Patys gražiausi sapnai apie kelią

by Sigitas Parulskis

Manau, čia tiktų Williamo Faulknerio mintis: žmogus išsinuomoja iš gyvenimo tik septyniasdešimt metų.
Nuomos sutartis baigiasi, reikia pamažu ištuštinti patalpas, inventorizuoti vertingus daiktus, o šiukšles, visą šlamštą mesti be gailesčio.
Rašau tekstus seniai, daugiau nei keturiasdešimt metų. Esu iš tų laikų, kai knyga, tekstas, kūryba buvo laikomi vertingais dalykais, žmogaus dvasinės veiklos fenomenais.
Kaip yra dabar – nežinau. Juk gali būti, kad tai, kas man buvo vertinga, žmonės palaikys šiukšlėmis. Ir jie bus teisūs. Nes teisūs visuomet tie, kurie valgo, geria, dulkinasi, gadina orą ir nuotaiką, o ne tie, kurie dūla knygose ir blunka nuotraukose.
Kaip tik apie tai ir kalba ši knyga, būtent apie tai: kad yra kančia, kad yra jos priežastis ir kad radęs teisingą kelią gali tą kančią įveikti. Lieka vienintelė smulkmena – rasti kelią. O jeigu nerasi – tai bent susapnuosi.

279 pages, Hardcover

Published January 23, 2025

About the author

Sigitas Parulskis is a modern Lithuanian poet, essayist, playwright and reviewer. In 1990 he graduated from Vilnius University, Lithuanian language and literature. He was working in notable journals and newspapers (Literatūra ir menas, Lietuvos aidas, Lietuvos rytas, Šiaurės Atėnai). Today he gives lectures of creative writing for Vilnius University students, writes articles to various newspapers, journals and internet websites.

Reviews

[Asta · Rating 3 out of 5]

3* Goodreads reiškia "liked it".
Tai va taip ir yra - patiko.

Daug trumpų tekstų. Tokių labai trumpų, subalansuotų socialiniams tinklams - kai kurie vos pastraipos ilgio, kiti iki puslapio.
Vienas skyrelis skirtas tuometinėms aktualijoms - "Tarantino kronikos"
Šiek tiek nuotraukų ir jas lydinčio teksto. Parulskis gerai fotografuoja, "turi akį", užfiksuoja įdomių kadrų.
Labiausiai patiko ilgieji esė. Ten yra vietos įsibėgėti minčiai, leistis į detales. Norėjosi, kad jų būtų buvę daugiau.

[Vytautas Vyšniauskas · Rating 3 out of 5]

Stebina Parulskio sugebėjimas gerai įvaldyta, įtraukiančiai dėstoma kalba pateikti vertingų, originalių ar įdomiu kampu išsakytų minčių, ir tuo pat metu tarsi kokią reikšmingą tiesą skelbti irzlių paauglių lygio paburbėjimus apie vartotojiškumu virtusias Kalėdas ar kitas banalias klišes, kurių kartojimas erzina gal net labiau nei jomis kritikuojami dalykai.

Įdomiausia buvo asmeninių patirčių apipintos istorijos apie sutiktus žmones bastantis su fotoaparatu. O ypač gniuždantis jausmas, kurį Parulskis įvardija jautęs keliaudamas pas savo vaikus po skyrybų, kai pats save kaip tėvą atveža vaikams parodyti, tarsi narve uždarytą egzotinį gyvūną.

Dėmesio verta ir santykio su praeitimi aptartis, pabrėžianti visas ideologijas nušluojantį laiką ir kad gyventa buvo ne laikmečio ideologinių konjunktūrų apibrėžtoje tikrovėje, o visiškai ją ignoruojant, tarsi pagrečiui, tuo labiau nuo jos tolstant, kuo labiau ji buvo grūdama per informacijos kanalus. Bet tuo pačiu stebina pastabos apie rusofobiją, būdingą lietuviams. Tik savisaugos instinkto neturintis žmogus Rytų Europoje gali nebūti rusofobu. Gali skaityti Tolstojų, Achmatovą, Peleviną ar Solženicyną, jais žavėtis ir vertinti, ir vis tiek nekęsti tos šalies dėl jos nusikaltimų ir jausti baimę ar neapykantą tai tautai, suprasdamas, kad ne visi tokie joje, kad ir kokią didelę ar menką reikšmę tai turėtų. Rusų aukštoji kultūra didi, bet rusų žemoji antikultūra dar didesnė ir nuodija aukštąją, išnaudojamą žemosios interesams. O ir ta aukštoji didžiąja dalimi visada egzistavo kaip išstumta, disidentiška, marginalizuota ir įvertinta tik po nukankinimų ir atstūmimų. Bet kuriuo atveju rusai, nepaisant savo meno, įrodė, kad nemoka būti tauta ir valstybe, ir kad galbūt seniai tokios moralinės teisės nebeturi. Bet kas iš to?..

Parulskis gerai akcentuoja, kad kultūra kovoja su agresyvumu ir jį slopina, tuo tarpu mes, gyvendami karo paunksmėje, bandome tą agresyvumą sužadinti, ginkluotis ir militarizuoti ne tik visuomenę, bet ir vaikus. Tai teisinga ir būtina karo grėsmės akivaizdoje, tačiau tuo pačiu į paraštes stumiame žmogaus jautrumą, taikumą, švelnumą – savybes, kurios būdingos aukštos kultūros žmogui. Brutaliame kare kultūra pralaimi pati pirma, o pražūtį jame suranda būtent švelnumas ir jautrumas bei šių savybių savyje suspenduoti negebantys žmonės. Tarp politikos ir kultūros yra neįveikiama įtampa. Karas gali sunaikinti abi, o karingumo atsisakiusi kultūra irgi yra pasmerkta pražūčiai, tačiau tasai karingumas ją taip pat lėtai žudo.

