J.M.Coetzee. ELIZABETA KOSTELO. Ji – tai rašytoja. O pats kūrinys – tai filosofinė studija, suskirstyta į pamokas, kuriose aptariamos skirtingos šių dienų bėdos, problemos.
Labai dažnai tekdavo sustoti ir pasižymėti vieną ar kitą detalę, o galimai ir visą pastraipą. Skaitytojai, manau, supras mane, kodėl tai dariau. O dalis Jūsų – nesupras, nes ir pats kartais mėginu rasti priežastį, kodėl taip elgiausi, ar tikrai tai buvo taipr eikalinga. Neabejotinai pasidalinsiu jomis, tačiau jeigu yra žmonių, kuriems galiu sugadinti skaitymo malonumą paviešindamas tam tikras knygos vietas, rekomenduoju toliau mano teksto nebeskaityti.
J.M.Coetzee, manyčiau, daugeliui žinomas rašytojas. Nemaža dalis jo kūrinių yra išversti į lietuvių kalbą: „Nešlovė“, „Maiklo K gyvenimas ir laikai“, „Jėzaus vaikystė“, „Barbarų belaukiant“, „Lėtas žmogus“ ir kt. Jeigu gerai atsimenu, tai būtent pastarajame yra paminėta Elizabetos Kostelo figūra. Akimirką sudvejojau, ar tikrai egzistuoja tokia rašytoja, asmenybė. Bet ji tik veikėja, nors labai tikroviška, J.M.Coetzee alter ego.
Temos – problemos, kurias aptaria rašytojas per rašytoją, yra įvairios. Nuo Afrikos novelių iki smurto tarp vyro ir moters, nuo tavęs-žvaigždės už vienintelį žygdarbį iki įsitikinimų, nuo banalybių iki savasties paieškų, nuo gyvūnų teisių iki mirties pasekmių. Apstu, o ir kampas nušviesti pasirinktas įdomiai.
Kiek gali būti autentiškas, originalus? Kiek gali kalbėti apie tai, ko nesi matęs, nesi patyręs, nesi čiupinėjęs? Ar rašytojas nuolatos turi būti tik faktų dėliotojas? Ko vertos mūsų ir jų pastangos kurti?
„ – Anglišką romaną, – sako ji, – visų pirma rašė anglai kitiems anglams. Todėl jis ir yra angliškas romanas. Rusišką romaną rašo rusai kitiems rusams. Bet afrikiečiai nerašo afrikietiško romano afrikiečiams. Afrikiečiai prozaikai gali rašyti apie Afriką, apie afrikietiškus išgyvenimus, bet man atrodo, kad rašydami jie visą laiką dirsčioja sau per petį į užsieniečius, kurie šiuos romanus skaitys. Norom ar nenorom jie apsiėmė vaidinti vertėjus, pasakojančius savo skaitytojams apie Afriką. Tačiau kaip įmanoma tyrinėti savo pasaulio gelmes, jei tuo pačiu metu tau dar reikia jį aiškinti pašaliniams žmonėms?“ <...> „Skaitytojai, ne rašytojai – tie egzistavo jau anksčiau. Atsikratėme įpročio rašyti svetimšaliams, kai mūsų rinka, Australijos rinka, nutarė esanti pajėgi remti savą literatūrą. Štai kokia mūsų pamoka. Štai ko Afrika galėtų iš mūsų pasimokyti.“
Arba įsivaizduokite, turite garsią rašytoją mamą. Ji, rašydama knygas, labai dažnai konstruodavo savo veikėjus pagal realiame gyvenime esantį prototipą. Tie fikciniai veikėjai buvo jos geriausi draugai, o jūsų – priešai. Priešai, kurie atima mamos laiką iš jūsų, o gal tiksliau – jūsų laiką su mama. Pykstate ant jų, nenorite su jais susipažinti, o tuomet, po kokių 20 metų, nusprendžiate perskaityti mamos knygas, ir taip atrandate save. Pernelyg atvirai, atviriau nei norėjote, bet ten tikrai jūs.
