What do you think?
Rate this book
Dienoraščio fragmentai 1938-1975
„Dienoraščio fragmentai 1938-1975“ - tai pirmoji „Baltų lankų“ leidyklos išleista A.Nykos-Niliūno dienoraščių knyga. Nykos-Niliūno dienoraščiuose atsiskleidžia ne vien asmeninė autoriaus patirtis, tai ištisos politinio ir kultūrinio gyvenimo epochos dokumentas.
648 pages, Unknown Binding
First published January 1, 2002
9 people are currently reading
140 people want to read
About the author
Alfonsas Nyka-Niliūnas
19 books47 followersAlfonsas Nyka-Niliūnas (tikroji pavardė Alfonsas Čipkus, 1919 m. liepos 15 d. Nemeikščiuose, Utenos apskritis – 2015 m. sausio 20 d. Baltimorėje, JAV) – vienas didžiausių, moderniausių XX a. lietuvių poetų, vertėjas, literatūros kritikas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, VDU garbės daktaras.
Buvo „Aidų“ redakcijoje, vienas „Literatūros lankų“ redaktorių.
Alfonsas Čipkus pasirinko Alfonso Nykos-Niliūno pavardę. Kiti slapyvardžiai: Leonas Miškinas, Andrius Sietynas, H. B. S. ir kt.
Pirmieji eilėraščiai parašyti 1937 m., spausdinti studentiškoje spaudoje.
Pirmoji knyga „Praradimo simfonijos“ išėjo 1946 m. Tiubingene. Buvo išspausdinti ir kiti poezijos rinkiniai: „Orfėjaus medis“ (1953 m.), „Balandžio vigilijos“ (1957 m.), „Vyno stebuklas“ (1974 m.), „Žiemos teologija“ (1985 m.).
Pasižymėjo kaip puikus vertėjas. Vertė iš prancūzų (Ch. Baudelaire, A. Rimbaud, P. Claudel, H. Michaux), vokiečių (Stefan George), anglų (T. S. Eliot) ir italų (Giacomo Leopardi) poezijos. Išvertė V. Šekspyro „Hamletą“. Iš poetų svarbiausias buvo Ch. Baudelaire, o iš filosofų – M. Heidegeris.
Drauge su Kaziu Bradūnu, Juozu Kėkštu, Henriku Nagiu dalyvavo išleidžiant poezijos antologiją „Žemė“. Pirmą kartą ji išleista 1951 m. Joje buvo įtraukta 1944 m. tragiškai žuvusio Vytauto Mačernio kūryba.
Be poezijos ir vertimų reiškėsi ir kritikoje. Rašė straipsnius, recenzijas, esė. Žemininkų iniciatyva 1952 m. buvo pradėti leisti „Literatūros lankai“ – vienintelis tik literatūrai skirtas išeivijos žurnalas. Šio žurnalo stiprioji pusė buvo kritika.
Nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos beveik nesireiškė kritikoje.
Savotišku bestseleriu Lietuvoje tapo Čikagoje išleisti jo „Dienoraščio fragmentai“ du tomai (1: 1938–1970, 1998; 2: 1970–1998, 1999 m.). Tai nėra tipiškas dienoraštis, leidžiantis skaitytojui sekti biografinių autoriaus įvykių eiga. Greičiau tai unikali intelektualinė ir egzistencinė istorija. Istoriniai įvykiai (Antrasis pasaulinis karas, pasitraukimas iš gimtojo krašto), juolab kiti asmeniniai įvykiai čia dažniausiai tėra kultūrinės, literatūrinės refleksijos, filosofinės žmogiškosios situacijos fonas.
1997 m. A. Nykai-Niliūnui paskirta Lietuvos nacionalinė premija.
