau, tai nemažai užtrukusio pasakojimo apie bendruomenės atkūrimo darbus Boulderyje, politinius sprendimus dėl savivaldos formavimo, nuoseklaus urbanistinio planavimo, etc etc. Bet čia ir yra kabliukas - Kingas žingsnis po žingsnio, žodis po žodžio sugebėjo atvaizduoti, kaip žmonija pakyla iš pelenų ir susikuria sau antrą šansą. McCammonas savo Gulbės giesmėje to arba nesugebėjo, arba nepanorėjo. Jo sprendimas buvo tiesiog septynių metų šuolis pasakojimo linijoje. Tas šuolis sukūrė krūvą neatsakytų klausimų ir abejonių. Kingas gi viso to išvengė.
Bendrai imant ir reziumuojant - nesistebiu, kad man Dvikova tapo TA knyga. Įsigilinus kiek labiau virš paviršutiniškos distopijos, joje atrandi atsakymus į gausybę nelengvai atsakomų klausimų. Pradedant nuo to, kaip žmogus tampa blogas, baigiant - kodėl tėvai nustoja mylėję savo vaiką.
Kažkodėl nemanau, kad čia buvo paskutinis kartas, kai skaičiau "The Stand".
Ir viskas su ja gerai. Tas visas ~1000 puslapių, visi tipiškai Kingiški "tiesiai per aplinkui" aprašymai, milijonas personažų ir dar daugiau vardų. Viskas man, kaip ir anksčiau, tiko ir patiko. Tas lėtas, bet neišvengiamas viruso plitimas išvis ant tiek gerai parašytas, kad tą +- pusę pirmos knygos norisi skaityti ir skaityti ir skaityti vėl ir vėl ir vėl.
Kingas man apskritai visada buvo personažų kūrimo etalonas, nes turbūt pas jokį kitą autorių man jie nebūna tokie gyvi, visapusiški ir pilnai išpildyti. Bet jau šitoje knygoje bičas pralenkė pats save. Sure, antraplaniai dėmesio gavo mažiau, bet Stju, Haroldas, Laris, Franė, Glenas... Baigi knygą ir tau atrodo, kad šitą chebrą tu pažįsti geriau nei kai kuriuos savo draugus (greičiausiai taip iš tikro ir yra).
Vienintelis dalykas, prie ko noriu prisikabinti - tai vertimas. Kokybine prasme jis greičiausiai nėra blogas, beeeet... Bet tiesiog, net nežinau, koks tinkamas žodis. Sakyčiau, pasenęs, bet daug tiksliau mano mintį išreiškia outdated. Pilnas keistų, pamirštų, nebevartotinų žodžių, kaip kad "aiman", "kulonas", ir t.t. Ar sakau, kad vertimas blogas? Ne, tikrai ne. Bet laikmetis pasikeitė. Kas prieš dvidešimt metų net ir man pačiam visai nekliuvo, dabar jau skamba tiesiog keistai. Na, panašiai kaip prieš 20 metų buvo visiškai cool vaikščioti apsimovus lenarais, o dabar su jais išeiti jau būtų tiesiog elementariai keista.