Dabar garsi mama nebėra tokia garsi („Pati save ne taip būtų pristačiusi, bet jos niekas neklausė. Sustingusi praeityje, kaip visada: sustingusi savo jaunystės pasiekimuose.“), o gal tiksliau niekas neatkreipia dėmesio į jos „kitą“ kūrybą, apart tos vienintelės, kurios dėka jos žvaigždė suspindo. Jums tenka ja rūpintis, globoti, bet vis negalite pamiršti, kaip atvirai ji kalbėjo su jumis ir apie jus knygose ir kaip to trūko realiame gyvenime.
„ <..> mūsų skaitytojai, visų pirma jaunieji skaitytojai, ateina pas mus skatinami tam tikro alkio, ir jei mes negalime ar nenorime to alkio numalšinti, tada neturėtume stebėtis, kad jie nuo mūsų nusigreš.“
„Iš pradžių jis tai palaikė žaidimu. Paskui jam nusibodo, o gal pavargo ir geismas virto kažkuo kitu, ir jis ėmė ne juokais ją mušti. Pakėlė ją nuo lovos, smogė į krūtis, smogė į pilvą, su baisia jėga trenkė alkūne į veidą. Kai nusibodo ją mušti, nuplėšė jos drabužius ir pamėgino sudeginti šiukšlių dėžėje. <...> Tai buvo jos pirmas prisilietimas prie blogio. <...> Gal užkalbinęs ją jis nė pats to nesuvokė, bet iš tiesų parsivedė merginą į savo kambarį norėdamas ne mylėtis, o skaudinti.“
Norėjau tai apibūdinti gėrio ir blogio kova, tačiau, matau, reikia platesnės formuluotės. Auka, kuriai neužtenka drąsos būti vien auka, ji siekia rasti pateisinimą tam, kas su ja nutiko. Pateisinimą elgesiui, kuris ją žalojo. O šiomis dienomis to tikrai per akis. Vien mano aplinkoje, kurioje augau, nesuskaičiuojama galybė. Auka buvo mušama iki sąmonės netekimo. Kitą dieną arba po skaičiaus dienų, kai sužalojimai nebūdavo tokie ryškūs, visada atsirasdavo pateisinimas nederamam elgesiui. Ir ką tai galėtų sakyti apie mus? Ir vis tik, ar tai tikrai nederamas elgesys, m?
Ar mes visada privalome turėti įsitikinimus? Tvirta pagrindą po kojomis, subrandintą moralės kodeksą? „– Vyksta žiauriausi dalykai, – sako jis. – Smurtaujama prieš nekaltus vaikus. Naikinamos ištisos tausos. Ką ji mano apie tokius dalykus? Ar ji neturi įsitikinimų, kuriais galėtų vadovautis?“ Ar tai mūsų prievolė? „Įsitikinimai nėra vieninteliai mūsų turimi etiniai ramsčiai. Galima tap pat remptis ir širdimi.“
„Ir jei tai dar viena banalybė – elgtis kaip profesionalei, atlikti savo vaidmenį, – tai tegul bus banalybė. Kodėl jai turėtų būti leidžiama kratytis banalybių, jei visi kiti, regis, jomis džiaugiasi, jomis gyvena?“ Savasties paieškos. Iš tikrųjų – kas mes tokie esame? Akivaizdoje prieš mirtį, kas vis tik mes esame? „Bet kas ta aš, kas yra šitas mano aš, šitas jūs? Mes keičiamės kiekvieną dieną ir kartu išliekame tokie patys. Joks aš, joks jūs nėra fundamentalesnis už bet kurį kitą.“ Ir kiek mes išliekiame tokiais, kokiais buvome?
Vis tik nesuprantu, kaip jaučiuosi perskaitęs ELIZABETĄ KOSTELO. Rodos, patiko, bet, ar neturėčiau jausti stipresnio įspūdžio - likti be žodžių arba reikštis gausiau/garsiau. Labiau ekspresyviai save reiškiau diskutuodamas su popieriaus lapu, abejodamas savimi ir tuo, kuo tikiu, su kuo sutinku, klausdamas, tačiau ne visada atsakydamas. Tiek, kiek skyriau laiko ir tai, kur ir apie ką dabar esu, laikau sėkme. Perskaitytas unikalus kūrinys, ačiū.
„Kiekviena išsitraukta knyga – tai tarsi iškeltas ženklas. Netrukdykite, aš skaitau, parašyta ant to ženklo. Tai, ką aš skaitau, yra įdomiau už bet ką, ką tu galėtum man pasiūlyti.“