. Nykai-Niliūnui būdingi du eilėraščio modeliai – simfoniškas, pagrįstas sąskambiais, ir kalbinis, išaugantis iš kalbos principų ir jų taikymo būčiai. [1] Skaitant A. Nykos-Niliūno poeziją chronologine tvarka jaučiamas intensyvus ieškojimas ir palaipsniui artėjimas prie tiesos. Autorius siekia pažinti tikrovę, nes tikrovė – paslaptis. Jo kūrybos žmogus, visapusiškai išgyvendamas, atskleidžia tą paslaptį protu, emocijomis, vaizduote. iškilusias problemas sprendžia remdamasis filosofija, jis įjungiamas į pažinimo veiksmą, praplečiami jo išgyvenimai. Taip pasireiškė poeto modernizmas. Pats A. Nyka-Niliūnas ieško tiesos per save. Jis veržiasi pasiekti tą sąmonės gelmių pirminį tašką, kur žvilgsnį pasitinka tyros krištolinės formos – daiktai, supą mus tikrovėje, tačiau čia išsivadavę iš medžiagos kalėjimo [2] ir prabylantys į mus autentiška kalba. Poetui būtis yra tarsi užkerėta, neišsprendžiama mįslė, todėl jo kūryboje sutinkame kaskart vis neaiškesnes, detališkesnes ir sunkiau suprantamas eiles.
Niliūno poeziją kritikai dažnai vadina filosofine ar idėjine. Tai atkreipia dėmesį į poeto intelektualinę nuotaiką ir atskiria nuo lyrikų. A. Nyka-Niliūnas artimas kitiems žemininkams savo kūrybiniu giminingumu, kuris iškyla iš santykio su savo pirmtakų karta.
A. Nyka-Niliūnas yra filosofiškas poetas, bet jo filosofija įausta į sudėtingą vaizdą. [1] Kūrybą „nelengva suprasti, nes, poeto įsitikinimu, nieko nesakyti utilitaristine prasme yra vienintelis būdas poezijai ką nors pasakyti“.
Buvo „Aidų“ redakcijoje, vienas „Literatūros lankų“ redaktorių.
Alfonsas Čipkus pasirinko Alfonso Nykos-Niliūno pavardę. Kiti slapyvardžiai: Leonas Miškinas, Andrius Sietynas, H. B. S. ir kt.
Pirmieji eilėraščiai parašyti 1937 m., spausdinti studentiškoje spaudoje.
Pirmoji knyga „Praradimo simfonijos“ išėjo 1946 m. Tiubingene. Buvo išspausdinti ir kiti poezijos rinkiniai: „Orfėjaus medis“ (1953 m.), „Balandžio vigilijos“ (1957 m.), „Vyno stebuklas“ (1974 m.), „Žiemos teologija“ (1985 m.).
Pasižymėjo kaip puikus vertėjas. Vertė iš prancūzų (Ch. Baudelaire, A. Rimbaud, P. Claudel, H. Michaux), vokiečių (Stefan George), anglų (T. S. Eliot) ir italų (Giacomo Leopardi) poezijos. Išvertė V. Šekspyro „Hamletą“. Iš poetų svarbiausias buvo Ch. Baudelaire, o iš filosofų – M. Heidegeris.
Drauge su Kaziu Bradūnu, Juozu Kėkštu, Henriku Nagiu dalyvavo išleidžiant poezijos antologiją „Žemė“. Pirmą kartą ji išleista 1951 m. Joje buvo įtraukta 1944 m. tragiškai žuvusio Vytauto Mačernio kūryba.
Be poezijos ir vertimų reiškėsi ir kritikoje. Rašė straipsnius, recenzijas, esė. Žemininkų iniciatyva 1952 m. buvo pradėti leisti „Literatūros lankai“ – vienintelis tik literatūrai skirtas išeivijos žurnalas. Šio žurnalo stiprioji pusė buvo kritika.
Nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos beveik nesireiškė kritikoje.
Savotišku bestseleriu Lietuvoje tapo Čikagoje išleisti jo „Dienoraščio fragmentai“ du tomai (1: 1938–1970, 1998; 2: 1970–1998, 1999 m.). Tai nėra tipiškas dienoraštis, leidžiantis skaitytojui sekti biografinių autoriaus įvykių eiga. Greičiau tai unikali intelektualinė ir egzistencinė istorija. Istoriniai įvykiai (Antrasis pasaulinis karas, pasitraukimas iš gimtojo krašto), juolab kiti asmeniniai įvykiai čia dažniausiai tėra kultūrinės, literatūrinės refleksijos, filosofinės žmogiškosios situacijos fonas.
