Verslininkas Ernestas Balutis gyvena smagiai, nesukdamas galvos dėl ateities, nesirūpindamas, kas ištiks jo paliktas moteris, su kuriomis jautėsi toks laimingas. O šios, susibūrusios į savotišką „pamestų žmonų" klubą, padeda viena kitai išgyventi ir gydytis sielos žaizdas.
Ar pavyks moterims vėl surasti meilę ir džiaugsmą gyventi? Ir kaip pasijus jų skriaudėjas, vieną gražią dieną suvokęs, kad „jaunystė negrįžtamai prašvilpė pro šalį ir atsisveikindama pamojavo ranka"?
Naujajame romane autorė kalba apie amžinąsias vertybes, jų vietą šiuolaikinio elito tuštybės mugėse.
Irena Buivydaitė-Kupčinskienė gimė ir užaugo Šiauliuose, studijavo anglų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Gyvena su šeima Dzūkijos sostinėje, žaliajame Alytuje, dėsto anglų kalbą Alytaus kolegijoje, verčia grožinę ir populiariąją literatūrą, rašo romanus. Kūryba – jos hobi. Rašo tada, kai nori pabėgti nuo kasdienybės. Yra optimistė ir tiki, kad daugelį gyvenimo problemų būtų galima išspręsti, jei žmonės paprasčiausiai pažvelgtų į kitus jų akimis, nuslopintų savo ambicijas ir pamėgintų išklausyti bei suprasti kitą, dažniausiai artimą, žmogų. Rašytojai didžiausia gyvenimo vertybė – šeima. Ji mano, kad laimingi tie, kuriems pavyksta ją išsaugoti. „Gyvenime daug blogio neteisybės, sielvarto, ašarų, todėl noriu, kad mano romanai suteiktų skaitytojams nors šiek tiek vilties, kad po juodų negandų laikotarpio debesys išsisklaidys ir likimas padovanos nepakartojamų saulės akimirkų, dėl kurių verta gyventi...“
Jei ši rašytoja gyventų namo mieste, vaikščiočiau nosį pakėlusi. Nuostabi knyga, labai gražiai ir įtraukiančiai išpasakoti žmonių gyvenimo vingiai. Visas veiksmas vyksta Lietuvoje. Verta ir 10*!!!
Kaip ir visada - ko tikėjausi, tą ir gavau. Labai lietuviška knyga, bet ne iš gerosios pusės. Čia vyravo kitose autorės knygose besikartojančios temos, netgi šiek tiek pasikartojančių siužeto vingių neišvengta. Dialogai (taip pat ir vidiniai) kartais stebino nenuoseklumu, lyg autorė būtų pamiršusi ką rašė prieš tai. Dėl to veikėjų nuomonė nei iš šio, nei iš to pasikeisdavo 10-ies puslapių bėgyje, tarsi jau kitas žmogus kalbėtų. Istorija ir taip pilna klišių, bet kai perskaitai žodžius "tuštybių mugė", tai kažkodėl tokia svetima gėda apima. Šios frazės vartojimas man toks nuvalkiotas, ja jau nieko nebepasakysi. Aišku, knyga išleista 2009-aisiais metais, bet man atrodo, kad net ir tada ta frazė jau buvo per daug naudojama. Žinoma, šiokio tokio įdomumo istorijoje skaitant buvo, norėjosi sužinoti kaip viskas baigsis, bet šią knygą ėmiau kaip "lengvą atpalaiduojantį skaitalą", ir nors perskaičiau per dieną, kažkodėl visiškai nesijautė jokio lengvumo.
Knygos pavadinimas "Gyvenimo spalvos" puikiai atspindi knygos turinį. Pagrindinis veikejas Ernestas Balutis visada apsuptas jaunu gražiu moteru, maudosi turtuose ir mėgaujasi sėkmingu gyvenimu, bet tai trunka neilgai - vos tik perkopęs 5-aja dešimti jis supranta, kad laikas padarė savo - nebeatrodo toks jaunas ir gražus, jis gauna atpilda su kaupu, už savo niekšinga ir savanaudiška gyvenima. Visada laikausi nuomonės, jog lazda turi du galus, anksčiau ar vėliau ji atsisuks prieš tave. Butent taip ir atsitinka pagrindiniam knygos veikėjui. Ši knyga labai įtraukianti ir lengvai skaitoma, negalėjau atsitraukti ir įveikiau ja vos per 3 vakarus. Rekomenduoju, tiems, kas pasiilgo gražios ir pamokančios meilės istorijos.