Remdamasi archeologijos, etnografijos, lingvistikos ir kt. šaltiniais, autorė aptaria lietuvių pagoniškosios pasaulėžiūros ištakas ir tolesnes transformacijas įvairiomis ekonominėmis, socialinėmis ir geografinėmis sąlygomis, matriarchalinėje santvarkoje susiklosčiusius moteriškųjų dievybių vaizdinius ir joms skirtas apeigas.
Kodėl skaičiau šitą knygą: Paskutiniu metu domiuosi įvairių šalių tautoska, todėl norėjos nors kiek dėmesio skirti ir lietuviškam paveldui. Dundulienės knygą (tik nepamenu ar šitą) bandžiau skaityti paauglystėj, bet tada pasirodė labai nuobodu ir iš karto numečiau. Norėjau pažiūrėt, kaip skaitysis dabar. Skaitėsi daug lengviau.
Kas man joje patiko/nepatiko: Tokias knygas vertinti patiko/ nepatiko man gana sunku. Skaičiau ją norėdama daugiau sužinoti apie konkrečią temą. Todėl tiesiog pasidalinsiu įdomiausias sužinotais dalykais:
Laumės. Vienos seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių. Jos yra artimos keltų fėjoms. Antropomorfinis laumių pavidalas pasižymėjo baisia išvaizda – ilgos rankos su akmeniniais pirštais ir aštriais nagais, dideli dantys, susivėlę plaukai, ilgos krūtys. Naktimis sutiktus vyrus sugnaibydavusios ar užkutendavusios ir suėsdavusios. Ketvirtadienis laikomas laumių diena. Tą dieną moterys neverpdavo.
Jei kuris kūdikis ilgai nevaikščiodavo, nekalbėdavo, nelipdavo iš lopšio ir turėdavo didelę galvą, jį laikydavo laumių išmainytu. Tokį kūdikį moterys mušdavo “laumės šluota”. Tada laumės atnešdavo pavogtą kūdikį ir pasiimdavo savo. Tokie tikėjimai atsirado dėl senovės žmonių nesupratimo, kodėl gimsta ‘nenormalūs’ vaikai.
Undinės. Senojoje lietuvių kalboje vanduo buvo vadinamas undeniu. Iš čia kilęs undinės vardas. Senų senovėje buvo manoma, jog tai merginos, nusiskandinusios dėl nelaimingos meilės, dievų paverstos undinėmis, kad galėtų keršyti jauniems vyrams už savo mirtį.
Laima. Vaisingumo ir gimimo, likimo nulėmimo gimusiam, kosminių reiškinių valdymo deivė. Jos gyvulys – katė. Kas nuskandina katę, nuskandina ir savo laimę.
Giltinė. Mirties deivė. Deivės Laimos sesuo. Iš pradžių buvo vaizduojama pelėda. Jos gyvulys – šuo.
Veliona. Mirusių arba vėlių deivė. Pirminė paskirtis buvo rūpintis gyvuliais ir jų vėlėmis, o tik paskui žmonių vėlėmis.
Astralinė mitologija išlaikė daug gana teisingų žinių apie kitas planetas, žiloje senovėje vadintas žvaigždėmis – Saulės dukromis. Buvo žinomos Aušrinė/Vakarinė (Venera), Indraja (Jupiteris), Vaivora (Merkurijus), Žiezdrė (Marsas), Selija (Saturnas).
Lietuviai, pasirodžius vakarinei žvaigždei, sėsdavo prie Kūčių stalo (šitą paprotį dar pati atsimenu iš vaikystės)
Nors knyga mažutė, bet taip tankiai ir glaustai sudėta - skaitosi apgaulingai ilgai :D Vis dėlto bus įdomi visiems, besidomintiems pagonybės istorija. Vienas geriausių gerb. Dundulienės darbų, mano skoniui 🌞
Vertinga knyga ir norėtųsi duoti daugiau žvaigždučių, tačiau tas primygtinis matriarchato, apie kurio egzistavimą nėra jokių apčiuopiamų įrodymų, nuolatinis kišimas kiek erzina (because science, man).
Labai laiku patekusi į mano rankas knyga. Mėgavausi moteriškų dievybių ir joms priskirtų galių aprašymais, išaiškinimais. Knygoje gausiai paaiškinta daugelio lietuviškų švenčių/minėjimų kilmė, surinkti padavimai, prietarai ir pasakos apie senovės lietuvių deives, dievus ir kitokias mitines būtybes. Buvo įdomu atpažinti tam tikrus prietarus ir tradicijas, kurių iki šiol laikomasi kai kuriose vietovėse, bet pati kilmė lyg ir pamiršta arba nesureikšminama. Knygos turinys verčia susimąstyti apie pagarbą ir meilę gamtai, gebėjimą gyventi harmonijoje su gyvūnija ir augalija. Žinoma, kai kurie prietarai ir jais paremtas elgesys iš šių laikų perspektyvos atrodo kiek kvailoki, primityvūs arba keisti. Išvada: skaitykite, jeigu domitės pagonybe, senovės lietuvių gyvenimo būdu ir norite geriau su juo susipažinti.
Neįprasta knyga man pasiimti, bet sudomino po sudalyvavimo pagoniškame sutvirtinime. Labai įdomu, kokius ritualus žmonės atlikdavo, kokiomis būtybėmis Lietuviai tikėjo 🙂