1997 m. A. Nykai-Niliūnui paskirta Lietuvos nacionalinė premija.
. Nykai-Niliūnui būdingi du eilėraščio modeliai – simfoniškas, pagrįstas sąskambiais, ir kalbinis, išaugantis iš kalbos principų ir jų taikymo būčiai. [1] Skaitant A. Nykos-Niliūno poeziją chronologine tvarka jaučiamas intensyvus ieškojimas ir palaipsniui artėjimas prie tiesos. Autorius siekia pažinti tikrovę, nes tikrovė – paslaptis. Jo kūrybos žmogus, visapusiškai išgyvendamas, atskleidžia tą paslaptį protu, emocijomis, vaizduote. iškilusias problemas sprendžia remdamasis filosofija, jis įjungiamas į pažinimo veiksmą, praplečiami jo išgyvenimai. Taip pasireiškė poeto modernizmas. Pats A. Nyka-Niliūnas ieško tiesos per save. Jis veržiasi pasiekti tą sąmonės gelmių pirminį tašką, kur žvilgsnį pasitinka tyros krištolinės formos – daiktai, supą mus tikrovėje, tačiau čia išsivadavę iš medžiagos kalėjimo [2] ir prabylantys į mus autentiška kalba. Poetui būtis yra tarsi užkerėta, neišsprendžiama mįslė, todėl jo kūryboje sutinkame kaskart vis neaiškesnes, detališkesnes ir sunkiau suprantamas eiles.
Niliūno poeziją kritikai dažnai vadina filosofine ar idėjine. Tai atkreipia dėmesį į poeto intelektualinę nuotaiką ir atskiria nuo lyrikų. A. Nyka-Niliūnas artimas kitiems žemininkams savo kūrybiniu giminingumu, kuris iškyla iš santykio su savo pirmtakų karta.
A. Nyka-Niliūnas yra filosofiškas poetas, bet jo filosofija įausta į sudėtingą vaizdą. [1] Kūrybą „nelengva suprasti, nes, poeto įsitikinimu, nieko nesakyti utilitaristine prasme yra vienintelis būdas poezijai ką nors pasakyti“.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 5 of 5 reviews
April 9, 2022
Sukėlė be proto daug minčių ir jausmų. Toli gražu ne viskas patiko, atitiko, bet buvo ir kiaurai į širdį ir sielą momentų.
Apskritai sunku vertinti tokį asmenišką dalyką kaip dienoraščiai, bet man įspūdį tikrai paliko didžiulį.
Vargau skaitydama, nes buvo daug teksto vokiečių (kalba, kurią esu stipriai primiršus) ir prancūzų (kurios niekad nesimokiau) kalbomis. Google vertėjas kartais pasiūlydavo neišraizgomą žodžių voratinklį, dėl ko buvo kartais lengviau, o kartais ir stipriau pikta.
Kada nors tikrai kartosiu.
Apskritai sunku vertinti tokį asmenišką dalyką kaip dienoraščiai, bet man įspūdį tikrai paliko didžiulį.
Vargau skaitydama, nes buvo daug teksto vokiečių (kalba, kurią esu stipriai primiršus) ir prancūzų (kurios niekad nesimokiau) kalbomis. Google vertėjas kartais pasiūlydavo neišraizgomą žodžių voratinklį, dėl ko buvo kartais lengviau, o kartais ir stipriau pikta.
Kada nors tikrai kartosiu.
Read
August 4, 2020" <...> aš drįstu būti pilkas ir nežinomas savo paties herojus ir tuo turbūt didžiausias žmogus pasaulyje: sau".
