What do you think?
Rate this book
Patys gražiausi sapnai apie kelią
Manau, čia tiktų Williamo Faulknerio mintis: žmogus išsinuomoja iš gyvenimo tik septyniasdešimt metų.
Nuomos sutartis baigiasi, reikia pamažu ištuštinti patalpas, inventorizuoti vertingus daiktus, o šiukšles, visą šlamštą mesti be gailesčio.
Rašau tekstus seniai, daugiau nei keturiasdešimt metų. Esu iš tų laikų, kai knyga, tekstas, kūryba buvo laikomi vertingais dalykais, žmogaus dvasinės veiklos fenomenais.
Kaip yra dabar – nežinau. Juk gali būti, kad tai, kas man buvo vertinga, žmonės palaikys šiukšlėmis. Ir jie bus teisūs. Nes teisūs visuomet tie, kurie valgo, geria, dulkinasi, gadina orą ir nuotaiką, o ne tie, kurie dūla knygose ir blunka nuotraukose.
Kaip tik apie tai ir kalba ši knyga, būtent apie tai: kad yra kančia, kad yra jos priežastis ir kad radęs teisingą kelią gali tą kančią įveikti. Lieka vienintelė smulkmena – rasti kelią. O jeigu nerasi – tai bent susapnuosi.
Nuomos sutartis baigiasi, reikia pamažu ištuštinti patalpas, inventorizuoti vertingus daiktus, o šiukšles, visą šlamštą mesti be gailesčio.
Rašau tekstus seniai, daugiau nei keturiasdešimt metų. Esu iš tų laikų, kai knyga, tekstas, kūryba buvo laikomi vertingais dalykais, žmogaus dvasinės veiklos fenomenais.
Kaip yra dabar – nežinau. Juk gali būti, kad tai, kas man buvo vertinga, žmonės palaikys šiukšlėmis. Ir jie bus teisūs. Nes teisūs visuomet tie, kurie valgo, geria, dulkinasi, gadina orą ir nuotaiką, o ne tie, kurie dūla knygose ir blunka nuotraukose.
Kaip tik apie tai ir kalba ši knyga, būtent apie tai: kad yra kančia, kad yra jos priežastis ir kad radęs teisingą kelią gali tą kančią įveikti. Lieka vienintelė smulkmena – rasti kelią. O jeigu nerasi – tai bent susapnuosi.
279 pages, Hardcover
Published January 23, 2025
About the author
Sigitas Parulskis
75 books159 followersSigitas Parulskis is a modern Lithuanian poet, essayist, playwright and reviewer. In 1990 he graduated from Vilnius University, Lithuanian language and literature. He was working in notable journals and newspapers (Literatūra ir menas, Lietuvos aidas, Lietuvos rytas, Šiaurės Atėnai). Today he gives lectures of creative writing for Vilnius University students, writes articles to various newspapers, journals and internet websites.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 13 of 13 reviews
October 24, 2025
3* Goodreads reiškia "liked it".
Tai va taip ir yra - patiko.
Daug trumpų tekstų. Tokių labai trumpų, subalansuotų socialiniams tinklams - kai kurie vos pastraipos ilgio, kiti iki puslapio.
Vienas skyrelis skirtas tuometinėms aktualijoms - "Tarantino kronikos"
Šiek tiek nuotraukų ir jas lydinčio teksto. Parulskis gerai fotografuoja, "turi akį", užfiksuoja įdomių kadrų.
Labiausiai patiko ilgieji esė. Ten yra vietos įsibėgėti minčiai, leistis į detales. Norėjosi, kad jų būtų buvę daugiau.
Tai va taip ir yra - patiko.
Daug trumpų tekstų. Tokių labai trumpų, subalansuotų socialiniams tinklams - kai kurie vos pastraipos ilgio, kiti iki puslapio.
Vienas skyrelis skirtas tuometinėms aktualijoms - "Tarantino kronikos"
Šiek tiek nuotraukų ir jas lydinčio teksto. Parulskis gerai fotografuoja, "turi akį", užfiksuoja įdomių kadrų.
