Prisiminimai- tai asmeninė žmogaus patirtis ir jis pats nusprendžia, kaip juos pateikti. Tokiu atveju, mąsčiau, kas galėtų būti tikslinė šios knygos auditorija. Jeigu autorius atsiminimus rašė sau ir dėl savęs, tuomet viskas gerai, tačiau jeigu rašė norėdamas supažindinti skaitytojus su savo gyvenimu, sudominti istoriniu kontekstu, tuomet galėjo naudoti kiek kitokią prieigą.
Knyga man skaitėsi gana sunkiai ir ilgai, nes daug kur buvo išsiplėsta gana nišinėmis temomis, kurios galbūt suprantamos tik pačiam autoriui. Kadangi Vincas Martinkėnas buvo ir istorikas, informacija knygoje kartais atrodė sausoka arba tokia, jog reikėtų bent kažkiek domėtis istorija, kad suprasti apie ką kalbama. Taip pat norėjosi, jog autorius daugiau ir aiškiau pakalbėtų apie save, nes kartais skaitydama nesuprasdavau, ką jis šiuo metu veikia. Kita vertus, įspūdinga, jog šalia to pateikta tiek daug smulkių detalių, prisimenant vos ne kiekvieno sutikto žmogaus pavardę.
Vincas Martinkėnas man pasirodė tikrai įdomi, daug visko išgyvenusi asmenybė, tačiau knygoje neradau ryšio su skaitytoju, ar pažinau patį autorių gilesne prasme. Gal autorius rašydamas daugiau siekė supažindinti su istoriniu kontekstu, o ne parodyti daugiau savęs, galbūt nenorėjo per daug pasakoti ir apie savo šeimą dėl tam tikrų priežasčių, tuomet viskas suprantama. Vis dėlto, pasakojimas tikrai informatyvus ir vertas laiko, norintiems geriau pažinti tarpukario Vilnių.