Dienoraščiai yra pats keisčiausias dalykas. Ypač tie, kuriuose autoriaus balsas niekad neturėjo pasiekti tavęs t. y. skaitytojo.
visgi randi save Kitame
galvoji
koks artimas tau
tas Kitas yra
ir tai pernelyg intymu
"Atsisveikinimu tąsyk
Dvelkė tavo tylūs žingsniai,
Keliai ir juosmuo: netekti
Aš mokiausi ilgiausiai"
Dienoraščiai yra pats keisčiausias dalykas. Ypač tie, kuriuose autoriaus balsas niekad neturėjo pasiekti tavęs t. y. skaitytojo.
visgi randi save Kitame
galvoji
koks artimas tau
tas Kitas yra
ir tai pernelyg intymu
"Atsisveikinimu tąsyk
Dvelkė tavo tylūs žingsniai,
Keliai ir juosmuo: netekti
Aš mokiausi ilgiausiai"
September 17, 2019
"Mirti, mylėti, melstis ir Dievo ieškoti gali tik vienas"
November 22, 2021
Ganėtinai stora knyga, tai visos nebaigiau. Bet tikrai patiko dienoraščio formatas, sužavėjo mintys ir rašymo stilius.
Read
October 25, 2025„Kiekvienas žmogus gyvena su mirusių draugysčių žaizdomis ir randais, kaip medis su nudžiūvusių
šakų stagarais. Vaikystės draugai išnyksta be žymės, praplaukia kaip debesys, išskrenda kaip
paukščiai. Jaunystės draugai ir draugystės miršta, būna nužudomos arba pačios nusižudo, ir mūsų
sąmonės sienoje lieka tik sunkiai beįskaitomi vardai su gimimo ir mirties datomis."
"Perkraustydamas senus laiškus, radau pageltusį tėvo atviruką, rašytą iš Nemeikščių į Vilnių. Jis
mane, kaip staiga iš kažkokios nežinios iškilęs milžiniškas akmuo, prislėgė visu savo svoriu. Kodėl aš čia? Kodėl jis toks sunkus? Atskirai nuo viena kitos stovinčios, hebrajų raštą primenančios raidės,
nuogi nepratusio formuluoti raštu žodžiai, sunkūs ir graudūs, panašūs į jo rankas, kurias taip gerai
atsimenu: jaučiu ant galvos, vėl galiu iki smulkiausių niuansų išgyventi tą nepakartojamą saugumo
jausmą, kurį patirdavau vedamas per sodą, užkeliamas ant arklio ir ypač nešiojamas į perrišamąjį
kambarį Utenos ligoninėje. Jos ir rašyti mane išmokė: iš pradžių pasirašyti vardą ir pavardę rusų
raidėmis, o vėliau ir lietuviškai. Jo rankos mano vaikystės mitologijoje buvo viena nuostabiausių
legendų: joms palietus, viskas atsiverdavo; joms uždengus, niekas nedrįsdavo prisiartinti.“
šakų stagarais. Vaikystės draugai išnyksta be žymės, praplaukia kaip debesys, išskrenda kaip
paukščiai. Jaunystės draugai ir draugystės miršta, būna nužudomos arba pačios nusižudo, ir mūsų
sąmonės sienoje lieka tik sunkiai beįskaitomi vardai su gimimo ir mirties datomis."
"Perkraustydamas senus laiškus, radau pageltusį tėvo atviruką, rašytą iš Nemeikščių į Vilnių. Jis
mane, kaip staiga iš kažkokios nežinios iškilęs milžiniškas akmuo, prislėgė visu savo svoriu. Kodėl aš čia? Kodėl jis toks sunkus? Atskirai nuo viena kitos stovinčios, hebrajų raštą primenančios raidės,
nuogi nepratusio formuluoti raštu žodžiai, sunkūs ir graudūs, panašūs į jo rankas, kurias taip gerai
atsimenu: jaučiu ant galvos, vėl galiu iki smulkiausių niuansų išgyventi tą nepakartojamą saugumo
jausmą, kurį patirdavau vedamas per sodą, užkeliamas ant arklio ir ypač nešiojamas į perrišamąjį
kambarį Utenos ligoninėje. Jos ir rašyti mane išmokė: iš pradžių pasirašyti vardą ir pavardę rusų
raidėmis, o vėliau ir lietuviškai. Jo rankos mano vaikystės mitologijoje buvo viena nuostabiausių
legendų: joms palietus, viskas atsiverdavo; joms uždengus, niekas nedrįsdavo prisiartinti.“
Displaying 1 - 5 of 5 reviews