Labiausiai patiko ilgieji esė. Ten yra vietos įsibėgėti minčiai, leistis į detales. Norėjosi, kad jų būtų buvę daugiau.
July 18, 2026
Šį Parulskį skaičiau kažkaip sunkiai ir lėtai, su duobėmis, bet galiausiai per visą tą "kelią" pamiršau ankstesnę jo eseistiką ir susipažinau su naująja. Ankstesnis Parulskis rėmėsi smūginiu, intertekstualiu pasakojimu ir tai buvo jo stiprybė, vėliau eseistika smulkėjo, daugėjo įspūdžių aprašymų (daug jų ir šioje, tokių monteniškų-knausgardiškų "Apie [ką nors]"), tačiau dabar knygoje jei ir ne dominuoja, tai labai ryškų vaidmenį vaidina vaizdas. Tekstai, pasakojantys, kaip padaryta šalia pateikiama nuotrauka, ką ji kalba pačiam autoriui - o tuo labiau jei nekalba! - tarsi atveria raišką, erdvę pamąstymams, o ne vertinimams ar komentarams, bet vis dėlto net ir juose dominuoja aiškinimas:
Parulskis šiame rinkinyje aiškina nuotraukas, aiškina savo fotografijos sampratą ir skirtumus nuo kitų fotografų (gražus tekstas apie Morozovo ir Kazakevičiaus humanistinį karvių fotografavimą), o galiausiai paaiškina savo eilėraštį, ir tai, kaip ir visi kiti aiškinimai, tampa proga nuklysti į prisiminimus ir bet kokį rašymą paverčia pastanga išsiaiškinti pačiam save. Kažką panašaus jis jau darė ir Pokalbiuose, ir įspūdingoje autobiografijoje iš Amžinybės, bet tai buvo didesni tekstai, o dabar šios paieškos yra išbyrėjusios į mažesnius formatus ir tampa savotiškais autoterapiniais fragmentais. Ir netgi terapiniais - tas savęs aiškinimasis atrodo labai taikus ir neprimetamas, netgi ironiškesni, piktesni pasažai nebeatrodo iššaukiamai, kaip būdavo ankstesniuose tekstuose.
Aiškinimas ir aiškinimasis apskritai užėmę ironijos, priešiškumo pasauliui vietą, gal dėl to tie tekstai taip nebeprimena senųjų, nors skaitydama ir girdi visiškai atpažįstamą balsą. Kiek tai žmogaus kelias, o kiek laiko dvasia - niekas nepasakys, veikiausiai ir taip, ir anaip.
Šiaip tekstų ilgį ir pobūdį turėjo diktuoti ir publikavimo vieta - ilgesnieji veikiausiai atėjo iš Litmenio ir Naujojo Židinio, trumpesnieji ir "juokingi" - turbūt iš Lietryčio. Knygoje jie sudėti tai blokais, tai pramaišiui, tarsi tematiškai, būtent ta organizacija ir trikdo - galbūt būtų buvę aiškiau grupuoti pagal leidinius ar parašymo datas. Iš čia ir mano vertinimo žvaigždutės - vidurio, nes ir skaitydama knygą jaučiausi kažkur per vidurį, bandžiau atsiriboti nuo "anksčiau", pereiti prie "dabar", ne visą dabar supratau. Savęs aiškinimas be galo patiko, bet vis dėlto ar rinkiniui reikėjo šitiek daug tekstų? Jų gausa kartais kėlė plėšomo kalendoriaus įspūdį, kur kasdien - po išminties skiautelę; viskas sukrauta į knygą tiesiog neveikia, gražieji fragmentai įsiterpia tarp daugybės vienas į kitą panašių pasažų. Žodžiu - patiko Parulskio minties posūkis, bet pati knyga liko visai be reikalo apsunkusi.
Beveik begalinis
Tai mano vaikystės kelias. Kadaise prie jo stovėjo namas, kuriame gimiau ir praleidau pirmuosius dešimt gyvenimo metų. Šis kelias - pirmasis mano gyvenime, visų kelių pirmavaizdis. Vaikas buvau beveik kaip pirmykštis žmogus - už man pažįstamos teritorijos pasaulis nebeegzistavo. Taigi kelias tęsdavosi į visišką nežinomybę.
