Sustabdytų akimirkų romanas, kaleidoskopinės struktūros. Keturių draugų paauglių: somaliečio Marko, indo Arjano, norvego Jono ir kroato Ivoro – toks internacionalas – gyvenimas Osle (Norvegija). Visas įdomumas, kad trys iš jų – imigrantai paaugliai. Visas baisumas – kad jie nuo trylikos naudoja narkotikus, pardavinėja juos nuo keturiolikos. Išgyvenimo formulė: gyvenimo mokykla tau ne žaidimas, čia neišlaikai egzamino – keliauji po velėna. Romane jaunuolio Ivoro, jau kiek vyresnio, prisiminimai apie paauglystę, nes jis ir jo draugai jau gali sakyti: kai mes buvome jaunesni... Toks ir knygos pavadinimas.
Knygos stiliaus suvokimui pateikiu keletą citatų, atrinkęs švelnesnes:
„...o buvo taip, kad kai aš buvau pirmokas, marko atvažiavo į Norvegiją ir atėjo į tą pačią klasę kaip ir aš, o kadangi jis pradžioj norvegiškai nemokėjo nė bum bum, tai buvo toks truputį autsaideris, nelabai kas su juo šnekėdavo, tai jis bandydavo chebrą kaip nors prajuokint, nors išlaužt kažką juokingo kai nekalbi ta pačia kalba irgi nėra lengva“.
Ivoro svajonė: „...kai jau turėsiu pakankamai pinigų, išvarysiu į gimtinę ir nusipirksiu fermą su visais arkliais, avim, katėm ir šunim, kur nors kur net ryšys netraukia, o artimiausias kaimynas už septynių kilometrų“ <...> „...lauki kol užaugsi, ir tavo vaikai irgi jau bus užaugę, nes tada bent tikrai žinosi, kad jie praėjo vaikystę ir, garbė Dievui, ji buvo gražesnė nei tavo“ – taip jam spėjo įgrįsti Oslas. Ar pasisekė? Autorius neatsako, bet gal ir pasisekė: juk savo istoriją autoriaus lūpomis pasakoja būtent Ivoras. Jei grįš į gimtinę, draugų atsisakyti nežada, tik indas Arjanas turės išmokti valgyti karvieną. Ivoras suvokia, kad ne viskas gerai jo dabartiniame gyvenime: „nors visi bičai svajoja būt tavimi ir visos mergos tavęs nori, kartais būna taip, kad kambary ant spintos veidrodžio pakabini didžiausią rankšluostį, nes tą snukį, kur spokso į tave iš jo, norisi tik sudaužyt“. Toks liūdnas humoras...
Privalau įspėti potencialius skaitytojus: knygoje apstu ne tik slengo (pabaigoje net pateikiamas žodynėlis), bet gausu ir necenzūruotos leksikos (ir blogiausia, kad beveik kiekviename puslapyje).
Klasikos mėgėjui (kaip aš) tokia knyga gali nepatikti. Bet viskas ne taip jau vienareikšmiška. Romanas savotiškai įdomus, net, sakyčiau, netikėtas. Galima jį traktuoti ir eksperimentu modernizmo srityje.
Perskaičius šį romaną (kurio autorius tvirtina, kad jis pats visa tai, kas aprašoma, patyręs), pasidarė kiek baisoka ir geriau supratau, kodėl lenkai stiprina savo sienų apsaugą.
Vis dėlto negaliu šį romaną vertinti geriau negu 6 balais. Ir kas labai retai būna, knyga nepriimtina nei forma, nei turiniu, nei stiliumi, nei kalba. Visapusiškai „persūdyta“.
Jeigu skaitėte ir esate kitos nuomonės – nieko baisaus. Juk yra (ir reikia) įvairių literatūros gurmanų. Tai tiesiog ne mano knyga, ir tiek.