Prieš porą metų skaičiau Swan Song, Roberto McCammon'o knygą, kuri, pasak gausybės skirtingų nuomonių, review ir komentarų, yra realiausia (ir panašiausia) konkurentė Kingo "Dvikovai". Tad, po ilgesnės pertraukos neskaičius Dvikovos, dabar jau galiu palyginti jas abi visiškai objektyviai ir išvada labai paprasta. Vis dar pasirašau po kiekvienu savo žodžiu Swan Song apžvalgoje. Ar Dvikova geresnė? Taip. Ar Swan Song irgi gera? Tikrai taip. Kurią iš jų rinktis? Akivaizdu, Vatsonai. Nereikia rinktis, reikia skaityti jas abi. :)
Pilnai tikiu, kad buvo, yra ir bus nemažai žmonių, kuriems atrodys, jog Kingo Opus Magnum šiek tiek serga Džordžu Martinu ir labai sveikintinas ir reikalingas šios ligos gydymo metodas būtų tikslingas, preciziškai kontroliuojamas judesys skalpeliu stambesnėse knygos vietose. Aš sutinku, kad tai padaryti būtų galima. Tačiau tuomet dingtų žavesys. Apkarpyk tekstą, ir iš 5* lieka 4*. Nes šioje knygoje nei vienas skyrius, nei vienas sakinys nėra perteklinis. Kiek teko skaityti kitų žmonių apžvalgas, dauguma labiausiai pretenzijas reiškia dėl antros dalies vidurio, arba jei detalizuojant tiksliau, tai nemažai užtrukusio pasakojimo apie bendruomenės atkūrimo darbus Boulderyje, politinius sprendimus dėl savivaldos formavimo, nuoseklaus urbanistinio planavimo, etc etc. Bet čia ir yra kabliukas - Kingas žingsnis po žingsnio, žodis po žodžio sugebėjo atvaizduoti, kaip žmonija pakyla iš pelenų ir susikuria sau antrą šansą. McCammonas savo Gulbės giesmėje to arba nesugebėjo, arba nepanorėjo. Jo sprendimas buvo tiesiog septynių metų šuolis pasakojimo linijoje. Tas šuolis sukūrė krūvą neatsakytų klausimų ir abejonių. Kingas gi viso to išvengė.
Bendrai imant ir reziumuojant - nesistebiu, kad man Dvikova tapo TA knyga. Įsigilinus kiek labiau virš paviršutiniškos distopijos, joje atrandi atsakymus į gausybę nelengvai atsakomų klausimų. Pradedant nuo to, kaip žmogus tampa blogas, baigiant - kodėl tėvai nustoja mylėję savo vaiką.
Kažkodėl nemanau, kad čia buvo paskutinis kartas, kai skaičiau "The Stand".
April 9, 2019
Antra dalis taip pat labai patiko.
Šiek tiek, gal veiksmą sulėtino Boulderio politiniai reikalai (vadinkim), bet visa kita super.
Šiek tiek, gal veiksmą sulėtino Boulderio politiniai reikalai (vadinkim), bet visa kita super.
September 16, 2017
Pirmas mano perskaitytas Kingo romanas. Pasirinkau pagal aukštą gudrydso reitingą. Nepasakyčiau, kad nusivyliau ar, kad gailiuosi perskaitęs. Bet filmas "Švytėjimas" lūkesčių kartelę užkėlė taip aukštai, kad tikėjausi geriau. Man lėkštoka. Prie normalaus apokaliptinio siužeto prijergti neva mistiniai dalykai pasirodė labai dirbtiniai. Be jų romanas būtų tik išlošęs.
May 9, 2021
Antra “Dvikovos” dalis patiko kiek mažiau. Pirmoje žmonija kovojo su išlikimu kilus supergripo pandemijai, kuri man taip priminė covid19. Antrojoje - bręsta gėrio ir blogio kova, daug daugiau mistikos, kuri gal ne kiekvienam patiks. Taip pat daug politikos. Buvo išties įdomu skaityti apie žmonių būrimąsi į naują visuomenę, kaip šimtai žmonių gali gyventi be valdžios, teisėsaugos. Kaip daugėjant gyventojų skaičiui tenka spręsti vis naujas kylančias problemas - kaip visiems sugyventi ir išgyventi drauge. Labai įtraukė knyga, džiaugiuosi perskaičiusi kitokią Kingo kūrybą - iki šiol buvau skaičiusi tik jo siaubo knygas. Įvairiapusiškas rašytojas :)
March 12, 2026
Taip gi super virusas išguldė didumą žmonijos populiacijos,o likusieji tarsi pasiskirtė į dvi dalis blogiukus ir geruosius , tik su King yra tas ,kad nėra pilnai visų blogų ar gerų . Mistinis tamsos žmogus -Flagas puikus manipuliatorius apgalvojantis. Tarsi viską daro pirmiau ,greičiau . Kalbu apie įsikūrimą ,nes kitoji pusė šiek tiek atsilieka ,o ir savo rato viduje turi išdavikų. Tokių kaip Nadina - kuri tarsi pasmerkta priklausyti Flegui, ji pati suvokia kaip visa tai blogai ,bet neturiu valios nieko pakeisti . Privalu prie Nadinos paminėti ir Haroldą , bet jis man buvo aiškesnis personažas nei Nadina.