Atsimenu šiame kelyje žuvusius ir sužeistus žmones, atsimenu pavasariais kildavusius potvynius, vanduo išnešdavo kelio pylimą, eismas sustodavo, o naktį klausydavausi galingai giedančių potvynio vandenų. Kažkodėl įsivaizdavau, kad vanduo gieda, - nežinau kodėl.
Šiuo keliu parsinešiau savo mylimą katiną Murkų, kurį radau suvažinėtą dar prieš spirito varyklą. Ten nieko nebėra, nei namo, nei artimųjų, prie to kelio, jis nepatrauklus, neįsimintinas, vis dėlto, pirmasis kelias įsirėžia į atmintį neištrinamai, ir pirmiausia juo pradedi savo kelionę į begalybę, visi kiti keliai tik jo variacijos. (p. 254)
Parulskis šiame rinkinyje aiškina nuotraukas, aiškina savo fotografijos sampratą ir skirtumus nuo kitų fotografų (gražus tekstas apie Morozovo ir Kazakevičiaus humanistinį karvių fotografavimą), o galiausiai paaiškina savo eilėraštį, ir tai, kaip ir visi kiti aiškinimai, tampa proga nuklysti į prisiminimus ir bet kokį rašymą paverčia pastanga išsiaiškinti pačiam save. Kažką panašaus jis jau darė ir Pokalbiuose, ir įspūdingoje autobiografijoje iš Amžinybės, bet tai buvo didesni tekstai, o dabar šios paieškos yra išbyrėjusios į mažesnius formatus ir tampa savotiškais autoterapiniais fragmentais. Ir netgi terapiniais - tas savęs aiškinimasis atrodo labai taikus ir neprimetamas, netgi ironiškesni, piktesni pasažai nebeatrodo iššaukiamai, kaip būdavo ankstesniuose tekstuose.
Aiškinimas ir aiškinimasis apskritai užėmę ironijos, priešiškumo pasauliui vietą, gal dėl to tie tekstai taip nebeprimena senųjų, nors skaitydama ir girdi visiškai atpažįstamą balsą. Kiek tai žmogaus kelias, o kiek laiko dvasia - niekas nepasakys, veikiausiai ir taip, ir anaip.
Šiaip tekstų ilgį ir pobūdį turėjo diktuoti ir publikavimo vieta - ilgesnieji veikiausiai atėjo iš Litmenio ir Naujojo Židinio, trumpesnieji ir "juokingi" - turbūt iš Lietryčio. Knygoje jie sudėti tai blokais, tai pramaišiui, tarsi tematiškai, būtent ta organizacija ir trikdo - galbūt būtų buvę aiškiau grupuoti pagal leidinius ar parašymo datas. Iš čia ir mano vertinimo žvaigždutės - vidurio, nes ir skaitydama knygą jaučiausi kažkur per vidurį, bandžiau atsiriboti nuo "anksčiau", pereiti prie "dabar", ne visą dabar supratau. Savęs aiškinimas be galo patiko, bet vis dėlto ar rinkiniui reikėjo šitiek daug tekstų? Jų gausa kartais kėlė plėšomo kalendoriaus įspūdį, kur kasdien - po išminties skiautelę; viskas sukrauta į knygą tiesiog neveikia, gražieji fragmentai įsiterpia tarp daugybės vienas į kitą panašių pasažų. Žodžiu - patiko Parulskio minties posūkis, bet pati knyga liko visai be reikalo apsunkusi.
July 13, 2025
Stebina Parulskio sugebėjimas gerai įvaldyta, įtraukiančiai dėstoma kalba pateikti vertingų, originalių ar įdomiu kampu išsakytų minčių, ir tuo pat metu tarsi kokią reikšmingą tiesą skelbti irzlių paauglių lygio paburbėjimus apie vartotojiškumu virtusias Kalėdas ar kitas banalias klišes, kurių kartojimas erzina gal net labiau nei jomis kritikuojami dalykai.
