Prieš imdami šią knygą į rankas gerai pagalvokite, ar esate tam pasiruošę. Jei esat šventeiva ar šiaip teisuolis, iš anksto žinantis, kaip derėtų pasielgti kiekvienoje situacijoje, neskaitykit šios knygos. Ji ne jums. Nuvilsiu ir moteriškų dienoraščių mėgėjas ‒ autorės papasakota istorija nėra nei saldi, nei romantiška. Ji tikra ir be pagražinimų. Taip pat nepatarčiau jos skaityti ir laikantiems save literatūros gurmanais ‒ ši knyga ne jūsų gomuriui. Tiesiog norėčiau įspėti skaitytoją, nes joje atskleista istorija radioaktyvi. Užkrečiama. Pavojinga. Galinti jus paveikti neprognozuojamai. Ją perskaitę galite pasikeisti. Kiekvienas kitaip. Nes ši istorija ‒ ne tik įkvepianti, intriguojanti, stebinanti, bet ir begėdiškai atvira ir nuoga. Aštri. Pikantiška. Su labai daug prieskonių. Gluminanti. Nepatogi ir keista. Tartum išskrosta ir išpreparuota siela. Gyva sielos ir kūno išklotinė. Santuokos anatomija. Ją skaitydami vieni žavėsis, kiti šiurps ir baisėsis, treti gūžčios pečiais, kvatos ar sukios pirštą prie smilkinio. Bus ir pasipiktinusių, ir pasibjaurėjusių. Bus suglumusių. Bet abejingų neliks. Nes tokios knygos Lietuvoje dar nėra buvę!
Apie Birutę Jakučionytę sužinojau iš jos dienoraščių, kurios talpino rodos delfi. O sudomino, nes ji emigravo į Londoną vieną su keturiais vaikais. O tam reikia jėgų. Be to, kadangi pati buvau neseniai emigravusi į JK, tai mane domino viskas, kas susiję su šia šalimi. Taip perskaičiau visus jos įrašus, o tada ji paskelbė, kad išleidžia knygą. Perskaičiau ją per porą dienų, tai jos autobiografija, parašyta labai atvirai. Birutės atvirumas labai patraukia, reikia arba neturėti proto arba turėti drąsos viešai apsinuoginti. Knygą taip pat priėmiau kaip autorės saviterapijos būdą. Savo privataus gyvenimo paviešinimas iš vienos pusės skirtas sau, bet iš kitos pusės tai galima priimti kaip tam tikrą pasyvios agresijos išleidimą (garo nuleidimą), nes ją juk tikrai perskaitys jos gyvenime dalyvavę žmonės. Tuo ji žavi ir įtraukia. Autorė bando suprasti kas nutiko jos gyvenime, kodėl vyras nusprendė su ja išsiskirti, o ji net turėjo griebtis emigracijos. Gan detaliai aprašo savo vyrą, jų santykius, požiūrį į vaikus, auklėjimą. Birutė Lietuvoje buvo labai veikli moteris, darė daug projektų skirtų mamoms, vaikams, tačiau galiausiai likusi viena su keturiais vaikais suprato, kad jai čia finansiškai išgyventi neįmanoma, todėl kartais jaučiamas kartelis Lietuvai. Ji to ir neslepia. Jos knyga atviras draugės ar bent pažįstamos pokalbis padėti ar patarti (nors kartais skaitant norėjosi šaukti: „ moterie, ką tu darai? Juk akivaizdu, kad tai nesąmonė, kad tu klysti!”). Ypač rekomenduočiau knygą moterims su sužeista širdimi, kurios neranda vietos pasaulyje, jaučiasi apie viską, širdies išliejimas skaitytojui. Tik tokios knygos pliusas tas, kad tu nesijauti turintis jai apleistos, nesuprasto, neturi drąsos pakeisti savo gyvenimo. Taip pat visiems autobiografijų mėgėjams.
Puikumėlis vėl buvo 3 dienas, nes tikra istorija ir tokioooo spalvingumo!! Žavi mane stiprios, neeilinės moterys, o Birutės istorija su tiek įvykių, su tiek sutiktų puikių (ir ne tik) žmonių, kaip ėjo, krito, ir vėl kėlėsi, kaip formavosi puiki mama, moteris... O kiek nepamatuoto tiesumo, atvirumo, net šiurpuliukai bėgiojo kūnu gerąja prasme. Labai rekomenduoju
Pradžioj skaitėsi neblogai, bet vėliau nusibodo, labai ištempta, be galo daug rašoma apie darbą - nuobodu (moteris tikrąja to žodžio prasme - absoliuti darboholikė). Smulkus šriftas ir tiesiog skaičiau, vien, kad greičiau perskaityti, nes nemėgstu pradėt skaityt ir neužbaigti. Taip pat buvo smalsu: o gal dar bus įdomu....Deja, nebuvo....Neįdomiai parašyta knyga. Buvo nuobodu skaityti.