Šioje dalyje man labiausia įstrigęs ir patikęs personažas ir jo augimas ir virsmas visai kitu žmogumi tapęs save atradęs - buvo Laris. Jis tarsi ėjo nuo pat pradžių virsmo kelią ,bet iki pačios paskutinės minutės visiškai tikras negalėjai būti koks jis taps. Ir vis vien man Laris buvo tarsi kita Flego pusė - kuri nenorėjo nei vadovauti nei groti pirmuoju smuiku, bet neturėjo didelio pasirinkimo 🙂 Galėčiau dar bent keletą vardų paminėti , bet gana. Iš tiesų tai personažų kūrimas ir yra King rašymo tobulybė …
Žinoma antroji dalis lėtesnė,labiau persisunkusi žmonių emocijų: baimių,pavydo, pykčio, meilės ,draugystės ir ištikimybės . Visas veiksmas vystosi lėtai , bet būtent tos smulkmenos viską ir padeda jausti ir pajausti gyvai iki smulkmenų 🙂 Kai visas tas lėtas ėjimas pasiekė kulminaciją-tai buvo pati geriausia kova dėl žmonijos išlikimo
Reziumuojant tai buvo geriausia šių metų mano skaityta knyga. Ir dar ilgai su ja vaikščiosiu savo mintyse 🙂
Šioje dalyje man labiausia įstrigęs ir patikęs personažas ir jo augimas ir virsmas visai kitu žmogumi tapęs save atradęs - buvo Laris. Jis tarsi ėjo nuo pat pradžių virsmo kelią ,bet iki pačios paskutinės minutės visiškai tikras negalėjai būti koks jis taps. Ir vis vien man Laris buvo tarsi kita Flego pusė - kuri nenorėjo nei vadovauti nei groti pirmuoju smuiku, bet neturėjo didelio pasirinkimo 🙂 Galėčiau dar bent keletą vardų paminėti , bet gana. Iš tiesų tai personažų kūrimas ir yra King rašymo tobulybė …
Žinoma antroji dalis lėtesnė,labiau persisunkusi žmonių emocijų: baimių,pavydo, pykčio, meilės ,draugystės ir ištikimybės . Visas veiksmas vystosi lėtai , bet būtent tos smulkmenos viską ir padeda jausti ir pajausti gyvai iki smulkmenų 🙂 Kai visas tas lėtas ėjimas pasiekė kulminaciją-tai buvo pati geriausia kova dėl žmonijos išlikimo
Reziumuojant tai buvo geriausia šių metų mano skaityta knyga. Ir dar ilgai su ja vaikščiosiu savo mintyse 🙂
February 19, 2022
Viena įdomiausių pabaigų iš King’o knygų :)
June 1, 2021
✨ 𝐒𝐭𝐞𝐩𝐡𝐞𝐧 𝐊𝐢𝐧𝐠 ✨
𝐃𝐕𝐈𝐊𝐎𝐕𝐀
Supergripo virusas išguldo didžiąją dalį Amerikos, liko tik menka saujelė žmonių, kurie turi pradėti gyventi iš naujo.
Knygas galima suskirstyti į tris dalis:
𝟏 𝐝𝐚𝐥𝐢𝐬 pasakoja apie visko pradžią. Kaip virusas ištrūko į laisvę, kaip jis plito ir kokios viso to pasekmės. Pirmoji dalis yra įtempta ir dinamiška.
𝟐 𝐝𝐚𝐥𝐢𝐬 jau tampa gerokai lėtesnė. Joje pasakojama apie išlikusius po pandemijos. Kaip jie buriasi į grupeles, kaip bando kurtį naują valstybę. Atrodo viskas paprasta, juk žmonės žino kaip viskas buvo, išteklių trūkumo taip pat nėra...
Tik trūksta įvairių sričių specialistų... Pavyzdžiui: jeigu supergripo virusas neįveikė tavęs, tai bijok apendicito ar kitokių, ligų, juk šalia gydytojų nebeliko...
Pagal atsiliepimus būtent ši dalis laikoma per daug detali, ištempta ir joje daug nereikalingos informacijos. Bet aš nesutiksiu, asmeniškai man ši dalis buvo labai įdomi ir net per trumpa (😅).