Įdomiausia buvo asmeninių patirčių apipintos istorijos apie sutiktus žmones bastantis su fotoaparatu. O ypač gniuždantis jausmas, kurį Parulskis įvardija jautęs keliaudamas pas savo vaikus po skyrybų, kai pats save kaip tėvą atveža vaikams parodyti, tarsi narve uždarytą egzotinį gyvūną.
Dėmesio verta ir santykio su praeitimi aptartis, pabrėžianti visas ideologijas nušluojantį laiką ir kad gyventa buvo ne laikmečio ideologinių konjunktūrų apibrėžtoje tikrovėje, o visiškai ją ignoruojant, tarsi pagrečiui, tuo labiau nuo jos tolstant, kuo labiau ji buvo grūdama per informacijos kanalus. Bet tuo pačiu stebina pastabos apie rusofobiją, būdingą lietuviams. Tik savisaugos instinkto neturintis žmogus Rytų Europoje gali nebūti rusofobu. Gali skaityti Tolstojų, Achmatovą, Peleviną ar Solženicyną, jais žavėtis ir vertinti, ir vis tiek nekęsti tos šalies dėl jos nusikaltimų ir jausti baimę ar neapykantą tai tautai, suprasdamas, kad ne visi tokie joje, kad ir kokią didelę ar menką reikšmę tai turėtų. Rusų aukštoji kultūra didi, bet rusų žemoji antikultūra dar didesnė ir nuodija aukštąją, išnaudojamą žemosios interesams. O ir ta aukštoji didžiąja dalimi visada egzistavo kaip išstumta, disidentiška, marginalizuota ir įvertinta tik po nukankinimų ir atstūmimų. Bet kuriuo atveju rusai, nepaisant savo meno, įrodė, kad nemoka būti tauta ir valstybe, ir kad galbūt seniai tokios moralinės teisės nebeturi. Bet kas iš to?..
Parulskis gerai akcentuoja, kad kultūra kovoja su agresyvumu ir jį slopina, tuo tarpu mes, gyvendami karo paunksmėje, bandome tą agresyvumą sužadinti, ginkluotis ir militarizuoti ne tik visuomenę, bet ir vaikus. Tai teisinga ir būtina karo grėsmės akivaizdoje, tačiau tuo pačiu į paraštes stumiame žmogaus jautrumą, taikumą, švelnumą – savybes, kurios būdingos aukštos kultūros žmogui. Brutaliame kare kultūra pralaimi pati pirma, o pražūtį jame suranda būtent švelnumas ir jautrumas bei šių savybių savyje suspenduoti negebantys žmonės. Tarp politikos ir kultūros yra neįveikiama įtampa. Karas gali sunaikinti abi, o karingumo atsisakiusi kultūra irgi yra pasmerkta pražūčiai, tačiau tasai karingumas ją taip pat lėtai žudo.
Agresija, anot Parulskio, yra galbūt bjauriausia žmogaus savybė. Sunku nesutikti. Tačiau neagresyviu žmogus gali sau leisti būti tik tada, kai šalia nėra kitų agresyvių, kuriems nusispjaut į tavo neagresyvumą, kurie mielai pasinaudos šia tavo savybe tave sudorodami. Ar taip, ar kitaip žiūrėsi – kultūra, inteligentiškumas, švelnumas, jautrumas ir giliausias žmogiškumas galimi tik per distanciją nuo agresijos, tik parazituojant ant už laisvę ir taiką mirti sutikusių žmonių lavonų, sykiu nuo jų atsiribojus. Kad gyvenimas būtų įdomus ir vertas gyventi, privalai atsisakyti visko, kas veda į agresiją, bet sykiu šito atsisakęs tiesiog naudojiesi kitų žmonių kančiomis savo gerovei ir prasmei kurti, o jei nebus kuo pasinaudoti ir nuo ko atsiriboti – tavęs paties laukia pražūtis. Bet neatsiribojus, beprasmės tampa visos kalbos apie smurtą prieš vaikus, prieš moteris, apie savižudybes, apie smurtinius nusikaltimus, kerštą – neįmanoma visuomenės išgydyti nuo šių dalykų, sykiu neprarandant jos savisaugai būtino karingumo, bet taip pat neįmanoma susigrąžinti ir išsiugdyti karingumo, nepadidinant beprasmio agresijos lygio visose gyvenimo srityse. Man regis, Parulskis šią dilemą aiškiai supranta. Vien dėl to ir verta skaityti šią knygą.
