Būtinė ir buitinė patirtis, užrašyta atvira ir savita kalba
Naujame poezijos rinkinyje naujomis prasmėmis nušvinta visuotinai pažįstami, bet asmeniškai suvokti garsai ir vaizdai, emocijos ir būsenos, kadaise išgyventa situacija ir dabarties akimirka. Ir visa ši patirtis – ir būtinė, ir buitinė – užrašyta atvira ir nesušukuota, kartais – atvirai jautria, kartais – atvirai ironiška, kartais – metaforiška, ir visada – savita kalba.
„...galėtum ir man įrodyt kad širdyje lyg soste jau nebėra karaliaus...“
skaitant nori nenori po kiek laiko ima brautis mintis: Norvila, what are you doing. Norvila, stop. jau taip taip taip taip gražu kad kartais darosi sudėtinga suvokti žodžius, tuos sakinėlius be taškų ir viso kito. tikrai viena geriausių poezijos knygų šiemet.
o jeigu taip
o jeigu taip kada iš lėto nupint vainiką rūtų mėtų
apjuosti kalną išbraidyti migloj paklydusią avytę
spurdėjimą delne įsupus o jeigu taip - į tavo lūpas
Įspūdis toks pat, kaip ir apie pirmąją mano skaitytą P. Norvilos knygą "Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo": yra tobulų pastebėjimų/eilėraščių ir yra man neįdomių. Antra knygos pusė, ypač paskutinė dalis „Mes“, pasirodė stipresnė. Iš pradžių galvojau apie 2+*, bet Jie/jos ir Mes pakėlė iki 3*.
dar gerokai prieš aušrą o šviesos jau dega
vietiniame sporto klube mažutis žmogus kelia savo gyvenimo svorį
nors prieik ir paklausk – ar viskas gerai gal kažkas gal akmuo ant širdies gal galėčiau padėti kuo nors
bet baisu likti nesuprastam pasmerktam kad pats va tik mankštą
ir tik darbo dienom
Eilėraščio dalis, kuri galėtų būti gerų knygų moto (nors ir neatspindi mano santykio su šia):