Ir kiekvieną kartą, kai skaitau, kaip mus griovė, žlugdė, kankino, menkino, degino, žudė...kiekvieną kartą atrodo, kad ten - viduje, sujudina, pradrąsko tą negijančią žaizdą - pyktį, apmaudą ir gailestį. Neteisybės jausmą. Okupacijos ir karo tema visada skauti, ir ypatingai paliečianti, nes dar tokia gyva, tokia nesena. Ji dominuoja ir Sauliaus Šaltenio romane "Demonų amžius".
Tačiau šįkart knygą ypač siūlau tiems, ką domina Salomėjos Nėries istorija, nes turbūt visiems skaičiusiems šį kūrinį abejonių nekilo - jog pagrindinė veikėja Judita buvo minėtosios poetės prototipas, arba galbūt netgi įkūnijo apskritai visų menininkų, kuriais buvo pasinaudota (ar jie patys leido save tam naudoti? - amžinas klausimas ir nesutarimas) kaip politinės idealogijos skleidėjais. Tik neklauskite, ar šiame romane tokie istorinių rašytojų sprendimai teisiami ar pateisinami. Saulius Šaltenis apie tai pagalvoti dar kartą skatina patį skaitytoją, tarsi likdamas nuošalėje, pats piešdamas literatūrinį meno kūrinį.
Ši knyga - tiek romanas, tiek pjesės, pasirodė labai lietuviškos - jei šį žodį galima naudoti literatūros stiliui apibūdinti. Gražiai, švelniai, skaudžiai, lėtai, su šypsniu - tyru, o gal dažniau visgi - ironišku. Tiesa - į pjeses žiūrėjau skeptiškai, nesitikėjau, jog patiks. Ne tik buvau nusiteikusi prieš, tačiau ir skaitydama, atrodo, likau abejinga. Ir tik perskaičius - jos taip šiltai nugulė, liko kaip trumpi ir gražūs prisiminimai - ne už širdies griebiantys ar įsimintini, tačiau įdomūs, gal keistoki, bet tik gerąja šio žodžio prasme.
Demonų amžius romane - XX amžiaus vidurys. Lietuva niokojama besikeičiančių sovietų ir vokiečių okupacijų, liečiama holokausto tema, sovietų išniekintų Rytprūsių taip pat. Į gyvuliško žiaurumo pinkles įsipainioja talentinga poetė Judita ir susidėjusi su rusų propagandistais pasirašo savo gyvenimo ir lemties nusprendį. Kad suvoktum, kad šios veikėjos prototipas yra Salomėja Nėris, daug gudrumo nereikia.
Pasakojimas prasideda gana banalokai, o ir, apskritai, veikėjų charakteriai man pasirodė vienasluoksniai, paprasti, aiškūs, be jokių kabliukų, kuriuos norėtųsi surasti. Meilės istorijos pagrindinės veikėjos gyvenime yra dvi: viena kuriama patetiškai, itin romantiškomis nuotaikomis, kita - prasideda praktiniais sumetimais ir yra panašesnė ne į meilės jausmą iš Juditos pusės, o į pagarbą ir vertinimą.
Kūrinyje nemažai skausmo, praradimų, nelygybės ir nesąžiningumo, atskleidžiamo per istorinį kontekstą.
„mūsų gyvenimas, net mes patys dažnai sunkesni už akmenį.“ Skaitydama šią knygą supratau kaip labai buvau pasiilgusi lietuvių literatūros. Taip, siužetas čia - ne gražus ar mielas, o skaudus, baisus ir primenantis laikus, kai mūsų šalis kentėjo nuo okupacijos. Apie emocinį smurtą, kuris buvo naudojamas prieš talentingus, panaudojant tą jų talentą savo naudai. Ir, žinoma, pačias baisiausias skerdynes bei trėmimą. Kaip ir minėjau, tas savitos literatūros išsiilgimas leido prisiminti ir įsijausti į tuometinę Lietuvos dvasią, aplinką, žmones ir namus. Rodos, skaitai, o akyse kuri filmo siužetą ir viską puikiai matai, kas parašyta eilutėse.
Šaltenio tekstai jautrūs, tolerantiški, lengvi, įtraukiantys. Tačiau temos (Lietuva - okupacijų kryžkelėje ir mėsmalėje, menininko dilema - kūryba ir vertybiniai, ideologiniai pasirinkimai) man atrodo ypač sudėtingos ir vertos gilesnio ir išsamesnio žvilgsnio, kaip ir Nėries personažas, tose kryžkelėse pasiklydęs. Nenorom lyginu su Barnes "Laiko triukšmas"- pastarosiosios naudai.