Įdomiausia buvo asmeninių patirčių apipintos istorijos apie sutiktus žmones bastantis su fotoaparatu. O ypač gniuždantis jausmas, kurį Parulskis įvardija jautęs keliaudamas pas savo vaikus po skyrybų, kai pats save kaip tėvą atveža vaikams parodyti, tarsi narve uždarytą egzotinį gyvūną.
Dėmesio verta ir santykio su praeitimi aptartis, pabrėžianti visas ideologijas nušluojantį laiką ir kad gyventa buvo ne laikmečio ideologinių konjunktūrų apibrėžtoje tikrovėje, o visiškai ją ignoruojant, tarsi pagrečiui, tuo labiau nuo jos tolstant, kuo labiau ji buvo grūdama per informacijos kanalus. Bet tuo pačiu stebina pastabos apie rusofobiją, būdingą lietuviams. Tik savisaugos instinkto neturintis žmogus Rytų Europoje gali nebūti rusofobu. Gali skaityti Tolstojų, Achmatovą, Peleviną ar Solženicyną, jais žavėtis ir vertinti, ir vis tiek nekęsti tos šalies dėl jos nusikaltimų ir jausti baimę ar neapykantą tai tautai, suprasdamas, kad ne visi tokie joje, kad ir kokią didelę ar menką reikšmę tai turėtų. Rusų aukštoji kultūra didi, bet rusų žemoji antikultūra dar didesnė ir nuodija aukštąją, išnaudojamą žemosios interesams. O ir ta aukštoji didžiąja dalimi visada egzistavo kaip išstumta, disidentiška, marginalizuota ir įvertinta tik po nukankinimų ir atstūmimų. Bet kuriuo atveju rusai, nepaisant savo meno, įrodė, kad nemoka būti tauta ir valstybe, ir kad galbūt seniai tokios moralinės teisės nebeturi. Bet kas iš to?..
Parulskis gerai akcentuoja, kad kultūra kovoja su agresyvumu ir jį slopina, tuo tarpu mes, gyvendami karo paunksmėje, bandome tą agresyvumą sužadinti, ginkluotis ir militarizuoti ne tik visuomenę, bet ir vaikus. Tai teisinga ir būtina karo grėsmės akivaizdoje, tačiau tuo pačiu į paraštes stumiame žmogaus jautrumą, taikumą, švelnumą – savybes, kurios būdingos aukštos kultūros žmogui. Brutaliame kare kultūra pralaimi pati pirma, o pražūtį jame suranda būtent švelnumas ir jautrumas bei šių savybių savyje suspenduoti negebantys žmonės. Tarp politikos ir kultūros yra neįveikiama įtampa. Karas gali sunaikinti abi, o karingumo atsisakiusi kultūra irgi yra pasmerkta pražūčiai, tačiau tasai karingumas ją taip pat lėtai žudo.
Agresija, anot Parulskio, yra galbūt bjauriausia žmogaus savybė. Sunku nesutikti. Tačiau neagresyviu žmogus gali sau leisti būti tik tada, kai šalia nėra kitų agresyvių, kuriems nusispjaut į tavo neagresyvumą, kurie mielai pasinaudos šia tavo savybe tave sudorodami. Ar taip, ar kitaip žiūrėsi – kultūra, inteligentiškumas, švelnumas, jautrumas ir giliausias žmogiškumas galimi tik per distanciją nuo agresijos, tik parazituojant ant už laisvę ir taiką mirti sutikusių žmonių lavonų, sykiu nuo jų atsiribojus. Kad gyvenimas būtų įdomus ir vertas gyventi, privalai atsisakyti visko, kas veda į agresiją, bet sykiu šito atsisakęs tiesiog naudojiesi kitų žmonių kančiomis savo gerovei ir prasmei kurti, o jei nebus kuo pasinaudoti ir nuo ko atsiriboti – tavęs paties laukia pražūtis. Bet neatsiribojus, beprasmės tampa visos kalbos apie smurtą prieš vaikus, prieš moteris, apie savižudybes, apie smurtinius nusikaltimus, kerštą – neįmanoma visuomenės išgydyti nuo šių dalykų, sykiu neprarandant jos savisaugai būtino karingumo, bet taip pat neįmanoma susigrąžinti ir išsiugdyti karingumo, nepadidinant beprasmio agresijos lygio visose gyvenimo srityse. Man regis, Parulskis šią dilemą aiškiai supranta. Vien dėl to ir verta skaityti šią knygą.
