Mano ryšys su Japonija gan įdomus: neesu iš tų, kurie domisi šios šalies kultūra, papročiais, virtuve ir net kalbą mokinasi. Arba laiko Tekančios Saulės šalį ta, į kurią reikia lygiuotis. Žinoma, yra dar ir tokių, kurie,sužavėti japoniškų manga ir anime, susidaro tokį dailų ir nupoliruotą įvaizdį. Tiki, kad tai, kas vaizduojama ant popieriaus/ ekrane yra tiesa, Japonija tokia ir yra.
Vis gi mano mylimiausia rašytoja yra iš Japonijos ( Banana Yoshimoto, jeigu ką), o ir japonų literatūra mane žavi. Mano vaikystės filmukai - beveik išskirtinai japoniški, o dokumentinės laidos ir reportažai apie socialinę šios šalies pusę yra vieni mano mėgstamiausių. Ar norėčiau ją aplankyti? Žinoma. Bet gyventi? Tikrai ne. Yra dalykų, kurie mane domina ir žavi, tačiau yra ir didelė dalis to, kas man nepatinka ir atrodo svetima. Todėl tai greičiausiai toks smalsumo vedamas sveikas susidomėjimas, labiau primenantis žmogaus susidomėjimą kažkokiu tyrimų objektu.
"Japonijos spalvos ir skoniai" nebuvo mano pirmoji knyga apie užsieniečio (šiuo atveju - lietuvio) patirtis šioje tolimoje šalyje. Vis dėlto irgi labai įdomi, su nemažai negirdėtos informacijos. Kai kas mane nustebino, o kai kas - visai ne. Mano pačios smalsumą būtent ir žadina tai, kad Japonija yra gan kontrastinga šalis. Iš vienos pusės mes turime modernią, technologiškai pažengusią ir tvarkingą Japoniją, bet iš kitos - tradicijų, rašytinių ir ypač nerašytinių taisyklių apraizgytą Japoniją. Socialiai gan sustingusią (sustabarėjusią?) vienu ar kitu klausimu.
Patiko ir intarpai apie maistą bei asmenines patirtis.
Mano smalsumas ir smegenėlės gavo peno, kurio buvo pasiilgusios. Šaunu!