Agresija, anot Parulskio, yra galbūt bjauriausia žmogaus savybė. Sunku nesutikti. Tačiau neagresyviu žmogus gali sau leisti būti tik tada, kai šalia nėra kitų agresyvių, kuriems nusispjaut į tavo neagresyvumą, kurie mielai pasinaudos šia tavo savybe tave sudorodami. Ar taip, ar kitaip žiūrėsi – kultūra, inteligentiškumas, švelnumas, jautrumas ir giliausias žmogiškumas galimi tik per distanciją nuo agresijos, tik parazituojant ant už laisvę ir taiką mirti sutikusių žmonių lavonų, sykiu nuo jų atsiribojus. Kad gyvenimas būtų įdomus ir vertas gyventi, privalai atsisakyti visko, kas veda į agresiją, bet sykiu šito atsisakęs tiesiog naudojiesi kitų žmonių kančiomis savo gerovei ir prasmei kurti, o jei nebus kuo pasinaudoti ir nuo ko atsiriboti – tavęs paties laukia pražūtis. Bet neatsiribojus, beprasmės tampa visos kalbos apie smurtą prieš vaikus, prieš moteris, apie savižudybes, apie smurtinius nusikaltimus, kerštą – neįmanoma visuomenės išgydyti nuo šių dalykų, sykiu neprarandant jos savisaugai būtino karingumo, bet taip pat neįmanoma susigrąžinti ir išsiugdyti karingumo, nepadidinant beprasmio agresijos lygio visose gyvenimo srityse. Man regis, Parulskis šią dilemą aiškiai supranta. Vien dėl to ir verta skaityti šią knygą.

[Gediminas Kontrimas · Rating 1 out of 5]

Visada galvojau, kad tyčiotis iš žmonių išvaizdos yra baisiausia nužmogėjimo forma. Ne mažiau baisi, nei kiti asmeniui padaryti nusikaltimai. Nestebina, kad žmonių nemylintį autorių mėgsta, net garbina mano sutikti ar pažinoti prasti nedori žmonės - toks tokį pažino, alaus pavadino! Citata: "Romytas Valbalas. Portretai is atminties
Is tiesu, tas vyras vaikščiodavo gana keistai, buvo lyg klisas lyg
per daug išsiżergęs, bet pamatęs jį zingsniuojant akmenimis
grįstu vieškeliu į darbą, nedvejodamas galédavai pasalkyti: jisiš tiesų primena Romytą Vabalą".

[Aurimas Nausėda · Rating 5 out of 5]

Trumpuose tekstuose, kuriuos autorius savotiškai papildo savo nuotraukomis, provokatyviai, bet intelektualiai dėl pamąstymų apie galimas sąsajas su literatūra, menu ne tik susimąstoma, bet ir pasvarstoma apie Vilniaus miestiečių neįprastus poelgius, politiką ir kultūros įvykius. Lyginant su ankstesnėmis knygomis verta skaityti, nes S. Parulskis paaiškima savo eilių atsiradimą, prisimena savo gyvenimo patirtis (persikėlimą gyventi į Vilnių, fotografavimo svarbą).

[Algirdas · Rating 5 out of 5]

Ne su viskuo sutinku, bet su kuo sutinku, po tais žodžiais galėčiau pasirašyti. Patinka eseistas Parulskis. Kažkada perskaitęs "Miegas ir kitos moterys" taip įsikvėpiau, kad net parašiau savo pirmą esė. Ir dar. Gaila, kad Sigitas nusigręžė nuo poezijos. Iki šiol pamenu pirmą susitikimą su jo eilėraščiu apie tai, kaip tėvas statė kaimišką išvietę. Pritrenkė savo tikrumu. Malonu, kad šios knygos gale pats panagrinėja vieną savo eilėraštį, tad netikiu, kad dabar nerašo, gal tik mums nerodo?

[Upė · Rating 5 out of 5]

Pasakysiu paprastai: mano nuomone, Sigitas Parulskis labai gražiai rašo. Jis gali aprašyti tokius efemeriškus dalykus, kurie, atrodo, šmėstelna akimirksniu kažkur pasamonėje ir dingsta. O jis juos pagauna ir užrašo. Kadangi knyga iš bibliotekos, tai vietas, kurios man patiko, nusifotografuodavau. Taip dažnai darau. Šį kartą tų nuotraukų pasidarė per daug - dar bandžiau į jas pažiūrėti iš meninės pusės, kaip į paveikslą - nieko neišėjo. Teks knygą nusipirkti.

[Ramune Ko · Rating 4 out of 5]

"Jaučiuosi kaip tas apvirtęs vabalas, kai mane fotografuoja. Kaip sugautas žvėrelis. Turiu maivytis, turiu nutaisyti veidą ir kūną, ir tai užknisa, erzina ne fotografas ir ne tai, kad nuotrauka bus ne tokia, kokios norėčiau - nes iš tiesų nežinau, kokio atvaizdo norėčiau, erzina, kad turiu pozuoti - nieko bjauriau šiame pasaulyje nėra nei pozuojantis žmogus".

[Liza · Rating 5 out of 5]

Viena jautriausių ir literatūriškai gražiausių knygų, kurias teko skaityti. Negali skaityti be emocijų, negali likti nuošalyje, taip įtraukia ir prirakina.