March 4, 2026
Pirmas sakinys: Vis neišeina iš galvos ši nuotrauka, vanduo, miškas, horizontas, debesys, geležinkelio bėgiai, brendantys į vandenį ir vandenyje pasibaigiantys, ir dar kažkoks šiknius žvejoja ant plausto...
Nustebino, kad šioje knygoje mažai pykčio. Jau buvau pripratęs prie pagiežingesnio Sigito Parulskio. Nustebino ir nudžiugino.
Galėtų būti daugiau fotografijų. Iš kitos pusės, jų kokybė prasta – tai gal ir nereikia.
Dalis tekstų (trečdalis?) yra labai trumpi – tiesiog impresijos.
Kai kurie atrodo skaityti. Keletas – nelabai įdomūs, vienas kitas – nebeaktualus (tie iš trumpųjų). Tačiau užteko ir parulskiško Sigito Parulskio – to, kurį mėgstu. Net jeigu ir ne visada su juo sutinku.
Bet kokiu atveju gera knyga mėgstantiems irba vertinantiems šį autorių: nereikės ieškoti internete ir leidiniuose išsimėčiusių tekstų, bus galima stebėti erdvės ir laiko komentarus bei gyvenimo žymenis (COVID-19 pandemija, karas Ukrainoje).
Labai patiko eilėraščio paaiškinimas (260 p.). Gaila, kad autorius to nedaro dažniau.
4.3/5✰
Nustebino, kad šioje knygoje mažai pykčio. Jau buvau pripratęs prie pagiežingesnio Sigito Parulskio. Nustebino ir nudžiugino.
Galėtų būti daugiau fotografijų. Iš kitos pusės, jų kokybė prasta – tai gal ir nereikia.
Dalis tekstų (trečdalis?) yra labai trumpi – tiesiog impresijos.
Kai kurie atrodo skaityti. Keletas – nelabai įdomūs, vienas kitas – nebeaktualus (tie iš trumpųjų). Tačiau užteko ir parulskiško Sigito Parulskio – to, kurį mėgstu. Net jeigu ir ne visada su juo sutinku.
Bet kokiu atveju gera knyga mėgstantiems irba vertinantiems šį autorių: nereikės ieškoti internete ir leidiniuose išsimėčiusių tekstų, bus galima stebėti erdvės ir laiko komentarus bei gyvenimo žymenis (COVID-19 pandemija, karas Ukrainoje).
Labai patiko eilėraščio paaiškinimas (260 p.). Gaila, kad autorius to nedaro dažniau.
4.3/5✰
June 20, 2025
Visada galvojau, kad tyčiotis iš žmonių išvaizdos yra baisiausia nužmogėjimo forma. Ne mažiau baisi, nei kiti asmeniui padaryti nusikaltimai. Nestebina, kad žmonių nemylintį autorių mėgsta, net garbina mano sutikti ar pažinoti prasti nedori žmonės - toks tokį pažino, alaus pavadino! Citata: "Romytas Valbalas. Portretai is atminties
Is tiesu, tas vyras vaikščiodavo gana keistai, buvo lyg klisas lyg
per daug išsiżergęs, bet pamatęs jį zingsniuojant akmenimis
grįstu vieškeliu į darbą, nedvejodamas galédavai pasalkyti: jisiš tiesų primena Romytą Vabalą".