Į𝐝𝐨𝐦𝐮𝐬 𝐟𝐚𝐤𝐭𝐚𝐬: pirmasis leidimas knygos buvo gerokai sutrumpintas, bet kai Kingui pavyko pasiketi literatūrinių aukštumų jis išleido pilną Dvikovos versiją ir aš tuo begalo džiaugiuosi, nes tikrai neįsivaizduoju ką būtų galima išbraukti (koreguoti tikrai yra ką, bet išbraukti - ne).
Na, o 𝟑 𝐝𝐚𝐥𝐢𝐬 pasakoja apie gėrio ir blogio dvikovą. Ši dalis mane kiek nuvylė. Ir ne dėl mistikos ar keistų poelgių tiek teigiamų, tiek neigiamų veikėjų, o dėl jų motyvacijos ir viso ko atomazgos.
Teko girdėti, kad pats Kingas nežinojo kaip tinkamai pabaigti tiek daug siužeto linijų, tai įvyko būtent tai kas įvyko...
Apie veikėjus per daug neišsiplėsiu, nes jų buvo begalė ir tikrai visų neverta prisiminti, nes Kingas su jais greitai ir be gailesčio susitvarko. Kaip visada veikėjų charakteriai ir aplinka sukurta meistriškai.
Ir labai trumpai kas dar laukia šioje knygoje: nemažai religijos, šiek tiek mistikos, daug santykių ir Kingo smulkmeniškumas!
𝐃𝐕𝐈𝐊𝐎𝐕𝐀
Supergripo virusas išguldo didžiąją dalį Amerikos, liko tik menka saujelė žmonių, kurie turi pradėti gyventi iš naujo.
Knygas galima suskirstyti į tris dalis:
𝟏 𝐝𝐚𝐥𝐢𝐬 pasakoja apie visko pradžią. Kaip virusas ištrūko į laisvę, kaip jis plito ir kokios viso to pasekmės. Pirmoji dalis yra įtempta ir dinamiška.
𝟐 𝐝𝐚𝐥𝐢𝐬 jau tampa gerokai lėtesnė. Joje pasakojama apie išlikusius po pandemijos. Kaip jie buriasi į grupeles, kaip bando kurtį naują valstybę. Atrodo viskas paprasta, juk žmonės žino kaip viskas buvo, išteklių trūkumo taip pat nėra...
Tik trūksta įvairių sričių specialistų... Pavyzdžiui: jeigu supergripo virusas neįveikė tavęs, tai bijok apendicito ar kitokių, ligų, juk šalia gydytojų nebeliko...
Pagal atsiliepimus būtent ši dalis laikoma per daug detali, ištempta ir joje daug nereikalingos informacijos. Bet aš nesutiksiu, asmeniškai man ši dalis buvo labai įdomi ir net per trumpa (😅).
Į𝐝𝐨𝐦𝐮𝐬 𝐟𝐚𝐤𝐭𝐚𝐬: pirmasis leidimas knygos buvo gerokai sutrumpintas, bet kai Kingui pavyko pasiketi literatūrinių aukštumų jis išleido pilną Dvikovos versiją ir aš tuo begalo džiaugiuosi, nes tikrai neįsivaizduoju ką būtų galima išbraukti (koreguoti tikrai yra ką, bet išbraukti - ne).
Na, o 𝟑 𝐝𝐚𝐥𝐢𝐬 pasakoja apie gėrio ir blogio dvikovą. Ši dalis mane kiek nuvylė. Ir ne dėl mistikos ar keistų poelgių tiek teigiamų, tiek neigiamų veikėjų, o dėl jų motyvacijos ir viso ko atomazgos.
Teko girdėti, kad pats Kingas nežinojo kaip tinkamai pabaigti tiek daug siužeto linijų, tai įvyko būtent tai kas įvyko...
Apie veikėjus per daug neišsiplėsiu, nes jų buvo begalė ir tikrai visų neverta prisiminti, nes Kingas su jais greitai ir be gailesčio susitvarko. Kaip visada veikėjų charakteriai ir aplinka sukurta meistriškai.
Ir labai trumpai kas dar laukia šioje knygoje: nemažai religijos, šiek tiek mistikos, daug santykių ir Kingo smulkmeniškumas!
Displaying 1 - 7 of 7 reviews