Is tiesu, tas vyras vaikščiodavo gana keistai, buvo lyg klisas lyg
per daug išsiżergęs, bet pamatęs jį zingsniuojant akmenimis
grįstu vieškeliu į darbą, nedvejodamas galédavai pasalkyti: jisiš tiesų primena Romytą Vabalą".
March 2, 2026
Ironiški, trumpi tekstai. Vieni jų vertė susimąstyti, kiti piktino.
************
"Kuo daugiau pramogų parkų, tuo daugiau šalyje idiotų... Mąstančiam žmogui pramogų užtenka ir namie - televizorius, knyga, butelis".
"Gyvendamas Žirmūnuose su tarakonais įsitikinau, kad mes žmonės, panašūs į juos. Įsikuriame ten kur maistas, visuomet sukamės aplink kažką, kas mums svarbu: gamykla, parduotuvė, bažnyčia... Dauguma mintame atliekomis, tuo, kas nubyra nuo pasaulio turtingųjų ir galingųjų stalo".
"Raukšlių daryti nebereikia, pačios dauginasi, veisiasi, dygsta, lenda iš laiko klosčių kaip parazitai, kaip grobuonys".
"Pasirodo, ne atšilimas, į senėjimas artimiausiu metu žmonijos laukianti grėsminga katastrofa. Norime gyventi kuo ilgiau... ir štai milijardinė į kelnes kraunančių, demencija, Alzheimeriu, Parkinsonu ir kitokiomis žmogaus orumą ir savarankiškumą traiškančiomis ligomis sergančių senelių armija klaidžioja po planetą".
"Daiktai mus įkalina, išnaudoja, naudojasi mumis, kartais net prievartauja. Jiems reikia mūsų dėmesio, jie pasiglemžia dalį mūsų laiko, o tai reiškia - ir didelę dalį mūsų gyvenimo".
"Apsipirkimas - šiuolaikinio žmogaus sakralinės apeigos. Kalėdų šūkis galėtų būti "Perku, vadinasi esu"."
" Visus atsakymus galima rasti internete. Iš esmės ten gali rasti viską - nuo aukščiausio lygio mąstytojų iki maisto receptų ir kliedesių. Tarkime, feisbuke žmogus tarsi kreipiasi į draugus, bet iš tiesų jis nesikreipia į nieką konkrečiai, jis kalbasi su savo dievybe, su internetu. Pasakoja, ką valgė, kokios spalvos jo ekskrementai, apie ką svajoja".
"Gali būti, kad dabar jaunimas, užsivilkęs per didelius drabužius ir apsiavęs milžiniškus batus, nenori atrodyti komiškai, galbūt tai noras pasakyti, kad jiems per dideli tėvų primetami troškimai..., kad jiems viso to per daug -per daug pinigų, valdžios ir daiktų troškimo, per daug persirijimo, per daug tuštybės, galbūt jie tai nori pasakyti?"
************
"Kuo daugiau pramogų parkų, tuo daugiau šalyje idiotų... Mąstančiam žmogui pramogų užtenka ir namie - televizorius, knyga, butelis".
"Gyvendamas Žirmūnuose su tarakonais įsitikinau, kad mes žmonės, panašūs į juos. Įsikuriame ten kur maistas, visuomet sukamės aplink kažką, kas mums svarbu: gamykla, parduotuvė, bažnyčia... Dauguma mintame atliekomis, tuo, kas nubyra nuo pasaulio turtingųjų ir galingųjų stalo".
"Raukšlių daryti nebereikia, pačios dauginasi, veisiasi, dygsta, lenda iš laiko klosčių kaip parazitai, kaip grobuonys".
"Pasirodo, ne atšilimas, į senėjimas artimiausiu metu žmonijos laukianti grėsminga katastrofa. Norime gyventi kuo ilgiau... ir štai milijardinė į kelnes kraunančių, demencija, Alzheimeriu, Parkinsonu ir kitokiomis žmogaus orumą ir savarankiškumą traiškančiomis ligomis sergančių senelių armija klaidžioja po planetą".
"Daiktai mus įkalina, išnaudoja, naudojasi mumis, kartais net prievartauja. Jiems reikia mūsų dėmesio, jie pasiglemžia dalį mūsų laiko, o tai reiškia - ir didelę dalį mūsų gyvenimo".
"Apsipirkimas - šiuolaikinio žmogaus sakralinės apeigos. Kalėdų šūkis galėtų būti "Perku, vadinasi esu"."
" Visus atsakymus galima rasti internete. Iš esmės ten gali rasti viską - nuo aukščiausio lygio mąstytojų iki maisto receptų ir kliedesių. Tarkime, feisbuke žmogus tarsi kreipiasi į draugus, bet iš tiesų jis nesikreipia į nieką konkrečiai, jis kalbasi su savo dievybe, su internetu. Pasakoja, ką valgė, kokios spalvos jo ekskrementai, apie ką svajoja".
"Gali būti, kad dabar jaunimas, užsivilkęs per didelius drabužius ir apsiavęs milžiniškus batus, nenori atrodyti komiškai, galbūt tai noras pasakyti, kad jiems per dideli tėvų primetami troškimai..., kad jiems viso to per daug -per daug pinigų, valdžios ir daiktų troškimo, per daug persirijimo, per daug tuštybės, galbūt jie tai nori pasakyti?"
February 18, 2026
Trumpuose tekstuose, kuriuos autorius savotiškai papildo savo nuotraukomis, provokatyviai, bet intelektualiai dėl pamąstymų apie galimas sąsajas su literatūra, menu ne tik susimąstoma, bet ir pasvarstoma apie Vilniaus miestiečių neįprastus poelgius, politiką ir kultūros įvykius. Lyginant su ankstesnėmis knygomis verta skaityti, nes S. Parulskis paaiškima savo eilių atsiradimą, prisimena savo gyvenimo patirtis (persikėlimą gyventi į Vilnių, fotografavimo svarbą).
March 23, 2026
Facebook įrašų rinkinys. Nemėgstu tokių.
April 25, 2026
"Noriu tik, kad liktų juokas angelo".
June 4, 2025
Ne su viskuo sutinku, bet su kuo sutinku, po tais žodžiais galėčiau pasirašyti. Patinka eseistas Parulskis. Kažkada perskaitęs "Miegas ir kitos moterys" taip įsikvėpiau, kad net parašiau savo pirmą esė. Ir dar. Gaila, kad Sigitas nusigręžė nuo poezijos. Iki šiol pamenu pirmą susitikimą su jo eilėraščiu apie tai, kaip tėvas statė kaimišką išvietę. Pritrenkė savo tikrumu. Malonu, kad šios knygos gale pats panagrinėja vieną savo eilėraštį, tad netikiu, kad dabar nerašo, gal tik mums nerodo?
February 15, 2026
Pasakysiu paprastai: mano nuomone, Sigitas Parulskis labai gražiai rašo. Jis gali aprašyti tokius efemeriškus dalykus, kurie, atrodo, šmėstelna akimirksniu kažkur pasamonėje ir dingsta. O jis juos pagauna ir užrašo. Kadangi knyga iš bibliotekos, tai vietas, kurios man patiko, nusifotografuodavau. Taip dažnai darau. Šį kartą tų nuotraukų pasidarė per daug - dar bandžiau į jas pažiūrėti iš meninės pusės, kaip į paveikslą - nieko neišėjo. Teks knygą nusipirkti.
August 25, 2025
"Jaučiuosi kaip tas apvirtęs vabalas, kai mane fotografuoja. Kaip sugautas žvėrelis. Turiu maivytis, turiu nutaisyti veidą ir kūną, ir tai užknisa, erzina ne fotografas ir ne tai, kad nuotrauka bus ne tokia, kokios norėčiau - nes iš tiesų nežinau, kokio atvaizdo norėčiau, erzina, kad turiu pozuoti - nieko bjauriau šiame pasaulyje nėra nei pozuojantis žmogus".
February 6, 2025
Viena jautriausių ir literatūriškai gražiausių knygų, kurias teko skaityti. Negali skaityti be emocijų, negali likti nuošalyje, taip įtraukia ir prirakina.
Displaying 1 - 13 of 13 reviews